Lietuvos žurnalistų draugijos Kauno skyriaus diskusijos „Žurnalistas – tik samdomas darbuotojas ar dar ir pilietis?“ pranešimas
Prisimenu, Atgimimo bangos prieš trisdešimt metų iš kitų profesijų į žiniasklaidą atnešti žurnalistai uoliai dėdavosi į galvą žurnalistikos asų pamokymus, kad profesionaliam korespondentui svarbiausi du dalykai: atskirti faktus nuo interpretacijų ir pakalbinti kelis pašnekovus. Šito mokė ir įvairūs seminarai, įgūdžių tobulinimo kursai.
Asmeninio archyvo nuotr.
Seime siūloma 2018-uosius skelbti Sąjūdžio ir Adolfo Ramanausko-Vanago metais. Kaip tik tuo laiku rašytoja Rūta Vanagaitė pasigiria surinkusi skandalingų faktų apie partizanų vadą, o netrukus į Lietuvą atvyksiantis Efraimas Zuroffas neva turįs dar rimtesnio „kompromato“.
Read more on Gintaras Markevičius. Idiotiška reklama, apgalvota provokacija ar maskuotė?…
Saulutė Genovaitė Markauskaitė.
Prof. Onos Voverienės knygos „Lietuvos aidas“ – tautos mokykla“ apžvalga
Keletą savųjų minčių norėčiau pradėti Prezidento Antano Smetonos žodžiais iš knygos „Pasakyta – parašyta“, išleistos 1935 m.: „Spauda sveria ne mažiau, kaip viena kuri didžiųjų valstybių. Jididis kultūros inrankis…Spauda gali tiek gero, tiek ir blogo padaryti… Išmintingo, išlavinto ir doro žmogaus rankose ji yra taurus palaimintas kultūros įrankis; nevalyvo žmogaus rankose ji yra nelyginant šautuvas…“ ( Kalba netaisyta).
Liūtų kailis blizga- jie neseniai restauruoti, bet akyse- skausmas…1938-aisiais Karo muziejui juos padovanojo paskutinysis Astravo dvaro paveldėtojas- Jonas Jurgis Tiškevičius, tuo metu jau gyvenęs Paryžiuje. Liūtų didingumas, įkūnijęs ne grėsmę, greičiau mažos tautos laisvą dvasią, šiandien atspindi nostalgiją praeičiai: kurgi tie vaikai, kurie , karčių prisilaikydami, ropšdavosi jiems ant nugaros, laimingai šypsodavosi, tėvų paveiksluojami? (Kas gi iš vyresnės kartos neturi nuotraukos su Karo muziejaus sodelio liūtais?!)
Read more on Regina Jasukaitienė. Ko liūdi Karo muziejaus liūtai?…
Lietuvos radijas ir televizija (LRT) skelbiasi esanti visuomeninis transliuotojas. Tai reikštų, kad jis apsiima pateikti kuo platesnį Lietuvos visuomenės nuomonių spektrą arba bent jau akcentuoti vyraujančias nuomones, siekti balanso, o pateikdamas informaciją, stengtis būti nešališkas. Tačiau tikrovėje, deja, taip nėra: LRT selektyvumas ir tendencingumas jau tampa parodijų ar anekdotų siužetų šaltiniu, nes esama temų, kurioms taikomas tabu, ir tokių, kurios eskaluojamos. Ir nors garsiausiai šaukiama apie galimus žiniasklaidos varžymus, pati „visuomeninė“ žiniasklaida yra susivaržiusi ir tapusi vienpusiška, dažnai net tendencinga. Pagrįstai šaipantis iš kremlinės žiniasklaidos tendencingumo, vertėtų pažvelgti ir į save, nes, kaip sako liaudies išmintis, kas nori prausti kitus, pats turi būti nupraustas.
Read more on Alvydas Butkus. Visuomeninis transliuotojas. Kurios visuomenės?…
Atrodo, jau buvo aprimę vardyno rašybos chaotizavimo propaguotojai. Net „ant trijų raidžių“ – W, Q ir X – save pasisiuntę entuziastai santūriai tylėjo, matyt, laukdami Seimo pavasario sesijos. Užtat sulaukę pratrūko griausmingu kreipimusi į Lietuvos valdžios institucijas bei žiniasklaidą. Kreipimasis pagražintas visais dar iš sovietmečio paveldėtais užkeikimais: dabartinė rašyba esanti necivilizuota, ją ginantys oponentai yra pseudolietuvybės demagogai, „menkai informuoti, bet tautos, lietuvybės bei visuomenės balsą nepagrįstai uzurpavę asmenys, ignoruojantys konkrečius Lietuvos raštijos ir teisės istorijos bei dabarties socialinės bei teisinės tikrovės faktus“.
