Archyvas kategorijai Portretai

Fanatiško tyrinėtojo Liudo Mažylio fantastiška sėkmė

Smalsus ir darbštus Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, aktyvus Lietuvos žurnalistų  draugijos narys  politologas Liudas Mažylis trenkė skambų antausį  visiems  iš valstybės lėšų išlaikomiems  istorijos institutams ir  už neblogą atlyginimą nosis krapštantiems jų „mokslo darbuotojams“. Kol Lietuvos istorijos korifėjai turškėsi Nemune, kvailino Zapyškio gyventojus sūduvius,  kad iš tiesų jie yra žemaičiai, ir skiedė  visuomenei, esą 1918 m. Lietuvos valstybės atkūrimo  aktas „prarastas amžinai“,  profesorius L. Mažylis autobusu tyliai  nuvažiavo į Berlyną ir per dvi dienas Vokietijos    diplomatiniame archyve  rado  Vasario 16-osios nutarimo originalą lietuvių kalba. Gal atkaklaus mokslininko  pavyzdys paskatins kitus entuziastus surasti „grynųjų istorikų“ sėkmingai neieškomus Vytauto Didžiojo palaikus ir dingusią jo karūną?

Read more on Fanatiško tyrinėtojo Liudo Mažylio fantastiška sėkmė…

Neįprastos biografijos kolega

Taip jau yra mūsų, žurnalistų, bendruomenėje: lekiam, skubam rašyti apie kitus žmones, tik šalimais esančių ir dirbančių neeilinių saviškių nė jokiu rakursu nepastebim, ypač kol jie dar gyvi… Turim juk šią savo internetinę svetainę, tad argi negalėtume vienas kito pakalbinti ir asmeninių sukakčių, ir kūrybinių darbų realizavimo progomis? Rubrika galėtų būti, pvz., „Kaip gyveni, kolega?“ arba tiesiog „Pokalbiai su kolega“. Labai siūlau tai apsvarstyti, mielieji kolegos.

Read more on Neįprastos biografijos kolega…

Politiko šeima – žurnalistų būčiai

Kazys Starkevičius

LR Seimo nario Kazimiero  Starkevičiaus  ir Lietuvos žurnalistų draugijos nario  Bernardo Šaknio  pokalbis apie šviesos ir gerumo blyksnius mūsų valstybėje.

 Žinomą politiką, visuomenės veikėją Kazį Starkevičių žinojau seniai. Kūrybingas, šviesus, kupinas kilnių siekių šis Rokų kaimo vaikas savo iniciatyvomis, pasiekimais stebino. Jo kelias į Seimą, tapsmas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministru buvo savaime suprantamas, logiškas. K. Starkevičius įkūrė Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungą ir buvo jos tarybos  pirmininkas, Žemės ūkio rūmų prezidiumo narys… Visus jo pasiekimus sporte, kituose mūsų gyvenimo baruose sunku būtų išvardyti. Beje, aktyvus sąjūdininkas. Popiežiaus Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje  metu dirbo organizaciniame komitete, apdovanotas Popiežiaus vizito atminimo medaliu. Susipažinome su K. Starkevičiumi Kaune, Lietuvos žurnalistų draugijos iškilmingoje vakaronėje, kai buvo teikiama devynioliktoji Stasio Lozoraičio Lietuvos žurnalistų draugijos įsteigta premija.

Read more on Politiko šeima – žurnalistų būčiai…

Žvilgsnį kreipia į ateitį

V.Čaplikas mėgsta pasižvalgyti po pasaulį ir nuo aukštesnių kalnų. Tahtali viršukalnė Turkijoje.

V.Čaplikas mėgsta pasižvalgyti po pasaulį ir nuo aukštesnių kalnų. Tahtali viršukalnė Turkijoje.

