,,Pragiedrulių" konkurso vertinimo komisijos pirmininkė Liudvika Pociūnienė

Pragiedrulių komisijos pirmininke buvau išrinkta už akių, kadangi pavėlavau į posėdį. Nieko kito neliko, kaip tiktai tokią bausmę priimti. Užtat dabar mano eilė pasakyti šiek tiek mažiau malonių dalykų – bent jau nuo jų pradėti, kad galėčiau užbaigti malonesniais. Labai tikiuosi, kad nieko neįžeisiu tomis pastabomis, nes iš tiesų noriu atkreipti dėmesį į klaidas, kurių ir pati nemaža esu padarius arba vos nepadariusi, ir išvengusi tik todėl, kad greta dirbo tikrų profesionalų komanda. Turiu vilties, kad šios pastabos bus bent kiek naudingos tiems, kurie nuolat kuria televizijos laidas pačiai įvairiausiai auditorijai.

Vienas pagrindinių dalykų kuriant laidas yra scenarijus – jis privalomas netgi trumpam informacinės laidos siužetui, ir jeigu scenarijus silpnas arba stokoja ašinės idėjos, prasideda tipiškos klaidos, kurių lengvai būtų galima išvengti: laidos perkraunamos faktais, vedėjas kartoja pašnekovo mintis arba dar blogiau – už kadro pasako tai, ką po kelių sekundžių sakys pašnekovas, kartais iš pašnekovo spaudžiama enciklopedinė informacija, kuri galėtų trumpai drūtai būti persakyta už kadro. Ir jau tikrai gadina laidas tekstai, kurie nesusimąstant perkeliami į scenarijų iš reklaminių bukletų.

 Atskira kalba būtų apie fragmentus laidose, kuriuos visiškai pagrįstai reikėtų pažymėti raidele R – antraip tai yra paslėpta reklama , įvardijama kaip žurnalistų etikos pažeidimas, o rimtose TV kompanijose už tokią tiesiog baudžiama. Nieko bloga nematyčiau, jei būtų svarstoma atskira reklaminių užsakomųjų filmų kategorija, tačiau paslėpta reklama tikrai gadina dokumentiką, nes griauna pagrindinį sumanymą – ir reikia pastebėti, kad tos laidos, kurių titruose paminėta daugiau rėmėjų, nuo to indėlio, deja, ne išlošė, o gerokai nukentėjo.

 Dar vienas pastebėjimas iš konkursui pateiktų laidų – tai, kad diktorinis tekstas tampa atgyvena – ir išties, jei būtų išsiversta su autoriniu pasakojimu, sujungiančiu gyvus pašnekovų epizodus, tos laidos tik laimėtų.

 Keleto laidų autoriai susigundė vadinamais pastatyminiais epizodais. Vieniems jie pavyko visai neblogai, o kiti ėmėsi tokios priemonės, matyt, nelabai įsivaizduodami, kokie pavojai čia tyko. Prisipažinsiu, man kažkada taip pat atrodė, kad vienas – kitas suvaidintas epizodas pagyvintų laidą, ir kad tai padaryti labai paprasta. Kad nepaprasta, galiu pasakyti iš patirties. Turime su kolegomis netgi tokį darbinį terminą – kadras be kelnių. Taigi, pirmoji taisyklė – pastatyminiam kadrui kelnes reikia užmauti – specialiai pašviesti, surasti kitokį kampą, filmuoti pro judantį pirmą planą (gali būti sniegas, vėjo pučiamos smilgos ar pan. Profesionalas niekada nerodys plokščiai kaip informaciniame siužete apšviestos scenos arba aktorių tokiu stambiu planu, kad matyti, kaip ūsas priklijuotas.

                 Dar viena pastebėta bėda – vizualinis jovalas, siekiant spalvingumo, patrauklumo, kai iš tiesų sukuriamas tik vizualinis triukšmas – ypač tai neatleistina laidose vaikams, kadangi jau ir taip pastebima, jog daugelis vaikų turi rimtų dėmesio sutrikimų – laidos kūrėjai bent jau patys turėtų apsispręsti, į ką nori atkreipti mažųjų žiūrovų dėme.

O dabar – apie geresnius dalykus. Tikrai įdomu žiūrėti eterio profesionalų darbus. „Kine kaip kine“ – labai sėkmingai pasirinktas formatas, studija skoninga ir vedėjai netrūksta nei malonios išvaizdos, nei intelekto, nei puikios reakcijos – todėl natūraliai kyla klausimas – kodėl gi ji nesiryžta suvaldyti studijoje vieno ar kito filmo kūrėjų grupės – gal tuomet ir visa laida įgautų energijos ir kibirkščiavimo, kurio truputį pasigendi. Maloniai žiūrisi Ryčio Zemkausko „Pasivaikščiojimai“ – taip pat geras formatas, o vedėjas – puikus improvizatorius, juolab, kad improvizacija toks jau daiktas – kartais pavyksta geriau, kartais prasčiau. Bet tai tikrai profesionalūs darbai, atlikti geroje bazėje,  nors ir nepritrenkiantys, ir likę nepažymėti apdovanojimais.

