„Kodėl ne šytas? Kodėl, tėti, kodėl?“- kokių septynerių mergytė strikinėja nesitverdama savyje, nekantrauja lipti į autobusą. Rėžia ausį toji Y , esu jautri gimtosios kalbos darkymui. „Ne kaunienė, -sumetu , bandydama atpažinti ir priskirti kokiai nors „kategorijai“ . Vyriškis nekalbus, kažką neaiškiai sumurma. Gal mano atkreiptas dėmesys per ryškus? Juk ir aš esu stebima, „katalogizuojama“.
Archyvas kategorijai Požiūris
Švenčiame Lietuvos valstybės šimtmetį, Sąjūdžio trisdešimtmetį, atrodo, tik gyvenk ir džiaukis atgauta šalies nepriklausomybe, bet ar galime būti ramūs dėl savo ateities? Pasirodo, ne. Šiais nesibaigiančių reformų, o dažnai tik pseudoreformų laikais, negalime sėdėti susidėję rankų, nes kėsinamasi į mūsų tautinį paveldą, vadinasi, ir į jos išlikimą. Netylant diskusijoms dėl siūlymo sujungti Lietuvių kalbos ir literatūros, tautosakos, istorijos bei kitus institutus į vieną nelabai aiškų darinį, juodi debesys susitvenkė ir virš Lietuvos nacionalinio muziejaus. Apie tai ir kalbamės su muziejaus direktore Birute Kulnyte.
Lietuvos žurnalistų draugijos Kauno skyriaus diskusijos „Žurnalistas – tik samdomas darbuotojas ar dar ir pilietis?“ pranešimas
Prisimenu, Atgimimo bangos prieš trisdešimt metų iš kitų profesijų į žiniasklaidą atnešti žurnalistai uoliai dėdavosi į galvą žurnalistikos asų pamokymus, kad profesionaliam korespondentui svarbiausi du dalykai: atskirti faktus nuo interpretacijų ir pakalbinti kelis pašnekovus. Šito mokė ir įvairūs seminarai, įgūdžių tobulinimo kursai.
Asmeninio archyvo nuotr.
Seime siūloma 2018-uosius skelbti Sąjūdžio ir Adolfo Ramanausko-Vanago metais. Kaip tik tuo laiku rašytoja Rūta Vanagaitė pasigiria surinkusi skandalingų faktų apie partizanų vadą, o netrukus į Lietuvą atvyksiantis Efraimas Zuroffas neva turįs dar rimtesnio „kompromato“.
Read more on Gintaras Markevičius. Idiotiška reklama, apgalvota provokacija ar maskuotė?…
Saulutė Genovaitė Markauskaitė.
Prof. Onos Voverienės knygos „Lietuvos aidas“ – tautos mokykla“ apžvalga
Keletą savųjų minčių norėčiau pradėti Prezidento Antano Smetonos žodžiais iš knygos „Pasakyta – parašyta“, išleistos 1935 m.: „Spauda sveria ne mažiau, kaip viena kuri didžiųjų valstybių. Jididis kultūros inrankis…Spauda gali tiek gero, tiek ir blogo padaryti… Išmintingo, išlavinto ir doro žmogaus rankose ji yra taurus palaimintas kultūros įrankis; nevalyvo žmogaus rankose ji yra nelyginant šautuvas…“ ( Kalba netaisyta).
Liūtų kailis blizga- jie neseniai restauruoti, bet akyse- skausmas…1938-aisiais Karo muziejui juos padovanojo paskutinysis Astravo dvaro paveldėtojas- Jonas Jurgis Tiškevičius, tuo metu jau gyvenęs Paryžiuje. Liūtų didingumas, įkūnijęs ne grėsmę, greičiau mažos tautos laisvą dvasią, šiandien atspindi nostalgiją praeičiai: kurgi tie vaikai, kurie , karčių prisilaikydami, ropšdavosi jiems ant nugaros, laimingai šypsodavosi, tėvų paveiksluojami? (Kas gi iš vyresnės kartos neturi nuotraukos su Karo muziejaus sodelio liūtais?!)
Read more on Regina Jasukaitienė. Ko liūdi Karo muziejaus liūtai?…
Lietuvos radijas ir televizija (LRT) skelbiasi esanti visuomeninis transliuotojas. Tai reikštų, kad jis apsiima pateikti kuo platesnį Lietuvos visuomenės nuomonių spektrą arba bent jau akcentuoti vyraujančias nuomones, siekti balanso, o pateikdamas informaciją, stengtis būti nešališkas. Tačiau tikrovėje, deja, taip nėra: LRT selektyvumas ir tendencingumas jau tampa parodijų ar anekdotų siužetų šaltiniu, nes esama temų, kurioms taikomas tabu, ir tokių, kurios eskaluojamos. Ir nors garsiausiai šaukiama apie galimus žiniasklaidos varžymus, pati „visuomeninė“ žiniasklaida yra susivaržiusi ir tapusi vienpusiška, dažnai net tendencinga. Pagrįstai šaipantis iš kremlinės žiniasklaidos tendencingumo, vertėtų pažvelgti ir į save, nes, kaip sako liaudies išmintis, kas nori prausti kitus, pats turi būti nupraustas.
Read more on Alvydas Butkus. Visuomeninis transliuotojas. Kurios visuomenės?…
Atrodo, jau buvo aprimę vardyno rašybos chaotizavimo propaguotojai. Net „ant trijų raidžių“ – W, Q ir X – save pasisiuntę entuziastai santūriai tylėjo, matyt, laukdami Seimo pavasario sesijos. Užtat sulaukę pratrūko griausmingu kreipimusi į Lietuvos valdžios institucijas bei žiniasklaidą. Kreipimasis pagražintas visais dar iš sovietmečio paveldėtais užkeikimais: dabartinė rašyba esanti necivilizuota, ją ginantys oponentai yra pseudolietuvybės demagogai, „menkai informuoti, bet tautos, lietuvybės bei visuomenės balsą nepagrįstai uzurpavę asmenys, ignoruojantys konkrečius Lietuvos raštijos ir teisės istorijos bei dabarties socialinės bei teisinės tikrovės faktus“.
Read more on Alvydas Butkus. Asmenvardžių rašybos donkichotai…
2017 sausio 12 d. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius atsakė į Seimo narių klausimus. Kalbėdamas apie 2010 m. Seimo balsavimą dėl asmenvardžių rašybos dokumentuose Užsienio reikalų ministras, pažeisdamas Konstituciją ir nesilaikydamas savo kompetencijos, pavadino gėdingais, sakydamas: „dėl to man gėda ir esu pasirengęs dar kartą dėl to atsiprašyti“. Tuomet Seimas toliau svarstyti pasirinko įstatymo projektą, kuris nepažeidžia Konstitucijos ir vardus, pavardes dokumentuose nustatyta tvarka leistų rašyti pageidaujama kalba, tačiau ne vietoj valstybinės lietuvių kalbos.
Read more on Kazimieras Garšva. Asmenvardžiai – Lietuvos kultūros paveldas…
Siekdama pagerinti mūsų šalies santykius su Lenkija, valdančioji Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga pasiūlė naują būdą nepažeidžiant Lietuvos Konstitucijos asmens dokumentuose dvejopai rašyti užsieniečių ir lenkais save laikančių Vilnijos gyventojų pavardes: iš pradžių valstybine kalba, o po pasvirojo brūkšnelio taip, kaip paso savininkas pageidauja.
Read more on Arnoldas Aleksandravičius. Pavardes reikia ne sulenkinti, bet atlietuvinti…
