Kauno arkivyskupijos muziejaus salė vos talpino Vandos Ibianskos kūrybos gerbėjus.

Knygos „Gyvenimas kaip senas vynas“ autorė Vanda Ibianska, knygos sudarytoja redaktorė Regina Pupalaigytė ir fotomenininkas Romualdas Rakauskas, kurio nuotraukos iliustruoja knygą.

Autografų mėgėjams teko ir eilutėje pastovėti...

Knygos „Gyvenimas kaip senas vynas“ autorę sveikina kolegė, „Naujų tėviškės žinių“ redaktorė Nijolė Grinevičiūtė.

Šią Vandos Ibianskos knygos „Gyvenimas kaip senas vynas“ recenziją
sukūrė jaunieji Lietuvos žurnalistų draugijos nariai:
Jurgita Valentaitė, Skirmantė Javaitytė ir Gediminas Grėsius.

Norime būti eruditai, siekiame jais tapti. Didelės eruditės pavyzdžiu mums galėtų būti knygos „Gyvenimas kaip senas vynas“ autorė Vanda Ibianska, savo esė rinkinyje atskleidusi didelius žinių klodus.
Pirmiausiai į akis krinta knygos viršelis. Jame pavaizduotą seną, storą medį susiejome su autorės branda. Brandumą rodo ir knygos pavadinime minimas senas vynas, kurio vertingumas suvokiamas įvertinus jo metus.
Perskaitę knygą galime konstatuoti, kad tai ne fikcija, o realaus gyvenimo atspindys. Joje apžvelgiamos temos yra nesenstančios, todėl aktualios bet kokio amžiaus mąstantiems žmonėms.
Net ir paliesdama skaudžius nūdienos reiškinius, kaip artimųjų susvetimėjimas, materialių vertybių vaikymasis, savižudybės, mirties tabu, eutanazija ar senelių namuose pamatytas skausmas, autorė nepiešia visko juoda spalva, palikdama vietos ir sveikai humoro bei ironijos dozei: „Ai, linksma gali būti visur. Tvirtai žinau, kad Dievui surūgėliai nepatinka. O kam jie gali patikti?“ Todėl gyvenimiškais pavyzdžiais linksmai ir ironiškai iliustruojami pasakojimai apie rimtus dalykus –  tęsdama temą apie žmogaus prisirišimą, rašytoja pamini žmogaus polinkį prisirišti prie gyvūnų ir taikliai pastebi: „Viena ponia, palaidojusi du vyrus ir susiradusi trečią, po šuns mirties tvirtino, kad kito nebenori, nes dar sykį tokios netekties nebepakeltų.“
Kažin, ar galima suskaičiuoti, kiek knygų, straipsnių ir kokių veikalų autorė turėjo perskaityti, kad gimtų visa tai, kas dabar telpa knygoje „Gyvenimas kaip senas vynas“. Šioje eseistikoje slypi ne tik gyvenimiška patirtis, vietos esama ir mokslininkų tyrimų apžvalgose rastiems paaiškinimams. Autorė pastebi, jog mokslas ir mokytojo vaidmuo formuojant  mąstančią asmenybę, yra ne mažiau svarbus nei šeima; galbūt todėl vienas iš poskyrių pradedamas Konfucijaus žodžiais: „Mokymasis be mąstymo beprasmis, mąstymas be mokslo kenksmingas.“ Chronologiškai apžvelgdama mokymąsi ir mokymą nuo pat užrašytos minties atsiradimo, autorė apgailestauja, kad dabar išsivysčiusios valstybės daug dėmesio skiria techniniams mokslams ir siauras specialybes išmanantiesiems, nei tiems mokslams, kurie leistų plėsti jaunų žmonių akiratį, o juk būtent tokį kelia pasirinkusios civilizacijos – senovės Graikija, Indija, Romos imperija – sugebėjo tiek daug duoti pasauliui.
Autorei labai svarbus gamtos ir žmogaus ryšys, ta ramybės oazė sukurta Dievo žmonėms ne tik pabėgti nuo savo problemų, bet ir pabandyti bent trumpam sustabdyti laiką bei mėgautis stabtelėjusio laiko palaima. Gamta yra ir įkvėpimo šaltinis žmonėms padaryti ką nors gražaus ar įsimintino, galbūt būtent dėl įkvėpimo žmogus visad bus pranašesnis už dirbtinį intelektą suteiktą kompiuteriui;  juk mašina pasaulį suvoks, kaip mašina, neturėdama to plakančio mechanizmo, kurį turi, net niekuo neišskirtinis „paprastas pilkas žmogus iš daugiabučio“.
Knyga teikia peno sielai: duoda patarimų, kaip įveikti stresą, kaip tylą paversti terapija, galinčią duoti sveikatai naudos. Vertėtų išbandyti patarimą, ar tikrai bent tris kartus per dieną paglosčius žmogų jis tampa geresnis…
Nors kai kurie minimi dalykai skaitytojams žinomi ir galbūt net akivaizdūs (etiketas ar bendravimo subtilybės), tačiau neprošal kartais juos prisiminti, nes, kaip ir autorė pastebi, laiko tėkmėje kinta žmogaus požiūris ir poreikiai. Betgi nevalia užmiršti tikrųjų vertybių. Vandai Ibianskai svarbu parodyti tai, kas svarbu kiekvienam iš mūsų. Pavyzdžiui, mama. Autorė rašo: „Motina nešioja savyje pradėtą kūdikį, tiesiogine šio žodžio prasme maitina savo krauju, paskui gimdo kančiose.“ Tačiau knygoje siekiama ne tik parodyti, kokia pasiaukojanti motinos meilė vaikui, bet ir tai, kad ši meilė nereikalauja nieko mainais, kad moterys yra visos skirtingos, bet kaip motinos – visos panašios.
Jurgitą privertė susimąstyti straipsnis „Karjeros moteris“, kuriame pateikiami būdai, kaip moterys augina vaikus, t. y. dirbdamos ir ne. Pirmasis variantas aprašomas kiek plačiau. Už jį autorė ir pasisako. Tai nejučiomis verčia susimąstyti ir piktintis – kiek daug moteris privalo per dieną nuveikti… be pasirinkimo ką nors išbraukti ar praleisti. Vis dėlto iškart suvokiama, kad šiuolaikinės moterys užsikrovė sau ant pečių šitiek pareigų ir savo pavyzdžiu įpareigojo kitas taip elgtis, tačiau nežinia, ar sąžinė leis palikti trijų dienų naujagimį auklei ir skubėti į darbą.
Vandos Ibianskos žodžius galime interpretuoti ir kaip raginimą: „Nemanau, kad Lietuvoje gausu tinginių. Ne, nestokojame, bet tai nėra didžioji tautos dauguma. Turime kitą bėdą – esame be iniciatyvos. Aktyvus asmuo vietoje nenustygsta, nuolat dirba, ieško, kuria, organizuoja, tobulina. Kūrybingi ir veiklūs žmonės yra visuomenės ir valstybės variklis.“ Todėl nesvarbu, kiek, mokslininkų teigimu, neuronų miršta mūsų smegenyse kasdien sulaukus 30–ties, reikia paklausti savęs: mes gyvename ar būname; gyvename tik dėl savęs ar ir dėl kitų.
Autorė knygos pabaigoje nededa taško; taškas reikštų pabaigą, betgi akivaizdu, kad Vanda Ibianska dar turi daug ką  papasakoti.