 O štai kas tikrai nustebino – tai žemaičiai, kurie visiškai kukliomis sąlygomis sugebėjo sukurti tokį visiškai trumputį – vos penkiolikos minučių – filmuką „Žemaitiškoj sodyboj. Skruzdėlynė“.  Nepriekaištingas operatoriaus darbas , nežinia kodėl net titruose nepažymėtas, tad belieka visus laurus atiduoti autorei, Ritai Ščiglinskienei už jos gebėjimą rasti herojų ir penkiolikoje minučių sutalpinti visas svarbiausias žmogui vertybes nuo gimtosios žemės iki dvasinio polėkio, teikiančio prasmę ir apsamanojusiai tvorelei, ir apsitrynusiam durų skląsčiui…

Kai aptarinėjom laidas komisijoje, kažkaip nejučiom sušnekom apie tai, kurią laidą išrinktumėm, jeigu mūsų užduotis būtų ne paskirti „Pragiedrulių“ apdovanojimus, o pasiūlyti , pavyzdžiui, National Geographic arba History kanalui, tai kandidatas numeris vienas būtų „Skruzdėlynė“, nors ir kiti žemaitiškieji kūriniai neblogi – ir Mojavos, ir Geležiniai kryžiai. Ne gėda būtų pristatyti ir Daivos Griškienės, Dangiro Mačiulio ir Tomo Andrijausko „Vienos šeimos likimas – trijų tautų istorija“, tik gal trupučiuką sukompaktinus – o gal autorė ryšis padaryti ir dar vieną filmą – apie brolius Narutavičius – tuomet išeitų tarsi nedidelis serialas, pristatantis pasauliui centrinės Europos piliečių pasaulėjautos formavimosi istoriją.

 Iš čia ir palinkėjimas visiems  susirinkusiems (o gal ir apskritai visiems) mūsų televizijos laidų kūrėjams – dirbti taip, kad tie darbai būtų įdomūs ne vien regioninės ar nacionalinės televizijos žiūrovams. Kad turėtume ką padovanoti ir Europai, ir pasauliui…

Liudvika Pociūnienė

Pranešimas buvo skaitytas 2012 m. balandžio  19 d. ,,Pragiedrulių“ konkurso premijų teikimo ceremonijoje

Vertinimo komisijos pirmininkė Liudvika Pociūnienė

Šiemet konkurse dalyvavo 52 laidos: 23 radijo ir 29 televizijos laidos, nuo visiškai mėgėjiškų, o kartais net profaniškų laidų iki beveik tobulų, nepaprastai nuoširdžių ir jaudinančių kūrinių.

Dalyvavau ne viename konkurse, tad įdomu stebėti kurlink eina kultūrinių laidų kūrėjai. Bendras įspūdis apie kultūrines laidas tiek televizijoje, tiek radijuje nesikeičia. Dominuoja laidos, kurių pagrindas – įdomus pašnekovas, todėl sunku įvertinti pačių laidų autorių kūrybiškumą ir jų kultūros sampratą. Šiemetinėse konkursinėse laidose tendencija išlaikoma: daugelis laidų yra ne kas kita, kaip pokalbis su įdomiu žmogumi. Ką gi, ačiū ir už tai, kad suranda ir parodo, kokių puikių žmonių esama Lietuvoje.

Atskira grupė visada būdavo kultūrinės istorinės laidos. Tai išties verta dėmesio kūryba: daugelyje jų yra geros, vertingos informacijos. Jeigu dar pasiseka tą informaciją ,,įvilkti“ į tam tikrus meninius rėmus, turime vertą dėmesio kūrinį, kuris ne tik įdomus pažiūrėti, bet ir turi išliekamąją vertę, gali būti naudojamas švietimo tikslais muziejuose, bibliotekose, mokyklose.

Nesinori kalbėti apie blogas laidas, nors, reikia pasidžiaugti, jų nebuvo daug. Nustebino vidutinių laidų gausa. Tad ir

LR kultūros ministras A.Gelūnas sveikina konkurso dalyvius

galvoji: kam jos skirtos ir kam jų reikia? Būtent jos labiausiai atgraso nuo domėjimosi kultūra, istorija, nes jos visiškai neužkabina nei klausytojo, nei žiūrovo ir dar laidai nepasibaigus, ji yra užmirštama ( labai blogos laidos bent jau sukelia pasipiktinimą, klausytojas/žiūrovas protestuoja prieš jas).

Bet kiekviename konkurse būna laidų, kurios ilgam išlieka atminty. Kartais net stebiesi, kad ir po kelerių metų pameni tokių laidų detales, nuotaiką, net jeigu toji laida ir netapo pati geriausia.

Šiųmetiniame Pragiedrulių konkurse ryškia šviesa blykstelėjo kelios laidos. Džiaugiuosi dėl to, kad ne man vienai – visos jos pateko tarp geriausiųjų.

