Rasų kapinių koplyčia./ R. Jasukaitienės nuotr.
Braidau po RASAS… Koks poetiškas kapinių pavadinimas! Ir kas gi jas taip pavadino, susiedamas ašaras su dangaus rasa, atgaivinančia ne tik žolę, medį, vabalėlį, ropojantį žeme, bet ir žmogaus sielą, išvargintą kančios, išsausintą gėlos?
Bal 28
A. Butkus./ Archyvo nuotr.
Turbūt dažnas iš mūsų yra matęs holivudinius apokaliptinius filmus. Niūrioji fantastika. Dar nebūti žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, asteroidų ar jų skeveldrų lietus, cunamiai, mirtina arktinio šalčio banga, iš laboratorijos ištrūkęs dirbtinis užkratas, agresyviais zombiais virtę užkrėstieji ir t.t., ir pan. Panikuojanti visuomenė, atviri plėšikavimai, smurto protrūkiai. Kadangi filmai amerikietiški, dažname jų rodoma, kaip JAV prezidentas ir vyriausybė imasi būtinų veiksmų situacijai suvaldyti ir gyventojams gelbėti. Visi susitelkia ir bendromis pastangomis sunkumus galop įveikia. Žinoma, neišvengiant ir aukų, dažnai masinių.
M. Šaknienė./ Asmeninio archyvo nuotr.
M. Šaknienė: Branginkime laisvąjį žodį
Už lango – beįsibėgėjantis pavasaris, rodos, visa erdvė sklidina saulės šviesos, paukščių klegesio, besiskleidžiančių pirmųjų žiedų ir lapų, bet į kiemą – pavasario šventę – šiukštu!–nevalia! – karantinas. Be galimybės pilna krūtine įkvėpti pavasario oro norom nenorom leidiesi prisiminimų keliais, bandai peržvelgti nuveiktus ir nesuspėtus atlikti darbus, vertini jų kokybę.Klausaisi ir giliniesi į per dienas ir naktis iš radijo imtuvo sklindančios žinias ir jas, be jokios abejonės, vertini. Iš pradžių klausą pasiekia eteryje dirbančio žurnalisto balso tembras, kalbos taisyklingumas arba ne, o tik po to jau giliniesi į esmę: kas šiandien vyko ir kaip, o ir kur – mieste, šalyje ar pasaulyje. Puiku, jeigu kalbantysis kultūringai, taisyklinga kalba informuoja – teikia naujausias žinias, patikimas ir teisingas, tada ir covid-19 nebe toks baisus, ir būti namuose ramu ir gera ir nesi vienišas, nes su tavimi, tavo šeima Lietuvos radijas. Laisvos Lietuvos! Nepriklausomos! Jau trisdešimt metų! Ir žinios, sklindančios iš LRT eterio tikrai patikimos ir tikros. Tai ne tos, kurios mus lydėjo sovietmečiu, kurias turėjome vertinti ir ieškoti tiesos tarp eilučių. Ir ne visada, ir ne kiekvienas tą tikrąją tiesą rasdavo. Už ją, tikrąją, nesumeluotą, savo galvas padėjo mūsų partizanai, už ją savo jauną gyvybę atidavė susidegindamas Romas Kalanta, už ją su „Vilko bilietu“ iš universiteto, o ir kitų mokyklų buvo metami lauk vaikinai ir merginos, vos pabandę tiesos ieškoti.Prisimenu, kai būdama aštuntos klasės mokinė išsitariau mamos pažįstamai vienuolei Aldonai apie savo svajonę tapti žurnaliste. Ir jos bekompromisę reakciją: „Vaikeli, kaipgi tu gyvensi? Tau juk teks meluoti, rašyti netiesą…“ Iki šiol širdyje skamba jos perspėjantis balsas. Toks tada buvo metas. Šiandien, ačiū Dievui, esame laisvi, nepriklausomi ir galime rašyti ir kalbėti ką norime. Tik, prieš pravedami burną ar paimdami plunksną į ranką, įsivertinkime: ką ruošiamės pasakyti ar parašyti, kokią skleisime žinią, nes žodis juk žvirbliu išlekia, o jaučiu sugrįžta, žodis – ginklas, gali žmogų pakelti ir pagydyti, gali ir pražudyti. 2016-aisiais vasario 29 d. priimtas Lietuvos informavimo etikos kodeksas turi būti parankine darbo priemone kiekvienam save gerbiančiam žurnalistui. 22 Etikos kodekso straipsnis skelbia: „Žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi būti laisvi ir nepriklausomi“, kokie dabar ir esame, manyčiau, dauguma.
