Geg 20
Šeštadienį Lietuva rinkosi paminėti Šeimos dieną. Ne visi sėdėjo su šeima prie pietų stalo, bet šeimomis iš visos Lietuvos savais automobiliais, motociklais , autobusais vyko į Vilnių , į mylimą miestą. Jie norėjo paminėti Šeimos dieną ir pasakyti LR Seimo nariams kas yra šeima, ko šeimos nori, ir ko nenori. Jų nuomone, dabartinė koalicinė valdančioji dauguma pasimetė tarp realybės ir savo vaizdinių.
G. V. Petrošienė.
Šiandien visuomenė nori atsakingo žurnalistų požiūrio į savo priedermę – profesionaliai teikti teisingą ir etišką informaciją, ir yra pakankamai raštinga atskirti tikslias, patikrintas žinias nuo gandų, pramanų, užsakytos informacijos, kitų manipuliacijų. Vis rečiau pavyksta ją sukvailinti ar suklaidinti. Ar ne to siekia ir Seimo narys Arminas Lydeka, Delfi portale sausio 8 d. skelbdamas savo komentarą „Žiniasklaidos etika: gėdos nedaro, garbės irgi“.
Read more on G. V. Petrošienė: nukelti kepurę – pagarbos ženklas. O nusiimti karūną…?…
Prekybos tinklai Lietuvoje, gaudami gerus pelnus, turėdami išradingų darbuotojų bei internetines erdves, vykdo įvairias pirkėjų pritraukimo akcijas, reklamų kampanijas, žaidimus ir konkursus. Paprasčiau tariant, dalį didelių perteklinių pelnų investuoja į savo pirkėjus. Abejojate?
Read more on Nuomonė: ar gerą kainą moka už asmens duomenis?…
Ką tik tu, žmogau, paimtum į rankas, visada turi galvoti, kodėl paėmei, ar esi pasiruošęs tai skaityti, o skaitydamas galvok ne tik apie tai, ką rašo autorius, bet ir ką jis tau nori pasakyti. Ar jis siekia padėti tau susigaudyti informacijos sraute, ar nori visai ko kito – prikaustyti tave prie gražiai aprašomo fakto ir nuvesti į tikslą, kad, pasinaudodamas tavo patiklumu, neatidumu, nesubrendimu, manipuliuodamas jausmais, priverstų atlikti autoriaus ar grupės draugų numatytą užduotį.
Spa 16
V. Ibianska./ Asmeninio archyvo nuotr.
Daug buvo triukšmo mūsų sociosferoje, bet įveikėme jį. Pirmas rinkimų turas prilygo nusičiaudėjimui. Nors iki spalio 11 dienos Lietuva gyveno išvirtusi į Sodomą. Ir Gomorą taip pat.
A. Noruševičius./ Archyvo nuotr.
Demokratija šiuo metu neturi nieko geresnio, nei politinės partijos. Bet čia ir prasideda, mano manymu, didžiausios bėdos.
Žinoma, jei valstybėje nusistovėjęs 2-3 partijų dominavimas politiniame šalies gyvenime, tai tokia branda duoda šaliai stabilumą ir ne tik politinį, bet ir ekonominį, dvasinį. Mūsų valstybė jauna, todėl partijos nesustiprėjusios, jas skaičiuojame dešimtimis, jų prieš kiekvienus rinkimus atsiranda vis naujų, visi puola mus gelbėti. Žmonės nuo šių gelbėtojų gelbėjasi sprukdami į užsienį.
Read more on A. Noruševičius: gal pradedame atlaikyti iššūkius?…
Rgs 28
L. Pociūnienė./ Asmeninio archyvo nuotr.
Nepriklausomai nuo pažiūrų ar politinių simpatijų, daugelis žiniasklaidos lauko žaidėjų sutaria: žurnalistika Lietuvoje gyvena ne pačius geriausius laikus. Daugelyje kitų veiklos sričių po 2008 metų krizės vyko gana greitas atsigavimas. Deja, to negalima pasakyti apie žurnalistiką. Būtent žurnalistiką, žurnalistikos kokybę. Priverstinio taupymo poveikis čia turėjo ilgalaikių neigiamų pasekmių, kurias jaučiame iki šiol.
V. Ibianska./ Asmeninio archyvo nuotr.
Ėmiau rašyti ir sutrikau: o nuo ko pradėti? Žiniasklaidos galia ir skurdas yra tokie didžiuliai, tad nuo ko?
Žurnalistai (ir ne tik jie) teigia, kad žiniasklaida yra tiesos ir netiesos kokteilis. Aš sakyčiau – sluoksniuotas troškinys. Jei skaitytojas bus atidus ir mąstantis, jis kuo puikiausiai atskirs gerus ir bloguosius sluoksnius, pastaruosius eliminuodamas, o pirmuosius įsidėmėdamas. Jie perskaičiusįjį veiks tol, kol nublanks prieš naujai pateikiamus ant netikro kiniško porceliano lėkštės. Spalvingos ir patrauklios, bet pigios. O ką daryti? Rašantieji žurnalistai niekada nebuvo turčiai… Tačiau ne kiekvienas skaitytojas toks žiau-u-u-riai mąstantis. Gal jis skuba, gyvena kažkur greta visuomenės interesų ar pasinėrė į kokius nors transcendentinius apmąstymus. Gi mūsų pareiga pasiekti kiekvieną su tiesos ar pusiau tiesos (t. y. melo) kroviniu. Tai jau priklauso nuo žurnalisto išpažįstamų etikos ir moralės normų instrukcijos. Taigi, giliu mano įsitikinimu, žiniasklaidos vaidmuo nemenkesnis už Bažnyčios ar švietimo. Kaip plačiai žinoma, kunigai ir mokytojai neturi teisės meluoti. Bet meluoja. Nes jie tik žmonės. Cha! Tik kad žurnalistui meluoti nevalia! Išeitų, jog mes ne žmonės? Tai žinoma. Nes mes – žurnalistai. Tiesa esti viena ir žiniasklaidoje melui neturi likti vietos. Tik kaip tada su nuomonių įvairove? Nežinau. Juk jų esama teisingų ir klaidingų. Tada žurnalistas turi būti visažinis ir tobulas?! Aišku! Juk sakiau, kad jis – ne žmogus.
Read more on V. Ibianska: keli potėpiai žiniasklaidos portretui…
Užvenčio dvaras./ R. Jasukaitienės nuotr.
Keliaudama į Užventį vaizduotėje piešiau rožes – baltas, kvepiančias, sidabrinėm akim žiūrinčias į praėjusius ir esamus laikus. Rašytojos Šatrijos Raganos (Marijos Pečkauskaitės) sukurti vaizdai – impresijos įsispaudė mano atmintin pagaviau už realybę. Nuo paauglystės. Saulėlydžių melancholija, „miegūsto tvenkinio“, „įsigiedojusio, įsikvepėjusio, įsisvajojusio sodno“ romantika įėjo į mano pasaulį ir ten pasiliko, padaugindama išgyvenimus.
Read more on R. Jasukaitienė: įsikvepėjusio dvaro atmintis …
Rasų kapinių koplyčia./ R. Jasukaitienės nuotr.
Braidau po RASAS… Koks poetiškas kapinių pavadinimas! Ir kas gi jas taip pavadino, susiedamas ašaras su dangaus rasa, atgaivinančia ne tik žolę, medį, vabalėlį, ropojantį žeme, bet ir žmogaus sielą, išvargintą kančios, išsausintą gėlos?
Šiuo metu naršote archyvuose, Požiūris kategorijoje.