Silvijos Knezekytės nuotraukos

LŽD info

LŽD info

Kai prieš 21 metus  sovietų generalinis prokuroras Nikolajus Trubinas paskelbė, kad 1991 m. sausį „lietuvių nacionalistai”, norėdami įkaitinti antirusišką isteriją Lietuvoje, prie Vilniaus TV bokšto šaudė į savus, o   sovietų kareiviai automatus buvo užtaisę tuščiais šoviniais ir  tik slapstėsi  už šarvuotosios technikos  nuo  pasalūniškų  trasuojančių senoviškų, „trečiųjų jėgų” paleistų   kulkų lietaus,  tokia  skylėta „sąmokslo teorija”  nepatikėjo ne tik pasaulis, bet net ir patys rusai.  „Ūkininko patarėjo”  pakalbinta publicistė, filologė, Lietuvos žurnalistų draugijos narė  Irena Tumavičiūtė tvirtina, kad vėl atgaivinta kagėbistinė klastotė  apie Sausio 13-ąją niekuo nesiskiria nuo vadinamosios    „Holokausto industrijos”, -  bendrų vienos  Izraelio organizacijos ir Kremliaus pastangų kaltę dėl žydų žudynių Antrojo pasaulinio karo metais  nuo Hitlerio ir iš dalies nuo Stalino sąžinės  suversti ant Rytų Europos tautų.  „Net vidurinioji dabartinių lietuvių  karta  tikrai nesulauks, kol  Maskva  apie  Sausio 13-ąją papasakos  bent tiek, kiek pastaraisiais metais prisipažino apie Katynę” , – įsitikinusi  pašnekovė.
Kai valdo kagėbistai, viskas įmanoma
„Mano pažįstamas kelionių organizatorius iš Sankt Peterburgo (Petrapilio) net pyktelėjo, kai nusistebėjau dabartine Kremliaus politika:  „Negi  dar neaišku? Juk Rusiją valdo kagėbistai!”- sakė germanistė, publicistė, vertėja I. Tumavičiūtė, „Ūkininko patarėjui“ pasiteiravus, kodėl šiandien primityvi sovietinė  klastotė apie Sausio 13-ąją  vėl ištraukta iš naftalininio stalčiaus, ją kartoja ne tik Lietuvos marginalai, bet ir Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareigūnai.  Filologės I. Tumavičiūtės nuomone,  Kremlių ypač erzina tai, kad Lietuva reikalauja  atlyginti  už sovietų okupaciją.  O Vakarų Europa, anot pašnekovės,  nusiplauna rankas – tegul Lietuva pati viena  kovoja su Maskva dėl istorinės tiesos apie  1940 m. okupaciją, pokario partizaninį pasipriešinimą, masines mūsų žmonių tremtis, Sausio 13-osios žudynes.
Pavyzdinė politinė veikla
„Per trylika metų, kai Vladimiras Putinas pats (dabar – per savo statytinį) viešpatauja  Rusijoje,  rusų kariuomenė nužudė tūkstančius čečėnų vaikų,  tačiau viena Vokietijos organizacija pernai  nutarė V. Putinui įteikti  apdovanojimą  „už pavyzdingą politinę veiklą”!  Gerai, kad nemažai Bundestago deputatų atsipeikėjo  ir neleido dar labiau pažeminti Vokietijos,  kurios  vadovai  nesibodi atsistatydinę  už didelius atlyginimus tarnauti Rusijos valstybinėms energetikos kompanijoms, nustatančioms  Lietuvai grobuoniškus dujų ir naftos antkainius”, – piktinosi   „Lietuvai pagražinti draugijos“ valdybos sekretorė I. Tumavičiūtė.
Pelningi geopolitiniai verslai
Pastaruoju metu  Vakarų politologai dažnai  mini  sąvoką  „Holokausto industrija”.   Pirmasis apie ją prakalbo žydų kilmės amerikietis mokslininkas  Normanas Finkelsteinas. Terminas  „Holokausto industrija” dažniausiai  taikomas nevyriausybiniam, masoniškais principais veikiančiam Simono Wiesenthalio  centrui, kuris  Antrojo pasaulinio karo žydų kančių tema spekuliuoja siekdamas išvilioti pasaulio žydų pinigus  „nepribaigtų žydšaudžių”  medžioklei tęsti ir  šantažuodamas   skurdžių pokomunistinių šalių vyriausybes  atlyginti už  Rytų Europos žydų praėjusio šimtmečio pradžioje turėtą turtą, kurį  vokiečių nacionalsocialistai,   1939-1945 metais atėmę  iš savininkų,  išgrynino į  aukso luitus,  JAV dolerius ir padėjo į Šveicarijos bankų saugyklas.  I. Tumavičiūtės nuomone,  rusų  aukščiausieji politikai ir politologai,  savaip  aiškindami 1991 m.  sausio žudynes Vilniuje,  Lietuvos tragediją  taip pat  pavertė  pelningu geopolitiniu verslu.
