Archyvas kategorijai Požiūris

Tomas Čyvas. „Charlie Hebdo“ – geras verslo planas, bet ne Lietuvai

fotoAtrodo, jau daug prikalbėta ir prirėkauta apie nykštukinio prancūzų laikraštėlio keverzotojų meną ir už jį nuo pasipiktinusių musulmonų į pakaušius susirinktą šviną. Dar neįvertintas nebent rinkodarinis efektas.
Dabar menkučio Prancūzijos mastais paraštės popiergalio leidėjų verslas turi puikų šansą augti. Po pasaulį laksto susipriešinę demonstrantai, leidinys verčiamas į kitas kalbas – gyvenk ir žvenk. Galvojant šiek tiek ciniškai, galima įžvelgti net ir verslo planą.
Vietoje iššaudytų keverzotojų galima pasamdyti ir naujus, paišyti (piešti gali ir nemokėti) karikatūras jie gali nesirinkdami į vieną biurą – šių dienų technologijos tai leidžia. Šaudyti į juos bus sunkiau. Žinią, kad tai daroma saugumo sumetimais, reikia nepamiršti nuolat pranešti. Pogrindiniai kovotojai už žodžio laisvę juk bus dar įdomesni – nesvarbu, kad jų kūryba yra šlamštas. „Šiandien ir aš esu šlamštas,“ – išdidžiai plakatą ant krūtinės užsikabins tūlas kairysis ateistas arba dešinysis islamofobas ir su kukluksklano kapišonu arba vaivorykštine skarele ant kaklo neš gėlių (nebūtinai neužmirštuolių) prie kokios nors ambasados arba tiesiog kokiu nors prospektu. Kitaip tariant – kartu gins žodžio laisvę.
Kadangi progresyvėjančia ir demokratėjančia save laikančioje visuomenėje daug ir bet kokios religijos nekenčiančių buldozerinių ateistų, ir tik kitos religijos negalinčių pakęsti reakcionierių – rinka garantuota.
Atitinkamai sureaguos ir dūšeles ganymui kolekcionuojantys religiniai fanatikai arba tokiais besidedą populistai. Juk antai net Kremliaus statytinis Čečėnijoje – kriminalinė atmata, vagis ir galvažudys Ramzanas Kadyrovas prisiminė esąs musulmonas ir suvarė (pabandyk neateiti) į aikštes pasipiktinti milijoną (taip sako) čečėnų. Jų dauguma tų karikatūrų, aišku, akyse neregėjo, nes prancūzų laikraščius į kioskus ten atveža labai jau nereguliariai. Bet jie ateis arba bus suvaryti po durtuvais, kaip buvo suvaryti giedoti Rusijos himną. Arba kaip okupuotos Lietuvos mokinukai nešdavo balionus per sovietinius „prazdnikus“. Maskva už šį performansą numes dar kokį milijardą ir „didysis musulmonas“ žurnalistams vėl paaiškins, kad pinigus davė Alachas. Žodžiu, visokeriopa rinkodarinė ir net bendraekonominė nauda.
Šiaip jau nieko naujo. Pakanka prisiminti ir Salmano Rushdie istoriją, kai už knygą „Šėtoniškosios eilės“ fanatiškas Irano mula išleido fatvą, liepiančią jį nužudyti. Sulaukęs knygos tada ilgai ieškojau radikalių patyčių iš Islamo, bet argi svarbu, kiek ten jų esama? Kartkartėmis vis pasirodydavęs priminimas, kad nuo fanatikų S. Rushdie saugo britų specialiosios tarnybos, buvo geriausia reklama rašytojui, kurio talento neginčiju.
Tiesa, jei Lietuvoje koks nors 2000 egzempliorių tiražo leisgyvis laikraštukas pabandys pakartoti ką nors panašaus – tai nesuveiks. Paskelbus tokią karikatūrą – nieko daug nebus. Parėkaus keli intelektualai, kurie ir šiaip dažnai rėkauja.
Jei karikatūra bus apie gėjų, iš kovos prieš diskriminaciją gyvenantys visuomenininkai paprašys daugiau pinigų iš visokių fondų, interviu duos Aušrinė Marija Povilionienė. Kažkas demonstratyviai prisipažins esąs gėjus, nors toks nėra, ir gaus kokią nors tolerancijos premiją.
Jeigu pasirodys karikatūra, kurioje apkakojamas Jėzus Kristus, pasisakys vyskupai ir Algirdas Patackas. O koks nors apsirūkęs kairysis menininkas jiems atsikirs arba parodys priešais Arkikatedrą nuogą užpakalį bei gaus 30 eurų baudų.
Net jei nuneši ir numesi karikatūras su pranašu Mahometu po azerbaidžaniečių ar totorių bendrijų pirmininkų durimis, nieko radikalaus nebus. Nieko nebus, net jei nuneši prie kurios nors iš kelių mečečių. Sunku pasakyti, ar bus (ir ar bus sėkminga) byla net dėl įžeidimo, nes nuo pasikėsinimų įžeisti teisėsauga efektyviai saugo nebent prezidentę.
Mat Lietuva yra patyčias mėgstanti ir tik formaliai su jomis kovojanti šalis. Visuomenė čia yra pripratusi ir užgrūdinta. Dar sovietmečiu didelėje dalyje Lietuvos ugdymo įstaigų galiojo sovietinei karinei „diedovščinai“ ir „zonai“ artimi paauglių tarpusavio santykiai. Tiesa, formaliai tada to niekas neskelbė ir nepripažino, tad problemą imta akcentuoti tik tada, kai nebeliko cenzūros, galinčios ją nuslėpti. Per daugybę tokių girnų perėję mūsiškės visuomenės individai ims jautriai reaguoti į kažkokius piešinėlius laikraštyje ar portale? Daugumą tai jaudina tiek pat, kiek keiksmažodžiai ant tvorų.
Tiesa, patyčios – viešos, televizinės, šiurkščios ir nerafinuotos – labai vartotina ir gerai parduodama eterio prekė, tik rinka, gaila, nedidelė. Juk belsti, pasistačius televizijos kamerą, į prasigėrusio vargetos gryčios langą ir klausti, kodėl jis neištikimas žmonai, juokinga. O jei jis dar pargrius į karutį su mėšlu – tai jau priežastis ne juoktis, o stačiai žveeengti. Net policija nesugalvoja nieko geriau, kaip savo darbą populiarinti televizijos laidose, kur būtinai reikia parodyti kažkokio nelaimėlio išpuvusius dantis. Kam ten rūpės, jei į kokią ikoną panašus daiktas šmėstels ekrane, rodant eilinį „linksmą“ siužetą iš Naujininkų bendrabučių ar valkatų lindynių. Dėl tokių dalykų pas mus mušamasi ir net bylinėjamasi gausiai nebus, juolab nebus šaudoma, o nedidelei rinkai ir toliau mažėjant patyčių niša irgi jau bemaž užimta.

