Archyvas kategorijai Portretai

Ilgiausių metų Alfonsui Auguliui

Raimundo Kaminsko nuotr.

Balandžio 9 dieną Vilniaus karininkų ramovėje LŽD Vilniaus skyriaus narys, Tarptautinio „Gervėčių“ klubo pirmininkas, visuomenės veikėjas minėjo savo 75 – metį. Jubiliatą sveikino Lietuvos Respublikos Seimo nariai Algirdas Sysas, Juozas Olekas, Nepriklausomybės akto signatarai Jonas Prapiestis bei kiti jo kolegos, Gervėčių krašto atstovai, Gervėčių Švč. Trejybės parapijos klebonas Elijas Anatolijus Markauskas bei daugybė kitų  visuomeninių organizacijų atstovų, draugų, bičiulių.Lietuvos žurnalistų draugijos vardu Augulį pasveikino LŽD Vilniaus skyriaus pirmininkė Sofija Daubaraitė, skyriaus valdybos narys Ruslanas Arutiunianas, žurnalistai Marija ir Bernardas Šakniai. Šventė vyko smagiai, nuotaikingai, skambant Karininkų ramovės ansamblio „Vilnelė“ atliekamai muzikai bei dainoms.Po ilgokos – iki 2 valandų – užsitęsusios oficialiosios dalies vyko smagus bendravimas prie kavos puodelio, vyno taurės. Jubiliatui linkėta dar ilgų sveikų ir darbingų gyvenimo metų, aktyvios visuomeninės veiklos, garsinant gimtąjį Gervėčių kraštą.

Read more on Ilgiausių metų Alfonsui Auguliui…

Sveikiname Lietuvos žurnalistų draugijos pirmininkę Gražiną Viktoriją Petrošienę

Kolegų, bičiulių ir bendražygių apsuptyje balandžio 1 d. neeilinę sukaktį paminėjo ilgametė Lietuvos žurnalistų draugijos Centro valdybos pirmininkė Gražina Viktorija Petrošienė.

Jubiliatę „Ūkininko patarėjo“ patalpose, kur ji pastaraisiais metais vadovauja leidiniui „Rasos“, tądien sveikino bendradarbiai, Žurnalistų draugijos nariai iš Kauno bei Vilniaus, tarp kurių buvo ir Stasio Lozoraičio premijos laureatės Nijolė Baužytė bei Vanda Ibianska, Žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus valdybos pirmininkas Vidas Mačiulis, Lietuvos ūkininkių draugijos atstovė, kiti garbūs svečiai.

Read more on Sveikiname Lietuvos žurnalistų draugijos pirmininkę Gražiną Viktoriją Petrošienę…

Sakmė apie ,,plechavičiuką“ Steponą

Steponas Taškus (iš dešinės) ir buvęs tremtinys Mindaugas Babonas Garliavos miestelio šventėje naujajame Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečiui skirtame parke. 2018 –ųjų vasara. Fotografavo Virginijus Overlingas.

Šiemet vasario 16-ąją minėsime 75-ąsias Vietinės Rinktinės, kurią organizavo Povilas Plechavičius, metines. Ar minėsime? Ar prisiminsime, kad dar vienas kitas „plechavičiukas“, kaip jie save vadino, tebėra gyvas ir vertas mūsų dėmesio.

Read more on Sakmė apie ,,plechavičiuką“ Steponą…

Papildė atsiminimų apie Paulių Širvį skrynią

„Širvio niekada nebūna per daug“, – teigia poetas, muziejininkas, LŽD narys Alfas Pakėnas, paklaustas, kas paskatino jį sudaryti dar vieną atsiminimų knygą apie legendinį lietuvių lyrinės poezijos meistrą Paulių Širvį (1920–1979).