Surado išorės priešus
Maskva bebaigia įtikinti Vakarų politikus (buvusį Ispanijos premjerą socialistą Felipę Gonzalezą ir Vokietijos ekskanclerį socialdemokratą Gerhardą Schroederį tai tikrai),  kad visa Lietuvos išsilaisvinimo  istorija buvusi negarbinga:  lietuviai 1941 m. šaudė savo kaimynus žydus, 1944-1953  metais – kolūkių pirmininkus, o 1991 m. sausį  Vakarų žurnalistų akivaizdoje stūmė po sovietų tankais savo merginas, kad sulauktų pasaulio paramos ir užuojautos.  „Kremlius dabar griebiasi įprasto silpstančių imperijų šiaudo – norėdamas nuraminti subruzdusią rusų tautą,  bando gąsdinti ją   „išorės priešais”. Bet, atrodo,  vis mažėja tokia propaganda tikinčiųjų”,- viliasi  I. Tumavičiūtė.
Neatidūs ginkluotės ekspertai
Lietuvoje legaliai veikiančio socialistinio liaudies fronto (registracijos kodas Teisingumo ministerijoje – 302483248) vadas  Algirdas Paleckis ir jo advokatas Jurijus Binevičius, gindami „savų šaudymo į saviškius”  versiją,  išvardijo daug vaizdingų detalių, kurių prisigraibė iš sovietų prokuroro  N. Trubino ataskaitos ir grožinės literatūros – tai kulka, išimta iš TV bokšto gynėjo kūno, buvo,  anot  politiko A. Paleckio  ir teisininko J. Binevičiaus,  Pirmojo pasaulinio karo laikų kalibro (taigi  sovietų kareiviai negalėjo užtaisyti savo automatų tokiomis senienomis…) , tai šūviai  į  TV bokšto gynėjus lėkė ne iš sovietų tankų ir šarvuočių, o nuo  namų stogų  priešais bokštą.  Pasak A. Paleckio, ne tik  sovietų prokurorai, bet ir Vilniaus apygardos teismas,  1999 m. rugpjūčio 23 d. skelbdamas nuosprendį keliems nereikšmingiems Sausio 13-osios bylos kaltinamiesiems, paminėjo įkaltį – „7,62 mm kalibro 1908 m. pavyzdžio šovinio, skirto 1891 – 1930 metais  gamintiems Mosino šautuvams, karabinams ir kulkosvaidžiams, kulkos dalį“.  Vilniaus  teisėjai tokie pat ginkluotės ekspertai, kaip ir A. Paleckis – kokia pasaulio firma ir kada gamino  „Mosino  kulkosvaidžius”?
Eurokomunistai padoresni už lietuvių socialistą
„Vokietijos nacionalsocialistų palikuonys atgailauja dėl savo senelių padarytų nusikaltimų. Pernai rudenį, Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną,  į Kauną atvyko vokiečių karininko vaikaitis ir  IX forte viešai atsiprašė  žydo, gimusio hitlerininkų mirties stovykloje.  O jaunasis A. Paleckis  demonstratyviai didžiuojasi savo senelio išdavyste ir  nerausdamas, nemikčiodamas pasakoja šventvagystes apie paskutiniąsias sovietų okupacijos aukas.  Taip gali elgtis tik sovietinio (pabrėžiu!) komunizmo produktas.  Vadinamieji „eurokomunistai” ( jų ideologai po Antrojo  pasaulinio karo buvo italas Enrico Berlingueras  ir  ispanas  Santiago  Carrillo)  kur kas padoresni. Jie  bent neprašė  Maskvos  nuversti savo šalių vyriausybių ir nesityčiojo iš savo didvyrių”, – tikino I. Tumavičiūtė.
Nežinomi smogikai?