Ypatingo dėmesio nusipelno Gerosios naujienos centro parengta laida vaikams ,,Žvaigždelė“ apie gestų kalbą. Į šią laidą telpa viskas: gera tema, socialinė atsakomybė, talentingas scenarijus ir giedra nuotaika. Tiesiog neįtikėtina, kaip šviesiai ir be perdėto rūpesčio galima kalbėti apie negalią turinčius vaikus, sudominti gestų kalba sveikuosius ir neužgauti neįgaliųjų. Tai – pati geriausia laida, kuriai neįmanoma surasti priekaištų.

,,Žvaigždelės" kūrybinė grupė

Savo pavadinimą ,,Atokvėpis“  idealiai atitinka Marijos radijo laida tuo pavadinimu, kurios autorė aktorė Olita Dautartaitė. Daugeliui Marijos radijas asocijuojasi su poteriais ir rožiniu, kurių išties šiame radijuje nemažai. Prisipažinsiu, irgi nesitikėjau išgirsti ko nors įdomaus iš didelio kiekio šio radijo konkursui  pateiktų laidų. Bet tuo ir geri stereotipai, kad juos galima ir būtina laužyti. Tarsi gaivus pavėsis po šimtamete vinkšna tvankią vasaros popietę – tokia yra Olitos laida apie kunigą Demijaną ir pjesę apie jį. Klasikinis krikščioniškos kultūros laidos pavyzdys: nieko per daug, gili, santūri, šilta – man tai buvo malonus atradimas.

Kaip visada, savo darbais žavi Daiva Grikšienė iš Šiaulių.  Ji nuolat renkasi temas, kurios yra labai įdomios, bet mažai nagrinėtos. Įsidėmėjau Daivą iš karto, kai pamačiau jos filmą ,,Vandens kelias, kurio nebuvo“. Nustebino, kad palyginti jauna žurnalistė imasi tokių netradicinių temų apie kultūrą. Prieš keletą metų buvo sukurtas laidų ciklas apie lietuviškus  technikos paminklus, kurių viena laida – apie geležinkelio Lietuvoje istoriją – taip pat buvo pripažinta geriausia TV laida. Daivos istoriniuose filmuose  mačiau Lietuvą jauną, veržlią, kuriančią ir statančią, kurioje skersai išilgai puškuoja traukiniai, statomi nauji keliai, o vėjo malūnai gamina elektrą, kad miestelių gyventojai galėtų vakare pažiūrėti kiną – Lietuva, kokioje norėjo gyventi mūsų seneliai, kai buvo jauni.

Laureatė Daiva Grikšienė

Nenuvylė D.Grikšienė ir šį kartą, pateikusi konkursui TV filmą ,,Vienos šeimos likimas – trijų tautų istorija“ apie žymaus mūsų gamtininko Tado Ivanausko šeimos gyvenimo kelius. Nors filmas gal kiek ir ilgokas, bet tai nesumenkina jo vertės, išsamaus tyrimo ir tikro, nesumeluoto žavėjimosi savo filmo herojais. Darbas žavi pedantišku tikslumu, bandymu aprėpti platų ir labai sudėtingą istorinį laikotarpį, gerai parinktais kompetentingais pašnekovais visose Ivanauskų pasirinktose Tėvynėse – Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje, o svarbiausia  tuo, kad pavyko išvengti svarstymų, kurio iš jų pasirinktas kelias teisingesnis. Tai tikrai profesionalus požiūris į Lietuvos – tiek valstybės, tiek kultūros – istoriją.

Dar norisi paminėti laidą ,,Smilgos uoga“ – apie Veroniką Pavilionienę. Žinia, kai matai ir klausaisi Veronikos, visa kita nelabai ir svarbu. Bet vis dėlto laidos autorius V.Plytnikas sukūrė dėmesio vertą  foną Veronikai – iš nukritusių rudeniniame sode obuolių, rūko, kylančio virš dzūkiško ežerėlio ir už Veronikos nugaros dūkstančio rudo katinuko. Laidą primygtinai rekomenduojama pažiūrėti tiems, kuriems neužtenka fantazijos suprasti, kaip kasdienybė gali tapti tobulu grožiu ir kas tai yra amžinybės švytėjimas.

Vakarą baigė Veronika Pavilionienė, dainuodama kartu su sale

Šiemet ,,Pragiedrulių“ apdovanojimus pelnė:

Specialusis prizas už geriausią scenarijų  – laidai „Partizanų spauda“, autoriai: Inga Berulienė, Justinas Lingys, transliuota per „INIT“ ir „Balticum TV“;

Specialusis prizas už kūrybinį universalumą – laidai „Smilgos uoga“, autorius Vytas Plytnikas, transliuota per „LTV2“;

Specialusis prizas už stiliaus vienovę – laidai „Knygos kelias Žemaitijoje“, autoriai: Aušra Vaitkevičienė, Saulius Pučinskas, transliuota per Šiaulių regiono TV „S Plius“;

Specialusis prizas už išskirtinai harmoningą laidą  – laidai „Atokvėpis“, autorė  Olita Dautartaitė, transliuota per „Marijos radiją“.  Specialusis prizas už išskirtinę autorinę laidą – laidai „S.Prokofjevas ir sovietmečio kultūrinės politikos grimasos“, autoriai: Viktoras Gerulaitis, Rimantas Kaziukėnas, Audronė Ivanauskienė, transliuota per radijo stotį „A2“.