Read more on Papildė atsiminimų apie Paulių Širvį skrynią…

Žymos: ,

Su jubiliejumi sveikiname Bernardą Šaknį

 
 
Bernardai, prabėgusi vaikystė Kurtiškės giraitėj prie vandens lelijom puošto vingio Kamajos nuskendo laiko upėj,  ir jau nebesugražinsi jos, jaunystę pavasariniai vėjai nupūtė nežinoma kryptim, ruduo nudažė plaukus sidabru, sukrovęs gražų tavo darbo kraitį – visas gyvenimas paskirtas pedagogo ir žurnalisto talentingai plunksnai – kaip nusipelniusį mokytoją tave mena Gervėčių krašte buvę mokiniai ir tavo gimtojo Tverečiaus, o kaip aukščiausio rango žurnalistą visa Lietuva ir ne tik ji – tavąjį vardą žino Kanados „Tėviškės žiburių“ skaitytojai ir JAV „Draugo“, iš tavo parengto Lietuvių kalbos vadovėlio tebesimoko penktose ir šeštose klasėse Lietuvos lenkų ir rusų vaikai, o tavo plunksna tokia pat aštri ir nerūdijanti. Tad šio gražaus, prasmingo 80-mecio jubiliejaus proga  linkim,  kad ir toliau tavoji plunksna  nerūdytų, o liktų tik auksinė ir bertų gražiosios  lietuvių kalbos
perlus į žurnalistikos aruodus.Ilgų, prasmingų, kūrybingų metų!
LŽD valdyba

Read more on Su jubiliejumi sveikiname Bernardą Šaknį…

Kunigo Kęstučio Žemaičio šviesa

 

Kunigas Kęstutis Žemaitis

Šių metų kovo dvidešimt pirmąją dieną JAV Klyvlendo mieste gyvenančiam lietuviui kunigui Kęstučiui Žemaičiui sukaks devyniasdešimt metų.

Rašyti apie Kęstučio Žemaičio gyvenimo dešimtmečius nėra lengva. Gimė Šalniškėje netoli Kazlų Rūdos, mokėsi Kaune, Mažeikiuose, Vilkaviškyje. Gimnaziją baigė jau tėvams pasitraukus nuo sovietų okupantų į Vokietiją. Gabus, talentingas jaunuolis turėjo galimybę pasirinkti madingą ir pelningą aukštąją mokyklą. Tačiau jį viliojo daugiau filosofiniai, dvasiniai mokslai. Tuo galima paaiškinti ir mokslo kelio stoteles, kuriose Kęstutis Žemaitis ilgiau stabtelėjo. Tai elektrotechnikos (komunikacijos) studijos, o taip pat psichologijos, filosofijos, teologijos mokslai Miuncheno universitete. Teologijos bakalaurą gavo  Romoje. O 1965 m. balandžio 3 d. Romos Laterano bazilikoje buvo įšventintas kunigu.

Read more on Kunigo Kęstučio Žemaičio šviesa…

Fanatiško tyrinėtojo Liudo Mažylio fantastiška sėkmė

Smalsus ir darbštus Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, aktyvus Lietuvos žurnalistų  draugijos narys  politologas Liudas Mažylis trenkė skambų antausį  visiems  iš valstybės lėšų išlaikomiems  istorijos institutams ir  už neblogą atlyginimą nosis krapštantiems jų „mokslo darbuotojams“. Kol Lietuvos istorijos korifėjai turškėsi Nemune, kvailino Zapyškio gyventojus sūduvius,  kad iš tiesų jie yra žemaičiai, ir skiedė  visuomenei, esą 1918 m. Lietuvos valstybės atkūrimo  aktas „prarastas amžinai“,  profesorius L. Mažylis autobusu tyliai  nuvažiavo į Berlyną ir per dvi dienas Vokietijos    diplomatiniame archyve  rado  Vasario 16-osios nutarimo originalą lietuvių kalba. Gal atkaklaus mokslininko  pavyzdys paskatins kitus entuziastus surasti „grynųjų istorikų“ sėkmingai neieškomus Vytauto Didžiojo palaikus ir dingusią jo karūną?

Read more on Fanatiško tyrinėtojo Liudo Mažylio fantastiška sėkmė…

Neįprastos biografijos kolega

Taip jau yra mūsų, žurnalistų, bendruomenėje: lekiam, skubam rašyti apie kitus žmones, tik šalimais esančių ir dirbančių neeilinių saviškių nė jokiu rakursu nepastebim, ypač kol jie dar gyvi… Turim juk šią savo internetinę svetainę, tad argi negalėtume vienas kito pakalbinti ir asmeninių sukakčių, ir kūrybinių darbų realizavimo progomis? Rubrika galėtų būti, pvz., „Kaip gyveni, kolega?“ arba tiesiog „Pokalbiai su kolega“. Labai siūlau tai apsvarstyti, mielieji kolegos.

