Marijos Šaknienės nuotr.

Lygiai prieš mėnesį, balandžio 23 dieną, į amžinatvę iškeliavo Gervėčių parapijos kunigas Leonas Nestiukas.Staiga, nelauktai, netikėtai. Žinia lyg žaibas apskriejo parapiją, rajoną, sritį. Ir Lietuvą, kurioje nemaža išeivių iš Gervėčių krašto. Kunigas, kuris Gervėčių Švenčiausiosios Trejybės bažnyčią prikėlė iš užmaršties, išgražino, pastatė greta pačių ryškiausių, įspūdingiausių ne tiktai Baltarusijos, bet ir visos Europos bažnyčių.Iš primirštos, senų iškerojusių medžių pavėsio ir varnų riksmų slepiamos bažnyčios pavertė ją pirmo ryškumo žvaigžde, suspindusia plačiai, tapusia matoma ir girdima toli.Prieš 21 metus į Gervėčius iš Ivijos parapijos atsikėlęs kunigas Leonas Nestiukas ėmėsi bžnyčios gaivinimo darbo iš peties. Išpjovė aplink bažnyčią kerojusius pasenusius medžius, užveisė tikrą dendrologijos parką. Gabeno rečiausius augalus iš Lietuvos ir ne tik, sodino, prižiūrėjo, parapijiečių padedamas, saugojo, kad nežūtų. Pakąsti šalčio ar sausros. Remontavo ir pačią bažnyčią, dažė, tvarkė, gražino.Gavęs valdžios leidimą vietoj Sosnovskio barščio šabakštyno, kerojusio šalia bažnyčios, įrengė parką su dvylikos apaštalų skulptūromis, prisodino retųjų augalų, pastatė suoliukus, kad žmonės, atvykę į bažnyčią turėtų kur prisėsti, atsikvėpti ir susikaupti maldai prieš įžengdami į Dievo namus.Pačioje bažnyčioje įstatė kaldinto metalo ažūrines duris, kurių anksčiau čia niekada nebuvo, nors ją projektuojant ir buvo numatytos.Bažnyčioje, gavęs vyskupo sutikimą, įgyvendino savo kartą regėtą viziją – abipus  Nukryžiuotojo centriniame altoriuje figūros,  ant T raidės formos kryžių nukryžiuotus latrus.Tai ir įgyvendino, užsakęs vietos meistrams skulptūras, kurias įtaisė šonuose. Už jų – vitražai su Visų šventųjų portretais.Tai ne vienerių metų sumaniojo klebono darbas. Dirbo, negailėdamas jėgų, sudėdamas visas lėšas, kokios tik pasiekdavo bažnyčią, savo asmenines taip pat. Vienais metais kunigas buvo išrinktas Gardino srities Metų žmogumi, jo portretas patalpintas Astravo rajono Garbės lentoje. Astravo valdžia tąsyk juokavo, kad tai esąs pirmas toks atvejis visoje buvusios Sovietų Sąjungos istorijoje, kad dvasininkas būtų šitaip pagerbtas. O kunigas Leonas pasidžiaugė, kad už gautąją premiją sugebėjo apmokėti dviejų bažnyčios paveikslų restauravimą. Rengė sakralinės muzikos koncertus bažnyčioje, į kuriuos atvykdavo koncertuoti Baltarusijos klasikinės muzikos žvaigždės.Į koncertus plaukte suplaukdavo minios žiūrovų, ne tik iš artimiausių apylinkių, bet ir paties Astravo, Vilniaus ir kitur.Dirbo, planavo, buvo sumanęs pratęsti dendrologinį parką už bažnyčios, šventoriaus ribų, įrengti Kryžiaus kelio stotis.Deja, lemties valia buvo kitokia: atgulė savo išpuoselėtos bažnyčios šventoriuje tarp  taip mylėtų augalų. Poilsio. Jau amžinojo.Jo darbus teks pratęsti jau kitam, jį pakeisiančiam klebonui, tik ar sugebės, pajėgs pajusti kunigo Leono Nestiuko dvasią, jo širdies šilumą ir atmintį, paliktą parapijiečių sielose, gyvenusių ir dirbusių su parapijos ganytoju ranka rankon, širdis širdin.Ar tebeplauks ekskursijos pasigėrėti Gervėčių Švenčiausiosios Trejybės bačnyčia, lyg į didžiausius atlaidus kaip iki šiol.Ar bus kas pasitiktų jas nuoširdžia sušildančia šypsena ir prasmės kupinu žodžiu, kaip tai darydavo Nestiukas?