Geriausios 2011 metų telelvizijos ir radijo laidos:

Geriausia 2011 m. laida vaikams – „Žvaigždelė“, autoriai: Daiva Bauerienė, Joana Čižauskaitė, Marius Mintautas, Roma Malinauskaitė, Larisa Voroneckaja, Asta Zinkevičiūtė, transliuota per „Balticum TV“;

Geriausia 2011 m. radijo laida – „Tą garbę gavome užgimę…/radijo poringės apie Mažosios Lietuvos didžiuosius“, autorius  Sigutis Jačėnas, transliuota per „Extra FM“;

Geriausia 2011 m. laida  už  amžino žmogaus ir žemės ryšio autentišką atspindį pripažinta laida

„Žemaitiškoj sodyboj: Skruzdėlynė (Kelmės r.)“, autorė Rita Ščiglinskienė, transliuota per „Šiaulių televiziją“;

Geriausia 2011 m. laida  už įspūdingą dokumentinį tyrimą  – laida „Vienos šeimos likimas – trijų tautų istorija“, autoriai: Daiva Grikšienė, Dangiras Mačiulis, Tomas Andrijauskas, transliuota per Šiaulių regiono TV „S Plius“.

Geriausia 2011 m. laida  už vilties teikiančią vaižgantišką dvasią – laida „Šventadienio mintys“, autoriai: Ingrida Laimutytė – Matvejevienė, Violeta Lapėnienė, Egidijus Povilaitis, Česlova Juršėnienė, Audrius Penkaitis, transliuota per „Lietuvos televiziją“.

Vaiva Radikaitė-Žukienė

balandžio 16 dieną, 18 valandą apsilankyti šventiniame koncerte, skirtame Pasaulinei kultūros dienai ir savaitraščio „Nemunas“ 45-mečiui Kauno kultūros centre „Tautos namai“.

Dalyvauja Kauno bigbendas ir dainavimo studija „DND“.

Įėjimas tik su kvietimais.

Organizarotiai: Kauno m. savivaldybė, Kauno kultūros centras „Tautos namai“, koncertinė įstaiga „Kauno bigbendas“ bei Kauno kultūros ir meno savaitraštis „Nemunas“.

Kalba Auksutė Ramanauskaitė -Skokauskienė.

Renginį vedė poetas, Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo vadovas Mykolas Karčiauskas. Pirmoji renginyje žodį tarusi Lietuvos Respublikos seimo narė Auksutė Ramanauskaitė Skokauskienė padėkojo leidinio rengėjams už dėmesį savo krašto istorijai, pagarbą savo tautai ir jos papročiams. Ji prisiminė savo straipsnio „Iškilusis Dzūkijos kunigėlis“, išspausdinto „Jotvingių žemėje“  herojų kunigą Zigmą Neciunską.Jis kunigavęs mažame Dzūkijos miestelyje Nedzingėje. Tuo metu šio miestelio bažnyčia buvo tapusi šio krašto partizanų ryšių, informacijos, paramos centru.Partizanų tarpe kunigas turėjęs „Elytės“ slapyvardį ir tai ne kartą jį gelbėję, nes okupantai, bandydami slapyvardį iššifruoti, ieškodavę moters. Neciunskas ir sutuokęs Ramanauskaitės tėvelius – garsųjį partizanų vadą Adolfą Ramanauską Vanagą ir partizanę Birutę Mažeikaitę.

Pasidalijusi prisiminimais apie kunigą Z. Neciunską bei savo tėvelį A. Ramanauską, Skokauskienė išskubėjo į seimo posėdį, o susitikimą pratęsė metraščio redaktorius Sigitas Birgelis bei kiti leidinio autoriai bei rėmėjai.Prisimintas ir gražiai minėtas poetas, Punsko krašto Bubelių kaimo sūnus Albinas Žukauskas, pakviečiant susirinkusiuosius gegužės 17 dieną atvykti į pačius Bubelius ir drauge paminėti poeto 100 – ąsias gimimo metines, apgailestauta dėl lenkų vandalų išniekinto A. Žukauskui jo tėviškėje Bubeliuose pastatyto paminklinio akmens. Abejota, ar iki gegužės mėnesį Poezijos pavasario renginių kontekste vyksiančio poeto jubiliejaus pagerbimo pavyks akmenį restauruoti ir parengti jį vyksiančioms iškilmėms.Albinas Žukauskas buvo 1974 – ųjų metų poezijos pavasario laureatas. Negana to, sausio 22 dieną, Seinų bazilikoje atnašaujant šv. Mišias už poetą, į jas atvykusių Albino Žukausko iš Lietuvos giminaičių automobilis  taip pat buvo nuniokotas.Tiesa, poeto sesuo dvynė Onutė Žukauskaitė Vaitulionienė ir jos vyras dėlto nesikreipė į vietos policiją, bet širdyje išsivežė nuoskaudą.

Scena iš „Kregždės“ pasirodymo

Renginys Signatarų namuose pasibaigė gražiu Punsko lietuvių kultūros  namų dramos studijos „Kregždė“ pasirodymu – menine kompozicija, parengta pagal poeto A. Žukausko eiles „Pro bubelioko langą“, skirta Albino Žukausko 100 – osioms gimimo metinėms. Studijos vadovė – Jolanta Malinauskaitė Vektorienė.

