Dešinioji Stalino ranka Viačeslavas Molotovas įgudo keisti savo parašus. Archyvinė nuotrauka

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS

Molotovo–Ribentropo (arba Stalino ir Hitlerio) 1939 m. rugpjūčio 23 d. sutarties slaptojo protokolo, leidusio bolševikinei Rusijai pavergti Baltijos šalis, o nacionalsocialistinei Vokietijai, prisipylusiai savo tankų degalų bakus Uralo naftos produktų, užgrobti beveik visą Vakarų ir Pietų Europą, vokiškas mikrofilmas daugelį Vakarų „taikaus sambūvio“ su Maskva metų dulkėjo Amerikos Valstybės departamento archyvuose, o Europos padalijimo dokumentų originalai iš pradžių po devyniais užraktais gulėjo sovietų diktatoriaus Stalino asmeniniame seife, vėliau – SSRS kompartijos centro komiteto bendrųjų reikalų skyriaus nedegamoje spintoje.

Read more on Kodėl Molotovas sandėrį su Ribentropu pasirašė vokiškai?…

R.Survila ir A.Kepežėnas. 1989 m.

Romualdas SURVILA

Į medžius ir mišką Lietuvoje žiūrima pagarbiai. Ši paslaptinga pagarba medžiams lietuvio sieloje gimsta tarsi savaime. Jau nuo pat mažens, tėvų nemokomi ir neraginami, jaučiame medžių trauką, girių paslaptingumą. Miškas tarsi magnetas pritraukia mūsų vaizduotę. Atrodo, kad ten slypi kito pasaulio paslaptis, kuriame gali laukti įvairių stebuklų, gali pasisemti jėgų, jame būdamas gali pasitarti su savimi. Apsikabini medį, tarsi brolį – jauti nuo jo  sklindančią ramybę. Medžio lajos pavėsyje kuriamos eilės.

Read more on Atminties, Atgimimo ir Vilties ąžuolynas…

Gintaro Karoso nuotr.

Gintaras KAROSAS

Šių metų balandžio pradžioje sueis dveji metai, kai Lietuva neteko vieno iš garbingiausių savo sūnų – filosofo, pedagogo, straipsnių autoriaus, Kovo 11-osios akto signataro ir vieno iš Nepriklausomos Lietuvos architektų. Taip susiklostė, kad likimas sutikti šį nepaprastą, orų ir šiltą žmogų nusišypsojo gana anksti – Lietuvos kūrimosi ir kartu mano muziejinės veiklos pradžioje. Norėčiau pasidalinti keletu prisiminimo akimirkų, susijusių su Romualdu Ozolu. 

Read more on Ąžuolų Lietuva…

Prieš 25 metus, 1992-ųjų kovo 15 d., NATO generalinis sekretorius Manfredas Wörneris pirmą kartą apsilankė Lietuvoje.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS

Kai 1990 m. kovo 11-ąją  Lietuva atkūrė  nepriklausomybę,  mums pats svarbiausias  buvo  ne  5-asis Vašingtono sutarties straipsnis, kad  visos NATO narės privalo ginti bet kurią priešo užpultą  Šiaurės Atlanto aljanso  šalį, ne 3-iasis dokumento punktas, įpareigojantis  iš pradžių  kautis su agresoriais patiems, kol kitos aljanso valstybės ateis  į pagalbą, bet NATO sutarties 10 straipsnis: kiekviena  demokratiška Europos valstybė senosioms NATO narėms sutikus gali įstoti į organizaciją.

Read more on Vakarų saugumo garantijų Vilnius pradėjo siekti nuo pat 1990 m. kovo 11-osios…

Bernardas Brazdžionis. Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondo nuotr.

„Jis lieka mūsų poezijos neatimamas turtas, būtina spalva lietuvių kultūros kontekste – poetas humanistas, moralistas, pilietis, Czesłavo Miłoszo ir Boriso Pasternako bendrakeleivis, bene ryškiausiai ir tiesiausiai iš visų lietuvių rašytojų išsakęs protestą prieš okupaciją ir priespaudą, iškėlęs kaip atsvarą totalitarizmui tradicines žmonijos vertybes.“ Taip apie Bernardą Brazdžionį rašė Tomas Venclova.

Read more on „Lietuva – žemės žodis švenčiausias.“ Minint Bernardo Brazdžionio gimimo 110-ąsias metines…

Antanas PANAVAS

Šiais metais sukanka 90 metų, kai Vilniuje pasirodė lietuviškas leidinys, skirtas šio krašto jaunimui „Jaunimo draugas“. Iš pradžių jis buvo artimas sąsiuvinio formatui, pavadintas jaunuomenės laikraščiu, išeinančiu kartą per mėnesį. Nors šis leidinys buvo skirtas jaunimui, tačiau juo domėjosi visi tuo metu mokėję skaityti, pradedant paaugliais ir baigiant pagyvenusiais, nes jo turinys ir informacijos skaitytojams pateikimo būdas buvo prieinami visiems.