„Demaskavęs”  paslaptinguosius asmenis, nuo stogų šaudžiusius „trasuojančiomis“
(kaip per naujametį fejerverką!) kulkomis,  A. Paleckis,  tikriausiai pats to   nenorėdamas,  sukėlė įtarimus, kad  1991 m. sausį Kremlius  į Vilnių nuleido  ne tik Pskovo diviziją ir KGB būrį „Alfa”, bet ir  kitų SSRS specialiųjų pajėgų smogikus, apie kurių pasirodymą Lietuvoje  mūsų teisėsaugininkai  nieko nežino iki šiol.  Štai 1979 m. gruodį Afganistano prezidento Hafizulos Amino  rūmus puolė ne tik „Alfos“ antiteroristinė grupė,  bet ir  KGB užsienio žvalgybos padalinys „Vimpelas“, KGB rezervistų  būrys „Zenitas“  bei  sovietų karinės žvalgybos GRU specialusis dalinys.   GRU diversantų veiklą gaubia didžiausia paslaptis.  Težinoma, kad į  kovines operacijas   jie vykdavo atskirai nuo kitų SSRS „jėgos struktūrų”, mažomis grupelėmis, puldavo iš pasalų, o  „negrįžtamai neutralizavę priešų politinius,  karinius lyderius ir antisovietinius elementus” staigiai dingdavo. Ir  7, 62 mm kulkomis, kurias mitų griovėjas A. Paleckis triumfuodamas vadino seniai rusų kareivių nenaudojamomis,  GRU smogikai iš snaiperinių  „Dragunovo” modelio šautuvų į  taikinius šaudydavo.

Savi badė savus
„Alfos“ papulkininkis Jevgenijus Čiudesnovas, iki šiol susirašinėjantis su giminaičiais Panevėžyje, tvirtino, kad 1991 m. sausio 13 d. Vilniuje  per Lietuvos radijo ir televizijos komiteto antpuolį jo pavaldinys leitenantas Viktoras Šackichas pasiskundė smarkiai diegiančia nugara. „Pirmoji mintis –  lietuvių nacionalistai vėliavos smaigaliu įdūrė”, – kalbėdamasis  su rusų žurnalistais po 20 metų  prisiminė J. Čiudesnovas. O gal  ne „nacionalistai”  leitenantą patiesė  ir ne  vėliavos kotu, o  vadinamuoju  „balistiniu peiliu“?  Tokius „šaltuosius ginklus“,  kurių  geležtė, spyruoklės arba suspaustų dujų iššauta, 60 km/h  greičiu įsminga į taikinį, nešiodavosi  SSRS ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo Vyriausiosios žvalgybos valdybos specialiųjų dalinių nariai.  Tada tikrai prie TV bokšto savi badė saviškius…
„Alfos“ net kulkos nesustabdo

Tačiau SSRS generalinė prokuratūra oficialiai pranešė, kad V. Šackichas buvo nukautas 5, 45 mm kulka, atskriejusia iš apačios į viršų (priešinga kryptimi nei, anot sovietų  propagandos, prie TV bokšto lakstė lietuvių nacionalistų iššautos kulkos).  5,45×39 mm šovinys, atėmęs gyvybę  „Alfos”  leitenantui,  irgi  buvo  įtrauktas į  GRU specialiųjų pajėgų ginkluotės rinkinį. Tai  tarptautinių konvencijų uždrausta „kalašnikovo” automato  išcentrinė kulka. Įsiskverbusi į  kūną, ji  vartosi plėšydama audinius, raumenis, žarnas.  Pataikius tokiai kulkai, leitenantas V. Šackichas iš karto būtų netekęs sąmonės, o ne lakstęs TVR komiteto laiptais iš vieno aukšto į kitą. Televizijos bokšto gynėjui, tuomet studentui biochemikui,  dabar nanotechnologijų ir medžiagotyros centro „NanoTechnas” vadovui Arūnui Ramanavičiui labiau pasisekė – 5, 45 mm kulkos jam sutrupino tik šlaunikaulį, bet vyras visą gyvenimą  šlubčios su skeveldromis kūne:  gydytojai nepajėgė ir nedrįso jų išrankioti, nes pacientą būtų reikėję išmėsinėti gabalais.