Read more on Alvydas Butkus. Asmenvardžių rašybos donkichotai…
2017 sausio 12 d. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius atsakė į Seimo narių klausimus. Kalbėdamas apie 2010 m. Seimo balsavimą dėl asmenvardžių rašybos dokumentuose Užsienio reikalų ministras, pažeisdamas Konstituciją ir nesilaikydamas savo kompetencijos, pavadino gėdingais, sakydamas: „dėl to man gėda ir esu pasirengęs dar kartą dėl to atsiprašyti“. Tuomet Seimas toliau svarstyti pasirinko įstatymo projektą, kuris nepažeidžia Konstitucijos ir vardus, pavardes dokumentuose nustatyta tvarka leistų rašyti pageidaujama kalba, tačiau ne vietoj valstybinės lietuvių kalbos.
Read more on Kazimieras Garšva. Asmenvardžiai – Lietuvos kultūros paveldas…
Siekdama pagerinti mūsų šalies santykius su Lenkija, valdančioji Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga pasiūlė naują būdą nepažeidžiant Lietuvos Konstitucijos asmens dokumentuose dvejopai rašyti užsieniečių ir lenkais save laikančių Vilnijos gyventojų pavardes: iš pradžių valstybine kalba, o po pasvirojo brūkšnelio taip, kaip paso savininkas pageidauja.
Read more on Arnoldas Aleksandravičius. Pavardes reikia ne sulenkinti, bet atlietuvinti…
„Labai gera ir aktuali tema, bet ne mūsų leidinio tematika,“ „viskas gerai, bet tai išspausdinę susipyktume su visais ir turbūt negrįžtamai“, „mūsų redakcijos politika priešinga“ – lažinuosi, kad panašius atsakymus į savo nusiųstus straipsnius yra gavę bene visi laisvai samdomi žurnalistai.
R.Jasukaitienės nuotr.
Ryto rasos svarina builių žiedynus, spindi liaunų smilgų šluotelėse. Braukiu nudryžusiais džinsais- saulėkaitoj išdžius. Einu žoliauti- parinkti žolių pusryčiams. Skabau šviežesnius garšvų lapelius, dviem pirštais nugnybiu dilgėlės viršūnėlę- atsargiai, bet vis tiek išsidilginu, į dubenėlį įmetu rūgštynių, karpytų, į morkas panašių builių lapų…
Šitoj mažutėj išvykoj- ryto erčioj- visa mano dienos programa: leidžiu sau klausti žolelės vardo, įsižiūriu į smilgos spalvą. Gysločio delnely dar spindi pilnaties šukelės…Sudužusios nakties atspindžiai. Ir kvapai dar turi kur nugulti. Iki Rasų negalima šienauti sodybos žolės- taip mano seneliai sakydavo. Kur dūzgės bitės, kur vabaliukai poruosis?
Šaltinio vandeny, ant liepto pritūpusi, nuskalauju žoleles…Užsižiūriu į tėkmę, į žalias žolių kasas, plaukiančias ir nenuplaukiančias pasroviui- kaip jos ten, šaltinio šaltyje nesušąla, neišmirksta? Andai viršūnėlės žydi! Žydi po vandeniu! Prisėdu ant suolo prie pirtelės, matyt, išgąsdinu meletą- išlekia iš drėvės, nuskrenda ant gretimo medžio šakos ir dairosi, pakreipusi galvelę…Ne pirmą kartą aš čia- turėtų pažinti…Paukščiai turi savo paukštišką atmintį. Meleta išbaido mano baltųjų naktų sapnus, plūkavusius builių žiedų pursluose…
Grįždama nuo šaltinėlio užsižiūriu į jų šakeles- kažkas raudonuoja! Pasilenkiu: ogi visi žiedeliai apkibę raudonai juodais vabaliukais. Visi po porą susikibę. Prancūzų kareivėliai! Raudoni mundierėliai, galvelės primena Napoleono kepurę…Ir pastebėk gi tu man! Ir sugalvok!Nekvailų būta mūsų prosenelių. Pavadinimas nesenas. Kaip ir prancūzmetis. Gamtos laikas lėtesnis nei žmogaus. Dar kitaip tuos vabaliukus vadina blakių kareivėliais. Kodėl kareivėliais? Todėl, kad visur visu pulku keliauja…Sulipę , apsvaigę nuo žiedų eterinių aliejų, vabaliukai kuria amžinybę- dalyvauja Gamtos sumanytoje programoje.
Po pursyčių išsirengiu žemuogiauti. Prie įvažiavimo į kaimą, gatvių sankryžoje, kaip įprasta Dzūkijoje- stovi senas kaimo kryžius. Senu papratimu prie jo pasodinama gėlių. Aptveriamas tvorele. Šitam kryželiui jau niekas nebeužriša prijuostėlės- nebėra jaunamarčių. Nebeliko ir vietinių gyventojų. Visi jie ilsisi nedidelėse, pušų ošimo liūliuojamose kapinaitėse. Pavasariais ten žydi šilagėlės, niekam nekyla ranka jų pasiskinti. Prie šito kaimo kryželio jau niekas nebepasodina gėlių. Ir tvorelė išlūžusi. Nes kaimo nebėra.Nebėra kaimiečių. Tik vasarotojai…
Šiuo metu naršote archyvuose, Požiūris kategorijoje.