Read more on „Jaunimo draugą“ prisimenant…

Nuo 1972 m. Lietuvos valstybės istorijos ir Lietuvos centriniame valstybės archyvuose besilankantis kultūrologas bei kraštotyrininkas Kazys Misius dar sovietmečiu dviračiu apvažiavo daugelį mūsų šalies miestelių ir bažnytkaimių, rinko archyvinę medžiagą ir fotografavo kultūros bei sakralinius objektus, platino draustą literatūrą, užrašinėjo kaimo žmonių atsiminimus. Ne kartą nukentėjo, buvo sekamas ir tardomas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę su dar didesniu entuziazmu atsidėjo šiai veiklai. Sukauptus istorinius, etnografinius duomenis naudoja rašydamas straipsnius knygoms, monografijoms apie valsčius, rengia medžiagą enciklopedijoms, žinynams, yra daugelio leidinių sudarytojas ir bendraautorius. Jis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu už nuopelnus Lietuvos Respublikai.

Read more on Kazys Misius. Drąsioji knygnešė Karolina…

1941 m. birželio 26-oji. Sukilėliai Kaune apžiūri iš rusų atimtą karo grobį – lengvąjį tanką T-38.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS

Dažno Rusijos ir netgi Lietuvos istoriko knygose apie sovietinę Lietuvos okupaciją būtinai išvedžiojama, kad prezidentas Antanas Smetona 1940 m. birželio 15-ąją nuo Raudonosios armijos pabėgo į Vokietiją „pasiraitojęs kelnes ir perbridęs nusekusį Lieponos pasienio upelį“ netoli Kybartų. Tačiau istorikai revizionistai nutyli, kad po metų, 1941-ųjų birželio 23-iąją, Lietuvoje įsiplieskus galingam antisovietiniam sukilimui, Maskvos pasodinti marionetinio LSSR režimo vadai ir Stalino saulę atgabenę lietuvių išdavikai, net nemėginę ginti savos sovietų valdžios, anksčiau už Raudonąją armiją pasipustė padus į Latviją, persikapstė per Dauguvos upę ir sustojo tik Rusijoje.

Read more on 1941 metų Joninės. Šlovės savaitė: kaip lietuviai laimėjo hibridinį karą prieš Kremlių…