Jokių iliuzijų
Maskva 50 metų tvirtino, kad tūkstančius  lenkų karininkų Katynėje prie Smolensko  iššaudė vokiečių nacionalsocialistai, po to, Sovietų Sąjungai griūnant, tas pats  generalinis prokuroras N.Trubinas, kuris tyrė Sausio 13 –osios bylą, jau nusileido -  žudė sovietų NKVD daliniai, bet nei Stalinui, nei kompartijos vadovybei nežinant (N. Trubino viršininkas, SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas,  taip pat  „nežinojo”, ką jo rinktinė gvardija išdarinėjo Vilniuje 1991 m. sausį). Dabar jau rusai pripažįsta, kad Katynė  buvo kruvinas Kremliaus nusikaltimas.  „Net vidurinioji dabartinių lietuvių  karta  tikrai nesulauks, kol  Maskva  prisipažins dėl  Sausio 13-osios žudynių, užuot vertusi kaltę  mistiniams „lietuvių nacionalistams”,  ir  atvirai atskleis, kas įsakė šaudyti TV bokšto gynėjus, kiek, kokių specialiųjų SSRS pajėgų tuomet  buvo atskraidinta į Vilnių”,- jokių iliuzijų dėl greitų Rusijos valdančiojo elito mąstysenos permainų nepuoselėja filologė I.Tumavičiūtė. Jos nuomone, Maskva suminkštėtų  nebent  pajutusi tvirtą Vakarų paramą Lietuvai.
ES labiau tiki Maskvos versija
„1945 m. į Niurnbergo tribunolo posėdžius sovietai atsivežė du „vokiečių nacionalsocialistų žvėriškumą liudijančius dokumentus“  -  sovietų chirurgo Nikolajaus Burdenkos vadovaujamos komisijos išvadą, kad lenkų karininkus Katynėje  į mirtį pasiuntė hitlerininkai, ir SS brigadefiurerio (policijos generolo majoro)  Franzo Walterio Stahleckerio ataskaitą savo viršininkui Heinrichui Himmleriui esą Lietuvoje bei kitose Baltijos šalyse 1941 m. žydus žudė daugiausia vietiniai gyventojai, o ne  vokiečių Einsatzgruppen (mirties eskadronai). Britai ir amerikiečiai paistalais apie Katynę nepatikėjo, o štai  „Stahleckerio raportą“  priėmė už gryną pinigą. Ir tiki juo iki šiol. Niekas Vakaruose  net nesusimąsto, kodėl šitas „dokumentas“ buvo rastas ne nacionalsocialistų archyvuose Berlyne, bet iš Maskvos pateko tiesiai  ant  Niurnbergo tribunolo teisėjų stalo. F. W. Stahleckeris 1942 m.   žuvo per sovietų  partizanų  pasalą netoli Leningrado. Taip oficialiai skelbiama. O gal jis buvo sučiuptas gyvas ar „pašautas savųjų“? Esu germanistė, todėl mane labai stebina, kad F. W. Stahleckerio tekste   apie  „savanorius lietuvius žydšaudžius“ visur vartojamos dvi priebalsės „ss“ vietoj Vokietijoje įprastos raidės  „ß“ („escet”). Vadinasi, dokumentas atspausdintas  visai ne brigadefiurerio F. W. Stahleckerio rašomąja mašinėle. Tai tokia pat paslaptis, kaip Sausio 13-osios kulkos ir šūviai nuo stogų…  Bet  Austrija, priklausanti tai pačiai ekonominei, politinei, kultūrinei  bendrijai kaip ir Lietuva, šiais prasimanymais tiki labiau negu šimtų lietuvių patriotų  pasakojimais, išspausdintais knygoje „1991.01.13: dokumentai, liudijimai, atgarsiai“, – nelinksmai konstatuoja visuomenininkė ir publicistė I. Tumavičiūtė.

