Liūtų kailis blizga- jie neseniai restauruoti, bet akyse- skausmas…1938-aisiais Karo muziejui juos padovanojo paskutinysis Astravo dvaro paveldėtojas- Jonas Jurgis Tiškevičius, tuo metu jau gyvenęs Paryžiuje. Liūtų didingumas, įkūnijęs  ne grėsmę, greičiau mažos tautos laisvą dvasią, šiandien atspindi nostalgiją praeičiai: kurgi tie vaikai, kurie , karčių prisilaikydami, ropšdavosi jiems ant nugaros, laimingai šypsodavosi, tėvų paveiksluojami? (Kas gi  iš vyresnės kartos neturi nuotraukos su Karo muziejaus sodelio liūtais?!)

Read more on Regina Jasukaitienė. Ko liūdi Karo muziejaus liūtai?…

Lietuvos radijas ir televizija (LRT) skelbiasi esanti visuomeninis transliuotojas. Tai reikštų, kad jis apsiima pateikti kuo platesnį Lietuvos visuomenės nuomonių spektrą arba bent jau akcentuoti vyraujančias nuomones, siekti balanso, o pateikdamas informaciją, stengtis būti nešališkas. Tačiau tikrovėje, deja, taip nėra: LRT selektyvumas ir tendencingumas jau tampa parodijų ar anekdotų siužetų šaltiniu, nes esama temų, kurioms taikomas tabu, ir tokių, kurios eskaluojamos. Ir nors garsiausiai šaukiama apie galimus žiniasklaidos varžymus, pati „visuomeninė“ žiniasklaida yra susivaržiusi ir tapusi vienpusiška, dažnai net tendencinga. Pagrįstai šaipantis iš kremlinės žiniasklaidos tendencingumo, vertėtų pažvelgti ir į save, nes, kaip sako liaudies išmintis, kas nori prausti kitus, pats turi būti nupraustas.

Read more on Alvydas Butkus. Visuomeninis transliuotojas. Kurios visuomenės?…

Atrodo, jau buvo aprimę vardyno rašybos chaotizavimo propaguotojai.  Net „ant trijų raidžių“ – W, Q ir X – save pasisiuntę entuziastai santūriai tylėjo, matyt, laukdami Seimo pavasario sesijos. Užtat sulaukę  pratrūko griausmingu kreipimusi į Lietuvos valdžios institucijas bei žiniasklaidą. Kreipimasis pagražintas visais dar iš sovietmečio paveldėtais užkeikimais: dabartinė rašyba esanti necivilizuota, ją ginantys oponentai yra pseudolietuvybės demagogai, „menkai informuoti, bet tautos, lietuvybės bei visuomenės balsą nepagrįstai uzurpavę asmenys, ignoruojantys konkrečius Lietuvos raštijos ir teisės istorijos bei dabarties socialinės bei teisinės tikrovės faktus“.

Read more on Alvydas Butkus. Asmenvardžių rašybos donkichotai…

2017 sausio 12 d. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius atsakė į Seimo narių klausimus. Kalbėdamas apie 2010 m. Seimo balsavimą dėl asmenvardžių rašybos dokumentuose Užsienio reikalų ministras, pažeisdamas Konstituciją ir nesilaikydamas savo kompetencijos, pavadino gėdingais, sakydamas: „dėl to man gėda ir esu pasirengęs dar kartą dėl to atsiprašyti“. Tuomet Seimas toliau svarstyti pasirinko įstatymo projektą, kuris nepažeidžia Konstitucijos ir vardus, pavardes dokumentuose nustatyta tvarka leistų rašyti pageidaujama kalba, tačiau ne vietoj valstybinės lietuvių kalbos. 