Dažnai prisimenu praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio Vilnių. Visi pasiilgstame savo jaunystės miestų. Žmonių, su kuriais buvo bendrauta, jais žavėtasi. Kurie vėliau, nors ir nebūdami šalia, lydėjo gyvenimo keliu. Vienas iš tokių žmonių man buvo Paulius Širvys. O Vilnius tada buvo kitoks – savos ir mielos gatvės, prospektas be prašmatnaus blizgesio ir svetimų medžių. Tai buvo paskutinis Pauliaus Širvio gyvenimo dešimtmetis šioje žemėje. Poetas mirė 1979 m. kovo 24-ąją, įpusėjęs 59-uosius. Nors nedaug ką berašė, bet tai buvo jo poetinės šlovės – tylios, neafišuojamos, labai natūralios, gražiai švytinčios žmonių sielose – dešimtmetis. Nes dar gyvas būdamas jis tapo mūsų poezijos legenda.
Nebėra „Palangos“ restorano, anuomet Pauliaus Širvio kasdieninio užutekio, išnyko tikroji „Literatinės“ aura, nes ten nebesirenka menininkai. Daug kas neatpažįstamai pasikeitė Vilniuje ir lietuvių poezijoje nuo poeto mirties. Nauji pasaulio vėjai palietė ir jo šeimą: duktė Dangė, kurią taip mylėjo, gyvena Amerikoje, anūkė Evelina – Vokietijoje. Jos dešimtmetis sūnus Matas, sako, labai šaunus ir primena savo senelį Paulių.
Kažin ar Paulius Širvys prisitaikytų prie šiandienos? Gal, pasak Marcelijaus Martinaičio, niekas jo nebepašauktų vardu. Gal ir pats Paulius, „metęs savo garsiąją granatum, nueitų į savo apdainuotus tolių tolius.“
Tačiau net nereikia abejoti, ar reikalinga Pauliaus Širvio kūryba dabar. Jo eilėraščių rinktinės ir knygos apie jį patį, išleistos palyginti dideliais tiražais, kaipmat išgraibstomos. Poetui skirti literatūros vakarai ir minėjimai pritraukia daugybę klausytojų, jo talento gerbėjų. Jis kiekvieną kartą tarsi sugrįžta iš „anapus, kur nusinešė saulę miškai“, kol kas išlaikęs visus laiko išbandymus. „Negalima įsivaizduoti Širvio-poeto be Širvio-žmogaus, be jo nelengvos, tačiau nuostabiai tyros biografijos. Lygiai kaip ir sunku įsivaizduoti Širvį-žmogų be Širvio-poeto. Maža tėra dainių, kurių gyvenimas būtų toks poetiškas kaip Pauliaus Širvio. Jis – poetas iš Dievo malonės, gimęs su žvaigžde kaktoje, ir tai buvo jo laimė ir jo prakeikimas, kaip ir visų didelių poetų“, – atsiminimuose rašo Algimantas Baltakis. Tikriausiai iš čia – asmenybės žavesio, o kartu jos dramatiškumo, nepakartojamo talento – ir ta „Širvio legenda“, tebegyva iki šiol.
Pirmąkart Paulių Širvį pamačiau 1973-iųjų gruodį Respublikinėje (dabar Martyno Mažvydo) bibliotekoje, kur vyko poeto Antano Jonyno, gero Pauliaus bičiulio, 50-mečio minėjimas. Paulius Širvys pats nekalbėjo, bet vakaro vedėjas tuometinis Rašytojų sąjungos pirmininkas Alfonsas Bieliauskas perskaitė šmaikštų jo palinkėjimą jubiliatui. Esminė epigramos mintis buvo tokia: pūsk, Antanai, į eilėraščio tūtą, kad iš jos kūlversčiais lėktų visi biurokratai… Tekstas buvo sueiliuotas širviškai grakščiai, sklandžiai ir prasmingai, tad visa salė prapliupo juoku ir plojimais. Paskui mačiau, kaip poetas rūkė bibliotekos koridoriaus gale, neaukštoje nišoje. Ten niekas nerūkydavo, o Paulius stovėjo ir traukė dūmą. Neaukšto ūgio, plačiapetis, stipraus valstietiško stoto. Trumpai kirpti išlytų avižinių šiaudų spalvos plaukai, liūdnokas veidas, ryškus randas, atrodo, taurinantis tą veidą. Vakaras baigėsi, visi grupelėmis traukė į jubiliato šventę kažkuriame restorane. Paulius išėjo vienas. Su draugu ilgokai ėjome jam iš paskos, kol vienplaukis poetas dingo šaltos vakarinės gruodžio žaros nutviekstoje minioje.
Vėliau ne kartą teko susitikti su poetu, kuris gyveno, kaip dabar man atrodo, tarsi šv. Pranciškus, priėmęs neturto įžadus – viską išdalijęs kitiems. Matydavau literatūros vakaruose, gatvėje ar jo pamėgtoje „Palangoje“. Nebuvau įkyrus, nesekiojau iš paskos, nesigyriau kartu išgėręs. Bet visa tai labai branginau, laikiau savyje, kartais papasakodavau ką nors artimiems draugams, o sugrįžęs tėviškėn – motinai.
„Tokiam žmogui viską galima atleisti“, – liūdnokai pasakė ji, paprasta, bet šviesi kaimo moteris, perskaičiusi gelsvą, tarsi ornamentais ataustą knygelę „Ir nusinešė saulę miškai“. Ir vėliau, einant per gyvenimą, man atrodė, kad šis žmogus šalia manęs, kažkur netoli. Dar jaunas būdamas supratau jo vienišumą, jo ilgesį, jo didelę jaunystės meilę. Jo užgėrimus, nenugalimą norą apsvaigti ir užsimiršti. Ir jo eilėraščius – iš pačių sielos gelmių, iki balso užlūžimo. Jie manyje sukėlė aidą. Jaučiau, koks jis negailestingas sau ir koks geras kitiems. Stiprus, bet greitai sužeidžiamas. Jį apginti galėjo tik draugai, o jų nebuvo daug – tikrų draugų. Kaip nebuvo ir tikros, paprastos laimės, nors gamta dosniai apdovanojo išorės ir vidaus grožiu, o svarbiausia – retu, nepakartojamu talentu.
Tačiau laimę juk kiekvienas suprantame kitaip.

Alfas PAKĖNAS
Prisimenant Paulių Širvį

Read more on Pauliui Širviui –95…

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS

Prieš 25 metus drąsiai patvirtinusi Lietuvos nepriklausomybės aktą ir daug valstybingumą sustiprinančių įstatymų, Aukščiausioji Taryba (AT) 1990 m. kovo 23 d. staiga sudvejojo – aplink parlamentą važinėjant rusų lengviesiems tankams pabūgo atkurti Krašto apsaugos ministeriją (ji atsirado beveik po dvejų metų, kai Lietuvą diplomatiškai pripažino pasaulis). Ir parlamento rinkimus laimėjęs Sąjūdis, ir jo varžovė savarankiška komunistų partija Atgimimo laikais tiek ilgai šnekėjo, net savo rinkimų programose rašė apie amžiną Lietuvos neutralitetą, kad šią sąvoką visuomenė pradėjo tapatinti su valstybės nusiginklavimu. Tokio požiūrio atgarsiai neišnykę iki šiol: šalia grobikiškų karų takais einančios Rusijos esanti Lietuva – viena iš prasčiausiai savo kariuomenę finansuojančių NATO valstybių, o per Seimo pavasario sesiją dėl privalomosios karo tarnybos politologai parlamente pranašauja tokius pat karštus ginčus kaip dėl Krašto apsaugos ministerijos Aukščiausiojoje Taryboje 1990-aisiais.
Tačiau LŽD kalbinti istorikai neabejoja, kad lietuviai – karių tauta, nes kitaip Europos kryžkelėje tūkstančius metų nebūtų išsaugoję savo kalbos, papročių ir tapatybės.

Read more on Sukurti kariuomenę sekėsi sunkiau negu atkurti valstybę…