Vasario 13 d., ketvirtadienį, 16 val. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaune) vyks dailininko Vincento Vasiliausko 125-mečiui skirtos tapybos parodos „Vincentas Vasiliauskas (1895–1989) – snaiperis, krautuvininkas, tapytojas“ atidarymas. Parodos išvakarėse, vasario 12 d. 18 val. Vilniuje Valdovų rūmuose bus pristatyta knyga tuo pačiu pavadinimu, skirta V. Vasiliausko gyvenimui ir kūrybai.
Sau 15
Fasadinė kalėjimo pusė
Regina JASUKAITIENĖ
Viešnagės Airijoje metu gaunu netikėtą pasiūlymą (antroji Kalėdų diena, dar tebetviska šventinių lempučių girliandos!) vykti į Belfastą ir apžiūrėti Krumlino (Crumlin Road Gaol) kalėjimą, kuriame daugiausia buvo kalinami airių respublikonai. Vaizduotėje atgimsta Lukiškių kalėjime matyti vaizdai, visos „ekskursijos“ metu juos lyginsiu. Mano nuostabai, lankytojų susirenka daug, net kelios grupės. Mūsų gidė stengiasi išlikti nešališka, pasakojimas sausas, veidas neišduoda jokių emocijų. Lankytojai nuomonę turi susidaryti patys. Tačiau sausas, bejausmis pasakojimas jau yra tam tikra nuomonė!
Lap 11
Marijos Šaknienės nuotr.
Spalio pradžioje į įspūdingą kelionę į Europarlamentą pakvietė išrinktojo europarlamentaro prof. Liudo Mažylio biuras. Keliautojų grupę sudarė žmonės iš visos Lietuvos. Prie jų prisijungėme ir mes, keli Lietuvos žurnalistų draugijos nariai – Regina Pupalaigytė, Aurelijus ir Alvyra Noruševičiai, Sofija Daubaraitė ir aš, Marija Šaknienė. Keliavome su Kelionių agentūra „Grūda“. Kaune, į išvykimo vietą keliautojų išlydėti atvyko ne tik L. Mažylio biuro Lietuvoje vadovė R. Zozaitė, bet ir pats profesorius. Pasidomėjęs, kaip esame pasirengę kelionei bei palinkėjęs joje sėkmės, išskubėjo į aerouostą, į darbą Briuselyje. Mes, lydimi „Grūdos“ gidės Jūratės, į kelionę pajudėjome autobusu. Pirmoji diena taip ir praėjo sėdint autobuse ir dardant per Lenkiją, klausantis gidės informacijos. Tik vakare pasiekėme nakvynės vietą viešbutyje Vokietijos pasienyje Slubicėje.
Kitą rytą pailsėję anksti pajudėjome Berlyno link. Berlynas ir buvo pirmoji stotelė mūsų maršrute. Juk, būtent Berlyne, Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve prieš metus profesorius Liudas Mažylis ir surado 1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktą. Profesoriaus Mažylio buvome įpareigoti prie archyvo pastato sugiedoti Lietuvos himną, ką mes ir padarėme, nepaisydami mūsų ekskursiją po Berlyną, lydėjusio lietaus. Prieš ateidami iki archyvo apsilankėme prie Brandenburgo vartų, garsiosios kadaise Berlyną dalijusios sienos likučių, Aleksandro aikštėje bei daugelyje kitų garsių Vokietijos sostinės vietų. Kadangi lietus nesiliovė, apie vidurdienį stengdamiesi išsivaduoti iš transporto spūsčių, pajudėjome Antverpeno link. Šįkart nakvynės vietą jau Antverpene pasiekėme vėlai vakare.
Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choras ,,Aidas“ (vadovas T.Šumskas)
Spalio 28 d.Vilniaus Rasų kapinėse Krašto apsaugos ministerijos Garbės sargyba ir visuomenė pagerbė Lietuvos karius, kurie gynė Vilnių ir žuvo už Lietuvą.