Read more on Kazimieras Garšva. Asmenvardžiai – Lietuvos kultūros paveldas…

Siekdama pagerinti mūsų šalies santykius su Lenkija, valdančioji Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga pasiūlė naują būdą nepažeidžiant Lietuvos Konstitucijos asmens dokumentuose dvejopai rašyti užsieniečių ir lenkais save laikančių Vilnijos gyventojų pavardes: iš pradžių valstybine kalba, o po pasvirojo brūkšnelio taip, kaip paso savininkas pageidauja.

Read more on Arnoldas Aleksandravičius. Pavardes reikia ne sulenkinti, bet atlietuvinti…

„Labai gera ir aktuali tema, bet ne mūsų leidinio tematika,“ „viskas gerai, bet tai išspausdinę susipyktume su visais ir turbūt negrįžtamai“, „mūsų redakcijos politika priešinga“ – lažinuosi, kad panašius atsakymus į savo nusiųstus straipsnius yra gavę bene visi laisvai samdomi žurnalistai.

Read more on Tomas Čyvas. Žiniasklaidos grimasos…

R.Jasukaitienės nuotr.

Ryto rasos svarina builių žiedynus, spindi liaunų smilgų šluotelėse. Braukiu nudryžusiais džinsais- saulėkaitoj išdžius. Einu žoliauti- parinkti žolių pusryčiams. Skabau šviežesnius garšvų lapelius, dviem pirštais nugnybiu dilgėlės viršūnėlę- atsargiai, bet vis tiek išsidilginu, į dubenėlį įmetu rūgštynių, karpytų, į morkas panašių builių lapų…
Šitoj mažutėj išvykoj- ryto erčioj- visa mano dienos programa: leidžiu sau klausti žolelės vardo, įsižiūriu į smilgos spalvą. Gysločio delnely dar spindi pilnaties šukelės…Sudužusios nakties atspindžiai. Ir kvapai dar turi kur nugulti. Iki Rasų negalima šienauti sodybos žolės- taip mano seneliai sakydavo. Kur dūzgės bitės, kur vabaliukai poruosis?
Šaltinio vandeny, ant liepto pritūpusi, nuskalauju žoleles…Užsižiūriu į tėkmę, į žalias žolių kasas, plaukiančias ir nenuplaukiančias pasroviui- kaip jos ten, šaltinio šaltyje nesušąla, neišmirksta? Andai viršūnėlės žydi! Žydi po vandeniu! Prisėdu ant suolo prie pirtelės, matyt, išgąsdinu meletą- išlekia iš drėvės, nuskrenda ant gretimo medžio šakos ir dairosi, pakreipusi galvelę…Ne pirmą kartą aš čia- turėtų pažinti…Paukščiai turi savo paukštišką atmintį. Meleta išbaido mano baltųjų naktų sapnus, plūkavusius builių žiedų pursluose…
Grįždama nuo šaltinėlio užsižiūriu į jų šakeles- kažkas raudonuoja! Pasilenkiu: ogi visi žiedeliai apkibę raudonai juodais vabaliukais. Visi po porą susikibę. Prancūzų kareivėliai! Raudoni mundierėliai, galvelės primena Napoleono kepurę…Ir pastebėk gi tu man! Ir sugalvok!Nekvailų būta mūsų prosenelių. Pavadinimas nesenas. Kaip ir prancūzmetis. Gamtos laikas lėtesnis nei žmogaus. Dar kitaip tuos vabaliukus vadina blakių kareivėliais. Kodėl kareivėliais? Todėl, kad visur visu pulku keliauja…Sulipę , apsvaigę nuo žiedų eterinių aliejų, vabaliukai kuria amžinybę- dalyvauja Gamtos sumanytoje programoje.
Po pursyčių išsirengiu žemuogiauti. Prie įvažiavimo į kaimą, gatvių sankryžoje, kaip įprasta Dzūkijoje- stovi senas kaimo kryžius. Senu papratimu prie jo pasodinama gėlių. Aptveriamas tvorele. Šitam kryželiui jau niekas nebeužriša prijuostėlės- nebėra jaunamarčių. Nebeliko ir vietinių gyventojų. Visi jie ilsisi nedidelėse, pušų ošimo liūliuojamose kapinaitėse. Pavasariais ten žydi šilagėlės, niekam nekyla ranka jų pasiskinti. Prie šito kaimo kryželio jau niekas nebepasodina gėlių. Ir tvorelė išlūžusi. Nes kaimo nebėra.Nebėra kaimiečių. Tik vasarotojai…

