Archyvas kategorijai Požiūris

Vitalijus Karakorskis: Tai yra valstybės šantažavimas“

 

Uždarydama sinagogą ir keldama ultimatumus dėl Kazio Škirpos bei generolo Jono Noreikos atminimo Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) vadovybė peržengė visas ribas ir pakenkė valstybei tarptautiniu mastu, mano žydų tautybės žurnalistas, Stasio Lozoraičio premijos laureatas Vitalijus Karakorskis.

Read more on Vitalijus Karakorskis: Tai yra valstybės šantažavimas“…

Tomas Čyvas. Šimašiaus jėga

Vilniaus meras Remigijus Šimašius viešai pasigyrė „išspyręs parako statinę iš po tautos užpakalio“. Drąsus pareiškimas. Mintis ta, kad taip Marijos žemė būsianti apsaugota nuo kaltinimų liaupsinant nacių kolaborantus, kažkokius tariamus galimai pusiau ar penktadaliu žydšaudžius. Dabar, Šimašiaus nuomone, Efraimas Zurofas susirietęs verkia kamputyje netekęs kozirių, o Lubiankos strategai irgi prakaituojančiais užpakaliais  kurpia atsarginį informacinio mėšlo pylimo ant mūsų planą. Deja, yra kitaip.

Read more on Tomas Čyvas. Šimašiaus jėga…

Alfas Pakėnas. Ataudai (Iš rengiamos eseistikos knygos)

Alfas Pakėnas. R.Jasukaitienės nuotr.

Ataudai- tai siūlai, kuriais ataudžiamas audinys. Iš paauglystės laikų dar prisimenu audimo stakles. Tikras stakles, apdainuotas liaudies dainose, poeto Antano Miškinio eilėraščiuose. Raudose apraudotas. Kvepiančias išdžiūvusiu klevu ir drobule. Tos staklės stovėdavo gryčioje, pačioj palangėj, kad audžiant šviesa kristų iš šono. Dabar važinėjant po beišmirštančius Deltuvos krašto kaimelius ir pamiškių vienkiemius, niekur netenka užtikti audimo staklių. Mielas, monotoniškas ratelio dūzgimas – taip pat jau retenybė. Mūsų namuose ausdavo tik senolė Marija. Retai kada į stakles atsisėsdavo motina – jos laukė kiti darbai. Tačiau žiemos vakarais ji daug siuvinėdavo. Išardydavo naujus bulvinius maišus, susiūdavo vienan daiktan ir, nuolatos baksnojant adata skaičiuodama „akutes“, išsiuvinėdavo kilimus ir kilimėlius su idiliškais meilės vaizdais, karalaitėmis ir karalaičiais, egzotiškais tolimų pasakiškų šalių paukščiais. Man tai sukeldavo smalsumą ir tylų paauglio sielos ilgesį, kurį tebejaučiu iki šiol. O tada net nesupratau, kad ataudai yra tai, kas svarbiausia „kuriant“ audeklą, kad be jų negalima išausti veriančio akį, ornamentais pavergiančio audinio – staltiesės, lovatiesės, kilimo ar gūnios. Be jų audėjai neįmanoma išreikšti savo džiugesio, meilės ir jaunystės godų.Tie pavasariniai audimai, kol dar neprasidėdavo žemės darbai, buvo senųjų gryčių ir kantrių senolių tylios, retai kada teiškylančios viešumon, kūrybos aktas.

