
M. Šaknienė./ Asmeninio archyvo nuotr.
M. Šaknienė: Branginkime laisvąjį žodį
Už lango – beįsibėgėjantis pavasaris, rodos, visa erdvė sklidina saulės šviesos, paukščių klegesio, besiskleidžiančių pirmųjų žiedų ir lapų, bet į kiemą – pavasario šventę – šiukštu!–nevalia! – karantinas. Be galimybės pilna krūtine įkvėpti pavasario oro norom nenorom leidiesi prisiminimų keliais, bandai peržvelgti nuveiktus ir nesuspėtus atlikti darbus, vertini jų kokybę.Klausaisi ir giliniesi į per dienas ir naktis iš radijo imtuvo sklindančios žinias ir jas, be jokios abejonės, vertini. Iš pradžių klausą pasiekia eteryje dirbančio žurnalisto balso tembras, kalbos taisyklingumas arba ne, o tik po to jau giliniesi į esmę: kas šiandien vyko ir kaip, o ir kur – mieste, šalyje ar pasaulyje. Puiku, jeigu kalbantysis kultūringai, taisyklinga kalba informuoja – teikia naujausias žinias, patikimas ir teisingas, tada ir covid-19 nebe toks baisus, ir būti namuose ramu ir gera ir nesi vienišas, nes su tavimi, tavo šeima Lietuvos radijas. Laisvos Lietuvos! Nepriklausomos! Jau trisdešimt metų! Ir žinios, sklindančios iš LRT eterio tikrai patikimos ir tikros. Tai ne tos, kurios mus lydėjo sovietmečiu, kurias turėjome vertinti ir ieškoti tiesos tarp eilučių. Ir ne visada, ir ne kiekvienas tą tikrąją tiesą rasdavo. Už ją, tikrąją, nesumeluotą, savo galvas padėjo mūsų partizanai, už ją savo jauną gyvybę atidavė susidegindamas Romas Kalanta, už ją su „Vilko bilietu“ iš universiteto, o ir kitų mokyklų buvo metami lauk vaikinai ir merginos, vos pabandę tiesos ieškoti.Prisimenu, kai būdama aštuntos klasės mokinė išsitariau mamos pažįstamai vienuolei Aldonai apie savo svajonę tapti žurnaliste. Ir jos bekompromisę reakciją: „Vaikeli, kaipgi tu gyvensi? Tau juk teks meluoti, rašyti netiesą…“ Iki šiol širdyje skamba jos perspėjantis balsas. Toks tada buvo metas. Šiandien, ačiū Dievui, esame laisvi, nepriklausomi ir galime rašyti ir kalbėti ką norime. Tik, prieš pravedami burną ar paimdami plunksną į ranką, įsivertinkime: ką ruošiamės pasakyti ar parašyti, kokią skleisime žinią, nes žodis juk žvirbliu išlekia, o jaučiu sugrįžta, žodis – ginklas, gali žmogų pakelti ir pagydyti, gali ir pražudyti. 2016-aisiais vasario 29 d. priimtas Lietuvos informavimo etikos kodeksas turi būti parankine darbo priemone kiekvienam save gerbiančiam žurnalistui. 22 Etikos kodekso straipsnis skelbia: „Žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi būti laisvi ir nepriklausomi“, kokie dabar ir esame, manyčiau, dauguma.