Read more on Regina Jasiukaitienė. Gysločio delnely…

1918 m. vasario 16-osios nutarimas būtų ir likęs tik Lietuvos Tarybos vidaus vartojimo dokumentas (iš tiesų toks jis ir buvo sukurtas), jeigu ne leidėjas Martynas Kukta. Jis išspausdino kelis šimtus laikraščio „Lietuvos aidas“ egzempliorių su Nepriklausomybės akto tekstu. Vasario 16-osios deklaracija iš rankų į rankas keliavo po visą etninę Lietuvą, pasiekė užsienio lietuvių kolonijas. Įsiutusi kaizerinės Vokietijos okupacinė administracija nesiryžo nubausti 20-ties Nepriklausomybės akto signatarų, tačiau atkeršijo leidėjui M. Kuktai – vokiečių kareiviai išdaužė jo spaustuvę, sulaužė rotacines mašinas, siautėjo taip pat nuožmiai, kaip sovietų desantininkai Vilniaus Spaudos rūmuose, Radijo ir televizijos komiteto pastatuose, TV bokšte 1991 m. sausį.

Read more on Arnoldas Aleksandravičius. 21-asis nutylimas signataras…

Atrodo, jau daug prikalbėta ir prirėkauta apie nykštukinio prancūzų laikraštėlio keverzotojų meną ir už jį nuo pasipiktinusių musulmonų į pakaušius susirinktą šviną. Dar neįvertintas nebent rinkodarinis efektas.
Dabar menkučio Prancūzijos mastais paraštės popiergalio leidėjų verslas turi puikų šansą augti. Po pasaulį laksto susipriešinę demonstrantai, leidinys verčiamas į kitas kalbas – gyvenk ir žvenk. Galvojant šiek tiek ciniškai, galima įžvelgti net ir verslo planą.
Vietoje iššaudytų keverzotojų galima pasamdyti ir naujus, paišyti (piešti gali ir nemokėti) karikatūras jie gali nesirinkdami į vieną biurą – šių dienų technologijos tai leidžia. Šaudyti į juos bus sunkiau. Žinią, kad tai daroma saugumo sumetimais, reikia nepamiršti nuolat pranešti. Pogrindiniai kovotojai už žodžio laisvę juk bus dar įdomesni – nesvarbu, kad jų kūryba yra šlamštas. „Šiandien ir aš esu šlamštas,“ – išdidžiai plakatą ant krūtinės užsikabins tūlas kairysis ateistas arba dešinysis islamofobas ir su kukluksklano kapišonu arba vaivorykštine skarele ant kaklo neš gėlių (nebūtinai neužmirštuolių) prie kokios nors ambasados arba tiesiog kokiu nors prospektu. Kitaip tariant – kartu gins žodžio laisvę.
Kadangi progresyvėjančia ir demokratėjančia save laikančioje visuomenėje daug ir bet kokios religijos nekenčiančių buldozerinių ateistų, ir tik kitos religijos negalinčių pakęsti reakcionierių – rinka garantuota.
Atitinkamai sureaguos ir dūšeles ganymui kolekcionuojantys religiniai fanatikai arba tokiais besidedą populistai. Juk antai net Kremliaus statytinis Čečėnijoje – kriminalinė atmata, vagis ir galvažudys Ramzanas Kadyrovas prisiminė esąs musulmonas ir suvarė (pabandyk neateiti) į aikštes pasipiktinti milijoną (taip sako) čečėnų. Jų dauguma tų karikatūrų, aišku, akyse neregėjo, nes prancūzų laikraščius į kioskus ten atveža labai jau nereguliariai. Bet jie ateis arba bus suvaryti po durtuvais, kaip buvo suvaryti giedoti Rusijos himną. Arba kaip okupuotos Lietuvos mokinukai nešdavo balionus per sovietinius „prazdnikus“. Maskva už šį performansą numes dar kokį milijardą ir „didysis musulmonas“ žurnalistams vėl paaiškins, kad pinigus davė Alachas. Žodžiu, visokeriopa rinkodarinė ir net bendraekonominė nauda.