Vėliau renginys tęsėsi Vilniaus įgulos karininkų ramovėje. Pranešimus šia tema skaitė ,,Vilnijos“ draugijos pirmininkas hab.dr. Kazimieras Garšva, prof. dr. Valdas Rakutis, dr. Aušra Jurevičiūtė.
Vilniaus atgavimas nebuvo toks paprastas, kaip kartais atrodo, nevertas dėmesio ir dar atgautas iš didelio buvusio priešo.
Dr.A.Jurevičiūtė savo pasakojimą grindė kapitono Eugenijaus Petrausko, kuris dalyvavo žygyje į Vilnių, atsiminimų fragmentais. Kai jie įžengė į Vilnių ir turėjo perimti įstaigas ir kt. objektus, rusai jau buvo išmontavę daug technikos ir išvežę, o ko nepajėgė pasigrobti – sunaikino. Kapitonas perėmė ryšius ir paštą. Didžioji dalis technikos jau buvo išmontuota, bet dalį jos buvo paslėpę lenkai, kurie vėliau perdavė lietuviams. Vilniaus kraštas tuo metu buvo nykus. Dirvonavo dideli žemės plotai, neįvykdyta žemės reforma, prastos būklės tiltai, keliai. Lenkija tai laikė užkampiu, į kurį neskubėjo ,kaip dabar sakytume, investuoti. Didelė dalis gyventojų buvo demoralizuoti, nes rugsėjo mėnesį Lenkija buvo priversta kapituliuoti. Tačiau per beveik du dešimtmečius auginta harcerų karta sukarintose legaliai ir nelegaliai veikiančiose organizacijose, visuomeninėse organizacijose, lenkų kunigų veiklos ir įtakos sėkla negalėjo per dieną išnykti.
Besitraukiantys lenkai susprogdino daug tiltų, buvo paleista per 2 tūkstančius kriminalinių kalinių, kurie pradėjo siautėti ir plėšti gyventojus mieste ir jo apylinkėse. Lenkai turėjo vadinamus savigynos būrius,bjų grupuotės rengė išpuolius pieš Lietuvos pareigūnus, rengė įvairias protesto akcijas, blokavo gimnazijas,vykdė diversijas. Priešinosi ir S.Batoro universitetas, kurio didžioji dalis darbuotojų veliau persikėlė i Lenkiją. Visi pasipriešinimo veiksmai tuo metu buvo organizuoti ir suderinti. Tuo pačiu metu sovietai inspiravo savo komunistus, lenkai – savo grupuotes. Jau sklandė mintis, kaip Baltarusijos sostinę perkelti į Vilnių… Tad kalbėti apie tai, kad Lietuvai nieko nereikėjo daryti susigrąžinant Vilnių, švelniai tariant, yra išmislas.
Nemaža dalis eilinių gyventojų laukė įžengiant Lietuvos kariuomenės tikėdamiesi, kad bus sutramdytas mieste ir jo apylinkėse įsivyravęs chaosas ir prasidėjęs badas. Lietuvos kariuomenė įžengė į miestą, tačiau bažnyčių varpai tylėjo. Lenkų kunigai laimėjo.
Dr.V.Rakutis apžvelgė platesnį istorinį lauką: kaip formavosi lenkų ir lietuvių nacijos, kaip ir kada kažkada buvusių sąjungininkių gyventojai save laikė Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ar Lenkijos Karūnos pavaldiniais ir kaip šį procesą įtakojo visi padalijimai ir vėlesni politiniai įvykiai. Šiuo atžvilgiu negalime pamiršti spaudos draudimo Lietuvoje ir didžiojo lūžio, kuris įvyksta 1904 metais, kai panaikinamas spaudos draudimas. Tada pradeda kurtis lietuviškos visuomeninės organizacijos, keliami lietuvybės klausimai. Iki tol lenkiškos Lietuvos buvo visur: Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Telšiuose. Tai buvo kryptinga lenkų veikla. Prisimintina ir Maironis, ir Kudirka, ir daugybė rašto žmonių, kurie neiškart susivokė esą lietuviai. Šiuo atveju paminėtinas ir Putvis-Putvinskis, kuris jaunystėje net nemokėjo kalbėti lietuviškai, bet vėliau įkūrė šaulių organizaciją, jai vadovavo. Visi jo šeimos nariai tapo šauliais.
