Baigėsi rugsėjis. Koks jis buvo? Buvo saulėtas. Bet ar mus jis nuteikė saulėtai?
Ne visus. Kai kurie įvykiai prasidėjo karštomis vasaros dienomis ir nutįso iki rugsėjo. Kažkas pasiima kūjį, tokį simbolišką įnagį ir kartu tokį brutalų, ir kaip A.Gudaičio-Guzevičiaus kalvis sudaužo Vilniuje J.Noreikos -Generolo Vėtros atminimo ženklą. Iš neapykantos? Iš bejėgiškumo? Dėl reklamos? O juk norėta savo rankose pajusti Europos parlamentaro pažymėjimo palaimą ir kad prie tos palaimos prisidėtų tas toks pažįstamas buvusios blogos šalies vienas iš simbolių. Taip, Stasys Tomas norėjo tapti EP nariu. Bet nemenka visuomenės dalis pasipiktino tokiu kalvio Ignoto-Tomo darbu ir surengdama nemenką mitingą, protesto akciją, pareikalavo, kad tas kandidatas į EP narius būtų nubaustas , o atminties ženklas – grąžintas į buvusią vietą. Po kažkiek laiko atminimo lenta grąžinama kur buvusi. Atrodo, visuomenė vėl gali grįžti prie vasaros darbų ir smagumų. Bet čia buvo kitaip nei pasakose. Tiksliau, visuomenė nežinojo, kad bus veiksmo tęsinys. Įvyko absurdo scena. Pasirodo, buvo ir kitas kalvis ignotas . Bet šiam pasirodė, kad kūjis nėra pats tinkamiausias įnagis, o gal ir per sunkus, tad jis pasikvietė ,,Grindos“ vyrukus ir prisakė jiems suskubt: iki pragys pirmieji gaidžiai jie turi nuplėšt nuo Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos atminimo ženklą. Kažin kas būtų buvę, jei jie būtų nepaklusę arba suvėlinę ir išgirdę giedorius… Bet gaidžiai nespėjo pragysti ir atsiųstieji įvykdė kas buvo liepta. Gal premijas gavo… O tą prisakymą davė miesto meras. Tada vėl sujudo Vilnius, sujudo ir Kaunas, ir mažesnių miestelių žmonės, galvojantys, kad taip žaisti be jokių taisyklių – nevalia. Tuos sujudusius miestus aš palikau, norėdama pamąstyt, kodėl tas meras toks visagalis: lyg ir gyvenam demokratinėje valstybėje? Ar tas jo mąstymas turi kažkokią sistemą ar jis veikia pagautas įkarščio?
Nuvykau Klaipėdą. Jūra šilta , keletą dienų net banguoti pamiršusi. Ir saulė karšta, nepranašaujanti vėsos. Ir niekas jokių lentelių neplėšo. Atvirkščiai: prasvydus Rugsėjo 1-jai , klaipėdiečiai rinkosi į aikštę, kur buvo atidengtas paminklas Vilhelmui Storostai-Vydūnui. Vydūnas basomis kojomis, jo batai palikti ant fontano krašto. Tai simboliškos detalės. Aikštėje Kultūros ministras, ne vienas Seimo narys, Klaipėdos savivaldybės meras ir tie, kurie daugiausia prisidėjo prie šio paminklo. Kažin ar šį meno objektą matytume, jei šią sunkią septynerių metų naštą nebūtų prisiėmusios visuomeninės organizacijos: VĮ ,,Mažoji Lietuva“ ir jos vadovas verslininkas R.Cibauskas, Vydūno draugija ir kt . Juos parėmė įmonės, organizacijos, privatūs asmenys. Sako, Kaune Rotušės aikštėje Basanavičius yra pasisveikinęs su Vydūnu šiais žodžiais: ,,Tautos patriarchas sveikina Tautos pranašą“. Prisimenant Vydūno populiarumą, jo dvasinį ir tautinį mokymą gal ir nereikia stebėtis , kad jis buvo vadinamas apaštalu. Šiandien daug ženklų rodo, kad Vydūno apaštalystė šiandien būtų ne ką lengvesnė nei jo gyventomis dienomis.
Grįžau į Vilnių, į mylimą miestą, vis dar galvodama apie Vydūno darbus Lietuvai… O čia bruzdesys. Žmonės renkasi į Daukanto aikštę. Įvairaus amžiaus ir daug žmonių. Tęsiasi atminimo ženklų nukabinėjimo istorija.