Šiaip jau nieko naujo. Pakanka prisiminti ir Salmano Rushdie istoriją, kai už knygą „Šėtoniškosios eilės“ fanatiškas Irano mula išleido fatvą, liepiančią jį nužudyti. Sulaukęs knygos tada ilgai ieškojau radikalių patyčių iš Islamo, bet argi svarbu, kiek ten jų esama? Kartkartėmis vis pasirodydavęs priminimas, kad nuo fanatikų S. Rushdie saugo britų specialiosios tarnybos, buvo geriausia reklama rašytojui, kurio talento neginčiju.
Tiesa, jei Lietuvoje koks nors 2000 egzempliorių tiražo leisgyvis laikraštukas pabandys pakartoti ką nors panašaus – tai nesuveiks. Paskelbus tokią karikatūrą – nieko daug nebus. Parėkaus keli intelektualai, kurie ir šiaip dažnai rėkauja.
Jei karikatūra bus apie gėjų, iš kovos prieš diskriminaciją gyvenantys visuomenininkai paprašys daugiau pinigų iš visokių fondų, interviu duos Aušrinė Marija Povilionienė. Kažkas demonstratyviai prisipažins esąs gėjus, nors toks nėra, ir gaus kokią nors tolerancijos premiją.
Jeigu pasirodys karikatūra, kurioje apkakojamas Jėzus Kristus, pasisakys vyskupai ir Algirdas Patackas. O koks nors apsirūkęs kairysis menininkas jiems atsikirs arba parodys priešais Arkikatedrą nuogą užpakalį bei gaus 30 eurų baudų.
Net jei nuneši ir numesi karikatūras su pranašu Mahometu po azerbaidžaniečių ar totorių bendrijų pirmininkų durimis, nieko radikalaus nebus. Nieko nebus, net jei nuneši prie kurios nors iš kelių mečečių. Sunku pasakyti, ar bus (ir ar bus sėkminga) byla net dėl įžeidimo, nes nuo pasikėsinimų įžeisti teisėsauga efektyviai saugo nebent prezidentę.
Mat Lietuva yra patyčias mėgstanti ir tik formaliai su jomis kovojanti šalis. Visuomenė čia yra pripratusi ir užgrūdinta. Dar sovietmečiu didelėje dalyje Lietuvos ugdymo įstaigų galiojo sovietinei karinei „diedovščinai“ ir „zonai“ artimi paauglių tarpusavio santykiai. Tiesa, formaliai tada to niekas neskelbė ir nepripažino, tad problemą imta akcentuoti tik tada, kai nebeliko cenzūros, galinčios ją nuslėpti. Per daugybę tokių girnų perėję mūsiškės visuomenės individai ims jautriai reaguoti į kažkokius piešinėlius laikraštyje ar portale? Daugumą tai jaudina tiek pat, kiek keiksmažodžiai ant tvorų.
Tiesa, patyčios – viešos, televizinės, šiurkščios ir nerafinuotos – labai vartotina ir gerai parduodama eterio prekė, tik rinka, gaila, nedidelė. Juk belsti, pasistačius televizijos kamerą, į prasigėrusio vargetos gryčios langą ir klausti, kodėl jis neištikimas žmonai, juokinga. O jei jis dar pargrius į karutį su mėšlu – tai jau priežastis ne juoktis, o stačiai žveeengti. Net policija nesugalvoja nieko geriau, kaip savo darbą populiarinti televizijos laidose, kur būtinai reikia parodyti kažkokio nelaimėlio išpuvusius dantis. Kam ten rūpės, jei į kokią ikoną panašus daiktas šmėstels ekrane, rodant eilinį „linksmą“ siužetą iš Naujininkų bendrabučių ar valkatų lindynių. Dėl tokių dalykų pas mus mušamasi ir net bylinėjamasi gausiai nebus, juolab nebus šaudoma, o nedidelei rinkai ir toliau mažėjant patyčių niša irgi jau bemaž užimta.

