Eksponatas./ S. Daubaraitės nuotr.
Rugpjūčio 11 d. Vilniuje, Tautinių bendrijų namuose, buvo pristatyta Ruslano Arutiuniano tapybos paroda. Renginyje dalyvavo Armėnijos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje T. Mkrtchyan, tautinių bendrijų atstovai, kurių gausiausia buvo armėnų, žurnalistai, šeimos nariai, žmonės jau matę autoriaus darbų.
Organizatorių nuotr.
Masyvių teatro užuolaidų įrėmintoje scenoje – moters figūrėlė, trapi, lengva, plaukianti…Tokią Unę (Uršulę Babickaitę – Graičiūnienę), garsią tarpukario aktorę ir pirmąją moterį režisierę, matė dailininkė Gražina Didelytė, kurdama jai dedikuotą ekslibrį – miniatiūrą ir įvardindama kūrinį „DAINA BALTAŠAKNEI“.
Koncertuoja baltarusių merginų ansamblis./ M. Šaknienės nuotr.
Dabar, kai aktyvusis gyvenimas sustojęs, turime likti namuose dėl covid-19 pandemijos, belieka gyventi prisiminimais ir tarsi iš naujo lankytis anksčiau, iki karantino vykusiuose renginiuose, išgyventi ir patirti viską iš naujo bei pasidalinti su kitais, nebuvusiais, nedalyvavusiais, nuotoliniu būdu. Viena tokių nepasimiršusių švenčių, kurioje teko garbė dalyvauti, dar vasario mėnesį vyko Vilniuje, Tautinių bendrijų namuose.
Read more on Duonos diena Lietuvos tautinių bendrijų namuose…
Bal 15
Nors jau prabėgo daugiau nei mėnuo, o rodos viskas buvo tiktai vakar – nušurmuliavo, nuaidavo, nušniokštė kaip pavasarinė liūtis jau dvidešimt pirmoji 2020 metų knygų mugė „Gyventi reikia be formulių, reikia būti atviram“ (J. Mekas).
Eksponatas./S. Daubaraitės nuotr.
Vasario 16-osios išvakarėse Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje buvo atidaryta europarlamentaro prof. Liudo Mažylio surinkta 1918-ųjų Vasario 16-osios signatarų autografų kolekcijos paroda.
Atidaryme dalyvavo LR Seimo pirmininkas V. Pranckietis, LR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos direktorius prof. R. Gudauskas ir gausus būrys lankytojų. Pokalbyje – diskusijoje apie signatarus, kaip išskirtines asmenybes ir jų vėlesnius darbus kalbėjo istorikė V. Bukaitė ir politologė R. Zozaitė.
Vasario 13 d., ketvirtadienį, 16 val. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaune) vyks dailininko Vincento Vasiliausko 125-mečiui skirtos tapybos parodos „Vincentas Vasiliauskas (1895–1989) – snaiperis, krautuvininkas, tapytojas“ atidarymas. Parodos išvakarėse, vasario 12 d. 18 val. Vilniuje Valdovų rūmuose bus pristatyta knyga tuo pačiu pavadinimu, skirta V. Vasiliausko gyvenimui ir kūrybai.
Sau 15
Fasadinė kalėjimo pusė
Regina JASUKAITIENĖ
Viešnagės Airijoje metu gaunu netikėtą pasiūlymą (antroji Kalėdų diena, dar tebetviska šventinių lempučių girliandos!) vykti į Belfastą ir apžiūrėti Krumlino (Crumlin Road Gaol) kalėjimą, kuriame daugiausia buvo kalinami airių respublikonai. Vaizduotėje atgimsta Lukiškių kalėjime matyti vaizdai, visos „ekskursijos“ metu juos lyginsiu. Mano nuostabai, lankytojų susirenka daug, net kelios grupės. Mūsų gidė stengiasi išlikti nešališka, pasakojimas sausas, veidas neišduoda jokių emocijų. Lankytojai nuomonę turi susidaryti patys. Tačiau sausas, bejausmis pasakojimas jau yra tam tikra nuomonė!
Lap 11
Marijos Šaknienės nuotr.
Spalio pradžioje į įspūdingą kelionę į Europarlamentą pakvietė išrinktojo europarlamentaro prof. Liudo Mažylio biuras. Keliautojų grupę sudarė žmonės iš visos Lietuvos. Prie jų prisijungėme ir mes, keli Lietuvos žurnalistų draugijos nariai – Regina Pupalaigytė, Aurelijus ir Alvyra Noruševičiai, Sofija Daubaraitė ir aš, Marija Šaknienė. Keliavome su Kelionių agentūra „Grūda“. Kaune, į išvykimo vietą keliautojų išlydėti atvyko ne tik L. Mažylio biuro Lietuvoje vadovė R. Zozaitė, bet ir pats profesorius. Pasidomėjęs, kaip esame pasirengę kelionei bei palinkėjęs joje sėkmės, išskubėjo į aerouostą, į darbą Briuselyje. Mes, lydimi „Grūdos“ gidės Jūratės, į kelionę pajudėjome autobusu. Pirmoji diena taip ir praėjo sėdint autobuse ir dardant per Lenkiją, klausantis gidės informacijos. Tik vakare pasiekėme nakvynės vietą viešbutyje Vokietijos pasienyje Slubicėje.