Read more on Neįprastos biografijos kolega…

Politiko šeima – žurnalistų būčiai

Kazys Starkevičius

LR Seimo nario Kazimiero  Starkevičiaus  ir Lietuvos žurnalistų draugijos nario  Bernardo Šaknio  pokalbis apie šviesos ir gerumo blyksnius mūsų valstybėje.

 Žinomą politiką, visuomenės veikėją Kazį Starkevičių žinojau seniai. Kūrybingas, šviesus, kupinas kilnių siekių šis Rokų kaimo vaikas savo iniciatyvomis, pasiekimais stebino. Jo kelias į Seimą, tapsmas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministru buvo savaime suprantamas, logiškas. K. Starkevičius įkūrė Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungą ir buvo jos tarybos  pirmininkas, Žemės ūkio rūmų prezidiumo narys… Visus jo pasiekimus sporte, kituose mūsų gyvenimo baruose sunku būtų išvardyti. Beje, aktyvus sąjūdininkas. Popiežiaus Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje  metu dirbo organizaciniame komitete, apdovanotas Popiežiaus vizito atminimo medaliu. Susipažinome su K. Starkevičiumi Kaune, Lietuvos žurnalistų draugijos iškilmingoje vakaronėje, kai buvo teikiama devynioliktoji Stasio Lozoraičio Lietuvos žurnalistų draugijos įsteigta premija.

Read more on Politiko šeima – žurnalistų būčiai…

Žvilgsnį kreipia į ateitį

V.Čaplikas mėgsta pasižvalgyti po pasaulį ir nuo aukštesnių kalnų. Tahtali viršukalnė Turkijoje.

V.Čaplikas mėgsta pasižvalgyti po pasaulį ir nuo aukštesnių kalnų. Tahtali viršukalnė Turkijoje.

