Švenčiame Lietuvos valstybės šimtmetį, Sąjūdžio trisdešimtmetį, atrodo, tik gyvenk ir džiaukis atgauta šalies nepriklausomybe, bet ar galime būti ramūs dėl savo ateities? Pasirodo, ne. Šiais nesibaigiančių reformų, o dažnai tik pseudoreformų laikais, negalime sėdėti susidėję rankų, nes kėsinamasi į mūsų tautinį paveldą, vadinasi, ir į jos išlikimą. Netylant diskusijoms dėl siūlymo sujungti Lietuvių kalbos ir literatūros, tautosakos, istorijos bei kitus institutus į vieną nelabai aiškų darinį, juodi debesys susitvenkė ir virš Lietuvos nacionalinio muziejaus. Apie tai ir kalbamės su muziejaus direktore Birute Kulnyte.
Lietuvos žurnalistų draugijos Kauno skyriaus diskusijos „Žurnalistas – tik samdomas darbuotojas ar dar ir pilietis?“ pranešimas
Liūtų kailis blizga- jie neseniai restauruoti, bet akyse- skausmas…1938-aisiais Karo muziejui juos padovanojo paskutinysis Astravo dvaro paveldėtojas- Jonas Jurgis Tiškevičius, tuo metu jau gyvenęs Paryžiuje. Liūtų didingumas, įkūnijęs ne grėsmę, greičiau mažos tautos laisvą dvasią, šiandien atspindi nostalgiją praeičiai: kurgi tie vaikai, kurie , karčių prisilaikydami, ropšdavosi jiems ant nugaros, laimingai šypsodavosi, tėvų paveiksluojami? (Kas gi iš vyresnės kartos neturi nuotraukos su Karo muziejaus sodelio liūtais?!)
Lietuvos radijas ir televizija (LRT) skelbiasi esanti visuomeninis transliuotojas. Tai reikštų, kad jis apsiima pateikti kuo platesnį Lietuvos visuomenės nuomonių spektrą arba bent jau akcentuoti vyraujančias nuomones, siekti balanso, o pateikdamas informaciją, stengtis būti nešališkas. Tačiau tikrovėje, deja, taip nėra: LRT selektyvumas ir tendencingumas jau tampa parodijų ar anekdotų siužetų šaltiniu, nes esama temų, kurioms taikomas tabu, ir tokių, kurios eskaluojamos. Ir nors garsiausiai šaukiama apie galimus žiniasklaidos varžymus, pati „visuomeninė“ žiniasklaida yra susivaržiusi ir tapusi vienpusiška, dažnai net tendencinga. Pagrįstai šaipantis iš kremlinės žiniasklaidos tendencingumo, vertėtų pažvelgti ir į save, nes, kaip sako liaudies išmintis, kas nori prausti kitus, pats turi būti nupraustas.
2017 sausio 12 d. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius atsakė į Seimo narių klausimus. Kalbėdamas apie 2010 m. Seimo balsavimą dėl asmenvardžių rašybos dokumentuose Užsienio reikalų ministras, pažeisdamas Konstituciją ir nesilaikydamas savo kompetencijos, pavadino gėdingais, sakydamas: „dėl to man gėda ir esu pasirengęs dar kartą dėl to atsiprašyti“. Tuomet Seimas toliau svarstyti pasirinko įstatymo projektą, kuris nepažeidžia Konstitucijos ir vardus, pavardes dokumentuose nustatyta tvarka leistų rašyti pageidaujama kalba, tačiau ne vietoj valstybinės lietuvių kalbos. 
„Labai gera ir aktuali tema, bet ne mūsų leidinio tematika,“ „viskas gerai, bet tai išspausdinę susipyktume su visais ir turbūt negrįžtamai“, „mūsų redakcijos politika priešinga“ – lažinuosi, kad panašius atsakymus į savo nusiųstus straipsnius yra gavę bene visi laisvai samdomi žurnalistai.