Read more on Tomas Čyvas. „Charlie Hebdo“ – geras verslo planas, bet ne Lietuvai…

Arnoldas Aleksandravičius. Užmiršę senąją Lietuvą tiks naujajai Rusijai?

A.Aleksandravičius

A.Aleksandravičius

Mūsų visuomenė dažnai svarsto „kaip pagerinti verslo aplinką Lietuvoje ir sustabdyti emigraciją“. Net moksleiviams rengiami tokie „idėjų konkursai“. Prieš ketverius metus, 2010-ųjų gegužės 21 d., Tauragės Žalgirių gimnazijos merginos Seimo nariams išdėstė labai šiuolaikišką, realistišką „alternatyvią Vyriausybės programą“: reikia rečiau ir tyliau minėti (geriausia –visiškai užmiršti) sovietų okupaciją, masines darbščiausių Lietuvos ūkininkų tremtis į Sibirą, išniekintus lietuvių partizanų palaikus miestelių aikštėse prie Rusijos kariuomenės garnizonų ir ginkluotų parsidavėlių būstinių, nes Lietuvos Gedulo ir vilties, Okupacijos ir genocido dienos nepatinka Rusijai, kuri, anot Tauragės „žalgiriečių“, yra „pagrindinė mūsų šalies strateginė partnerė, svarbiausia energijos išteklių tiekėja“…
Konkurso organizatorius liberalas Petras Auštrevičius atidžiai susirašė į savo nešiojamąjį kompiuterį modernių moksleivių pasiūlymą dažniau rengti tranzitinės Lietuvos politikų ir verslininkų „pasitikėjimo“ konferencijas su Vladimiro Putino patarėjais, o jeigu pasiseks – net ir su pačiu Šeimininku.
Šiuolaikinis lietuviškas jaunimas su XX a. 4-ojo dešimtmečio Lietuvos-SSRS draugystės organizacijos narių mąstysena ne iš Rusijos „karinių- patriotinių stovyklų“ iškrito (nors pastaruoju metu vis dažniau girdime, kad kai kurie jaunieji Lietuvos piliečiai stažuojasi ir ten). Tokią šiuolaikinių lietuviukų pasaulėžiūrą nulipdė ( nudrėbė) jų pedagogai, skatinantys savo mokinius žvelgti plačiau, atsiverti Rytams ir Vakarams (šia kryptimi – kiek leis Šeimininkas).
Iki šio gruodžio 1,5 tūkst. Lietuvos pažangiųjų mokytojų (matyt, ir Tauragės Žalgirių gimnazijos lituanistai) surašė peticiją, kad dvejus metus rengiama nauja mokyklinė lietuvių kalbos ir literatūros programa bus labai bloga, perkrauta Lietuvos didžiųjų kunigaikščių laiškų,1988 m. Sąjūdžio ir 1990 m. Atkuriamojo Seimo vadovų kalbų, pogrindinės katalikiškos spaudos leidėjų kaltinimų sovietų okupacinei valdžiai SSRS teismuose tekstais, žalos jaunimo sąmonę „siauromis politinėmis nuostatomis“, pasenusiomis tautiškomis sakmėmis ir padavimais, „nebeaktualiais“ Šventojo Rašto pasakojimais, „vien apie lietuvišką kaimą“ rašiusių XX a. literatūros klasikų apsakymais.