Read more on Tomas Čyvas. „Charlie Hebdo“ – geras verslo planas, bet ne Lietuvai…

A.Aleksandravičius

Mūsų visuomenė dažnai svarsto „kaip pagerinti verslo aplinką Lietuvoje ir sustabdyti emigraciją“. Net moksleiviams rengiami tokie „idėjų konkursai“. Prieš ketverius metus, 2010-ųjų gegužės 21 d., Tauragės Žalgirių gimnazijos merginos Seimo nariams išdėstė labai šiuolaikišką, realistišką „alternatyvią Vyriausybės programą“: reikia rečiau ir tyliau minėti (geriausia –visiškai užmiršti) sovietų okupaciją, masines darbščiausių Lietuvos ūkininkų tremtis į Sibirą, išniekintus lietuvių partizanų palaikus miestelių aikštėse prie Rusijos kariuomenės garnizonų ir ginkluotų parsidavėlių būstinių, nes Lietuvos Gedulo ir vilties, Okupacijos ir genocido dienos nepatinka Rusijai, kuri, anot Tauragės „žalgiriečių“, yra „pagrindinė mūsų šalies strateginė partnerė, svarbiausia energijos išteklių tiekėja“…
Konkurso organizatorius liberalas Petras Auštrevičius atidžiai susirašė į savo nešiojamąjį kompiuterį modernių moksleivių pasiūlymą dažniau rengti tranzitinės Lietuvos politikų ir verslininkų „pasitikėjimo“ konferencijas su Vladimiro Putino patarėjais, o jeigu pasiseks – net ir su pačiu Šeimininku.
Šiuolaikinis lietuviškas jaunimas su XX a. 4-ojo dešimtmečio Lietuvos-SSRS draugystės organizacijos narių mąstysena ne iš Rusijos „karinių- patriotinių stovyklų“ iškrito (nors pastaruoju metu vis dažniau girdime, kad kai kurie jaunieji Lietuvos piliečiai stažuojasi ir ten). Tokią šiuolaikinių lietuviukų pasaulėžiūrą nulipdė ( nudrėbė) jų pedagogai, skatinantys savo mokinius žvelgti plačiau, atsiverti Rytams ir Vakarams (šia kryptimi – kiek leis Šeimininkas).
Iki šio gruodžio 1,5 tūkst. Lietuvos pažangiųjų mokytojų (matyt, ir Tauragės Žalgirių gimnazijos lituanistai) surašė peticiją, kad dvejus metus rengiama nauja mokyklinė lietuvių kalbos ir literatūros programa bus labai bloga, perkrauta Lietuvos didžiųjų kunigaikščių laiškų,1988 m. Sąjūdžio ir 1990 m. Atkuriamojo Seimo vadovų kalbų, pogrindinės katalikiškos spaudos leidėjų kaltinimų sovietų okupacinei valdžiai SSRS teismuose tekstais, žalos jaunimo sąmonę „siauromis politinėmis nuostatomis“, pasenusiomis tautiškomis sakmėmis ir padavimais, „nebeaktualiais“ Šventojo Rašto pasakojimais, „vien apie lietuvišką kaimą“ rašiusių XX a. literatūros klasikų apsakymais.
Bet labiausiai kolektyvinės peticijos autoriai susirūpinę, kad per pamokas nagrinėjamos „rūsčios, griežtos“ Lietuvos antisovietinių 1944-1953 metų partizanų dainos „Palinko liepa šalia kelio“, „Kai laisvės aušroj mes išėjom“ atims iš mokinių „skaitymo malonumą“. Pusantro tūkstančio mokytojų įsitikinę, kad jaunoji išmaniųjų telefonų ir socialinių tinklų karta nesupras, kokią žinią jai prieš 65 metus stengėsi