Arnoldas Aleksandravičius

Pagerbti keturioliktojo premijos laureato susirinko ne tik LŽD nariai, bet ir Vilkijos – Z. Mikalausko gimtinės – atstovai. Iškilmėse dalyvavo Vilties Prezidento S. Lozoraičio giminaitė profesorė Dalia Marija Brazauskienė, Kauno miesto ir rajono savivaldybių atstovai, laureato draugai ir keturios Mikalauskų šeimos kartos.
Iškilmingą renginį vedė LŽD pirmininkė Gražina Viktorija Petrošienė. Laureato darbus ir asmenybę pristatė „Naujų tėviškės žinių“ redaktorė Nijolė Grinevičiūtė, LŽD narė: „Z. Mikalausko darbas, jo politinės apžvalgos atspindi tai, ką teigia mūsų premijos turinys – į Vilties Lietuvą, į Vilties Prezidento Lietuvą, kokią mes siekiame matyti ir kokią Zenonas matė būdamas prieškarinės laisvos Lietuvos mokinukas Vilkijoje.“
N. Grinevičiūtė priminė, kaip Z. Mikalauskas, jau būdamas pensininkas, atėjo į redakciją – tai buvo grėsmingomis Sovietų Sąjungos rugpjūčio pučo dienomis. Patyręs žurnalistas jautė pareigą ginti tai, kas Lietuvoje jau buvo iškovota – laisvą žodį.
S. Lozoraičio vertinimo komisijos pirmininkas, vienas jos laureatų Kazys Požėra paskelbė, jog Z. Mikalauskui premija paskirta už tvirtą publicistinį žodį ir ištikimybę lietuviškos žurnalistikos idealams.
Daugiau kaip dešimtmetis premijos mecenatai yra ūkininkų Rasos ir Kazio Starkevičių šeima.
Žemės ūkio ministras K. Starkevičius pabrėžė, kiek Lietuvai reiškia S. Lozoraičio asmenybė, jo pradėti ir staigios mirties nutraukti darbai. „Reikia, kad šie darbai būtų tęsiami. Tokie žurnalistai kaip Z. Mikalauskas juos tęsia būdami ištikimi patriotizmo įpareigojimams, jausdami pareigą valstybės laisvei“, – sakė įteikdamas premiją K. Starkevičius. Anot ministro, regioninei žiniasklaidai reikia užsienio politikos apžvalgininkų. Jis pabrėžė, kaip laisvą žodį vertino Stasys Lozoraitis.
„Naujose tėviškės žiniose“ Z. Mikalauskas turi sąlygas reikšti laisvą žodį“, – pastebėjo ministras.
R. ir K. Starkevičių šeima gyvena Rokų seniūnijoje, jie yra „Naujų tėviškės žinių“ skaitytojai.
„Z. Mikalauskas neperša skaitytojams savo nuomonės, bet mąstantys supranta jo poziciją. Stebiuosi laureato įžvalgumu. Skaitai jo įžvalgas apie didžiųjų kaimynių – Rusijos, Baltarusijos – vadovus, o praėjus metams pamatai, kad jie ir priėmė tokius sprendimus, kuriuos Z. Mikalauskas prognozavo“, – dalijosi mintimis premijos mecenatas K. Starkevičius.
Kauno rajono savivaldybės mero vardu apdovanojimą Z. Mikalauskui įteikė administracijos direktoriaus pavaduotojai Raminta Popovienė ir Kęstutis Povilaitis.
Apie S. Lozoraičio siekių ir laisvo žiniasklaidos žodžio ryšį kalbėjo Vilties Prezidento giminaitė profesorė D. M. Brazauskienė. Ji prisiminė 1992 m. vasario 15 d. vykusį Matulaičių ir Lozoraičių giminių, iš kurių kilęs S. Lozoraitis, susitikimą. Vilties Prezidentas tada pasakė: „Atstatykime ne tik Lietuvos mūrus, bet ir tokią moralę bei sąžinę, kokios buvo sutvirtėjusios tarpukario nepriklausomoje valstybėje.“
Z. Mikalausko gimtosios Vilkijos vardu kalbėjo vieno šio miesto bendruomenės centrų vadovas Zigmas Kalesinskas.
Laureatą sveikino Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyriaus vadovas Vidas Mačiulis. Be kita ko, jis priminė, kad Kauno rajono laikraštyje darbavosi ne tik Z. Mikalauskas, bet ir Teklė Mačiulienė, dabar – „Ūkininko patarėjo“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja, Viktoras Trofimišinas, žurnalo „Mano ūkis“ redaktoriaus pavaduotojas, ir daug Kauno rajone gimusių ir užaugusių ar jį visam gyvenimui pasirinkusių įvairių Lietuvos žiniasklaidos priemonių žurnalistų.
T. Mačiulienė prisiminė bendrą darbą su Z. Mikalausku Kauno rajono laikraštyje „Socialistiniu keliu“.
S. Lozoraičio premijos laureatų vardu keturioliktąjį laureatą sveikino buvusi ilgametė krikščioniško mėnraščio „Artuma“ redaktorė Vanda Ibianska. „Skaitau puikius lakoniškus ir objektyvius Zenono tekstus. Suprantu, kad prie jų nieko nepridėsi ir nieko neatimsi. Noriu pabrėžti vieną laureato savybę – nepaprastą kuklumą“, – dalijosi mintimis kolegė.
LŽD Centro valdybos pirmininko pavaduotoja, Vilniaus skyriaus pirmininkė Vaiva Žukienė džiaugėsi, kad tarp S. Lozoraičio premijos laureatų – nemažai kauniečių. Kolegė linkėjo, kad Kauno rajono laikraštis niekados neliktų be geros profesionalios žurnalistikos.
Z. Mikalauską pasveikino ir Lietuvos darbo federacijos, kurios narė LŽD yra, pirmininko pavaduotoja Nijolė Turčinavičienė.
„Naujos tėviškės žinios“ liko ištikimos Atgimimo, Sąjūdžio idėjoms. Tai – salelė Lietuvos žiniasklaidos jūroje, laisvo žodžio oazė, kur galima objektyviai parodyti, kas vyksta pasaulyje, kaip mes tuos užsienio ir vidaus įvykius vertiname. Tikiuosi, kad tokių oazių Lietuvos žurnalistai turės vis daugiau“, – padėkos kalboje už žurnalistikos „juodadarbio“ triūso įvertinimą sakė premijos laureatas Z. Mikalauskas.
Iškilmėms susimąstymo ir pakylėjimo valandėlių suteikė menininkės: aktorė Olita Dautartaitė, fleitistė Ieva Rimkutė ir smuikininkė Kristina Katavičiūtė.

Kristina ČIUČIULKAITĖ
(„Naujos tėviškės žinios“, 2012 m. sausio 10 d.)

Skaityti Vandos Ibianskos knygą „Gyvenimas kaip senas vynas“, kurią 2012–ųjų pradžioje išleido „Artumos“ leidykla, galima autorės dažnai siūlomame tyliame susikaupime arba negarsiai skambant Makso Brucho koncertui smuikui (koncertui, kurį autorė pabrėžtinai siūlo skaitytojui).
Nešaiži tai knyga, sudėliota iš rašinių, skelbtų „Artumos“ žurnale, kurio vyriausiąja redaktore V. Ibianska buvo dvylika metų. Už šiuos publicistinius straipsnius Lietuvos žurnalistų draugija V. Ibianskai paskyrė Stasio Lozoraičio premiją „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“.
Nuoširdi ir neslepiamai nostalgiška tai knyga, kurioje ilgesiu apipinami svarbiausi žmogaus, visuomenės ir Tėvynės sandaros aspektai, vartotojiškumo vis brutaliau stumiami nesaties užribin. Ši knyga, anot anotacijos, „ne memuarai, pamąstymai ar nuomonės. Greičiau – mūsų krašto gyvenimo atspindys nepikto humoro ir geraširdės ironijos veidrodyje“.
* * *
Vandos Ibianskos „Gyvenimas kaip senas vynas“ bus pristatoma sausio 19 d. 17 val. Kauno miesto muziejuje.

Zenonas Mikalauskas – pavydėtino darbštumo žurnalistas, „Naujose tėviškės žiniose“ skelbiantis analitines užsienio politikos apžvalgas, vidaus politikos komentarus, istorines publicistines įžvalgas, kuriose lyginamos sovietinės praeities ir dabarties problemos. Autorius taip pat yra paskelbęs prisiminimų apie sovietinę cenzūrą, tuometę žurnalistikos praktiką.