„Jotvingių žemės“ pristatymą surengė Leidinio rengėjai, Punsko „Aušros“ leidykla ir Signatarų namai.

Metraščio leidimą remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Marija Šaknienė

L. Jastramskienės knygos pristatymo akimirkos Čiurlionio namuose.

Žurnalistė Loreta Jastramskienė skaitytojams padovanojo jau antrą savo romaną „Juokingos moters agapė“. Pirmasis – „Vanduo nemoka kalbėti“ – išleistas 2008 – aisiais. Naujasis romanas, išleistas leidyklos „Homo liber“ Vilniaus knygų mugės metu buvo pristatytas skaitytojams parodoje, o taip pat ir šiek tiek anksčiau Čiurlionio namuose, kamerinėje aplinkoje. Į Čiurlionio namus rinkosi patys artimiausi autorės žmonės – vyras, sūnus, draugai, bičiuliai, buvę bendradarbiai. Apie knygos kelią pas skaitytojus įspūdžiais pasidalijo leidyklos direktorius Vilius Gužauskis, redaktorė Teresė Gužauskienė bei pati autorė.Apie romaną, palygindama jį su pirmuoju svarų žodį tarė poetė Marytė Kontrimaitė. Jos nuomone, šis romanas žymiai profesionalesnis, meniškesnis už pirmąjį.Jame labiau atitolta nuo publicistinio stiliaus, kuris žurnalistės duoną valgančiai autorei savas.Romano pristatyme dalyvavo ir Loretą sveikino ir jos žemiečiai – alytiškė gydytoja Sigita Lipovienė su vyru bei kiti. Renginį gražiai įprasmino skambėjusi pačios Jastramskienės fortepionu atlikta M. K. Čiurlionio muzika. Už ją gražiai padėkojo pats Čiurliono namų direktorius Stasys Urbonas.

Naujojo L. Jastramskienės romano herojai – šiandieninės Lietuvos žmonės. Glenų šeima, išgyvenanti ne pačius geriausius laikus, bet ir nepasiduodanti puolančioms sunkmečio negandoms  ir nepamirštanti, kad svarbiausia gyvenime ne materialioji jo pusė, o dvasinė. Tarpusavio supratimas, šiluma ir melė veda per gyvenimo siunčiamus išbandymus žurnalistės Paulės ir sociologo Edgaro Glenų šeimą, neleisdama pasiklysti tarp netikrų vertybių ir nedorų, nesąžiningų žmonių. Tėvų rūpestis dukters Teodoros ateitimi, jų pačių gyvenimo prasmės paieškos skatina ir skaitytoją apmastyti savąjį likimą šiandieninės lietuviškos kasdienybės kontekste.Paėmus į rankas „Juokingos moters agapę“, nesinori jos atdėti į šalį, norisi versti ir versti puslapį po puslapio, sekti Paulės, Etgaro, Teodoros gyvenimo kelią, o šiam pasibaigus – sulaukti ir tęsinio, kurio ir norisi palinkėti romano autorei žurnalistei ir rašytojai Loretai Jastramskienei. Tebus jai kūrybinga ir dosni ateitis.

Marija Šaknienė

Knygos pristatyme dalyvauja:

Birutė Valionytė, Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė;
Česlovas Juršėnas, Nepriklausomybės Akto signataras;
dr. Kęstusis Girnius, Politikos apžvalgininkas;
Aras Lukšas, Atkuriamojo Seimo narių esė autorius.

Knygos sudarytojas Klaudijus Driskius.

Diskusiją moderuoja dienraščio „Lietuvos žinios“ vyriausiasis redaktorius Valdas Vasiliauskas.

Šioje knygoje Atkuriamojo Seimo narių biografijos pateiktos kiek netikėtu rakursu – lakoniška
esė forma, suteikiančia progą šiandienos žvilgsniu įvertinti istoriškai reikšmingus įvykius.

Šio leidinio sumanytojas – Kovo 11-osios Akto signataras, ilgametis Lietuvos pramonininkų
konfederacijos vadovas dr. Bronislovas Lubys (1938–2011).

Knygos  įžangoje dienraščio „Lietuvos  žinios“ vyriausiasis redaktorius Valdas Vasiliauskas rašo:
„Aukcione  įsigijęs 1924 m. Seimo kanceliarijos išleistą ir  Lituania spaustuvės Klaipėdoje
atspausdintą leidinį  Trumpos Steigiamojo Seimo narių biografijos su atvaizdais, Bronislovas
Lubys  įžvelgė natūralią ir prasmingą 1920 m. Steigiamojo Seimo ir 1990 m. Aukščiausiosios
Tarybos – Atkuriamojo Seimo  paralelę.“

Vietų skaičius ribotas. Pristatymo dalyviams padovanosime po knygą.

Būtina išankstinė dalyvių registracija iki kovo 7 d. Registruotis čia.

