Mano pase įrašas: gimiau Rusijoje. Nors gimimo liudijime nurodyta: Inta, Komių autonominė respublika. Nenoriu būti gimusi Rusijoje! Šis įrašas – lyg koks įdagas ant kaktos! Įsivaizduokim, kad atvykstu į kitą šalį, kurioje mažiau žinoma apie lietuvių  (ir kitų tautybių) trėmimus į Rusijos gilumą… Kaip paaiškinti, kaip pasiaiškinti, kad nesu rusė, kad gimiau politinių kalinių, priešiškai priešiškai nusiteikusių sovietų valdžiai, šeimoje? Kaip paaiškinti, jei niekas neklausia, tik įtartinai, nedraugiškai nužvelgia? 

Bet svarbiausia– ne tai. Šiuo įrašu jaučiuosi išduodanti savo tėvus, jų patirtas kančias – ir fizines, ir dvasines. Dvasines juo labiau…Ir ne tik jų. Daugybės kalinių, per kurių kaulus buvo nutiestas geležinkelis iki pat Vorkutos, per amžino įšalo žemę. Kaliniai pastatė ir Intos miestą, kuriame gimiau. Tuo vienu įrašu nubraukiama visa skaudi istorija, uždažoma kita spalva. Teisybės ieškojimas, tiesos atstatymas reikalauja pastangų. Anot rašytojo J. Apučio, dažų sluoksnio prakrapštymas… Nenoriu būti gimusi Rusijoje, nes tai- netiesa. Gimiau Komijoje, rusų okupuotame krašte, tautelės, kuri baigia išnykti, žemėje.

Kas tie komiai? Elnių augintojai, klajokliai, medžiotojai, žvejai…Vikipedijoje radau trumpą aprašymą: žmonės dabartinėje Komijos teritorijoje apsigyveno maždaug prieš 70 000 metų. Vadinasi, jie, kaip ir Australijos aborigenai ar Amerikos indėnai- senieji žemės gyventojai, dėl neprisitaikymo prie naujų gyvenimo sąlygų sparčiai nykstantys. Jų dorovinės, moralinės vertybės naujajam pasauliui nesuvokiamos, nevertinamos, todėl nuvertinamos. Komių kalba priklauso fino – ugrų kalbų šeimai, taigi, kalbos požiūriu jie giminiški suomiams, estams… 11-14 a. komių gentys mokėjo duoklę Naugardo respublikai, 14-15 a. juos imta stačiatikiškai krikštyti, bet šamanizmo (senojo tikėjimo) išliko iki pat 20 amžiaus. 1478 m. Komijos teritorija prijungta prie Maskvos valstybės, į ją ėmė keltis rusų kolonistai. Tuo metu čia rasta vario rūdos, sidabro, vėliau – naftos. 17- 18 a. imta daugiau išvežti kailių, žuvies, įsteigta ketaus, plieno lydymo gamyklų. Atradus akmens anglies, atidarytos šachtos, bet trūko darbo jėgos.

Sovietų Sąjungoje Komija tapo viena didžiausių tremties ir kalinimo vietų. Kaliniai ir tremtiniai dirbo sunkiausiomis ir pavojingiausiomis darbo sąlygomis, jų darbas buvo nemokamas, tad buvo galima statyti miestus, tiesti geležinkelį…

Vietiniai gyventojai komiai buvo nustumti į šiaurinę dalį, kur baigiasi taiga ir prasideda tundra. Amžinas įšalas net ir trumputės vasaros metu atšyla tik pusę metro. Augmenija skurdi. Norėdami išgyventi, komiai ieškodavo darbo mieste. Komių vaikai , norėdami išmokti rašto, apgyvendinami internatuose, tėvus jie pamatydavo tik vasaros metu. Tuo tarpu sovietai , kaip ir visoje Sovietų sąjungoje, vedė nutautinimo politiką. Mažos šiaurinės tautelės, neturėjusios savo rašytinio paveldo, nutautėjo greičiau: 1939 m. komiai sudarė 72% gyventojų, o 1989- tik 23%. Komių kalba nyksta ne tik dėl gyventojų mažėjimo. Komiams, kaip ir kitoms tautoms, buvo diegiama, kad rusų tauta neša kultūrą, kad jos kalba kalbėti yra pranašumas. Tad komių, kalbančių gimtąja kalba, sparčiai mažėjo. 1992 m. pasirašyta sutartis dėl Komijos priklausymo Rusijos Federacijai. Ir nors komių kalba (kaip ir rusų) yra paskelbta valstybine, suprantama, kad tai –tik butaforija. Tai įrodo ir įrašas mano pase – Komijos kaip respublikos nebėra!

Apie ištuštėjusius miestus, paliktus namus, uždarytas šachtas (kalinius paleidus, daugeliui tremtinių sugrįžus į savo gimtąsias vietas, nebeliko darbo jėgos) papasakojo lietuvių fotografas, alpinistas Raimondas Puišys, apsilankęs Vorkutoje. Jo pasakojimą vaizdžiai iliustruoja nuotraukos, kuriose  užfiksuoti vaizdai primena Apokalipsę. Faktas, kad iš 9 šachtų šiuo metu Vorkutoje veikia tik viena, daug ką pasako apie šio krašto ekonomiką. Šiuo metu Intoje gyvena apie 24 tūkst. gyventojų. Tai prilygsta mūsų rajoniniam miesteliui. Vis ruošiausi aplankyti miestą, kuriame gimiau. Neprisiruošiau. Iš mamos pasakojimų įsivaizduodavau per sniegu padengtą tundrą lekiančius elnių kinkinius, jurtas, švytinčias dangaus užuolaidas- pašvaistes… Kita vertus, skaudu būtų pamatyti apleistas tremtinių kapines. O kalinių apskritai niekas nelaidodavo, versdavo į iškastus griovius- kalinys neturėjo nei vardo, nei pavardės, tik numerį, kurį nešiodavo ant nugaros. Kaip skaudžiai  visa tai primena įvykius Ukrainoje! Masinės kapavietės, brutalus elgesys su belaisviais, imperinis mąstymas ir jo pasekmės… Ne, nenoriu būti gimusi Rusijoje!

Regina Jasukaitienė