Šiais metai SRTRF parėmė Lietuvos žurnalistų draugijos teiktą projektą „Manipuliacijų mąstai ir būdai Lietuvos žiniasklaidoje“. Šia tema savo įžvalgomis sutiko pasidalinti ilgametė LŽD vadovė ir spaudos veteranė Gražina Viktorija PETROŠIENĖ.
„Kai mūsų artimoje aplinkoje atsiranda žmogus manipuliatorius, anksčiau ar vėliau mes tai pajuntame. Kartais jau būname gerokai įklimpę į jo emocines pinkles, sugniuždyti, pasimetę, tačiau tai suvokę, dar sugebame išsikapstyti iš voratinklio raizginių ir nusikratyti mums primestą valią. Kas kita, kai šiuo metodu ima spekuliuoti kur kas galingesni subjektai – visuomeniniai ar politiniai judėjimai, žiniasklaida.
VU nuotr.
Vasario 7 d. vienam garsiausių, įžymiausių Lietuvos kalbininkų, baltistui, dialektologui akademikui Zigmui Zinkevičiui Vilniaus universiteto filologijos fakultete atidaryta akademiko vardu pavadinta auditorija.
Z. Zinkevičius buvo daugelio akademijų narys: Švedijos karališkosios humanitarinių mokslų akademijos (1982 m.), Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys (1990 m.), Norvegijos mokslų akademijos (1991 m.),
Lietuvių katalikų mokslo akademijos (1991 m.), Latvijos mokslų akademijos narys (1995 m.).
Read more on VU atidaryta akademiko Z. Zinkevičiaus auditorija…
Galima vadinti tai paralelėmis, galima – medalio pusėmis, tačiau krinta į akis tai, kad istorikai, politologai ir kiti -logai sąmoningai nutyli tą kitą pusę, kad nenublanktų jų pateiktoji „tiesa“, o ją išgirdusieji manytų, jog ji vienintelė, tikroji.
Iš kairės – Gintaras Karosas jaunesnysis, Valdas Adamkus ir Gintaras Karosas vyresnysis iš JAV
Pavasarį, kovo mėnesį, Lietuvos Respublikos Seimo vitražo galerijoje teko matyti tuo metu ten veikusią parodą „Vytis – Lietuvos ir lietuvių“. Tada pirmą kartą susipažinau, tiesa, neakivaizdžiai, su toje parodoje demonstruotų darbų autoriumi Amerikos lietuviu Gintaru Karosu.Pirmą kartą vienoje vietoje pamačiau tokią lietuviškos simbolikos gausą.Čia sužinojau, kad dar 1979 – 1985 metais, kai Lietuvoje buvo gilus sovietmetis, Jungtinėse Amerikos Valstijose tenykščio lietuvio Gintaro Karoso kompanija „Baltic Associates“ („Baltic Enterprises“) milžinišku 40 000 tiražu išleido Lietuviško paveldo katalogą – Lithuanian Heritage paantrašte Products and services. Tame kataloge gausybė lietuviškos simbolikos, nuo Vyties, Geležinio vilko, Trispalvės, iki tautinių rūbų, gintarinių bei kitokių papuošalų, velykinių margučių ir jų raštų. Šis anglų kalba išleistas katalogas – tai tikra mini enciklopedija apie Lietuvą ir lietuvius, tikras lobynas kiekvienam, norinčiam pažinti lietuvybę iš arti, patikimo, tikro šaltinio. Šio leidinio, o tikriau, jo leidėjo Gintaro Karoso dėka Lietuvos vardas plačiai ir garsiai skambėjo Amerikoje ir pasaulyje tuo metu, kai jos kaip valstybės vardo net nebuvo pasaulio žemėlapiuose. Leidinyje gausybė informacijos apie Lietuvą ir lietuvius, jų tradicinį maistą, papročius, knygas, garsiausius JAV lietuvius – tenisininką Vitą Gerulaitį, boksininką Džeką Šarkį ( Joną Žukauską). Beveik kiekviename katalogo puslapyje stilizuotas Vytis, Gedimino stulpai bei kiti lietuviams brangūs simboliai. Paroda, veikusi Seime kovo 3 – 31 dienomis paliko neišdildomą įspūdį.
Read more on Marija Šaknienė. Vytis ir Gintaras Karosas arba lietuviškos grimasos…
Baigėsi rugsėjis. Koks jis buvo? Buvo saulėtas. Bet ar mus jis nuteikė saulėtai?