„Žmogaus dorovė- pagrindinis gyvenimo siekis”, – sako Vygandas Čaplikas, kurio žurnalistinei veiklai, prasidėjusiai 1965-aisiais, šiemet sukanka 50 metų .Tai gražus jubiliejus, kurį vainikuoja ne tik nuveikti darbai, bet ir etiškas jų pobūdis. Su profesoriumi, socialinių mokslų daktaru Vygandu Čapliku kalbasi žurnalistė Regina Jasukaitienė.
– Ar prisimenate, kokia buvo Jūsų pirmoji publikacija?
– O kaipgi?! Pirmasis mano straipsnis buvo išspausdintas 1965 metais spalio 27 dienos ano meto dienraštyje „Panevėžio tiesa“. Vadinosi jis „Kuo prekiausime kitąmet?“ Tuomet dar buvau Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto V-o kurso studentas, atliekantis gamybinę praktiką Panevėžyje. Dalyvavau vienoje baldų gaminių mugėje Vilniuje. Lietuva tuo metu jau gamino gana dailius baldus, tik jų nepakako visiems norintiems, nes ne visi baldai pasiekdavo parduotuves. Straipsnis gimė iš noro pasidžiaugti gražiais gaminiais. Mane visuomet skatino noras pasidalinti tuo, kas gražu. Pirkėjai plūstelėjo į parduotuves, reikalaudami tokių „pažadėtų“ baldų…O jų nebuvo- tokia sovietinio ūkio realybė: iškreiptas planavimas, žaliavų trūkumas, tad gyventojų poreikiai likdavo nepatenkinti. Dėl to straipsnio sulaukiau priekaištų iš Panevėžio baldų parduotuvės: „Prirašei, sako, ir išvažiavai, o mums teko atlaikyti žmonių priekaištus…“
– Kodėl įstojote būtent į Lietuvos Žurnalistų Draugiją? Kokie šios Draugijos nuostatai Jums ypač artimi?
– Sovietinės santvarkos griūtis, prasidėjęs tautinis atgimimas kėlė laisvo ir naujo gyvenimo viltis. Jau be baimės galėjome vertinti prieškarinės nepriklausomos Lietuvos pasiekimus, atkurti tuomet veikusias visuomenines organizacijas.Nudžiugau sužinojęs, kad atkuriama LŽD, tad entuziastingai dalyvavau 1991 metų gruodžio 21 dieną jos atkūrimo suvažiavime. Jau turėjau nemenką žurnalistinio darbo patirtį, tad mano prašymas priimti į šią draugiją buvo patenkintas. Mane žavėjo šios organizacijos užmojai: kurti laisvą, sąžiningą žiniasklaidą, kuri nebūtų priklausoma nei nuo partijų, nei ideologinių interesų. Galima prirašyti daug gražių nuostatų , tačiau žiniasklaidos kokybę lemia keli esminiai dalykai: žurnalisto dorovė, išsilavinimas, akiračio platumas ir patirtis. Patirtis, be abejo, įgyjama per veiklą, bet priklauso ir nuo asmeninių gebėjimų. Jei viso to nėra, tai jokiomis nuostatomis ar etikos kodeksais žiniasklaidos kokybės nepagerinsime.
– Kokie žurnalistikos principai ir tikslai, Jūsų nuomone, yra svarbiausi?
– Man teko ilgokai bendrauti su žymiu prieškario leidėju ir žurnalo „Naujoji Romuva“ redaktoriumi Juozu Keliuočiu.Jis laikomas ir pirmojo Lietuvos žurnalistikos vadovėlio autoriumi . Kaip kartais nutinka, plataus akiračio asmuo gyvenime yra patrauklesnis ir įdomesnis, nei tai, ką jis savo raštuose išdėsto. Iš dalies tai tiko ir Keliuočiui. Bendravimas su juo man paliko neišdildomą įspūdį, taip pat ir jo redaguoti leidiniai. Susidariau tokius žurnalisto veiklai būtinus principus: būti ištikimu tiesai, nors ji kam nors ir nepatiktų. Jausti atsakomybę už paskleistas žinias, bet jei atsirado naujų faktų- nebijoti pakeisti nuomonę. Nuolat lavintis ir bendrauti su įvairių profesijų žmonėmis. Bendrauti ne vien su profesionaliais žurnalistais, bet ir su atsitiktiniais žmonėmis, kurie gali savaip, bet įdomiai papasakoti apie įvykius- nuomonę reikia susidaryti iš kelių šaltinių.Žurnalistui būtinas platus žvilgsnis į aplinką ir siekis kuo giliau pažinti pasaulį, jo naujoves. Šie principai pasitvirtino, bendraujant jau su mūsų laikų žurnalistu, Suomijos dienraščio „Karjalainen“redaktoriumi Pekka Sitariu. Svarbiausias jo veiklos principas- kuo mažiau negatyvių žinių, nes žiniasklaida turi jausti atsakomybę už dvasinę visuomenės sveikatą…
– O ką manote apie mūsų šių laikų žiniasklaidą, jos dorovines, moralines nuostatas, interesų ratą?