Read more on Alfas Pakėnas. Ataudai (Iš rengiamos eseistikos knygos)…

Marija Šaknienė. Profesija be užuoglaudų

Šiais metais teko dalyvauti ne vienoje konferencijoje, kuriose buvo gvildenamos žurnalistų etikos problemos, šį darbą kasdienybėje lydintys klausimai, kaip vienu ar kitu atveju pasielgti, vieną ar kitą pusę pasirinkti. Teko permąstyti ir savo požiūrį į tai, kas yra žurnalistika, žurnalistas, kokia jo atsakomybė už savo profesinę veiklą. Gyvename ne vieno savo kolegos sužvaigždėjimo laikmečiu, ypač dirbančių radijuje ar televizijoje, kai taip įsijaučiama į žvaigždės statusą, jog tiesiog pamirštamas kalbinamas žmogus, bei savo, kaip žurnalisto, pareiga – informuoti visuomenę. Pateikti faktus apie įvykius, žmones, o ne demonstruoti, eksponuoti save tarsi įpakuotą į blizgią pakuotę ir parduotuvės vitrinoje išstatytą prekę. Štai ne per seniausiai per Lietuvos nacionalinę televiziją skambėjo vienos, bene aukščiausio ryškio žvaigždės parengto laidų ciklo vienos dalies reklama. Garsiai skambėjo apie garsią asmenybę – reliatyvumo teorijos atradėją Einšteiną, deja, buvo skelbiama, kad jis – tikimybių teorijos autorius. Nežinau, kaip turėjo jaustis šviesios atminties Vilniaus universiteto rektoriaus Jono Kubiliaus, matematiko, tikrojo tikimybių teorijos atradėjo, artimieji, girdėdami tokią reklamą. Nežinau, ar buvo už tokį nesusipratimą ar tiesiog laidos kūrėjos neišmanymą, atsiprašyta, atitaisyta grubi klaida, bet matau padarytą žalą – ne vienas, neišmanantis tiksliųjų fizikos bei matematikos mokslų, priims tai kaip tiesą ir įsimins ilgam. Tai pavyzdys, kaip neturime dirbti, negalime klaidinti žmonių, skaitytojų, klausytojų, žiūrovų, privalome skelbti tik tai, ką gerai žinome, išmanome arba kitaip sakant – tiesą ir tiktai tiesą. Privalome tikrinti faktus, neliesti temų, kurių neišmanome. Kitaip tariant turime dirbti atsakingai, sąžiningai, nepriekaištingai, nepamiršti, kaip ir valdžia, kad ne mums tarnauja žmonės, kuriuos kalbiname, su kuriais bendraujame, o mes jiems, neužsimiršti ir nepradėti nepamatuotai aukštinti savęs. Gyvename demokratinėje visuomenėje, demokratinėje valstybėje, naudojamės žodžio laisve ir turime šią teisę vertinti ir gerbti, ne tik ja naudotis.

Read more on Marija Šaknienė. Profesija be užuoglaudų…

Sofija Daubaraitė. Mokytojų streikas ir mes

Praėjusį sekmadienį įvyko ,,Paskutinio skambučio“ akcija, kuria buvo palaikomi  streikuojantys mokytojai. Vilniuje į mitingą prie Vyriausybės rūmų buvo susirinkę per 6 tūkst. žmonių. Gyva žmonių grandinė nusidriekė nuo Švietimo ir mokslo ministerijos iki Seimo rūmų. Mes prie streikų nesame įpratę, tuo labiau kad jis tęstųsi taip ilgai ir neįprasta forma. Šiuo metu mokytojai streikuoja jau penkta savaitė. Mokytojai, leidžiantys dienas ir naktis ministerijoje, yra atstovai tų, kurie streikuoja mokyklose. Ko jie reikalauja? Reikalauja taisyti iš vinių sukaltą reformą, reikalauja padidinti atlyginimus.

Read more on Sofija Daubaraitė. Mokytojų streikas ir mes…

Regina Jasukaitienė. Šiuolaikinio emigranto stereotipas

Perskaičiusi „Šiaurės Atėnuose“ (2014.08.29) Jurgos Tumasonytės recenziją „Visa ėdanti atmintis“, kurioje ji rašo apie 1940-1944 metų lietuvių emigrantų, pasitraukusių į Vakarus, knygą „Manėm, kad greit grįšim“, užkibau už minties apie mūsų susikuriamus stereotipus, įsivaizduojant kurią nors bendruomenę, tautos charakterį ar subkultūrą, kuri „ilgainiui įgyja jai būdingų trafaretinių bruožų ir manifestuojamų vertybių“. Užkibau, vadinasi, susimąsčiau. Susimąsčiau ne apie tų metų išeiviją ir jos „trafaretinius“ bruožus, o apie šių dienų emigrantus:  ar galima sakyti, kad jie jau yra sukūrę tam tikrą tipažą? Kokį naujojo emigranto stereotipą perša žiniasklaida, valdžios atstovai ir kaip jis atrodo kitoms tautoms? Ar praslinkus keliems dešimtmečiams, kai nurims aistros ir išdils nuoskaudos, vertinimas taps objektyvesnis?