Z. Mikalauskas – plačios erudicijos publicistas, gerai informuotas apie užsienio leidinių autorių publikacijas, įvairių politinių problemų centrų tyrimus ir prognozes.

Ypač giliai, argumentuotai, remdamasis įvairiais ekspertais ir šaltiniais Z. Mikalauskas nagrinėja Rusijos, Baltarusijos, Artimųjų Rytų, Kinijos, Afrikos valstybių aktualijas, ES ir JAV politiką.

Vienas išsamių ir originalių Z. Mikalausko žanrų – „Paralelės“. Šiuose rašiniuose gretinami Lenkijos, Rusijos ir Lietuvos istorijos įvykių, politinių veikėjų poelgių padariniai, šiandienos situacija.

Autorius yra pateikęs pasaulio politinių veikėjų – Aliaksandro Lukašenkos, Vladimiro Putino, Hugo Čaveso, Fidelio Kastro, Silvijaus Berluskonio ir kitų publicistinius biografinius portretus.

Z. Mikalauskas sistemingai nagrinėja energetinių pasaulio išteklių, jų įtakos valstybių galiai ir politiniams santykiams problemas.

Įvykius „karštuosiuose pasaulio taškuose“ Z. Mikalauskas operatyviai atspindi savitoje reportažo ir analitinio rašinio „simbiozėje“.

„Arabų pavasaris“, ekonominė krizė Europos Sąjungos valstybėse Z. Mikalausko straipsniuose nušviečiamos iš objektyvių, daug gyvenimo patirties turinčio publicisto pozicijų.

Būdingas Z. Mikalausko rašinių bruožas – autorius neperša savo nuomonės, dėsto įvairius požiūrius, pateikia daug faktų ir įvairių prognozių.

Dar vienas Z. Mikalausko žanras – politiniai esė Lietuvos vidaus politikos klausimais, kuriuose atsispindi autoriaus patriotizmas, ištikimybė Lietuvos nepriklausomybės idealams.

Z. Mikalauskas yra parengęs daug rašinių apie retus tarpukario Lietuvos spaudos leidinius. Jis taip pat parengė spaudai farmacininko Jono Grinevičiaus atsiminimų knygą „Vydūno alėjoj matyta, girdėta…“ (apie pokario metus Vilkijoje, jos gimnazijoje, kurią baigęs ir pats Z. Mikalauskas).

Z. Mikalauskas aistringai polemizuoja su savaitraščio „Litovskij kurjer“, Maskvos laikraščių ir interneto leidinių autoriais, neigiančiais Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vertę, kritikuojančiais savarankišką Lietuvos užsienio politiką.

Dešimtmečiai, išdirbti spaudoje, suformavo informatyviai santūrų, kai reikia – kandų ir šmaikštų, kai reikia – argumentuotai analitinį, visiems skaitytojams prieinamą Z. Mikalausko publicistikos stilių.

* * *

Stasio Lozoraičio premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“ Zenonui Mikalauskui bus įteikta sausio 8 d. 11 val. Istorinėje Prezidentūroje Kaune. Premijos mecenatas – ūkininkas Kazys Starkevičius, Seimo narys, žemės ūkio ministras.

LŽD Centro valdyba

Kiekvienas save gerbiantis laikraštis turi įsivedęs skiltis, kuriose pateikia redakcijos požiūrį į reiškinius ar įvykius. Šios skiltys seniau vieningai buvo vadinamos vedamaisiais, dabar – kaip kuriai „žiniasklaidos priemonei“ (anksčiau – „organui“) parankiau, tačiau iš esmės tai brydės per laiką ir jo ženklus, atspindinčios redakcijas valdančiųjų interesus. Kaip žurnalistams pavyksta klampoti per vadinamųjų vedamųjų pelkes, kai dauguma šių skilčių parašytos taip, tarsi Lietuva gyventų paskutines dienas?

*  *  *

Kai į tave atsisuka visų redaktorių kolegijos narių akys, kai į tave bedžia vyriausiojo redaktoriaus pirštas, svarbiausia – o, prieteliau, kolega! – tą pačią minutę ne viešai praskysti, o mintyse pakartoti veiksmažodžių asmenuočių poteriukus.

Aš brendu, tu brendi, jis ir ji brenda.

Mes brendame, jūs brendate, kad prasmegtumėt, jie ir jos brenda.

Maknoja.

Aš maknoju, tu maknoji, jis ir ji maknoja.

Mes maknojame, manydami, kad ir jūs maknojate, nes jie ir jos taipogi kaip dideli maknoja.

O kas jiems, nelaimėliams, lieka?

Kasa užrakinta, užbraklinta, visi pervesti „ant „Snoro“ kortelių“.

Bet nėr to blogo, kurs neišeitų į gera. Ką sotus tinkamo „priemonės“ atsakingajam sekretoriui pakiš? Tauškalėlį iš etnografinės vakaronės, kurioje valgytas keptas paršelis užvakarykščia žąsike girksi? Atsakingasis sekretorius taukais aptekusių minčių nepriima, nes tai jam sukelia nepageidaujamas emocijas. Atsakingajam sekretoriui laikraščio „priemonę“ reikia kurpti ne iš į niršulį varančių kvapų, o iš totalaus bado, valdžios apgauto verslo, į svetur dar neišskuodusių piliečių traiškymosi magistralėse, kraujo marių miestuose ir viensėdijose, ministrų ir viceministrų nuodėmių, visuotinės suirutės ir streikuojančių mokytojų.