„Žmogaus dorovė- pagrindinis gyvenimo siekis”, – sako Vygandas Čaplikas, kurio žurnalistinei veiklai, prasidėjusiai 1965-aisiais, šiemet sukanka 50 metų .Tai gražus jubiliejus, kurį vainikuoja ne tik nuveikti darbai, bet ir etiškas jų pobūdis. Su profesoriumi, socialinių mokslų daktaru Vygandu Čapliku kalbasi žurnalistė Regina Jasukaitienė.
– Ar prisimenate, kokia buvo Jūsų pirmoji publikacija?
– O kaipgi?! Pirmasis mano straipsnis buvo išspausdintas 1965 metais spalio 27 dienos ano meto dienraštyje „Panevėžio tiesa“. Vadinosi jis „Kuo prekiausime kitąmet?“ Tuomet dar buvau Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto V-o kurso studentas, atliekantis gamybinę praktiką Panevėžyje. Dalyvavau vienoje baldų gaminių mugėje Vilniuje. Lietuva tuo metu jau gamino gana dailius baldus, tik jų nepakako visiems norintiems, nes ne visi baldai pasiekdavo parduotuves. Straipsnis gimė iš noro pasidžiaugti gražiais gaminiais. Mane visuomet skatino noras pasidalinti tuo, kas gražu. Pirkėjai plūstelėjo į parduotuves, reikalaudami tokių „pažadėtų“ baldų…O jų nebuvo- tokia sovietinio ūkio realybė: iškreiptas planavimas, žaliavų trūkumas, tad gyventojų poreikiai likdavo nepatenkinti. Dėl to straipsnio sulaukiau priekaištų iš Panevėžio baldų parduotuvės: „Prirašei, sako, ir išvažiavai, o mums teko atlaikyti žmonių priekaištus…“
– Kodėl įstojote būtent į Lietuvos Žurnalistų Draugiją? Kokie šios Draugijos nuostatai Jums ypač artimi?
– Sovietinės santvarkos griūtis, prasidėjęs tautinis atgimimas kėlė laisvo ir naujo gyvenimo viltis. Jau be baimės galėjome vertinti prieškarinės nepriklausomos Lietuvos pasiekimus, atkurti tuomet veikusias visuomenines organizacijas.Nudžiugau sužinojęs, kad atkuriama LŽD, tad entuziastingai dalyvavau 1991 metų gruodžio 21 dieną jos atkūrimo suvažiavime. Jau turėjau nemenką žurnalistinio darbo patirtį, tad mano prašymas priimti į šią draugiją buvo patenkintas. Mane žavėjo šios organizacijos užmojai: kurti laisvą, sąžiningą žiniasklaidą, kuri nebūtų priklausoma nei nuo partijų, nei ideologinių interesų. Galima prirašyti daug gražių nuostatų , tačiau žiniasklaidos kokybę lemia keli esminiai dalykai: žurnalisto dorovė, išsilavinimas, akiračio platumas ir patirtis. Patirtis, be abejo, įgyjama per veiklą, bet priklauso ir nuo asmeninių gebėjimų. Jei viso to nėra, tai jokiomis nuostatomis ar etikos kodeksais žiniasklaidos kokybės nepagerinsime.
– Kokie žurnalistikos principai ir tikslai, Jūsų nuomone, yra svarbiausi?
– Man teko ilgokai bendrauti su žymiu prieškario leidėju ir žurnalo „Naujoji Romuva“ redaktoriumi Juozu Keliuočiu.Jis laikomas ir pirmojo Lietuvos žurnalistikos vadovėlio autoriumi . Kaip kartais nutinka, plataus akiračio asmuo gyvenime yra patrauklesnis ir įdomesnis, nei tai, ką jis savo raštuose išdėsto. Iš dalies tai tiko ir Keliuočiui. Bendravimas su juo man paliko neišdildomą įspūdį, taip pat ir jo redaguoti leidiniai. Susidariau tokius žurnalisto veiklai būtinus principus: būti ištikimu tiesai, nors ji kam nors ir nepatiktų. Jausti atsakomybę už paskleistas žinias, bet jei atsirado naujų faktų- nebijoti pakeisti nuomonę. Nuolat lavintis ir bendrauti su įvairių profesijų žmonėmis. Bendrauti ne vien su profesionaliais žurnalistais, bet ir su atsitiktiniais žmonėmis, kurie gali savaip, bet įdomiai papasakoti apie įvykius- nuomonę reikia susidaryti iš kelių šaltinių.Žurnalistui būtinas platus žvilgsnis į aplinką ir siekis kuo giliau pažinti pasaulį, jo naujoves. Šie principai pasitvirtino, bendraujant jau su mūsų laikų žurnalistu, Suomijos dienraščio „Karjalainen“redaktoriumi Pekka Sitariu. Svarbiausias jo veiklos principas- kuo mažiau negatyvių žinių, nes žiniasklaida turi jausti atsakomybę už dvasinę visuomenės sveikatą…
– O ką manote apie mūsų šių laikų žiniasklaidą, jos dorovines, moralines nuostatas, interesų ratą?