Read more on Regina Jasukaitienė. Šiuolaikinio emigranto stereotipas…

Regina Ragauskaitė Jasukaitienė. Dokumentai liudija ne viską

Kodėl faktas faktu laikomas tik tuomet, kai jis paliudijamas  dokumentu? Kodėl žmogaus pažiūros, įsitikinimai, priklausymas tai ar kitai organizacijai , ryšiai su kitu žmogumi,  gimimas ,mirtis,  išsilavinimas , netgi gyvenamoji vieta turi būti „užfiksuota“ popieriuje, idant taptų neginčytinu dalyku?  Atsiminimai, perpasakojimai  nėra faktai, jei nėra paliudyti dokumentaliai. Kokia visgi  svarba suteikiama popierėliui su atitinkamos  organizacijos  antspaudu  ar  įgalioto asmens parašu…

Read more on Regina Ragauskaitė Jasukaitienė. Dokumentai liudija ne viską…

Regina Jasukaitienė. Kodėl ne šytas?

„Kodėl ne šytas? Kodėl, tėti, kodėl?“- kokių septynerių mergytė strikinėja nesitverdama savyje, nekantrauja lipti į autobusą.  Rėžia ausį toji  Y , esu jautri gimtosios kalbos darkymui. „Ne kaunienė, -sumetu , bandydama atpažinti ir priskirti kokiai nors „kategorijai“ . Vyriškis nekalbus, kažką neaiškiai sumurma. Gal mano atkreiptas dėmesys per ryškus? Juk ir aš esu stebima, „katalogizuojama“.

Read more on Regina Jasukaitienė. Kodėl ne šytas?…

Pilies kalno sergėtoja. Pokalbis su Lietuvos nacionalinio muziejaus direktore Birute Kulnyte

Švenčiame Lietuvos valstybės šimtmetį, Sąjūdžio trisdešimtmetį, atrodo, tik gyvenk ir džiaukis atgauta šalies nepriklausomybe, bet ar galime būti ramūs dėl savo ateities? Pasirodo, ne. Šiais nesibaigiančių reformų, o dažnai tik pseudoreformų laikais, negalime sėdėti susidėję rankų, nes kėsinamasi į mūsų tautinį paveldą, vadinasi, ir į jos išlikimą. Netylant diskusijoms dėl siūlymo sujungti Lietuvių kalbos ir literatūros, tautosakos, istorijos bei kitus institutus į vieną nelabai aiškų darinį, juodi debesys susitvenkė ir virš Lietuvos nacionalinio muziejaus. Apie tai ir kalbamės su muziejaus direktore Birute Kulnyte.

Read more on Pilies kalno sergėtoja. Pokalbis su Lietuvos nacionalinio muziejaus direktore Birute Kulnyte…

Arnoldas Aleksandravičius. Nepakenk

Lietuvos žurnalistų draugijos Kauno skyriaus diskusijos „Žurnalistas – tik samdomas darbuotojas ar dar ir pilietis?“ pranešimas

Prisimenu, Atgimimo bangos prieš trisdešimt metų iš kitų profesijų į žiniasklaidą atnešti žurnalistai uoliai dėdavosi į galvą žurnalistikos asų pamokymus, kad profesionaliam korespondentui svarbiausi du dalykai: atskirti faktus nuo interpretacijų ir pakalbinti kelis pašnekovus. Šito mokė ir įvairūs seminarai, įgūdžių tobulinimo kursai.

Read more on Arnoldas Aleksandravičius. Nepakenk…