Bet labiausiai kolektyvinės peticijos autoriai susirūpinę, kad per pamokas nagrinėjamos „rūsčios, griežtos“ Lietuvos antisovietinių 1944-1953 metų partizanų dainos „Palinko liepa šalia kelio“, „Kai laisvės aušroj mes išėjom“ atims iš mokinių „skaitymo malonumą“. Pusantro tūkstančio mokytojų įsitikinę, kad jaunoji išmaniųjų telefonų ir socialinių tinklų karta nesupras, kokią žinią jai prieš 65 metus stengėsi perduoti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Dainavos apygardos vadas, nedaug už dabartinius dvyliktokus vyresnis vakarykštis Alytaus gimnazistas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, prieš pat didvyrišką mirtį savo dienoraštyje svarstęs: „ Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoj, aš neišvažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant (…). Pagaliau, mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo Tėvynės neapleidom.“
Naujoji mokyklinė lietuvių kalbos ir literatūros programa turi trūkumų. Bet ne tokių, apie kuriuos kalba „pasipiktinusi pedagogų bendruomenė“. Į naujus literatūros vadovėlius Švietimo ir mokslo ministerija ketina sugrūsti ir Bernardo Brazdžionio, ir Salomėjos Nėries lyriką. Keista kaimynystė. Dainius, šaukęs okupantų užguitą tautą atsitiesti, ir Maskvos propagandos lakštingala. Į kompaniją betrūksta V. Lenino literatūrinės premijos laureato Eduardo Mieželaičio. B. Brazdžionis 1943 m. išleido poezijos rinkinį „Per pasaulį keliauja žmogus“, o E. Mieželaitis 1953 m. „už Atlanto prieglobstį suradusiai lietuvių liaudies atplaišai“ atsakė „kumščiu geležiniu“ – eilėraščiu „Per pasaulį keliauja šuva“.
B. Brazdžionis nebuvo vien minios poetas, propagandininkas. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė neseniai lankėsi Vilniaus Santariškių vaikų ligoninėje ir dovanojo knygų ligoninės bibliotekai. Taip pat ir iliustruotą Vytės Nemunėlio poemėlę „Meškiukas Rudnosiukas“. V. Nemunėlis – B. Brazdžionio literatūrinis slapyvardis, linksmojo lokiuko Rudnosiuko nuotykius be galo mėgo prieškario vaikai, o šiandieniai pypliai nuskriausti – nežino, kas ten „šliumpu-pumpu, šliumpu-pumpu“ sunkiai eina miško takeliu.
Jeigu dar vienas „protestuotojų“ nemėgstamas literatas Jonas Biliūnas, kurio alegorinės novelės „Kliudžiau“, „Laimės žiburys“ niekuo nenusileidžia prancūzų lakūno Antoine de Saint-Exupery apsakymui „Mažasis princas“, būtų rašęs angliškai arba prancūziškai ir nebūtų mažos tautos atstovas, šiandien galėtume didžiuotis savu Nobelio literatūros premijos laureatu.
Kur kitur, išskyrus mokyklines literatūros pamokas, kurias nepatenkintieji pedagogai siekia apvalyti nuo „senienų“, Lietuvos vaikai bent akies krašteliu žvilgteltų į lietuvių tautinės savigarbos žadintojo sulenkintoje ir surusintoje XIX a. Lietuvoje, istoriko Simono Daukanto veikalą „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“?
O istorinę atmintį praradusiam brandos atestatą gavusiam Lietuvos jaunimui, gyvenančiam Londone, bet šėlstančiam gastroliuojančių Rusijos estrados žvaigždžių koncertuose, savo „ideologines vertybes“ ir pilietybę mielai suteiks V. Putino naujoji Rusija.