Keletas minčių dėl kalambūro:,,Vilnius mūsų , o mes rusų.“ 1939 m. Raudonosios armijos ryšių karininkas perduodamas paštą ir ryšių kontrolę Lietuvos kariuomenės ryšių kapitonui E.Petrauskui pasakė: Neilgai džiaugsitės savo Vilniumi, netrukus su visa Lietuva jis bus mūsų.
Read more on Sofija Daubaraitė. Paminėtas žygio į Vilnių 80-metis…
Pirmojo numerio antraštė
Lietuvoje, prieš 30 metų, 1989 m. spalio 24 d. istorijos mylėtojams į rankas pateko pirmasis laikraščio „Voruta“ numeris, kurio paantraštėje akcentuojama – „Istorijos ir publicistikos mėnraštis“. Tais svarbiais Lietuvai Atgimimo metais, kai buvo gręžtasi prie istorijos, kai vis garsiau ima skambėti žodis nepriklausomybė, mūsų kraštietis, žurnalistas Juozas Vercinkevičius leidėjų lėšomis (vedėjas Algis Markėnas, spaudėjas Janušas Perovičius) sumano leisti naują laikraštį, kuriame gvildenamos istorijos ir to meto Atgimimo aktualijos, nepamirštant minėtų temų sieti su Trakų kraštu. Išleistas vieno spaudos lanko, penkių tūkstančių tiražu ir atspausdintas Trakuose, V. Kudirkos g. 12 numeriu įsikūrusioje spaustuvėje. Kad laikraštis susilauks populiarumo ir skaitytojų rezonanso buvo aišku, bet kad taip greitai, matyt, nė pats leidėjas ir redaktorius J. Vercinkevičius nesitikėjo. Jau antrame „Vorutos“ numeryje randame skaitytojo atsiliepimą, rašytą klaipėdiečio Igno Valanto „…tai bent laikraštis! Džiaugiuosi skaitydamas ir tokį laikraštį esant galimybėms norėtųsi matyti gal ir savaitinį <…> tiražas nedidelis, o norinčių tokį leidinį paskaityti manau nemažai. <…> galiu būti Jūsų laikraščio rėmėju. <…> Linkiu Jums sėkmės sunkiame, bet kilniame darbe supažindinant su istorija <…>. Nuoširdus ačiū.“ O žavėtis tikrai buvo verta – jau pirmame numeryje buvo publikuotas istorijos mokslo dr. E. Gudavičiaus straipsnis apie Mindaugo Vorutą bei J. Vercinkevičiaus interviu su E. Gudavičiumi apie LDK valdovą Vytautą; redaktoriaus kalbintas profesorius B. Genzelis dalinosi savo samprotavimais apie periodinės spaudos paskirtį straipsnyje „Suvokti savo būtį…“. Trakiečius (ir ne tik!) jau pirmame puslapyje džiugino žurnalistės L. Valatkienės nuotraukos, menančios 1988 m., kai pirmą kartą Trakų Salos pilyje buvo iškelta tautinė vėliava ir kt. Kad leidžiama „Voruta“ anuomet tapo svarbi, reikalinga, savalaikė, aktuali, įrodo faktas, jog jau antrame numeryje nurodoma pasipildžiusi, tapusi pirmąja, redakcinė kolegija – J. Abaravičius, V. Bartusevičius, K. Garšva, B. Genzelis, E. Gudavičius, J. Juzeliūnas, S. Mikulionis, A. Žemaitytė, Z. Zinkevičius.
Marijos Šaknienės nuotr.