Read more on Gervėčiai tebeapverkia iškiliojo kunigo netektį…

Marijos Šaknienės nuotr.

Balandžio 24 dieną Vilniuje prie sovietinės okupacijos aukoms skirto paminklo Gedimino pr. ir Aukų g. sankirtoje pakvietė gedulinga melodija, sklidusi iš garsiakalbio. Čia rinkosi Lietuvos armėnų bendruomenės nariai, jų bičiuliai bei kiti žmonės, neabejingi armėnų tautos likimui. Lietuvos armėnų sąjunga ir Lietuvos genocido  ir rezistencijos centras surengė armėnų genocido 102 – ųjų metinių minėjimą. 1915 metais balandžio 24 dieną tuometė Turkija pradėjo masines armėnų žudynes, per kurias nesigailėta nei mažų vaikų, nei senelių.Minėjimą vedė Ruslanas Harutunianas, pirmiausiai pakvietęs susirinkusiuosius pagerbti žuvusiuosius tylos minute. Po jos malda minėjimą pradėjo Pabaltijo armėnų kunigas Chosrovas Stepanyanas, žodį tarė Armėnijos ambasadorius Lietuvoje Tigranas Mkrtchyanas, armėnų tautos istorijos apžvalgą pateikė rašytojas ir vertėjas Vahagnas Grigorianas, Marytės Kontrimaitės eilėraštį, skirtą šiai liūdnai datai perskaitė Vega Ribikauskienė, armėniškai – Haikuš Grigoryan.Renginyje kalbėjusi Lietuvos genocido ir rezistencijos centro direktorė Birutė Teresė Burauskaitė priminė armėnų ir lietuvių tautų išgyventas tragedijas, patirtą genocidą, palygindama jų netektis ir išgyventą siaubą okupacijos metais. Lietuvos sąjūdžio Vilniaus skyriaus pirmininkas Leonas Kerosierius patikino, kad lietuviai visada palaikė armėnų tautą ir palaikys, kad tai tiesiog esanti mūsų pareiga. Lietuvos seimo narys tarpparlamentinės ryšių su Armėnija grupės vadovas Simonas Gentvilas priminė, kad Lietuva dar 2005 – aisiais metais oficialiai pripažino armėnų tautos genocidą, taip išreikšdama jos palaikymą.Minėjimas baigėsi uždegant žvakutes prie paminklo, simbolinio Armėnijos vėliavos spalvų gėlių vainiko, kurį padėjo Armėnijos ambasadorius T. Mkrtchyanas.Prie bendros iškilmingos susikaupimo nuotaikos, rodos, prisidėjo ir popiečio saulė, maloniai nusišypsojusi iš po debesų skraistės, tą dieną  dengusios padangę ir nuo pat ryto ir  siuntusios vien lietų.

Read more on Lietuvos armėnai paminėjo genocido 102-ąsias metines…

Vasario 27 d., eidamas 89-uosius, mirė Lietuvos žurnalistų draugijos Garbės narys Edmundas Simanaitis – visuomenininkas, poetas ir publicistas, buvęs Jonavos meras bei krašto apsaugos viceministras.

Su Jo palaikais urnoje atsisveikinama kovo 4 d., šeštadienį, nuo 10 iki 21 val. „Rimties namuose“ Jonavoje, P. Vaičiūno g. 45. Laidotuvės vyks sekmadienį Kudirkos Naumiestyje tik šeimos ir artimųjų rate.

Read more on „Aš iš tos žemės, kuri Lietuva vadinas…“ Atsisveikiname su kolega Edmundu Simanaičiu…

Eidamas 54-uosius metus netikėtai mirė dokumentinių filmų operatorius ir režisierius, Lietuvos žurnalistų draugijos narys Domantas Vildžiūnas.