– Mūsų žurnalistikoje daug negerovių, neišspręstų klausimų. Be abejo, įvairūs leidiniai ir televizijos bei radijo laidos savo kokybe yra labai skirtingi.Tad ir šios pastabos ne visiems taikytinos. Visgi užkliūva daugelio laikraščių, laidų etinė pusė.Jaučiamas noras pažeminti , kompromituoti, įžeisti nepatinkančius politikus, visuomenės veikėjus. Žmogaus dorovės esmę kaip pagrindinį gyvenimo siekį akcentavo jau senieji graikai, tad šių dienų žurnalistui tai turėtų būti pradinė ir svarbiausia nuostata. Stebina ir kai kurių žurnalistų smulkmeniškumas, nesugebėjimas koncentruotis ties svarbiausiais šalies politikos ir socialiniais klausimais, žmonių santykiais. Susidaro įspūdis, kad LNK televizija specialiai mėgaujasi krašto nusikaltimais, nors rodomi įvykiai yra menkaverčiai, įdomūs nebent vieno kaimelio ar miestelio žmonėms. Nesusimąstoma apie skleidžiamą negatyvų poveikį, šalies įvaizdžio menkinimą. Tuo tarpu geri, gražūs dalykai, kurie kelia nuotaiką , gerina žmonių savijautą ir tarpusavio santykius, į ekraną nepatenka. Manau, kad tokiu būdu žiniasklaida formuoja prastą “skonį”. Pozityvu tai, kad pačioje žiniasklaidoje yra nemažai kritikos ir gerų minčių, kaip patobulinti ketvirtosios valdžios veiklą.
– Nuo 1991-ųjų iki 2007-ųjų metų leidote laikraštį “Suomija”. Pagal pavadinimą būtų galima galvoti, kad tai laikraštis labai siauram skaitytojų ratui…Kaip gimė sumanymas leisti tokio pobūdžio laikraštį? Ir kaip Jums pavyko padaryti jį įdomų, mėgiamą?
– Suomija –ypatinga šalis, nes nepabijojo priešintis galingai sovietinei imperijai, stojo į kovą ir apgynė savo laisvę. Aktyviai dalyvavau atkuriant prieškarinę Lietuvos ir Suomijos draugiją, ieškojau nišos prasmingai veiklai. Pažintis su redaktoriumi J.Keliuočiu ir žurnalistinė patirtis nulėmė sprendimą imtis leisti šios draugijos periodinį leidinį “Suomija”. Labai svarbi ir kruopšti talkininkė buvo dailininkė Gražina Didelytė, ji ne tik maketavo leidinį, bet ir piešė jam iliustracijas, pritraukė kitus menininkus. Susilaukėme dėmesio Suomijoje, iš ten pradėjome gauti įdomios medžiagos, net pagalbos laikraščio leidimui.
– Ar esu teisi sakydama, kad šiemet išėjusi Jūsų knyga “Karjala veržiasi ateitin” yra tarsi to leidinio tąsa?
– Tai yra ir bendradarbiavimo su suomiais tęsinys, ir nuveiktos veiklos apžvalga…Knygoje panaudojau medžiagos iš “Suomijos” laikraščių, ir iš suomių periodikos. Tačiau svarbiausias tikslas buvo Vilniaus ir Joensū- Šiaurės Karelijos sostinės- draugystės ir bendradarbiavimo 45-erių metų sukaktis. Knyga sudaryta iš keturių dalių. Pirmoje dalyje pasakoju apie abiejų miestų ryšius sovietmečiu, antroje- atgavus laisvę, trečioje- apžvelgiu klubo “Karjala” (Karelija) veiklą, o ketvirtoji ypatinga tuo, kad ji skirta ateičiai. Ši dalis atspindi ir knygos pavadinimo esmę, nes atskleidžia, kaip nedidelis Šiaurės Karelijos regionas , turintis vos 180 tūkstančių gyventojų, sumaniai ir veržliai žengia žinių visuomenės link. Knyga daug ką sudomins, ypač mūsų panašius istorinius etnokultūrinius regionus: Aukštaitiją, Sūduvą, Dainavą, Žemaitiją ir Mažąją Lietuvą. Knygoje akcentuojama, kaip panašiame regione organizuojamas demoratinis valdymas, kokias įstaigas ir institucijas būtina sukurti, siekiant sklandžiai pereiti į tobulesnę ir laimingesnę ateities informacinę visuomenę . Regioniniame lygmenyje šie klausimai Lietuvoje dar nebuvo nagrinėjami.Tad ši knyga yra ir tam tikra dovana LR Seimo paskelbtiems etnografinių regionų metams.
– Dar akademikas Raimundas Rajeckas , susipažinęs su Jūsų mokslinėmis publikacijomis, atkreipė dėmesį į Jūsų įgimtą ateities nuojautą…Visa eilė straipsnių nukreipti į būtinus sprendimus ateityje. Tai įrodo ir ką tik išėjusi knyga…
– Žurnalistas, kaip ir mokslininkas, žvilgsnį kreipia į ateitį. Vieni tai daro kritikuodami, iškeldami negeroves, kiti- rodydami gražius, sektinus pavyzdžius. Man priimtinesnis antrasis kelias…
– Dėkoju už pokalbį , linkiu Jums dar daug kūrybingų metų.