perduoti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Dainavos apygardos vadas, nedaug už dabartinius dvyliktokus vyresnis vakarykštis Alytaus gimnazistas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, prieš pat didvyrišką mirtį savo dienoraštyje svarstęs: „ Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoj, aš neišvažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant (…). Pagaliau, mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo Tėvynės neapleidom.“
Naujoji mokyklinė lietuvių kalbos ir literatūros programa turi trūkumų. Bet ne tokių, apie kuriuos kalba „pasipiktinusi pedagogų bendruomenė“. Į naujus literatūros vadovėlius Švietimo ir mokslo ministerija ketina sugrūsti ir Bernardo Brazdžionio, ir Salomėjos Nėries lyriką. Keista kaimynystė. Dainius, šaukęs okupantų užguitą tautą atsitiesti, ir Maskvos propagandos lakštingala. Į kompaniją betrūksta V. Lenino literatūrinės premijos laureato Eduardo Mieželaičio. B. Brazdžionis 1943 m. išleido poezijos rinkinį „Per pasaulį keliauja žmogus“, o E. Mieželaitis 1953 m. „už Atlanto prieglobstį suradusiai lietuvių liaudies atplaišai“ atsakė „kumščiu geležiniu“ – eilėraščiu „Per pasaulį keliauja šuva“.
B. Brazdžionis nebuvo vien minios poetas, propagandininkas. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė neseniai lankėsi Vilniaus Santariškių vaikų ligoninėje ir dovanojo knygų ligoninės bibliotekai. Taip pat ir iliustruotą Vytės Nemunėlio poemėlę „Meškiukas Rudnosiukas“. V. Nemunėlis – B. Brazdžionio literatūrinis slapyvardis, linksmojo lokiuko Rudnosiuko nuotykius be galo mėgo prieškario vaikai, o šiandieniai pypliai nuskriausti – nežino, kas ten „šliumpu-pumpu, šliumpu-pumpu“ sunkiai eina miško takeliu.
Jeigu dar vienas „protestuotojų“ nemėgstamas literatas Jonas Biliūnas, kurio alegorinės novelės „Kliudžiau“, „Laimės žiburys“ niekuo nenusileidžia prancūzų lakūno Antoine de Saint-Exupery apsakymui „Mažasis princas“, būtų rašęs angliškai arba prancūziškai ir nebūtų mažos tautos atstovas, šiandien galėtume didžiuotis savu Nobelio literatūros premijos laureatu.
Kur kitur, išskyrus mokyklines literatūros pamokas, kurias nepatenkintieji pedagogai siekia apvalyti nuo „senienų“, Lietuvos vaikai bent akies krašteliu žvilgteltų į lietuvių tautinės savigarbos žadintojo sulenkintoje ir surusintoje XIX a. Lietuvoje, istoriko Simono Daukanto veikalą „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“?
O istorinę atmintį praradusiam brandos atestatą gavusiam Lietuvos jaunimui, gyvenančiam Londone, bet šėlstančiam gastroliuojančių Rusijos estrados žvaigždžių koncertuose, savo „ideologines vertybes“ ir pilietybę mielai suteiks V. Putino naujoji Rusija.

Read more on Arnoldas Aleksandravičius. Užmiršę senąją Lietuvą tiks naujajai Rusijai?…