1963 metų liepos 28 dieną Vilniuje gimęs D. Vildžiūnas baigė interjero dizaino specialybę Talino dailės institute Estijoje bei koprodukcijos kursus Borholme, Danijoje. Nuo 1988-ųjų prisidėjo leidžiant „Sąjūdžio žinias”, o dar po metų pradėjo filmuoti visus svarbiausius valstybės įvykius. 1990–1997 metais jis buvo kompanijos „CBS News“ atstovaujantis operatorius Lietuvoje, o po to pradėjo kurti televizijos laidas. LRT televizija rodė jo režisuotą dokumentinį ciklą „Valstybės atkūrimo kronikos“. Jis taip pat kūrė dokumentinius filmus: „Rock Summer – 2 Days of Freedom and Music“, „Symphony Space“, „The Armed Forces of Lithuania“, Lithuania Armed Forces – Part of NATO Forces ir kitus. Režisierius D.Vildžiūnas dirbo Krašto apsaugos ministerijos vaizdo studijoje, kūrė filmus apie šalies kariuomenę. 2007 m. Italijoje vykusiame 18-ajame festivalyje „Kariuomenės ir tautos“ („Ecerciti e popoli“) D.Vildžiūno „Devyni laiškai iš Afganistano“ pelnė pirmąją vietą Tradicijų filmų kategorijoje. 2004 m. režisierius pirmą kartą tame pat festivalyje pristatė juostą „Vilnius 1812“ apie Napoleono kariuomenę Lietuvoje, šis filmas pelnė pirmąją vietą Istorinių filmų kategorijoje. D.Vildžiūnas debiutinį dokumentinį filmą „Dvylika kėdžių juodvarniais lakstančių“ sukūrė 1992 m. Režisierius dar yra sukūręs filmus „Po 50 metų“ (1993), „Dienoraščio akimirkos“ (1997), „Kovo 11-osios kontekstai“ (1999), „Fluxus Laivynas“ (2000), „Mačiau Mačiūną“ (2001) ir kitus. Menininkas taip pat yra sukūręs dokumentinį filmą „Tikras Garsas Valstybės Atgimimo 1989-1993“.

Read more on Mirė režisierius Domantas Vildžiūnas…

Negandinga žinia atskriejo 2016 m. balandžio 16-osios rytą. Vis dar tikėjomės, kad Marytė sustiprės. Kad dar įgyvendins savo kūrybinius sumanymus, kurių turėjo ne vieną. Kad dar pasidžiaugs kadaise Armėnijoje sutikto kuklaus matematiko Ruslano, tapusio ištikimiausiu gyvenimo draugu, artybe. Kad dar pasigėrės dukrų Justinos ir Vegos šeimomis. Kad dar pamyluos mylimus anūkus.

Read more on In memoriam Marytei Kontrimaitei. „Žingsniavai ramiai akim, atgręžtom į sielą…“…