Dar tinka nosį krapštantis, bet akių taip ir neprasikrapštantis kurios nors savivaldybės meras, kurios nors partijos vado uošvė, kuo blogesnės žinios iš Seimo ir iš už anapus Seimo, vis labiau apiplyšę „Sodros“ drabužėliai, niekaip nesubyranti valdančioji koalicija, nepaslanki reikalus tvarkyti valdininkija, besiturškianti kvapiose korupcijos voniose, juodosios skylės biudžete, ryjančios paskutinius varguomenės centus.

Prasčiausiu atveju dar tinka myžčiojimai prie sugriautų kolhozų fermų ir ardymasis dėl kurios nors tautinės mažumos palikimo, prisimenant, kad tuoj pat po publikacijos su visais ryšeliais prisistatys dar kurios nors tautinės mažumos atstovas ir paklaus: „Nu, kas rašė?“

Kas rašė, kas pašė? Mes rašėm! Dievulėliau, rašom ir rašom. Durną galvą nuo to rašymo galima gaut. Lietuvoj tiek ir nenutinka, kiek mes aprašom. Jeigu nutiktų tiek, kiek aprašoma, Lietuva nuo įvykių pertekliaus sprogtų lyg kokia kietu padu užminta išputusi guminė varlė. Pššš! – ir po Lietuvos. Po Lietuvėlės. Amen. Vienos Europos Sąjungos narės ir nėr. Nėr ir nebus Ignalinos atominės, nėr ne tik kaimo kryžkelėje, bet ir kaimo ministerijos, nėr iki gyvo kaulo įgrisusių partijų, niekas neaugina ir neaugins cukrinių runkelių bei linų, nėr sveikatos apsaugos, švietimo reformų, katafalkų, pensininkų, prokurorų, adokatų ir teisėjų, atšaukiamos valstybinės šventės, po aguonų uždraudžiamos rugiagėlės, kaimas užgęsta paskui miestą, išjungiamos radijo ir televizijos stotys, uždaromas paštas.

Kraštas vėl apauga brūzgynais ir miškais. Išlikusieji renkasi į ąžuolynus ir pradeda melsti Perkūną, kad šis nutrenktų paskutinius mobiliųjų tinklų siųstuvus. Perkūnas išklauso ir nutrenkia.

Tauta nusilenkia Perkūnui ir išbrenda į tas pačias peklas, iš kurių į šitą nelaimingą kraštą ir atbridusi.

Aš brendu, tu brendi, jis ir ji brenda.

Mes brendame, jūs brendate, jie ir jos brenda.

Tauta išdūlina be išeitinių kompensacijų.

Ji brenda per brastą. Maknoja kūlgrindomis pro Brastą. Pro rabinus pas brahmanus.

Brastoje ankšta ir braška kaulai. Basta! Arba, kaip kažkuriam šimtmety nei iš šio, nei iš to pranašiškai blykstelėjo vienas poeta: „Mes žūsime ten, kur manėme pradėję klestėti.“ Būtent taip.

Svarbu tik, kad vėl aplenktume tuos netikšas latvius ir estus. Lenkai ir baltarusiai tepasikarie patys.

Specialiai nuo Brahmaputros – Kazys Požėra

P. S. Už tą patį atlygį prašvilptam „Snoro“ bankui pridedu kanconetę iš ciklo „Natūriniai mainai“.

Skurdas

Važiavo traukiniu viščiukas

Ir vežėsi čiuplutį seneliuką.

Viščiukas buvo mažučiukas

Ir ciepsėdamas iš po marlės

Visam vagonui skundė seneliuką,

Kad gera būtų pintinėlėj

Surast kiaušinio trupiniuką

Ir pamaitinti juo broliuką,

Kuriam nupirkti

Pritrūko apskrito centuko,

Lašu pakibusio po nosim seneliuko.

Mažoj stotelėje laiptukais

Išstriksintis viščiukas

Pamatė per aštrų žvyrą

Slystant derva apskretusius ratus,

Seniuko šešėliuką dalijantį perpus.

Į pintinėlę be viščiuko sunkės

Liesutėlis kraujas,

Į marlės tumulą lipindamas

Ant dugno likusius pūkus.

Esame įsitikinę, kad naudos iš padidinto mokesčio buvo gerokai mažiau negu žalos. Kaip teigiama žurnalistų etikos inspektoriaus 2010 m. veiklos ataskaitoje, ,, Dėl naujos mokesčių politikos jau 2009 metų pradžioje buvo stabdoma laikraščių ir žurnalų leidyba, masiškai atleidinėjami žurnalistai, kiti visuomenės informavimo priemonių darbuotojai. Mažėjo prenumeratorių, išlikę laikraščiai ir žurnalai brango, krito jų pardavimas. Padaugėjo užsakomosios žiniasklaidos, prastėjo bendra jos kokybė. “Todėl net nekyla klausimas, ar naudinga buvo tokia mokesčių reforma.“

Kviečiame politikus ne žodžiais, o darbais palaikyti spaudos savarankiškumą ir nepriklausomybę – sumažinti PVM tarifą spaudai ir taip sudaryti galimybę spaudai susikurti ekonomines sąlygas, kurios leistų jai užsiimti visuomenės informavimu, kūrybine veikla, o ne nuolatine pinigų paieška.

LŽD info