Ne visus. Kai kurie įvykiai prasidėjo karštomis vasaros dienomis ir nutįso iki rugsėjo. Kažkas pasiima kūjį, tokį simbolišką įnagį ir kartu tokį brutalų, ir kaip A.Gudaičio-Guzevičiaus kalvis sudaužo Vilniuje J.Noreikos -Generolo Vėtros atminimo ženklą. Iš neapykantos? Iš bejėgiškumo? Dėl reklamos? O juk norėta savo rankose pajusti Europos parlamentaro pažymėjimo palaimą ir kad prie tos palaimos prisidėtų tas toks pažįstamas buvusios blogos šalies vienas iš simbolių. Taip, Stasys Tomas norėjo tapti EP nariu. Bet nemenka visuomenės dalis pasipiktino tokiu kalvio Ignoto-Tomo darbu ir surengdama nemenką mitingą, protesto akciją, pareikalavo, kad tas kandidatas į EP narius būtų nubaustas , o atminties ženklas – grąžintas į buvusią vietą. Po kažkiek laiko atminimo lenta grąžinama kur buvusi. Atrodo, visuomenė vėl gali grįžti prie vasaros darbų ir smagumų. Bet čia buvo kitaip nei pasakose. Tiksliau, visuomenė nežinojo, kad bus veiksmo tęsinys. Įvyko absurdo scena. Pasirodo, buvo ir kitas kalvis ignotas . Bet šiam pasirodė, kad kūjis nėra pats tinkamiausias įnagis, o gal ir per sunkus, tad jis pasikvietė ,,Grindos“ vyrukus ir prisakė jiems suskubt: iki pragys pirmieji gaidžiai jie turi nuplėšt nuo Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos atminimo ženklą. Kažin kas būtų buvę, jei jie būtų nepaklusę arba suvėlinę ir išgirdę giedorius… Bet gaidžiai nespėjo pragysti ir atsiųstieji įvykdė kas buvo liepta. Gal premijas gavo… O tą prisakymą davė miesto meras. Tada vėl sujudo Vilnius, sujudo ir Kaunas, ir mažesnių miestelių žmonės, galvojantys, kad taip žaisti be jokių taisyklių – nevalia. Tuos sujudusius miestus aš palikau, norėdama pamąstyt, kodėl tas meras toks visagalis: lyg ir gyvenam demokratinėje valstybėje? Ar tas jo mąstymas turi kažkokią sistemą ar jis veikia pagautas įkarščio?
Nuvykau Klaipėdą. Jūra šilta , keletą dienų net banguoti pamiršusi. Ir saulė karšta, nepranašaujanti vėsos. Ir niekas jokių lentelių neplėšo. Atvirkščiai: prasvydus Rugsėjo 1-jai , klaipėdiečiai rinkosi į aikštę, kur buvo atidengtas paminklas Vilhelmui Storostai-Vydūnui. Vydūnas basomis kojomis, jo batai palikti ant fontano krašto. Tai simboliškos detalės. Aikštėje Kultūros ministras, ne vienas Seimo narys, Klaipėdos savivaldybės meras ir tie, kurie daugiausia prisidėjo prie šio paminklo. Kažin ar šį meno objektą matytume, jei šią sunkią septynerių metų naštą nebūtų prisiėmusios visuomeninės organizacijos: VĮ ,,Mažoji Lietuva“ ir jos vadovas verslininkas R.Cibauskas, Vydūno draugija ir kt . Juos parėmė įmonės, organizacijos, privatūs asmenys. Sako, Kaune Rotušės aikštėje Basanavičius yra pasisveikinęs su Vydūnu šiais žodžiais: ,,Tautos patriarchas sveikina Tautos pranašą“. Prisimenant Vydūno populiarumą, jo dvasinį ir tautinį mokymą gal ir nereikia stebėtis , kad jis buvo vadinamas apaštalu. Šiandien daug ženklų rodo, kad Vydūno apaštalystė šiandien būtų ne ką lengvesnė nei jo gyventomis dienomis.
Grįžau į Vilnių, į mylimą miestą, vis dar galvodama apie Vydūno darbus Lietuvai… O čia bruzdesys. Žmonės renkasi į Daukanto aikštę. Įvairaus amžiaus ir daug žmonių. Tęsiasi atminimo ženklų nukabinėjimo istorija.
Mitinguojantys sakė, jog neleis įsitvirtint naujoms šliaužiančios okupacijos formoms. Kalbėjusieji priminė Sibiro kančias, partizanų žūtis, teigė, kad visos tos netektys buvo patirtos kovojant dėl nepriklausomos Lietuvos. Susirinkusieji kreipėsi į aukščiausiąsias valstybės institucijas, kad istorinių asmenybių ir įvykių vertinimo bei įamžinimo klausimai būtų svarstomi ir sprendžiami nacionaliniu lygiu. Reikalauta, kad būtų apgintas viešasis interesas, kad seniai laikas susiprasti ir nustoti Lietuvos gyvenimą, jos istoriją vertinti iš buvusios TSRS pozicijų, vis taikant jos metodologiją ir, esant mažiausiai dingsčiai, lietuvius, vengusius šlovinti buvusius ir esamus kolaborantus, vadinti nacionalfašistais, naciais ir kt. Buvo raginama pakeisti komisijos, kuri tiria nacių ir bolševikų nusikaltimus, sudėtį. Komisija veikia daugelį metų, bet mes ne kažin ką žinome apie jos tyrimus. Vėliau mitingo dalyviai pajudėjo link Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos, kur buvo atidengta už privačius pinigus pagaminta nauja paminklinė lenta J. Noreikai.