PDF formatu: Signatarų_biografijų_knyga

Lentas atidengia Saulius Kubilius ir Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas

Nepriklausomybės atkūrimo šventės išvakarėse Kaune buvo įamžintas vieno iškiliausių XX amžiaus  lietuvių tautos didžiavyrio Stasio Šilingo ir dar keturių įžymių kultūros veikėjų atminimas.

Vidurdienį prie T. Daugirdo gatvės ketvirtuoju numeriu pažymėto namo susirinko kelios dešimtys kauniečių, uniformuotų šaulių, svečių iš sostinės, žurnalistų draugijos narių. Šiame name tarpukaryje, dvidešimt metų gyveno valstybininko Stasio Šilingo šeima (joje užaugo 9 dukros, iš kurių penkios gimė Kaune). Čia gyveno ir kitos įžymybės su savo šeimomis. Tai Lietuvos oreivystės pradininkas, vargonų meistras ir gamintojas Jonas Garalevičius (1871 – 1943), meno istorikas, muziejininkas, kultūros veikėjas Paulius Galaunė (1890 – 1988), knygnešys, Lietuvos Šaulių sąjungos įkūrėjas Vladas Putvinskis (1873 – 1929), kompozitorius, pedagogas, dirigentas Juozas Tallat-Kelpša (1888 – 1949). Kauno miesto savivaldybei užsakius, dvi memorialines atminimo lentas pagamino skulptorius Vytautas Narutis. Vienoje – Stasio Šilingo bareljefas su įrašu: „Šiame name 1919 – 1941 metais gyveno Valstybės Tarybos pirmininkas, Seimo narys, Teisingumo ministras, Sibiro lagerių kankinys Stasys Šilingas ( 1885 – 1962)“. Kitoje iškaltos J. Garalevičiaus, P. Galaunės, V. Putvinskio, J. Tallat-Kelpšos pavardės.

Pradėdamas iškilmingą ceremoniją Kauno miesto meras, pabrėžė, jog kauniečiai nepamiršta Lietuvai nusipelnusių asmenybių ir jų vardus įamžina atminimo lentose. Jas meras atidengė kartu su į renginį atvykusiu iš Romos Vatikano radijo žurnalistu, Stasio Šilingo vaikaičiu Sauliu Kubiliumi. Atminimo lentas pašventino popiežiaus Garbės prelatas Vytautas Vaičiūnas.

Šių eilučių autorius Albinas Vaičiūnas priminė šio neeilinio žmogaus gyvenimo ir veiklos kelią. Kaunietiškasis laikotarpis buvo pats intensyviausias tiek politine, tiek kultūrine prasme S. Šilingo biografijoje. Vilniuje 1918 metais jis buvo kooptuotas į Lietuvos Valstybės Tarybą, su kuria, artėjant bolševikų kariuomenei, pasitraukė į Kauną. 1919 m. sausio 2 dieną Stasys Šilingas su žmona Emilija ir 4 dukromis Laima, Daiva, Danguole ir Saulene apsigyveno šioje Daugirdo gatvėje netoli Nemuno. Išrinkus Lietuvos prezidentu Antaną Smetoną S. Šilingas tapo Valstybės Tarybos pirmininku. Ją panaikinus dirbo miesto advokatu, o 1922 metais nuo Ūkininkų sąjungos buvo išrinktas į I –ąjį Lietuvos Seimą, o po metų tapo II –ojo Seimo nariu. Po 1926 metų perversmo jis buvo paskirtas Teisingumo ministru. Kiek vėliau panaikinus Seimo instituciją St. Šilingas vėl tapo Valstybės Tarybos pirmininku ir šias pareigas ėjo ištisą dešimtmetį. Nuo 1934m., jau antrąjį kartą, vėl buvo paskirtas Teisingumo ministru.

Gy

vendamas Kaune St. Šilingas parengė net tris Lietuvos konstitucijas: laikinąją 1919m., kitą 1928m., paskutiniąją 1938 m., kuri veikė iki okupacijos pradžios. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę 1990 metais, pastaroji konstitucija veikė dar trejetą metų. Jis parengė ir kitus svarbius valstybės įstatymus: 1933m. Teismų santvarkos įstatymą,  Tautai ir valstybei saugoti įstatymą, 1935 m. Spaudos įstatymą. Kaip teisininkas sudarė Tautininkų sąjungos įstatus.

Daug nusipelnė miestui Stasys Šilingas, įkūręs Kauno operos ir baleto teatrą, meno mokyklą, M.K.Čiurlionio galeriją, rūpinosi šio garsaus dailininko paveikslų sugrąžinimu iš Rusijos. Ypač aktyviai reiškėsi ir kaip visuomenininkas: 1920 m. įsteigė Lietuvių mokslo draugijos Kauno skyrių ir Lietuvos meno kūrėjų draugiją, kartu su Vaižgantu 1921 m. įkūrė Lietuvai pagražinti draugiją. Stasys Šilingas – ilgametis Šaulių sąjungos narys, kurį laiką šiai organizacijai vadovavo, dalyvavo Ūkininkų sąjungos veikloje, dirbo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitete (1923m.), Lietuvių – estų draugijoje. Jis aktyviai veikė Vytauto Didžiojo jubiliejaus renginiuose 1930 – aisiais.