Mitinguojantys sakė, jog neleis įsitvirtint naujoms šliaužiančios okupacijos formoms. Kalbėjusieji priminė Sibiro kančias, partizanų žūtis, teigė, kad visos tos netektys buvo patirtos kovojant dėl nepriklausomos Lietuvos. Susirinkusieji kreipėsi į aukščiausiąsias valstybės institucijas, kad istorinių asmenybių ir įvykių vertinimo bei įamžinimo klausimai būtų svarstomi ir sprendžiami nacionaliniu lygiu. Reikalauta, kad būtų apgintas viešasis interesas, kad seniai laikas susiprasti ir nustoti Lietuvos gyvenimą, jos istoriją vertinti iš buvusios TSRS pozicijų, vis taikant jos metodologiją ir, esant mažiausiai dingsčiai, lietuvius, vengusius šlovinti buvusius ir esamus kolaborantus, vadinti nacionalfašistais, naciais ir kt. Buvo raginama pakeisti komisijos, kuri tiria nacių ir bolševikų nusikaltimus, sudėtį. Komisija veikia daugelį metų, bet mes ne kažin ką žinome apie jos tyrimus. Vėliau mitingo dalyviai pajudėjo link Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos, kur buvo atidengta už privačius pinigus pagaminta nauja paminklinė lenta J. Noreikai.
+++
Dažnokai tenka paėjėti Vilniaus Gedimino prospektu ir stabtelėti V.Kudirkos aikštėje (o gal ar prie jos?). Norėtum pastovėt prie V. Kudirkos paminklo, gal dar kartą perskaityt giesmę apie Lietuvą, bet nelabai pavyks. Aikštė yra tapusi riedlentininkų Meka. Ir aikštės nepakanka. Geresnis šuolis nuo paminklo bortelių ir dar nuo aukščiau. Kai kur jau net paminklinis akmuo nuskaldytas. Paaugliai sako, mes neturime kur važinėtis, ar jums gaila šios aikštės, paminklui nieko neatsitiks. Vaikus suprantu, jie nori važinėtis, bet aš noriu suprasti ir ką kitką. Ar tai Vilniaus Lukiškių aikštės tęsinys? Kas diktuoja tas madas, kai kiekviena aikštė tampa pramogų vieta, nors jos paskirtis yra visai kita? Ar tai daroma sąmoningai, ar neturint humanitarinės nuovokos, nesuvokiant integralios kultūros, krislo pagarbos, o pagaliau ir praktinio įvertinimo? Juk visa tai kainavo ir kainuoja pinigus. Griovimo, naikinimo ženklų matoma daug..
+++
Iki Vėlinių dar tolokai. Bet, ir atėjus tai dienai, sunku bus susikaupti ir degti vilties švieselę, kai matai kauburėlius, pažymėtus akmeniniais, išvinguriuotais iš geležies kryžiais, o šalia ant pagalių pakabintus raginimus-skelbimus atsiliepti artimiesiems. Tai reiškia, jeigu tu išvykęs ar esi toli, tavo giminių kapai bus užgrobti. Tai kaip čia su tom mūsų tradicijom, mirusiųjų gerbimu? Mūsuose žydų kilmės žmonės reikalauja išlaikyti kapines miesto centro vietose, priešų kareivių palaikai guli Vingio parke. Jie sutvarkyti , prižiūrėti ir vietos užtenka. O štai eilinis pilietis turi per prievartą pasidalinti kapaviete su kitu, matyt, turtingesniu piliečiu . Ar tik todėl , kad ant jo kapo užžėlė žolė?. Jeigu patys nesuvokiam, prisiminkim S. Krasausko grafiką – visus mus užklos žolė, į visus mus siurbsis medžių šakos. O gal kapavietė atrodo nestandartiškai , neatitinka šios dienos apsimestinio ,,grožio“? Ar todėl ji turi būti išniekinta? Manau, atsirastų įvairaus amžiaus savanorių, kurie galėtų apskabyti savivaldybės taip nemėgstamus žolynus. Ir pati savivaldybė, pagerbdama miestiečius, galėtų nuskinti tas žaliuojančias žoleles. Juk jau antrą šimtą milijonų žada išleisti stadionui – ką reiškia sutvarkyti keletą kapų?
Žinoma,buvo ir džiugesnių, gal ir vertesnių dėmesio pamąstymų. Bet man rugsėjis liepė prisiminti tai, ką papasakojau.
Archyvas kategorijai Požiūris
Uždarydama sinagogą ir keldama ultimatumus dėl Kazio Škirpos bei generolo Jono Noreikos atminimo Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) vadovybė peržengė visas ribas ir pakenkė valstybei tarptautiniu mastu, mano žydų tautybės žurnalistas, Stasio Lozoraičio premijos laureatas Vitalijus Karakorskis.