Read more on Žvilgsnį kreipia į ateitį…

Skirmantė Javaitytė: man autoritetas yra partizanai

Aringo Švedo nuotr.

Aringo Švedo nuotr.

Mintis pakalbinti kolegę žurnalistę, krašto apsaugos savanorę Skirmantę JAVAITYTĘ kirbėjo jau senokai. Ne tik dėl to, kad ši smalsi asmenybė savotiškai žavi drąsa bei polinkiu nerti į įvairiausius visuomeninius savanoriavimo projektus, laužyti stereotipus, plėsti, jos žodžiais, esamą komforto zoną, bet ir kelti sau didžiulius tikslus. Tokius, kaip darbas Tėvynės ir žmogaus gerovės labui. Nuskambėjo patetiškai? Tačiau kiek daug jaunų, energija trykštančių žmonių galėtų taip nuoširdžiai pasakyti? Ir, atvirai sakant, ne tiek kalbėti, kiek rodyti nesavanaudiškais darbais. Pašnekovės nuomone, viskas įmanoma, tereikia noro ir pastangų. Linkiu paskaičius interviu tuo įsitikinti patiems.

Read more on Skirmantė Javaitytė: man autoritetas yra partizanai…

J. Valentaitė: nesigundau knygų vartyti skaityklėse

Neringos Rutkauskienės nuotr.

Neringos Rutkauskienės nuotr.

Po turtingo pokalbio apie šiandieninės žiniasklaidos problemas su ilgametę darbo spaudoje patirtį turinčiu apžvalgininku Zenonu Mikalausku natūraliai, tarsi pati savaime, kilo mintis pakalbinti ir jaunosios kartos žurnalistą.
Lietuvos žurnalistų draugijos narė, šiuo metu populiaraus žurnalo „Moters psichologija“ vyriausioji redaktorė bei aktyvi kovotoja už gyvūnų teises JURGITA VALENTAITĖ (g. 1988), vos prieš kelerius metus baigusi žurnalistikos magistro studijas Vytauto Didžiojo universitete, neslepia kurį laiką savęs ieškojusi ir dvejojusi. Nors ir anksčiau rašė straipsnius gyvenimo būdo žurnalams, tačiau vis kažko nerado. Galiausiai žurnalistikos profesija tarsi viską sudėliojo į stalčiukus. Taigi – apie išliekamąją vertę kuriančią žiniasklaidą, etiką ir dar daugiau skaitykite šiame interviu.