Prie atidengtos atminimo lentos Lietuvos Seimo narys, prof. A. Dumčius papasakojo apie S. Šilingo kančias Sibiro tremtyje, į kurią šio patrioto šeimą iš Misiūnų okupantų traukinys išgabeno 1941 m. birželio 14 dieną. Šeimos galva Pilviškių geležinkelio stotyje buvo atskirta nuo saviškių ir išvežta į Krasnojarsko krašto lagerius. Kansko kalėjime po tardymų S. Šilingas išgirdo nuosprendį – mirties bausmė. Vėliau ji buvo pakeista į 25 – erius metus lagerių. Karo metais Altajaus krašte mirė Emilija Šilingienė, o vėliau ir dukra Raminta. Šilingas patyrė ir antrąją tremtį 1954 metais: buvo išsiųstas į psichiškai nesveikų žmonių prieglaudą Ukrainoje. Grįžęs iš ten 1962 metais Kelmėje mirė. Profesorius rūpinosi St. Šilingo šeimos narių perlaidojimu iš Kelmės į Ilguvą 1999 metų rugpjūčio mėnesį.

St. Šilingo pagerbimo akcija tęsėsi Kauno Vinco Kudirkos bibliotekoje prie iš Seimo atvežtos šiam didžiavyriui skirtos fotografijų parodos. Jo vaikaitis Saulius Kubilius dėkojo už išreikštą pagarbą seneliui, už jam skirtas knygas ir straipsnius, išreiškė viltį, kad bus ir toliau rinkami faktai apie šio iškilaus žmogaus likimą. Prisiminimais apie Šilingų šeimą dalinosi ir Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas J. Dingelis, dainininkas D. Sadauskas, lagerių kankinys A. Jakimavičius, kiti renginio dalyviai.

S. Šilingo vaikaitis žurnalistas Saulius Kubilius

Prie mikrofono Seimo narys prof. Arimantas Dumčius

Garbės kanauninkas kun. Vytautas Vaičiūnas pašventino paminkllines lentas

A. Vaičiūnas
Nuotraukų autorė Rūta Vaitkevičiūtė

Tarp kitų apdovanotųjų yra ir žurnalistė, LŽD narė Nijolė Baužytė, kuri taip yra ir LŽD S.Lozoraičio premijos ,,Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“ pirmoji laureatė.

Nuoširdžiai sveikiname kolegę!

*****

Kultūros ir meno premijas Vyriausybė įsteigė 1997 metais. Premijos dydis – 44 200 litų. Menininkų kūrinius vertina Meno premijų komisija, atsižvelgdama į Lietuvos kultūros ir meno tarybos, Meno kūrėjų organizacijų asociacijos pasiūlymus.

LŽD info

Kauno arkivyskupijos muziejaus salė vos talpino Vandos Ibianskos kūrybos gerbėjus.

Knygos „Gyvenimas kaip senas vynas“ autorė Vanda Ibianska, knygos sudarytoja redaktorė Regina Pupalaigytė ir fotomenininkas Romualdas Rakauskas, kurio nuotraukos iliustruoja knygą.

Autografų mėgėjams teko ir eilutėje pastovėti...

Knygos „Gyvenimas kaip senas vynas“ autorę sveikina kolegė, „Naujų tėviškės žinių“ redaktorė Nijolė Grinevičiūtė.

Šią Vandos Ibianskos knygos „Gyvenimas kaip senas vynas“ recenziją
sukūrė jaunieji Lietuvos žurnalistų draugijos nariai:
Jurgita Valentaitė, Skirmantė Javaitytė ir Gediminas Grėsius.