Read more on Vitalijus Karakorskis: Tai yra valstybės šantažavimas“…
Tomas Čyvas. Šimašiaus jėga
Rgp 14
Vilniaus meras Remigijus Šimašius viešai pasigyrė „išspyręs parako statinę iš po tautos užpakalio“. Drąsus pareiškimas. Mintis ta, kad taip Marijos žemė būsianti apsaugota nuo kaltinimų liaupsinant nacių kolaborantus, kažkokius tariamus galimai pusiau ar penktadaliu žydšaudžius. Dabar, Šimašiaus nuomone, Efraimas Zurofas susirietęs verkia kamputyje netekęs kozirių, o Lubiankos strategai irgi prakaituojančiais užpakaliais kurpia atsarginį informacinio mėšlo pylimo ant mūsų planą. Deja, yra kitaip.
Alfas Pakėnas. R.Jasukaitienės nuotr.
Ataudai- tai siūlai, kuriais ataudžiamas audinys. Iš paauglystės laikų dar prisimenu audimo stakles. Tikras stakles, apdainuotas liaudies dainose, poeto Antano Miškinio eilėraščiuose. Raudose apraudotas. Kvepiančias išdžiūvusiu klevu ir drobule. Tos staklės stovėdavo gryčioje, pačioj palangėj, kad audžiant šviesa kristų iš šono. Dabar važinėjant po beišmirštančius Deltuvos krašto kaimelius ir pamiškių vienkiemius, niekur netenka užtikti audimo staklių. Mielas, monotoniškas ratelio dūzgimas – taip pat jau retenybė. Mūsų namuose ausdavo tik senolė Marija. Retai kada į stakles atsisėsdavo motina – jos laukė kiti darbai. Tačiau žiemos vakarais ji daug siuvinėdavo. Išardydavo naujus bulvinius maišus, susiūdavo vienan daiktan ir, nuolatos baksnojant adata skaičiuodama „akutes“, išsiuvinėdavo kilimus ir kilimėlius su idiliškais meilės vaizdais, karalaitėmis ir karalaičiais, egzotiškais tolimų pasakiškų šalių paukščiais. Man tai sukeldavo smalsumą ir tylų paauglio sielos ilgesį, kurį tebejaučiu iki šiol. O tada net nesupratau, kad ataudai yra tai, kas svarbiausia „kuriant“ audeklą, kad be jų negalima išausti veriančio akį, ornamentais pavergiančio audinio – staltiesės, lovatiesės, kilimo ar gūnios. Be jų audėjai neįmanoma išreikšti savo džiugesio, meilės ir jaunystės godų.Tie pavasariniai audimai, kol dar neprasidėdavo žemės darbai, buvo senųjų gryčių ir kantrių senolių tylios, retai kada teiškylančios viešumon, kūrybos aktas.
Read more on Alfas Pakėnas. Ataudai (Iš rengiamos eseistikos knygos)…
Šiais metais teko dalyvauti ne vienoje konferencijoje, kuriose buvo gvildenamos žurnalistų etikos problemos, šį darbą kasdienybėje lydintys klausimai, kaip vienu ar kitu atveju pasielgti, vieną ar kitą pusę pasirinkti. Teko permąstyti ir savo požiūrį į tai, kas yra žurnalistika, žurnalistas, kokia jo atsakomybė už savo profesinę veiklą. Gyvename ne vieno savo kolegos sužvaigždėjimo laikmečiu, ypač dirbančių radijuje ar televizijoje, kai taip įsijaučiama į žvaigždės statusą, jog tiesiog pamirštamas kalbinamas žmogus, bei savo, kaip žurnalisto, pareiga – informuoti visuomenę. Pateikti faktus apie įvykius, žmones, o ne demonstruoti, eksponuoti save tarsi įpakuotą į blizgią pakuotę ir parduotuvės vitrinoje išstatytą prekę. Štai ne per seniausiai per Lietuvos nacionalinę televiziją skambėjo vienos, bene aukščiausio ryškio žvaigždės parengto laidų ciklo vienos dalies reklama. Garsiai skambėjo apie garsią asmenybę – reliatyvumo teorijos atradėją Einšteiną, deja, buvo skelbiama, kad jis – tikimybių teorijos autorius. Nežinau, kaip turėjo jaustis šviesios atminties Vilniaus universiteto rektoriaus Jono Kubiliaus, matematiko, tikrojo tikimybių teorijos atradėjo, artimieji, girdėdami tokią reklamą. Nežinau, ar buvo už tokį nesusipratimą ar tiesiog laidos kūrėjos neišmanymą, atsiprašyta, atitaisyta grubi klaida, bet matau padarytą žalą – ne vienas, neišmanantis tiksliųjų fizikos bei matematikos mokslų, priims tai kaip tiesą ir įsimins ilgam. Tai pavyzdys, kaip neturime dirbti, negalime klaidinti žmonių, skaitytojų, klausytojų, žiūrovų, privalome skelbti tik tai, ką gerai žinome, išmanome arba kitaip sakant – tiesą ir tiktai tiesą. Privalome tikrinti faktus, neliesti temų, kurių neišmanome. Kitaip tariant turime dirbti atsakingai, sąžiningai, nepriekaištingai, nepamiršti, kaip ir valdžia, kad ne mums tarnauja žmonės, kuriuos kalbiname, su kuriais bendraujame, o mes jiems, neužsimiršti ir nepradėti nepamatuotai aukštinti savęs. Gyvename demokratinėje visuomenėje, demokratinėje valstybėje, naudojamės žodžio laisve ir turime šią teisę vertinti ir gerbti, ne tik ja naudotis.