Read more on J. Valentaitė: nesigundau knygų vartyti skaityklėse…

Filmo herojus – N. Kitkauskas

Albinas VAIČIŪNAS

Napoleonas Kitkauskas

Napoleonas Kitkauskas

Dokumentinio filmo „Napoleonas Kitkauskas. Kertiniai akmenys“ apie visiems gerai pažįstamą vilnietį paminklosaugininką premjera įvyko sausio pabaigoje Valdovų rūmuose. Erdvi salė prisirinko pilnutėlė. Filmo autorė TV žurnalistė Edita Mildažytė prisipažino, jog nelengvai į vieną valandą sutalpino reikalingiausius kadrus iš turėtos 6 valandų trukmės nufilmuotos medžiagos apie turtingos biografijos žmogų, kurį likimas ir blaškė, ir grūdino, ir mokė.
Filmo centre – N. Kitkausko mintys ir vaizdai apie save ir nueitą gyvenimo kelią, pasirinktą profesiją ir tvirtus politinius įsitikinimus. Gimęs 1931 metais, mokėsi Utenos gimnazijoje, už antitarybinę veiklą kartu su bendraminčiais moksleiviais 1947 metais buvo areštuotas ir pasiųstas į Mordovijos lagerius, kur kalėjo su poetu Antanu Miškiniu ir dainininku Antanu Kučingiu. Po Stalino mirties grįžo į Lietuvą, Kaune baigė architektūros studijas ir pradėjo dirbti Vilniuje. Ištisus dešimtmečius N. Kitkauskas atidavė Žemutinės pilies pamatų tyrinėjimui, Valdovų rūmų atstatymo darbams. Daug pastangų ir energijos reikalavo įrodyti skeptikams būtinybę atkurti šį istorijos ir kultūros objektą, kuris bus naudojamas švietėjiškiems bei reprezentaciniams tikslams. Nudirbtų darbų sąraše – vadovavimas pilių tyrimo centrui, arkikatedros bazilikos restauravimas (kiek čia architektas žino faktų apie bažnyčios požemių lobių suradimą, vertybių slėpimą nuo okupantų, Vytauto Didžiojo kapo paiešką, Barboros Radvilaitės palaikų suradimą ir identifikavimą!), Kristijono Donelaičio sodybos Tolminkiemyje, bažnyčios atstatymas. N. Kitkauskas – K. Donelaičio draugijos pirmininkas ypač tuo rūpinosi pernai, kai minėjome rašytojo 300-ąsias gimimo metines. Filmuotuose kadruose – „Metų“ autoriaus gimtinė Lazdynėliai, gyvenamoji ir darbo aplinka Tolminkiemyje, iš griuvėsių naujam gyvenimui prikelta bažnyčia.
Spalvingą filmo herojaus portretą papildo jo žmonos mokslininkės Laimutės Kitkauskienės, K. Donelaičio muziejaus direktorės, kitų pašnekovų pasisakymai. Architektas restauratorius, inžinierius statybininkas, kultūros ir visuomenės veikėjas, humanitarinių mokslų daktaras, Žurnalistų draugijos narys…Dar reikia pridurti ir rašytojo titulą – Napaleonas Kitkauskas knygų „Vilniaus arkikatedra“ (išversta į keletą užsienio kalbų), Vilniaus pilys“, „Vilniaus arkikatedros požemiai“, „Kristijono Donelaičio memorialas Tolminkiemyje“(kartu su L. Kitkauskiene) autorius, 5 tomų leidinio „Vilniaus Žemutinės pilies rūmai“ bendraautorius. Jis – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (1990), apdovanotas Gedimino 4 (1995) ir Gedimino 3 (1999) laipsnio ordinais bei Žygimanto Augusto (2001) medaliu.

Read more on Filmo herojus – N. Kitkauskas…

Keiskime pasaulį į šviesesnį ir visavertiškesnį: Pokalbis su naująja LŽD Kauno skyriaus pirmininke Skirmante Javaityte

Skirmante-2

Vizitinė kortelė
Gimė 1987 m. birželio 22 d. Šakiuose.
2010 m. Vytauto Didžiojo universitete baigė lietuvių filologijos bakalauro studijas, o 2013-aisiais – žurnalistikos ir medijų analizės magistro studijas. Studijų metu daugiausiai gilinosi į komunikaciją, kūrybinį rašymą bei interneto naujienų portalus.
2012–2014 m. dalyvavo profesiniuose seminaruose „Veikiantis etikos kodeksas šiandienos redakcijose“, vadovė Diane Kemp, „BBC“ (org. „Transparency International“ Lietuvos skyrius); „Žmogaus teisės žiniasklaidoje: etiniai ir teisiniai visuomenės grupių vaizdavimo aspektai“ (org. „Media for change“); projekto „NVO tinklas romų bendruomenei įgalinti“ mokymai žurnalistams. Sprendimo autonomija: ekonomika+lyčių lygybė+viešoji nuomonė“ (org. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba); Žurnalistų ugdymo programa: socialiai pažeidžiamų grupių vaizdavimas žiniasklaidoje.

Read more on Keiskime pasaulį į šviesesnį ir visavertiškesnį: Pokalbis su naująja LŽD Kauno skyriaus pirmininke Skirmante Javaityte…