– Mūsų žurnalistikoje daug negerovių, neišspręstų klausimų. Be abejo, įvairūs leidiniai ir televizijos bei radijo laidos savo kokybe yra labai skirtingi.Tad ir šios pastabos ne visiems taikytinos. Visgi užkliūva daugelio laikraščių, laidų etinė pusė.Jaučiamas noras pažeminti , kompromituoti, įžeisti nepatinkančius politikus, visuomenės veikėjus. Žmogaus dorovės esmę kaip pagrindinį gyvenimo siekį akcentavo jau senieji graikai, tad šių dienų žurnalistui tai turėtų būti pradinė ir svarbiausia nuostata. Stebina ir kai kurių žurnalistų smulkmeniškumas, nesugebėjimas koncentruotis ties svarbiausiais šalies politikos ir socialiniais klausimais, žmonių santykiais. Susidaro įspūdis, kad LNK televizija specialiai mėgaujasi krašto nusikaltimais, nors rodomi įvykiai yra menkaverčiai, įdomūs nebent vieno kaimelio ar miestelio žmonėms. Nesusimąstoma apie skleidžiamą negatyvų poveikį, šalies įvaizdžio menkinimą. Tuo tarpu geri, gražūs dalykai, kurie kelia nuotaiką , gerina žmonių savijautą ir tarpusavio santykius, į ekraną nepatenka. Manau, kad tokiu būdu žiniasklaida formuoja prastą “skonį”. Pozityvu tai, kad pačioje žiniasklaidoje yra nemažai kritikos ir gerų minčių, kaip patobulinti ketvirtosios valdžios veiklą.
– Nuo 1991-ųjų iki 2007-ųjų metų leidote laikraštį “Suomija”. Pagal pavadinimą būtų galima galvoti, kad tai laikraštis labai siauram skaitytojų ratui…Kaip gimė sumanymas leisti tokio pobūdžio laikraštį? Ir kaip Jums pavyko padaryti jį įdomų, mėgiamą?
– Suomija –ypatinga šalis, nes nepabijojo priešintis galingai sovietinei imperijai, stojo į kovą ir apgynė savo laisvę. Aktyviai dalyvavau atkuriant prieškarinę Lietuvos ir Suomijos draugiją, ieškojau nišos prasmingai veiklai. Pažintis su redaktoriumi J.Keliuočiu ir žurnalistinė patirtis nulėmė sprendimą imtis leisti šios draugijos periodinį leidinį “Suomija”. Labai svarbi ir kruopšti talkininkė buvo dailininkė Gražina Didelytė, ji ne tik maketavo leidinį, bet ir piešė jam iliustracijas, pritraukė kitus menininkus. Susilaukėme dėmesio Suomijoje, iš ten pradėjome gauti įdomios medžiagos, net pagalbos laikraščio leidimui.
– Ar esu teisi sakydama, kad šiemet išėjusi Jūsų knyga “Karjala veržiasi ateitin” yra tarsi to leidinio tąsa?
– Tai yra ir bendradarbiavimo su suomiais tęsinys, ir nuveiktos veiklos apžvalga…Knygoje panaudojau medžiagos iš “Suomijos” laikraščių, ir iš suomių periodikos. Tačiau svarbiausias tikslas buvo Vilniaus ir Joensū- Šiaurės Karelijos sostinės- draugystės ir bendradarbiavimo 45-erių metų sukaktis. Knyga sudaryta iš keturių dalių. Pirmoje dalyje pasakoju apie abiejų miestų ryšius sovietmečiu, antroje- atgavus laisvę, trečioje- apžvelgiu klubo “Karjala” (Karelija) veiklą, o ketvirtoji ypatinga tuo, kad ji skirta ateičiai. Ši dalis atspindi ir knygos pavadinimo esmę, nes atskleidžia, kaip nedidelis Šiaurės Karelijos regionas , turintis vos 180 tūkstančių gyventojų, sumaniai ir veržliai žengia žinių visuomenės link. Knyga daug ką sudomins, ypač mūsų panašius istorinius etnokultūrinius regionus: Aukštaitiją, Sūduvą, Dainavą, Žemaitiją ir Mažąją Lietuvą. Knygoje akcentuojama, kaip panašiame regione organizuojamas demoratinis valdymas, kokias įstaigas ir institucijas būtina sukurti, siekiant sklandžiai pereiti į tobulesnę ir laimingesnę ateities informacinę visuomenę . Regioniniame lygmenyje šie klausimai Lietuvoje dar nebuvo nagrinėjami.Tad ši knyga yra ir tam tikra dovana LR Seimo paskelbtiems etnografinių regionų metams.
– Dar akademikas Raimundas Rajeckas , susipažinęs su Jūsų mokslinėmis publikacijomis, atkreipė dėmesį į Jūsų įgimtą ateities nuojautą…Visa eilė straipsnių nukreipti į būtinus sprendimus ateityje. Tai įrodo ir ką tik išėjusi knyga…
– Žurnalistas, kaip ir mokslininkas, žvilgsnį kreipia į ateitį. Vieni tai daro kritikuodami, iškeldami negeroves, kiti- rodydami gražius, sektinus pavyzdžius. Man priimtinesnis antrasis kelias…
– Dėkoju už pokalbį , linkiu Jums dar daug kūrybingų metų.

Read more on Žvilgsnį kreipia į ateitį…