Praėjusį sekmadienį įvyko ,,Paskutinio skambučio“ akcija, kuria buvo palaikomi streikuojantys mokytojai. Vilniuje į mitingą prie Vyriausybės rūmų buvo susirinkę per 6 tūkst. žmonių. Gyva žmonių grandinė nusidriekė nuo Švietimo ir mokslo ministerijos iki Seimo rūmų. Mes prie streikų nesame įpratę, tuo labiau kad jis tęstųsi taip ilgai ir neįprasta forma. Šiuo metu mokytojai streikuoja jau penkta savaitė. Mokytojai, leidžiantys dienas ir naktis ministerijoje, yra atstovai tų, kurie streikuoja mokyklose. Ko jie reikalauja? Reikalauja taisyti iš vinių sukaltą reformą, reikalauja padidinti atlyginimus.
Archyvas kategorijai Požiūris
Perskaičiusi „Šiaurės Atėnuose“ (2014.08.29) Jurgos Tumasonytės recenziją „Visa ėdanti atmintis“, kurioje ji rašo apie 1940-1944 metų lietuvių emigrantų, pasitraukusių į Vakarus, knygą „Manėm, kad greit grįšim“, užkibau už minties apie mūsų susikuriamus stereotipus, įsivaizduojant kurią nors bendruomenę, tautos charakterį ar subkultūrą, kuri „ilgainiui įgyja jai būdingų trafaretinių bruožų ir manifestuojamų vertybių“. Užkibau, vadinasi, susimąsčiau. Susimąsčiau ne apie tų metų išeiviją ir jos „trafaretinius“ bruožus, o apie šių dienų emigrantus: ar galima sakyti, kad jie jau yra sukūrę tam tikrą tipažą? Kokį naujojo emigranto stereotipą perša žiniasklaida, valdžios atstovai ir kaip jis atrodo kitoms tautoms? Ar praslinkus keliems dešimtmečiams, kai nurims aistros ir išdils nuoskaudos, vertinimas taps objektyvesnis?
Read more on Regina Jasukaitienė. Šiuolaikinio emigranto stereotipas…
Kodėl faktas faktu laikomas tik tuomet, kai jis paliudijamas dokumentu? Kodėl žmogaus pažiūros, įsitikinimai, priklausymas tai ar kitai organizacijai , ryšiai su kitu žmogumi, gimimas ,mirtis, išsilavinimas , netgi gyvenamoji vieta turi būti „užfiksuota“ popieriuje, idant taptų neginčytinu dalyku? Atsiminimai, perpasakojimai nėra faktai, jei nėra paliudyti dokumentaliai. Kokia visgi svarba suteikiama popierėliui su atitinkamos organizacijos antspaudu ar įgalioto asmens parašu…
Read more on Regina Ragauskaitė Jasukaitienė. Dokumentai liudija ne viską…
„Kodėl ne šytas? Kodėl, tėti, kodėl?“- kokių septynerių mergytė strikinėja nesitverdama savyje, nekantrauja lipti į autobusą. Rėžia ausį toji Y , esu jautri gimtosios kalbos darkymui. „Ne kaunienė, -sumetu , bandydama atpažinti ir priskirti kokiai nors „kategorijai“ . Vyriškis nekalbus, kažką neaiškiai sumurma. Gal mano atkreiptas dėmesys per ryškus? Juk ir aš esu stebima, „katalogizuojama“.
Švenčiame Lietuvos valstybės šimtmetį, Sąjūdžio trisdešimtmetį, atrodo, tik gyvenk ir džiaukis atgauta šalies nepriklausomybe, bet ar galime būti ramūs dėl savo ateities? Pasirodo, ne. Šiais nesibaigiančių reformų, o dažnai tik pseudoreformų laikais, negalime sėdėti susidėję rankų, nes kėsinamasi į mūsų tautinį paveldą, vadinasi, ir į jos išlikimą. Netylant diskusijoms dėl siūlymo sujungti Lietuvių kalbos ir literatūros, tautosakos, istorijos bei kitus institutus į vieną nelabai aiškų darinį, juodi debesys susitvenkė ir virš Lietuvos nacionalinio muziejaus. Apie tai ir kalbamės su muziejaus direktore Birute Kulnyte.
