Ką tik tu, žmogau, paimtum į rankas, visada turi galvoti, kodėl paėmei, ar esi pasiruošęs tai skaityti, o skaitydamas galvok ne tik apie tai, ką rašo autorius, bet ir ką jis tau nori pasakyti. Ar jis siekia padėti tau susigaudyti informacijos sraute, ar nori visai ko kito – prikaustyti tave prie gražiai aprašomo fakto ir nuvesti į tikslą, kad, pasinaudodamas tavo patiklumu, neatidumu, nesubrendimu, manipuliuodamas jausmais, priverstų atlikti autoriaus ar grupės draugų numatytą užduotį.
Spa 16
V. Ibianska./ Asmeninio archyvo nuotr.
Daug buvo triukšmo mūsų sociosferoje, bet įveikėme jį. Pirmas rinkimų turas prilygo nusičiaudėjimui. Nors iki spalio 11 dienos Lietuva gyveno išvirtusi į Sodomą. Ir Gomorą taip pat.
A. Noruševičius./ Archyvo nuotr.
Demokratija šiuo metu neturi nieko geresnio, nei politinės partijos. Bet čia ir prasideda, mano manymu, didžiausios bėdos.
Žinoma, jei valstybėje nusistovėjęs 2-3 partijų dominavimas politiniame šalies gyvenime, tai tokia branda duoda šaliai stabilumą ir ne tik politinį, bet ir ekonominį, dvasinį. Mūsų valstybė jauna, todėl partijos nesustiprėjusios, jas skaičiuojame dešimtimis, jų prieš kiekvienus rinkimus atsiranda vis naujų, visi puola mus gelbėti. Žmonės nuo šių gelbėtojų gelbėjasi sprukdami į užsienį.
Read more on A. Noruševičius: gal pradedame atlaikyti iššūkius?…
Rgs 28
L. Pociūnienė./ Asmeninio archyvo nuotr.
Nepriklausomai nuo pažiūrų ar politinių simpatijų, daugelis žiniasklaidos lauko žaidėjų sutaria: žurnalistika Lietuvoje gyvena ne pačius geriausius laikus. Daugelyje kitų veiklos sričių po 2008 metų krizės vyko gana greitas atsigavimas. Deja, to negalima pasakyti apie žurnalistiką. Būtent žurnalistiką, žurnalistikos kokybę. Priverstinio taupymo poveikis čia turėjo ilgalaikių neigiamų pasekmių, kurias jaučiame iki šiol.
V. Ibianska./ Asmeninio archyvo nuotr.
Ėmiau rašyti ir sutrikau: o nuo ko pradėti? Žiniasklaidos galia ir skurdas yra tokie didžiuliai, tad nuo ko?
Žurnalistai (ir ne tik jie) teigia, kad žiniasklaida yra tiesos ir netiesos kokteilis. Aš sakyčiau – sluoksniuotas troškinys. Jei skaitytojas bus atidus ir mąstantis, jis kuo puikiausiai atskirs gerus ir bloguosius sluoksnius, pastaruosius eliminuodamas, o pirmuosius įsidėmėdamas. Jie perskaičiusįjį veiks tol, kol nublanks prieš naujai pateikiamus ant netikro kiniško porceliano lėkštės. Spalvingos ir patrauklios, bet pigios. O ką daryti? Rašantieji žurnalistai niekada nebuvo turčiai… Tačiau ne kiekvienas skaitytojas toks žiau-u-u-riai mąstantis. Gal jis skuba, gyvena kažkur greta visuomenės interesų ar pasinėrė į kokius nors transcendentinius apmąstymus. Gi mūsų pareiga pasiekti kiekvieną su tiesos ar pusiau tiesos (t. y. melo) kroviniu. Tai jau priklauso nuo žurnalisto išpažįstamų etikos ir moralės normų instrukcijos. Taigi, giliu mano įsitikinimu, žiniasklaidos vaidmuo nemenkesnis už Bažnyčios ar švietimo. Kaip plačiai žinoma, kunigai ir mokytojai neturi teisės meluoti. Bet meluoja. Nes jie tik žmonės. Cha! Tik kad žurnalistui meluoti nevalia! Išeitų, jog mes ne žmonės? Tai žinoma. Nes mes – žurnalistai. Tiesa esti viena ir žiniasklaidoje melui neturi likti vietos. Tik kaip tada su nuomonių įvairove? Nežinau. Juk jų esama teisingų ir klaidingų. Tada žurnalistas turi būti visažinis ir tobulas?! Aišku! Juk sakiau, kad jis – ne žmogus.
Read more on V. Ibianska: keli potėpiai žiniasklaidos portretui…
Užvenčio dvaras./ R. Jasukaitienės nuotr.
Keliaudama į Užventį vaizduotėje piešiau rožes – baltas, kvepiančias, sidabrinėm akim žiūrinčias į praėjusius ir esamus laikus. Rašytojos Šatrijos Raganos (Marijos Pečkauskaitės) sukurti vaizdai – impresijos įsispaudė mano atmintin pagaviau už realybę. Nuo paauglystės. Saulėlydžių melancholija, „miegūsto tvenkinio“, „įsigiedojusio, įsikvepėjusio, įsisvajojusio sodno“ romantika įėjo į mano pasaulį ir ten pasiliko, padaugindama išgyvenimus.
Read more on R. Jasukaitienė: įsikvepėjusio dvaro atmintis …
Rasų kapinių koplyčia./ R. Jasukaitienės nuotr.