Praėjusį sekmadienį įvyko ,,Paskutinio skambučio“ akcija, kuria buvo palaikomi streikuojantys mokytojai. Vilniuje į mitingą prie Vyriausybės rūmų buvo susirinkę per 6 tūkst. žmonių. Gyva žmonių grandinė nusidriekė nuo Švietimo ir mokslo ministerijos iki Seimo rūmų. Mes prie streikų nesame įpratę, tuo labiau kad jis tęstųsi taip ilgai ir neįprasta forma. Šiuo metu mokytojai streikuoja jau penkta savaitė. Mokytojai, leidžiantys dienas ir naktis ministerijoje, yra atstovai tų, kurie streikuoja mokyklose. Ko jie reikalauja? Reikalauja taisyti iš vinių sukaltą reformą, reikalauja padidinti atlyginimus.
Perskaičiusi „Šiaurės Atėnuose“ (2014.08.29) Jurgos Tumasonytės recenziją „Visa ėdanti atmintis“, kurioje ji rašo apie 1940-1944 metų lietuvių emigrantų, pasitraukusių į Vakarus, knygą „Manėm, kad greit grįšim“, užkibau už minties apie mūsų susikuriamus stereotipus, įsivaizduojant kurią nors bendruomenę, tautos charakterį ar subkultūrą, kuri „ilgainiui įgyja jai būdingų trafaretinių bruožų ir manifestuojamų vertybių“. Užkibau, vadinasi, susimąsčiau. Susimąsčiau ne apie tų metų išeiviją ir jos „trafaretinius“ bruožus, o apie šių dienų emigrantus: ar galima sakyti, kad jie jau yra sukūrę tam tikrą tipažą? Kokį naujojo emigranto stereotipą perša žiniasklaida, valdžios atstovai ir kaip jis atrodo kitoms tautoms? Ar praslinkus keliems dešimtmečiams, kai nurims aistros ir išdils nuoskaudos, vertinimas taps objektyvesnis?
Read more on Regina Jasukaitienė. Šiuolaikinio emigranto stereotipas…
Kodėl faktas faktu laikomas tik tuomet, kai jis paliudijamas dokumentu? Kodėl žmogaus pažiūros, įsitikinimai, priklausymas tai ar kitai organizacijai , ryšiai su kitu žmogumi, gimimas ,mirtis, išsilavinimas , netgi gyvenamoji vieta turi būti „užfiksuota“ popieriuje, idant taptų neginčytinu dalyku? Atsiminimai, perpasakojimai nėra faktai, jei nėra paliudyti dokumentaliai. Kokia visgi svarba suteikiama popierėliui su atitinkamos organizacijos antspaudu ar įgalioto asmens parašu…
Read more on Regina Ragauskaitė Jasukaitienė. Dokumentai liudija ne viską…
„Kodėl ne šytas? Kodėl, tėti, kodėl?“- kokių septynerių mergytė strikinėja nesitverdama savyje, nekantrauja lipti į autobusą. Rėžia ausį toji Y , esu jautri gimtosios kalbos darkymui. „Ne kaunienė, -sumetu , bandydama atpažinti ir priskirti kokiai nors „kategorijai“ . Vyriškis nekalbus, kažką neaiškiai sumurma. Gal mano atkreiptas dėmesys per ryškus? Juk ir aš esu stebima, „katalogizuojama“.
Švenčiame Lietuvos valstybės šimtmetį, Sąjūdžio trisdešimtmetį, atrodo, tik gyvenk ir džiaukis atgauta šalies nepriklausomybe, bet ar galime būti ramūs dėl savo ateities? Pasirodo, ne. Šiais nesibaigiančių reformų, o dažnai tik pseudoreformų laikais, negalime sėdėti susidėję rankų, nes kėsinamasi į mūsų tautinį paveldą, vadinasi, ir į jos išlikimą. Netylant diskusijoms dėl siūlymo sujungti Lietuvių kalbos ir literatūros, tautosakos, istorijos bei kitus institutus į vieną nelabai aiškų darinį, juodi debesys susitvenkė ir virš Lietuvos nacionalinio muziejaus. Apie tai ir kalbamės su muziejaus direktore Birute Kulnyte.