Kitą rytą pailsėję anksti pajudėjome Berlyno link. Berlynas ir buvo pirmoji stotelė mūsų maršrute. Juk, būtent Berlyne, Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve prieš metus profesorius Liudas Mažylis ir surado 1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktą. Profesoriaus Mažylio buvome įpareigoti prie archyvo pastato sugiedoti Lietuvos himną, ką mes ir padarėme, nepaisydami mūsų ekskursiją po Berlyną, lydėjusio lietaus. Prieš ateidami iki archyvo apsilankėme prie Brandenburgo vartų, garsiosios kadaise Berlyną dalijusios sienos likučių, Aleksandro aikštėje bei daugelyje kitų garsių Vokietijos sostinės vietų. Kadangi lietus nesiliovė, apie vidurdienį stengdamiesi išsivaduoti iš transporto spūsčių, pajudėjome Antverpeno link. Šįkart nakvynės vietą jau Antverpene pasiekėme vėlai vakare.
Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choras ,,Aidas“ (vadovas T.Šumskas)
Spalio 28 d.Vilniaus Rasų kapinėse Krašto apsaugos ministerijos Garbės sargyba ir visuomenė pagerbė Lietuvos karius, kurie gynė Vilnių ir žuvo už Lietuvą.
Vėliau renginys tęsėsi Vilniaus įgulos karininkų ramovėje. Pranešimus šia tema skaitė ,,Vilnijos“ draugijos pirmininkas hab.dr. Kazimieras Garšva, prof. dr. Valdas Rakutis, dr. Aušra Jurevičiūtė.
Vilniaus atgavimas nebuvo toks paprastas, kaip kartais atrodo, nevertas dėmesio ir dar atgautas iš didelio buvusio priešo.
Dr.A.Jurevičiūtė savo pasakojimą grindė kapitono Eugenijaus Petrausko, kuris dalyvavo žygyje į Vilnių, atsiminimų fragmentais. Kai jie įžengė į Vilnių ir turėjo perimti įstaigas ir kt. objektus, rusai jau buvo išmontavę daug technikos ir išvežę, o ko nepajėgė pasigrobti – sunaikino. Kapitonas perėmė ryšius ir paštą. Didžioji dalis technikos jau buvo išmontuota, bet dalį jos buvo paslėpę lenkai, kurie vėliau perdavė lietuviams. Vilniaus kraštas tuo metu buvo nykus. Dirvonavo dideli žemės plotai, neįvykdyta žemės reforma, prastos būklės tiltai, keliai. Lenkija tai laikė užkampiu, į kurį neskubėjo ,kaip dabar sakytume, investuoti. Didelė dalis gyventojų buvo demoralizuoti, nes rugsėjo mėnesį Lenkija buvo priversta kapituliuoti. Tačiau per beveik du dešimtmečius auginta harcerų karta sukarintose legaliai ir nelegaliai veikiančiose organizacijose, visuomeninėse organizacijose, lenkų kunigų veiklos ir įtakos sėkla negalėjo per dieną išnykti.
Besitraukiantys lenkai susprogdino daug tiltų, buvo paleista per 2 tūkstančius kriminalinių kalinių, kurie pradėjo siautėti ir plėšti gyventojus mieste ir jo apylinkėse. Lenkai turėjo vadinamus savigynos būrius,bjų grupuotės rengė išpuolius pieš Lietuvos pareigūnus, rengė įvairias protesto akcijas, blokavo gimnazijas,vykdė diversijas. Priešinosi ir S.Batoro universitetas, kurio didžioji dalis darbuotojų veliau persikėlė i Lenkiją. Visi pasipriešinimo veiksmai tuo metu buvo organizuoti ir suderinti. Tuo pačiu metu sovietai inspiravo savo komunistus, lenkai – savo grupuotes. Jau sklandė mintis, kaip Baltarusijos sostinę perkelti į Vilnių… Tad kalbėti apie tai, kad Lietuvai nieko nereikėjo daryti susigrąžinant Vilnių, švelniai tariant, yra išmislas.
Nemaža dalis eilinių gyventojų laukė įžengiant Lietuvos kariuomenės tikėdamiesi, kad bus sutramdytas mieste ir jo apylinkėse įsivyravęs chaosas ir prasidėjęs badas. Lietuvos kariuomenė įžengė į miestą, tačiau bažnyčių varpai tylėjo. Lenkų kunigai laimėjo.
Dr.V.Rakutis apžvelgė platesnį istorinį lauką: kaip formavosi lenkų ir lietuvių nacijos, kaip ir kada kažkada buvusių sąjungininkių gyventojai save laikė Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ar Lenkijos Karūnos pavaldiniais ir kaip šį procesą įtakojo visi padalijimai ir vėlesni politiniai įvykiai. Šiuo atžvilgiu negalime pamiršti spaudos draudimo Lietuvoje ir didžiojo lūžio, kuris įvyksta 1904 metais, kai panaikinamas spaudos draudimas. Tada pradeda kurtis lietuviškos visuomeninės organizacijos, keliami lietuvybės klausimai. Iki tol lenkiškos Lietuvos buvo visur: Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Telšiuose. Tai buvo kryptinga lenkų veikla. Prisimintina ir Maironis, ir Kudirka, ir daugybė rašto žmonių, kurie neiškart susivokė esą lietuviai. Šiuo atveju paminėtinas ir Putvis-Putvinskis, kuris jaunystėje net nemokėjo kalbėti lietuviškai, bet vėliau įkūrė šaulių organizaciją, jai vadovavo. Visi jo šeimos nariai tapo šauliais.
Keletas minčių dėl kalambūro:,,Vilnius mūsų , o mes rusų.“ 1939 m. Raudonosios armijos ryšių karininkas perduodamas paštą ir ryšių kontrolę Lietuvos kariuomenės ryšių kapitonui E.Petrauskui pasakė: Neilgai džiaugsitės savo Vilniumi, netrukus su visa Lietuva jis bus mūsų.
Read more on Sofija Daubaraitė. Paminėtas žygio į Vilnių 80-metis…
Šiuo metu naršote archyvuose, Atspindžiai kategorijoje.