Lietuvos žurnalistų draugijos Kauno skyriaus diskusijos „Žurnalistas – tik samdomas darbuotojas ar dar ir pilietis?“ pranešimas
Prisimenu, Atgimimo bangos prieš trisdešimt metų iš kitų profesijų į žiniasklaidą atnešti žurnalistai uoliai dėdavosi į galvą žurnalistikos asų pamokymus, kad profesionaliam korespondentui svarbiausi du dalykai: atskirti faktus nuo interpretacijų ir pakalbinti kelis pašnekovus. Šito mokė ir įvairūs seminarai, įgūdžių tobulinimo kursai.
Asmeninio archyvo nuotr.
Seime siūloma 2018-uosius skelbti Sąjūdžio ir Adolfo Ramanausko-Vanago metais. Kaip tik tuo laiku rašytoja Rūta Vanagaitė pasigiria surinkusi skandalingų faktų apie partizanų vadą, o netrukus į Lietuvą atvyksiantis Efraimas Zuroffas neva turįs dar rimtesnio „kompromato“.
Read more on Gintaras Markevičius. Idiotiška reklama, apgalvota provokacija ar maskuotė?…
Saulutė Genovaitė Markauskaitė.
Prof. Onos Voverienės knygos „Lietuvos aidas“ – tautos mokykla“ apžvalga
Keletą savųjų minčių norėčiau pradėti Prezidento Antano Smetonos žodžiais iš knygos „Pasakyta – parašyta“, išleistos 1935 m.: „Spauda sveria ne mažiau, kaip viena kuri didžiųjų valstybių. Jididis kultūros inrankis…Spauda gali tiek gero, tiek ir blogo padaryti… Išmintingo, išlavinto ir doro žmogaus rankose ji yra taurus palaimintas kultūros įrankis; nevalyvo žmogaus rankose ji yra nelyginant šautuvas…“ ( Kalba netaisyta).
Liūtų kailis blizga- jie neseniai restauruoti, bet akyse- skausmas…1938-aisiais Karo muziejui juos padovanojo paskutinysis Astravo dvaro paveldėtojas- Jonas Jurgis Tiškevičius, tuo metu jau gyvenęs Paryžiuje. Liūtų didingumas, įkūnijęs ne grėsmę, greičiau mažos tautos laisvą dvasią, šiandien atspindi nostalgiją praeičiai: kurgi tie vaikai, kurie , karčių prisilaikydami, ropšdavosi jiems ant nugaros, laimingai šypsodavosi, tėvų paveiksluojami? (Kas gi iš vyresnės kartos neturi nuotraukos su Karo muziejaus sodelio liūtais?!)
Read more on Regina Jasukaitienė. Ko liūdi Karo muziejaus liūtai?…
Lietuvos radijas ir televizija (LRT) skelbiasi esanti visuomeninis transliuotojas. Tai reikštų, kad jis apsiima pateikti kuo platesnį Lietuvos visuomenės nuomonių spektrą arba bent jau akcentuoti vyraujančias nuomones, siekti balanso, o pateikdamas informaciją, stengtis būti nešališkas. Tačiau tikrovėje, deja, taip nėra: LRT selektyvumas ir tendencingumas jau tampa parodijų ar anekdotų siužetų šaltiniu, nes esama temų, kurioms taikomas tabu, ir tokių, kurios eskaluojamos. Ir nors garsiausiai šaukiama apie galimus žiniasklaidos varžymus, pati „visuomeninė“ žiniasklaida yra susivaržiusi ir tapusi vienpusiška, dažnai net tendencinga. Pagrįstai šaipantis iš kremlinės žiniasklaidos tendencingumo, vertėtų pažvelgti ir į save, nes, kaip sako liaudies išmintis, kas nori prausti kitus, pats turi būti nupraustas.
Read more on Alvydas Butkus. Visuomeninis transliuotojas. Kurios visuomenės?…