Rugsėjo dvidešimt antrąją dieną Pelesa pakvietė į neeilinę šventę – tradicinius Šventojo Lino atlaidus ir bažnyčios atšventinimo 30 – metį. Skubėjo važiavo į šventę ne tik vietos bendruomenės lietuviai, bet ir svečiai iš Lydos, Gardino, Minsko, Vilniaus. Pelesiškius pagerbė Lietuvos Respublikos ambasadorius Baltarusijos Respublikoje Andrius Pulokas, Lietuvos generalinio konsulato Gardine patarėja Aušra Kirkutienė, Lydos lietuvių bendruomenės „Rūta“ pirmininkė Marina Mitiukevič, Gervėčių lietuvių bendruomenė pirmininkė Svetlana Petrik, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento direktorius Marijus Gudynas su vyr. specialiste Violeta Raulynaitiene, Tarptautinio Gervėčių klubo pirmininkas Alfonsas Augulis su keliais klubo nariais bei kiti svečiai. Atvyko ir vyskupas iš Vitebsko Oleg Butkevič, Vilniaus Švento Juozapo seminarijos klierikas Denisas Pavlovič, Gervėčių Švenčiausiosios trejybės parapijos klebonas Elijas Anatolijus Markauskas.
Marijos Šaknienės nuotr.
Kaip ir kasmet šiemet Gervėčiuose (Baltarusija) vyko tradiciniai Šv. Trejybės atlaidai, visada sukviečiantys į šventę ne tik parapijiečius, bet ir gausybę svečių. Nestigo jų ir šiemet, nors atlaidai buvo vėlyvi – vyko birželio 15 – 16 dienomis. Pirmąją dieną šventė prasidėjo Rimdžiūnuose, lietuvių kultūros ir švietimo centre, kur vyko renginys „Tautų dialogas“. Dalis jo dalyvių vakarop patraukė į Gervėčius, garsiąją Šv. Trejybės bažnyčią, kur 18 val. šventąsias mišias, skirtas vaikams, atnašavo kunigas iš Astravo. Tokios mišios – sena tradicija šioje jau antrą šimtmetį skaičiuojančioje bažnyčioje, kuriomis prasideda didieji Švenčiausiosios Trejybės atlaidai.Mišioms pasibaigus bažnyčioje atidaryta Baltarusijos fotomenininko Valerijaus Viadrenkos fotoparoda bei pristatytas jo fotoalbumas „ Gervėčių misterijos“. Parodos atidarymo metu visus bažnyčioje eksponuojamus darbus autorius padovanojo bažnyčiai, su parapijos klebonu Elijumi Markausku pasirašydamas dovanojimo sutartį. Žodį taręs V. Viadrenka kalbėjo: „Grąžinu Gervėčiams tai, kas jiems priklauso. Grążinu skolą. Darbai grįžta ten, kur kilo įkvėpimas. Gyvenu ir dirbu Minske, pirmą kartą atvykau į Gervėčius ir pamačiau bažnyčią, susipažinau su a. a. kunigu Leonu Nestiuku 2008 metais. Tuo metu ji buvo remontuojama, visa pastoliuose, bet tai nesukliudė patirti didžiulį su niekuo nepalyginamą dvasinį pakilimą. Šis jausmas manęs neapleido ir vėliau, kiek besilankiau Gervėčiuose. Panorau tuo nepakartojamu jausmu pasidalinti ir su kitais, pradėjau fotografuoti. Taip ir gimė ši paroda ir fotoalbumas.“. Renginio metu koncertavo styginių ansamblis iš Minsko „Impreza“. Skambėjo puikiai atliekami žinomi, puikūs kūriniai, tarp kurių ir garsusis Mykolo Oginskio „Atsisveikinimas su Tėvyne“. Renginį vedė Baltarusijos televizijos laidų vedėjas Dmitrijus Karasius.
Read more on Tradiciniai netradiciniai šiųmečiai atlaidai Gervėčiuose…
Marijos Šaknienės nuotr.
Balandžio 15 dieną Lietuvos Respublikos Seimo Konstitucijos salėje vyko tarptautinė konferencija „Grožio suvokimo ugdymo reikšmė kultūrai“, skirta Tarptautinei kultūros dienai. Konferenciją rengė Lietuvos Respublikos Seimo švietimo ir mokslo komitetas, Taikos vėliavos komitetas, Tarptautinio Taikos vėliavos komiteto prie Jungtinių Tautų skyrius Lietuvoje, Lietuvos Rericho draugija, Pasaulio lietuvių bendruomenė, B. Į. Čiurlionio namai, Tarptautinė asociacija Taika per kultūrą – Europa.