Braidau po RASAS… Koks poetiškas kapinių pavadinimas! Ir kas gi jas taip pavadino, susiedamas ašaras su dangaus rasa, atgaivinančia ne tik žolę, medį, vabalėlį, ropojantį žeme, bet ir žmogaus sielą, išvargintą kančios, išsausintą gėlos?
Bal 28
A. Butkus./ Archyvo nuotr.
Turbūt dažnas iš mūsų yra matęs holivudinius apokaliptinius filmus. Niūrioji fantastika. Dar nebūti žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, asteroidų ar jų skeveldrų lietus, cunamiai, mirtina arktinio šalčio banga, iš laboratorijos ištrūkęs dirbtinis užkratas, agresyviais zombiais virtę užkrėstieji ir t.t., ir pan. Panikuojanti visuomenė, atviri plėšikavimai, smurto protrūkiai. Kadangi filmai amerikietiški, dažname jų rodoma, kaip JAV prezidentas ir vyriausybė imasi būtinų veiksmų situacijai suvaldyti ir gyventojams gelbėti. Visi susitelkia ir bendromis pastangomis sunkumus galop įveikia. Žinoma, neišvengiant ir aukų, dažnai masinių.
M. Šaknienė./ Asmeninio archyvo nuotr.
M. Šaknienė: Branginkime laisvąjį žodį
Už lango – beįsibėgėjantis pavasaris, rodos, visa erdvė sklidina saulės šviesos, paukščių klegesio, besiskleidžiančių pirmųjų žiedų ir lapų, bet į kiemą – pavasario šventę – šiukštu!–nevalia! – karantinas. Be galimybės pilna krūtine įkvėpti pavasario oro norom nenorom leidiesi prisiminimų keliais, bandai peržvelgti nuveiktus ir nesuspėtus atlikti darbus, vertini jų kokybę.Klausaisi ir giliniesi į per dienas ir naktis iš radijo imtuvo sklindančios žinias ir jas, be jokios abejonės, vertini. Iš pradžių klausą pasiekia eteryje dirbančio žurnalisto balso tembras, kalbos taisyklingumas arba ne, o tik po to jau giliniesi į esmę: kas šiandien vyko ir kaip, o ir kur – mieste, šalyje ar pasaulyje. Puiku, jeigu kalbantysis kultūringai, taisyklinga kalba informuoja – teikia naujausias žinias, patikimas ir teisingas, tada ir covid-19 nebe toks baisus, ir būti namuose ramu ir gera ir nesi vienišas, nes su tavimi, tavo šeima Lietuvos radijas. Laisvos Lietuvos! Nepriklausomos! Jau trisdešimt metų! Ir žinios, sklindančios iš LRT eterio tikrai patikimos ir tikros. Tai ne tos, kurios mus lydėjo sovietmečiu, kurias turėjome vertinti ir ieškoti tiesos tarp eilučių. Ir ne visada, ir ne kiekvienas tą tikrąją tiesą rasdavo. Už ją, tikrąją, nesumeluotą, savo galvas padėjo mūsų partizanai, už ją savo jauną gyvybę atidavė susidegindamas Romas Kalanta, už ją su „Vilko bilietu“ iš universiteto, o ir kitų mokyklų buvo metami lauk vaikinai ir merginos, vos pabandę tiesos ieškoti.Prisimenu, kai būdama aštuntos klasės mokinė išsitariau mamos pažįstamai vienuolei Aldonai apie savo svajonę tapti žurnaliste. Ir jos bekompromisę reakciją: „Vaikeli, kaipgi tu gyvensi? Tau juk teks meluoti, rašyti netiesą…“ Iki šiol širdyje skamba jos perspėjantis balsas. Toks tada buvo metas. Šiandien, ačiū Dievui, esame laisvi, nepriklausomi ir galime rašyti ir kalbėti ką norime. Tik, prieš pravedami burną ar paimdami plunksną į ranką, įsivertinkime: ką ruošiamės pasakyti ar parašyti, kokią skleisime žinią, nes žodis juk žvirbliu išlekia, o jaučiu sugrįžta, žodis – ginklas, gali žmogų pakelti ir pagydyti, gali ir pražudyti. 2016-aisiais vasario 29 d. priimtas Lietuvos informavimo etikos kodeksas turi būti parankine darbo priemone kiekvienam save gerbiančiam žurnalistui. 22 Etikos kodekso straipsnis skelbia: „Žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi būti laisvi ir nepriklausomi“, kokie dabar ir esame, manyčiau, dauguma.
Šiais metai SRTRF parėmė Lietuvos žurnalistų draugijos teiktą projektą „Manipuliacijų mąstai ir būdai Lietuvos žiniasklaidoje“. Šia tema savo įžvalgomis sutiko pasidalinti ilgametė LŽD vadovė ir spaudos veteranė Gražina Viktorija PETROŠIENĖ.
„Kai mūsų artimoje aplinkoje atsiranda žmogus manipuliatorius, anksčiau ar vėliau mes tai pajuntame. Kartais jau būname gerokai įklimpę į jo emocines pinkles, sugniuždyti, pasimetę, tačiau tai suvokę, dar sugebame išsikapstyti iš voratinklio raizginių ir nusikratyti mums primestą valią. Kas kita, kai šiuo metodu ima spekuliuoti kur kas galingesni subjektai – visuomeniniai ar politiniai judėjimai, žiniasklaida.
Šiuo metu naršote archyvuose, Požiūris kategorijoje.
