Alfas Pakėnas. R.Jasukaitienės nuotr.
Ataudai- tai siūlai, kuriais ataudžiamas audinys. Iš paauglystės laikų dar prisimenu audimo stakles. Tikras stakles, apdainuotas liaudies dainose, poeto Antano Miškinio eilėraščiuose. Raudose apraudotas. Kvepiančias išdžiūvusiu klevu ir drobule. Tos staklės stovėdavo gryčioje, pačioj palangėj, kad audžiant šviesa kristų iš šono. Dabar važinėjant po beišmirštančius Deltuvos krašto kaimelius ir pamiškių vienkiemius, niekur netenka užtikti audimo staklių. Mielas, monotoniškas ratelio dūzgimas – taip pat jau retenybė. Mūsų namuose ausdavo tik senolė Marija. Retai kada į stakles atsisėsdavo motina – jos laukė kiti darbai. Tačiau žiemos vakarais ji daug siuvinėdavo. Išardydavo naujus bulvinius maišus, susiūdavo vienan daiktan ir, nuolatos baksnojant adata skaičiuodama „akutes“, išsiuvinėdavo kilimus ir kilimėlius su idiliškais meilės vaizdais, karalaitėmis ir karalaičiais, egzotiškais tolimų pasakiškų šalių paukščiais. Man tai sukeldavo smalsumą ir tylų paauglio sielos ilgesį, kurį tebejaučiu iki šiol. O tada net nesupratau, kad ataudai yra tai, kas svarbiausia „kuriant“ audeklą, kad be jų negalima išausti veriančio akį, ornamentais pavergiančio audinio – staltiesės, lovatiesės, kilimo ar gūnios. Be jų audėjai neįmanoma išreikšti savo džiugesio, meilės ir jaunystės godų.Tie pavasariniai audimai, kol dar neprasidėdavo žemės darbai, buvo senųjų gryčių ir kantrių senolių tylios, retai kada teiškylančios viešumon, kūrybos aktas.
Read more on Alfas Pakėnas. Ataudai (Iš rengiamos eseistikos knygos)…
Šiais metais teko dalyvauti ne vienoje konferencijoje, kuriose buvo gvildenamos žurnalistų etikos problemos, šį darbą kasdienybėje lydintys klausimai, kaip vienu ar kitu atveju pasielgti, vieną ar kitą pusę pasirinkti. Teko permąstyti ir savo požiūrį į tai, kas yra žurnalistika, žurnalistas, kokia jo atsakomybė už savo profesinę veiklą. Gyvename ne vieno savo kolegos sužvaigždėjimo laikmečiu, ypač dirbančių radijuje ar televizijoje, kai taip įsijaučiama į žvaigždės statusą, jog tiesiog pamirštamas kalbinamas žmogus, bei savo, kaip žurnalisto, pareiga – informuoti visuomenę. Pateikti faktus apie įvykius, žmones, o ne demonstruoti, eksponuoti save tarsi įpakuotą į blizgią pakuotę ir parduotuvės vitrinoje išstatytą prekę. Štai ne per seniausiai per Lietuvos nacionalinę televiziją skambėjo vienos, bene aukščiausio ryškio žvaigždės parengto laidų ciklo vienos dalies reklama. Garsiai skambėjo apie garsią asmenybę – reliatyvumo teorijos atradėją Einšteiną, deja, buvo skelbiama, kad jis – tikimybių teorijos autorius. Nežinau, kaip turėjo jaustis šviesios atminties Vilniaus universiteto rektoriaus Jono Kubiliaus, matematiko, tikrojo tikimybių teorijos atradėjo, artimieji, girdėdami tokią reklamą. Nežinau, ar buvo už tokį nesusipratimą ar tiesiog laidos kūrėjos neišmanymą, atsiprašyta, atitaisyta grubi klaida, bet matau padarytą žalą – ne vienas, neišmanantis tiksliųjų fizikos bei matematikos mokslų, priims tai kaip tiesą ir įsimins ilgam. Tai pavyzdys, kaip neturime dirbti, negalime klaidinti žmonių, skaitytojų, klausytojų, žiūrovų, privalome skelbti tik tai, ką gerai žinome, išmanome arba kitaip sakant – tiesą ir tiktai tiesą. Privalome tikrinti faktus, neliesti temų, kurių neišmanome. Kitaip tariant turime dirbti atsakingai, sąžiningai, nepriekaištingai, nepamiršti, kaip ir valdžia, kad ne mums tarnauja žmonės, kuriuos kalbiname, su kuriais bendraujame, o mes jiems, neužsimiršti ir nepradėti nepamatuotai aukštinti savęs. Gyvename demokratinėje visuomenėje, demokratinėje valstybėje, naudojamės žodžio laisve ir turime šią teisę vertinti ir gerbti, ne tik ja naudotis.
Praėjusį sekmadienį įvyko ,,Paskutinio skambučio“ akcija, kuria buvo palaikomi streikuojantys mokytojai. Vilniuje į mitingą prie Vyriausybės rūmų buvo susirinkę per 6 tūkst. žmonių. Gyva žmonių grandinė nusidriekė nuo Švietimo ir mokslo ministerijos iki Seimo rūmų. Mes prie streikų nesame įpratę, tuo labiau kad jis tęstųsi taip ilgai ir neįprasta forma. Šiuo metu mokytojai streikuoja jau penkta savaitė. Mokytojai, leidžiantys dienas ir naktis ministerijoje, yra atstovai tų, kurie streikuoja mokyklose. Ko jie reikalauja? Reikalauja taisyti iš vinių sukaltą reformą, reikalauja padidinti atlyginimus.
Perskaičiusi „Šiaurės Atėnuose“ (2014.08.29) Jurgos Tumasonytės recenziją „Visa ėdanti atmintis“, kurioje ji rašo apie 1940-1944 metų lietuvių emigrantų, pasitraukusių į Vakarus, knygą „Manėm, kad greit grįšim“, užkibau už minties apie mūsų susikuriamus stereotipus, įsivaizduojant kurią nors bendruomenę, tautos charakterį ar subkultūrą, kuri „ilgainiui įgyja jai būdingų trafaretinių bruožų ir manifestuojamų vertybių“. Užkibau, vadinasi, susimąsčiau. Susimąsčiau ne apie tų metų išeiviją ir jos „trafaretinius“ bruožus, o apie šių dienų emigrantus: ar galima sakyti, kad jie jau yra sukūrę tam tikrą tipažą? Kokį naujojo emigranto stereotipą perša žiniasklaida, valdžios atstovai ir kaip jis atrodo kitoms tautoms? Ar praslinkus keliems dešimtmečiams, kai nurims aistros ir išdils nuoskaudos, vertinimas taps objektyvesnis?
Lietuvos žurnalistų draugijos Kauno skyriaus diskusijos „Žurnalistas – tik samdomas darbuotojas ar dar ir pilietis?“ pranešimas