Kov 19
Filmo režisierius V. Kubilius, scenarijaus bendraautorė ,,Kauno dienos“ žurnalistė V.Skučaitė. Š.Valentinavičiaus nuotr.
Penktadienio vakare gausiai rinkosi žmonės į istorinę Prezidentūrą. Čia buvo pristatyta pirma dokumentinių biografinių televizijos laidų ciklo „Traukinys į mirtį“ dalis. Ji skirta paskutiniam 1918-1940 m. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui brigados generolui Kazimierui Skučui, pažymint 125-ąją jo gimimo sukaktį.
Į premjerą atvyko filmo kūrybinė grupė.
Šio projekto vadovas – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyriaus vadovas istorikas Rytas Narvydas, režisierius – Virgilijus Kubilius, scenarijaus bendraautorė – „Kauno dienos“ žurnalistė Virginija Skučaitė.
Prieš pradedant filmą, auditorija šiltai sutiko Kauno Ugnės Karvelis gimnazijos auklėtinius, kurie atliko keletą dainų.
Kūrybinės grupės nariai išsamiai papasakojo apie savo darbą, apie tai su kokiais sunkumais teko susidurti. Medžiaga buvo renkama keletą dešimtmečių. Po 30 sunkių ilgo tyrimo metų V. Skučaitei, ,,Kauno dienos “ žurnalistei, pavyko nustatyti apytikrę Lietuvos ministrų – K Skučo, A Tamošaičio ir A. Čapliko laidojimo vietą. Jie buvo sušaudyti Butyrkų arba Leforto kalėjimų rūsiuose. Minėtų pareigūnų ir daugybės kitų aukų kūnai buvo nuvežti ir užkasti Komunarkoje, specialiam NKVD objekte Maskvos pakrašty.
Ši kupina tragizmo juosta pagrįsta neseniai gautomis iš JAV gyvenančių K. Skučo palikuonių ir artimųjų archyvų nuotraukomis, likusių gyvų ir jį pažinojusiųjų atsiminimais, istorikų mintimis apie Lietuvai svarbų 1940 m. birželio 14-15 d. Valstybės gynimo tarybos, Ministrų tarybos narių ir Respublikos prezidento posėdį, kuris nulėmė ne tik visos valstybės, bet ir K. Skučo ir A. Povilaičio likimus.
Filme minimos tarptautinės aplinkybės, primenamos K. Skučo biografinės detalės. 1934-1938 m. jis dirbo Lietuvos karo ataše Sovietų Rusijoje. Sovietija to nepamiršo, ir tai buvo dar vienas priežastis reikalaujant jį pašalinti iš pareigų ir suimti.
Ši dokumentinė juosta primena mums tragiškas valstybės dienas. Tai ir pasakojimas apie šių dviejų pareigūnų – K. Skučo irA.Povilaičio – paskutinę kelionę 1940 m. birželio 15-ąją prie Lietuvos ir Vokietijos sienos, palydint savo šeimas.
1918 m. vasario 16-osios nutarimas buvo pasirašytas vidurdienį, o 1990 m. kovo 11-osios aktas paskelbtas beveik vidurnaktį. Vienintelis tų istorinių įvykių panašumas – ir Lietuvos Taryba, 1918 m. atkūrusi valstybę, ir Aukščiausioji Taryba, 1990 m. paskelbusi nepriklausomybę, veikė po 2 metus ir 8 mėnesius, sudėjo įgaliojimus pirma laiko. Kai Berlyne buvo rastas vienas iš Vasario 16-osios akto originalų, apie šį dokumentą kalbama dažniau, negu apie dabartinei lietuvių kartai svarbesnį ir ne mažiau nuotykingą Kovo 11-osios aktą.
Šiuo metu naršote archyvuose, Atspindžiai kategorijoje.