+++
Dažnokai tenka paėjėti Vilniaus Gedimino prospektu ir stabtelėti V.Kudirkos aikštėje (o gal ar prie jos?). Norėtum pastovėt prie V. Kudirkos paminklo, gal dar kartą perskaityt giesmę apie Lietuvą, bet nelabai pavyks. Aikštė yra tapusi riedlentininkų Meka. Ir aikštės nepakanka. Geresnis šuolis nuo paminklo bortelių ir dar nuo aukščiau. Kai kur jau net paminklinis akmuo nuskaldytas. Paaugliai sako, mes neturime kur važinėtis, ar jums gaila šios aikštės, paminklui nieko neatsitiks. Vaikus suprantu, jie nori važinėtis, bet aš noriu suprasti ir ką kitką. Ar tai Vilniaus Lukiškių aikštės tęsinys? Kas diktuoja tas madas, kai kiekviena aikštė tampa pramogų vieta, nors jos paskirtis yra visai kita? Ar tai daroma sąmoningai, ar neturint humanitarinės nuovokos, nesuvokiant integralios kultūros, krislo pagarbos, o pagaliau ir praktinio įvertinimo? Juk visa tai kainavo ir kainuoja pinigus. Griovimo, naikinimo ženklų matoma daug..
+++
Iki Vėlinių dar tolokai. Bet, ir atėjus tai dienai, sunku bus susikaupti ir degti vilties švieselę, kai matai kauburėlius, pažymėtus akmeniniais, išvinguriuotais iš geležies kryžiais, o šalia ant pagalių pakabintus raginimus-skelbimus atsiliepti artimiesiems. Tai reiškia, jeigu tu išvykęs ar esi toli, tavo giminių kapai bus užgrobti. Tai kaip čia su tom mūsų tradicijom, mirusiųjų gerbimu? Mūsuose žydų kilmės žmonės reikalauja išlaikyti kapines miesto centro vietose, priešų kareivių palaikai guli Vingio parke. Jie sutvarkyti , prižiūrėti ir vietos užtenka. O štai eilinis pilietis turi per prievartą pasidalinti kapaviete su kitu, matyt, turtingesniu piliečiu . Ar tik todėl , kad ant jo kapo užžėlė žolė?. Jeigu patys nesuvokiam, prisiminkim S. Krasausko grafiką – visus mus užklos žolė, į visus mus siurbsis medžių šakos. O gal kapavietė atrodo nestandartiškai , neatitinka šios dienos apsimestinio ,,grožio“? Ar todėl ji turi būti išniekinta? Manau, atsirastų įvairaus amžiaus savanorių, kurie galėtų apskabyti savivaldybės taip nemėgstamus žolynus. Ir pati savivaldybė, pagerbdama miestiečius, galėtų nuskinti tas žaliuojančias žoleles. Juk jau antrą šimtą milijonų žada išleisti stadionui – ką reiškia sutvarkyti keletą kapų?
Žinoma,buvo ir džiugesnių, gal ir vertesnių dėmesio pamąstymų. Bet man rugsėjis liepė prisiminti tai, ką papasakojau.
Uždarydama sinagogą ir keldama ultimatumus dėl Kazio Škirpos bei generolo Jono Noreikos atminimo Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) vadovybė peržengė visas ribas ir pakenkė valstybei tarptautiniu mastu, mano žydų tautybės žurnalistas, Stasio Lozoraičio premijos laureatas Vitalijus Karakorskis.
Read more on Vitalijus Karakorskis: Tai yra valstybės šantažavimas“…
Rgp 14
Vilniaus meras Remigijus Šimašius viešai pasigyrė „išspyręs parako statinę iš po tautos užpakalio“. Drąsus pareiškimas. Mintis ta, kad taip Marijos žemė būsianti apsaugota nuo kaltinimų liaupsinant nacių kolaborantus, kažkokius tariamus galimai pusiau ar penktadaliu žydšaudžius. Dabar, Šimašiaus nuomone, Efraimas Zurofas susirietęs verkia kamputyje netekęs kozirių, o Lubiankos strategai irgi prakaituojančiais užpakaliais kurpia atsarginį informacinio mėšlo pylimo ant mūsų planą. Deja, yra kitaip.
Šiuo metu naršote archyvuose, Požiūris kategorijoje.