Kunigas Vaclovas Aliulis, vienuolis marijonas, buvo labai gerbiamas ir mylimas Lietuvos žurnalistų draugijos narys.
Pradėjęs žurnalistinę veiklą paauglystėje, 1936 metais, keliais kukliais rašinėliais Ateities žurnale, jis ilgam nutilo. Vėliau klierikui Vaclovui pavyksta 1943 m. paskelbti Ateities dienraštyje vieną straipsnį apie popiežių Pijų XII, kitą – apie dvasininką pedagogą, marijoną kunigą Adomą Jasenauską.
Autobiografinėje Vieno žąsiaganio istorijoje jis sako „didvyris nebuvau“. Jis nebuvo tarp tų, kurie aktyviai priešinosi Lietuvą pavergusiai svetimai galybei, – nei su partizanais, nei su nelegalios spaudos kūrėjais ir platintojais.
Tačiau, kaip jis pats sako, visais baisiausiais metais nebuvo atplėštas nuo savo tautos. Išvengė vokiečių mobilizacijos ar išvežimo darbams, nepasitraukė į Vakarus 1944 metais, kai buvo tokia galimybė, ir sakosi dėl to nė karto nesigailėjęs. Nebuvo nė ištremtas, tik trumpam suimtas, įtarus ryšiais su partizanais. Tačiau jis netūnojo kur giliai įlindęs – kilnojamas iš vietos į vietą, jis sąžiningai atlikdavo kunigo pareigas. Patekęs į kitakalbes parapijas, išmoko lenkų ir gudų kalbas; vėliau tai labai pravertė. Ir nors būta bandymų „bizūnu“ ar „pyragu“ įtraukti į „informatorių“ tinklą – vėl jo paties žodžiais – saugumui nepavyko jo pačiupti „nė už mažojo pirštelio“…
Sovietinėje spaudoje pasireikšti kunigui nebuvo galimybių. Užtat kun. V. Aliuliui teko ypatinga dovana – nuo 1965 metų darbuotis Lietuvos vyskupijų Liturginėje komisijoje (kuri kartu buvo Leidybinė komisija), prisidėti prie labai reikalingų religinių leidinių sudarymo, vertimo, redagavimo (pažymėtinas kun. Č. Kavaliausko išversto Naujojo Testamento redagavimas ir paaiškinimai, Romos mišiolo redagavimas ir kt.). O 1982 metais ėmus leisti Katalikų kalendorių žinyną, jį redagavęs kun. V. Aliulis vis įterpdavo tekstų tai apie kalbos grynumą, tai apie mūsų Šiaurės kaimynus, tai apie Ukrainos katalikus…
Ir štai atėjo Persitvarkymo metas, tauta pagaliau išdrįso prabilti. Ir kun. Vaclovas Aliulis, su bažnytinės vadovybės palaiminimu tapęs Sajūdžio Seimo Tarybos nariu, virsta aktyviu visuomenės veikėju. Jo straipsnių atsiranda anuomet populiariame Gimtajame krašte (1988 m. – Apie tikybos laisvę ir statistiką, kur jis faktais paneigia propagandinius rašinėjimus apie buvusią religijos ir jos spaudos laisvę, Šeima Lietuvoj… ir tylinti Bažnyčia – apie šeimų netvirtumo priežastis), naujuose leidiniuose Atgimime, Sąjūdžio žiniose ir kitur. Jis dalyvauja įvairiuose renginiuose, susitikimuose, diskutuoja apie dvasinę kultūrą, ieško sutarimo su prieš lietuvius kurstomais lenkais (tai dar ilgai bus jo straipsnių, interviu, pasisakymų tema Lietuvoje ir Lenkijoje, taip pat ir lenkų kalba).
O kai ateina, pasak paties V. Aliulio, „kunkuliuojantys 1989-eji“ – jis su nepaprasta energija pasineria į veiklą: aktyviai prisideda prie Ateitininkų federacijos atkūrimo komiteto subūrimo, dalyvauja Ethos sambūrio forume, „Žinijos“ draugijoje, CARITAS sambūrio steigiamajame suvažiavime, susitikimuose Kultūros ministerijoje ir… su Marksizmo-leninizmo universiteto dėstytojais, kur buvo pripažinta, kad „religinis auklėjimas gali būti panaudojamas kaip dorovinio auklėjimo priemonė“.
Pagaliau – žurnalistikos prasme svarbiausias įvykis: pradedamas leisti Katalikų pasaulis (100 000 egz. tiražu!), kuriame daugybė straipsnių ne tik religijos tema. Pasak Redaktoriaus, tai buvo „vienintelis toks leidinys be galo margai visuomenei“. Jam pavyko suburti šaunų redakcijos bendradarbių būrį, daugelis jų iki šiol aktyviai reiškiasi žiniasklaidoje. Daug rašo pats Redaktorius, ir ne tik savo žurnalui; jo straipsnių tais metais galima aptikti Gimtajame krašte, Londone leidžiamame Europos lietuvyje, JAV – Drauge ir… Komjaunimo tiesoje apie sąžinės laisvę bei jos apibrėžimą Lietuvos Konstitucijoje.

Read more on Netekome Vaclovo Aliulio…

Kovo 19-ąją staigiai užklupusi mirtis į anapusybę išsivedė 66-erių tesulaukusį Kazį Požėrą – žurnalistą,redaktorių, publicistą, kolegą ir bičiulį.

Pažinojome ir gerbėme jį kaip ypatingo žodžio meistrą, prigimties gausiai apdovanotą darbštumu, atsakomybe, kruopštumu, įžvalgumu ir teisingumo pojūčiu. Kazio širdis, protas ir plunksna aprėpė kone visas gyvenimo sritis. Jo publikacijos liko :Kauno tiesos“, „Kauno laiko“, Ūkininko patarėjo“, „Nemuno“, „Žemės ūkio“, „Tėviškės žinių“ leidiniuose. Gėrėjomės ir stebėjomės autorinėmis jo knygelėmis „Betliejaus auksas“ ir „Nubruktų dilgėlių žiponėliai“. Gražų pėdsaką jis kaip redaktorius bei sudarytojas spėjo palikti ir „Kalendoriaus“ leidykloje su autentišku K. Donelaičio „Metų“ leidiniu, „Vaikų pasakomis“, G. Genio istoriniu romanu „Pagaunės medžioklė“ ir kt.

Read more on In memoriam Kaziui Požėrai (1948–2014)…