Ką tik tu, žmogau, paimtum į rankas, visada turi galvoti, kodėl paėmei, ar esi pasiruošęs tai skaityti, o skaitydamas galvok ne tik apie tai, ką rašo autorius, bet ir ką jis tau nori pasakyti. Ar jis siekia padėti tau susigaudyti informacijos sraute, ar nori visai ko kito – prikaustyti tave prie gražiai aprašomo fakto ir nuvesti į tikslą, kad, pasinaudodamas tavo patiklumu, neatidumu, nesubrendimu, manipuliuodamas jausmais, priverstų atlikti autoriaus ar grupės draugų numatytą užduotį. 

Suprantu, kai mus sugraudina išmaldos prašytojai, rodydami savo žaizdas, ašaras, badaujančių vaikučių nuotraukas. Gali pagailėti, patikėti ir padėti arba nepadėti. Kas kita, kai kalba eina apie žiniasklaidą: laikraščiuose, žurnaluose, portaluose, įtaigiuose komentaruose per radiją ar televiziją mestelimas nekaltas, kažkur „girdėtas“ faktelis, o neretas skaitytojas ar klausytojas priima tai kaip įdomią naujieną ir ja dalinasi tarp draugų, pažįstamų, kolegų, kolektyve ar susirinkime. Autoriui ar grupei draugų, paleidusiems „antį“ gyventi, svarbu to gando sklidimo greitis ir efektyvumas. Tokių pavyzdžių apstu, o jų pasekmės labai skaudžios. Manau, kad tuo užsiima ne tik žiniasklaida, rašytojai, apsukrūs politikieriai, bet ir turintys interesų turtuoliai ar nusikaltėliai. 

Žinoma, šiandien dešiniosioms demokratiškai nusiteikusioms jėgoms ir Lietuvos žmonėms malonu, kad kūrybingos darbais, ateities vizijomis, konstruktyviomis pažiūromis „ginkluotos“ partijos laimi rinkimuose. Džiugina. Deja, turime daug povandeninių srovių ir atvirai politikų išsakomų minčių, brukamų į galvas nesusivokiantiems rinkėjams. 

Noriu pradėti nuo pirmųjų Prezidento rinkimų. Daugelis Lietuvos žmonių įsimylėjėlių akimis, kaip į gelbėtoją ir išvaduotoją, žiūrėjo į atsiskyrusios (nuo TSKP) LKP vadovą Algirdą Mykolą Brazauską. Po Lietuvą laisvai važinėjo, diskutavo, agitavo ir kitas kandidatas – Vilties Prezidentas Stasys Lozoraitis. Viskas, rodos buvo puiku, demokratiška ir nenuspėjama. Neskubėkite. Pažįstamo ariogališkio, kalėjime ir tremtyje Sibire kentėjusio dvidešimt penkerius metus, asmeniškai buvau užklaustas, už ką jam balsuoti: už komunistą Brazauską ar vagį Lozoraitį? Klausimas pritrenkė. Išsiaiškinus pasirodė, kad po kaimus sklinda kalbos, neva kandidatas iš užsienio Stasys Lozoraitis savo ir kitų sėbrų naudai pavogė visą vagoną (gal žmonės platindami tokią „svarbią“ žinią išdidino kiekį?) Italijoje saugoto Lietuvos aukso. Nuraminau žmogų, bet supratau, kad tokia sklandanti informacija, dabar vadinama „melagiena“, savo juodą darbą atliks ir europietiškos, šviesios asmenybės pirmojo prezidento poste nematysime. Pabaigą Jūs visi žinote. 

Grįžkime į nūdieną. Baigėsi pirmasis Seimo rinkimų turas. Apie koalicijas kalbėti anksti, dar nežinia, kaip baigsis kovos vienmandatinėse. Valdančiosios partijos vadovas, Kultūros komiteto LR Seime pirmininkas paleidžia visai „nekaltą“ antelę (mintis tokia) : antrame ture jokių šansų nugalėti kairiuosius kandidatus konservatoriai neturi, nes mes visi kairieji vienysimės prieš juos ir įveiksime. Gal jis tarėsi su kitų partijų lyderiais, gal toks planas subrandintas dar prieš rinkimus? Pasirodo, ne rinkėjai prie balsadėžių sprendžia apie šalies ateitį, o partijų vadukai-napoleonukai. Kaip vadukas pasakys, taip jo rinkėjas turės daryti. Manyčiau, tai aiškus demokratijos principų ignoravimas, rinkėjų kaip nemąstančios masės nukreipimas siauriems partiniams interesams, spjaunant į valstybės ateitį, traukiant ją toliau į nesibaigiančių partinių rietenų liūną. Norima, kad ir toliau būtų priiminėjami antikonstituciniai įstatymai, sudaromos visokiausios tyrimo komisijos net tyrimo komisijų tyrimui, dalijami valstybiniai postai penkių žmonių partijoms. 

Yra ir kiti manipuliavimo aspektai. Medžiagą paslaugiai pateikia Seimo nariai „susitikimuose“ su rinkėjais, partijų aktyvistai, seni komjaunuoliai ir požiūrio „prie ruso buvo geriau“ propaguotojai. Tarsi iš pirmo žvilgsnio buitiniai reikalai, bet neapsirikite – tai labai apgalvoti veiksmai, platinami šeimyniniuose pokalbiuose, įvairiuose suėjimuose, kultūriniuose renginiuose, meno kolektyvuose, pirtyse, labdaros atsiėmimo vietose, mokymo įstaigose, socialiniuose tinkluose ir kitur, kur susiburia bent keli klausytojai. 

Štai keli girdėti ir patikrinti pavyzdžiai. 

  1. „Visas Kaunas organizuojasi, kad vienmandatėse į antrą turą nepatektų konservatoriai ir Aušrinės liberalai.“ Kalbėtojai pasakoja, kaip visose apygardose telkiasi gyventojai ir jau niekas nebalsuos. Kaip matome, nepasitvirtino, bet galėjo tokiomis kalbomis kas ir patikėti. 
  2. „Konservatorių partijoje yra fašistų, besistengiančių užvaldyti partiją.“ Tai labai aktyviai platinama versija, netgi pateikiamos pavardės. Kaip žinoma, Rusijos propagandistai visas Baltijos šalių, Ukrainos (ir kitų Vakarų valstybių) dešiniąsias partijas vadina fašistinėmis, nors jos nieko panašaus nepropaguoja. Yra ir daugiau „mažesnių antyčių“, kurios skraidinamos žmonių susibūrimuose.

Iš pažiūros nekaltos manipuliacijos, net ir buitinėje aplinkoje, reikia manyti, duoda rezultatų, kitaip jų niekas nekurtų ir neplatintų taip įžūliai ir dažnai.