Norime būti eruditai, siekiame jais tapti. Didelės eruditės pavyzdžiu mums galėtų būti knygos „Gyvenimas kaip senas vynas“ autorė Vanda Ibianska, savo esė rinkinyje atskleidusi didelius žinių klodus.
Pirmiausiai į akis krinta knygos viršelis. Jame pavaizduotą seną, storą medį susiejome su autorės branda. Brandumą rodo ir knygos pavadinime minimas senas vynas, kurio vertingumas suvokiamas įvertinus jo metus.
Perskaitę knygą galime konstatuoti, kad tai ne fikcija, o realaus gyvenimo atspindys. Joje apžvelgiamos temos yra nesenstančios, todėl aktualios bet kokio amžiaus mąstantiems žmonėms.
Net ir paliesdama skaudžius nūdienos reiškinius, kaip artimųjų susvetimėjimas, materialių vertybių vaikymasis, savižudybės, mirties tabu, eutanazija ar senelių namuose pamatytas skausmas, autorė nepiešia visko juoda spalva, palikdama vietos ir sveikai humoro bei ironijos dozei: „Ai, linksma gali būti visur. Tvirtai žinau, kad Dievui surūgėliai nepatinka. O kam jie gali patikti?“ Todėl gyvenimiškais pavyzdžiais linksmai ir ironiškai iliustruojami pasakojimai apie rimtus dalykus –  tęsdama temą apie žmogaus prisirišimą, rašytoja pamini žmogaus polinkį prisirišti prie gyvūnų ir taikliai pastebi: „Viena ponia, palaidojusi du vyrus ir susiradusi trečią, po šuns mirties tvirtino, kad kito nebenori, nes dar sykį tokios netekties nebepakeltų.“
Kažin, ar galima suskaičiuoti, kiek knygų, straipsnių ir kokių veikalų autorė turėjo perskaityti, kad gimtų visa tai, kas dabar telpa knygoje „Gyvenimas kaip senas vynas“. Šioje eseistikoje slypi ne tik gyvenimiška patirtis, vietos esama ir mokslininkų tyrimų apžvalgose rastiems paaiškinimams. Autorė pastebi, jog mokslas ir mokytojo vaidmuo formuojant  mąstančią asmenybę, yra ne mažiau svarbus nei šeima; galbūt todėl vienas iš poskyrių pradedamas Konfucijaus žodžiais: „Mokymasis be mąstymo beprasmis, mąstymas be mokslo kenksmingas.“ Chronologiškai apžvelgdama mokymąsi ir mokymą nuo pat užrašytos minties atsiradimo, autorė apgailestauja, kad dabar išsivysčiusios valstybės daug dėmesio skiria techniniams mokslams ir siauras specialybes išmanantiesiems, nei tiems mokslams, kurie leistų plėsti jaunų žmonių akiratį, o juk būtent tokį kelia pasirinkusios civilizacijos – senovės Graikija, Indija, Romos imperija – sugebėjo tiek daug duoti pasauliui.
Autorei labai svarbus gamtos ir žmogaus ryšys, ta ramybės oazė sukurta Dievo žmonėms ne tik pabėgti nuo savo problemų, bet ir pabandyti bent trumpam sustabdyti laiką bei mėgautis stabtelėjusio laiko palaima. Gamta yra ir įkvėpimo šaltinis žmonėms padaryti ką nors gražaus ar įsimintino, galbūt būtent dėl įkvėpimo žmogus visad bus pranašesnis už dirbtinį intelektą suteiktą kompiuteriui;  juk mašina pasaulį suvoks, kaip mašina, neturėdama to plakančio mechanizmo, kurį turi, net niekuo neišskirtinis „paprastas pilkas žmogus iš daugiabučio“.
Knyga teikia peno sielai: duoda patarimų, kaip įveikti stresą, kaip tylą paversti terapija, galinčią duoti sveikatai naudos. Vertėtų išbandyti patarimą, ar tikrai bent tris kartus per dieną paglosčius žmogų jis tampa geresnis…
Nors kai kurie minimi dalykai skaitytojams žinomi ir galbūt net akivaizdūs (etiketas ar bendravimo subtilybės), tačiau neprošal kartais juos prisiminti, nes, kaip ir autorė pastebi, laiko tėkmėje kinta žmogaus požiūris ir poreikiai. Betgi nevalia užmiršti tikrųjų vertybių. Vandai Ibianskai svarbu parodyti tai, kas svarbu kiekvienam iš mūsų. Pavyzdžiui, mama. Autorė rašo: „Motina nešioja savyje pradėtą kūdikį, tiesiogine šio žodžio prasme maitina savo krauju, paskui gimdo kančiose.“ Tačiau knygoje siekiama ne tik parodyti, kokia pasiaukojanti motinos meilė vaikui, bet ir tai, kad ši meilė nereikalauja nieko mainais, kad moterys yra visos skirtingos, bet kaip motinos – visos panašios.
Jurgitą privertė susimąstyti straipsnis „Karjeros moteris“, kuriame pateikiami būdai, kaip moterys augina vaikus, t. y. dirbdamos ir ne. Pirmasis variantas aprašomas kiek plačiau. Už jį autorė ir pasisako. Tai nejučiomis verčia susimąstyti ir piktintis – kiek daug moteris privalo per dieną nuveikti… be pasirinkimo ką nors išbraukti ar praleisti. Vis dėlto iškart suvokiama, kad šiuolaikinės moterys užsikrovė sau ant pečių šitiek pareigų ir savo pavyzdžiu įpareigojo kitas taip elgtis, tačiau nežinia, ar sąžinė leis palikti trijų dienų naujagimį auklei ir skubėti į darbą.
Vandos Ibianskos žodžius galime interpretuoti ir kaip raginimą: „Nemanau, kad Lietuvoje gausu tinginių. Ne, nestokojame, bet tai nėra didžioji tautos dauguma. Turime kitą bėdą – esame be iniciatyvos. Aktyvus asmuo vietoje nenustygsta, nuolat dirba, ieško, kuria, organizuoja, tobulina. Kūrybingi ir veiklūs žmonės yra visuomenės ir valstybės variklis.“ Todėl nesvarbu, kiek, mokslininkų teigimu, neuronų miršta mūsų smegenyse kasdien sulaukus 30–ties, reikia paklausti savęs: mes gyvename ar būname; gyvename tik dėl savęs ar ir dėl kitų.
Autorė knygos pabaigoje nededa taško; taškas reikštų pabaigą, betgi akivaizdu, kad Vanda Ibianska dar turi daug ką  papasakoti.

Silvijos Knezekytės nuotraukos

LŽD info