Read more on Arnoldas Aleksandravičius. Užmiršę senąją Lietuvą tiks naujajai Rusijai?…

Regina Pupalaigytė. Žmonės, tapkime matomi!

OLYMPUS DIGITAL CAMERAIš reikalo radosi tokia antraštė. Labai svarbaus, nors labai nenaujo.
Ir – iš asmeninės nuoskaudos.
Kol kas nepiktas toksai straipsnio pavadinimas, o greičiau meiliojo animacinio katino Leopoldo intonacijomis išsakomas prašymas.
Apie nuoskaudą
Vis dar negalėdama nusiraminti, traukiau iš spintelės makaronus ir… daugiau nei pusė pakelio tik šliopt ir pabiro ant grindų – mano kojos jau buvo susitvardžiusios, o rankos tebedrebėjo. Kad ir kaip stengėsi maniškė aukštakilmė (iš Amalių kaimo) keturkojė dvarininkaitė iškrapštyti išsilaksčiusias miltines kriaukleles iš po šaldytuvo ir indaujos, jai nepasisekė. Teko šeimininkei visai ne pagal grafiką atsiboginti dulkių siurblį.
Kai antru bandymu vis dėlto užsiganėdinau pieniškos sriubos vakariene ir patraukiau lovos link, negalėjau užmigti. Vos tik užsimerkiu, iššoka šviežiai patirto siaubo vaizdas. Kėliausi gerti arbatos, sprendžiau kryžiažodžius, skaičiau nuobodžiai rimtą teologinį straipsnį. Nepadėjo. Galiausiai griebiausi migdomųjų.
Susumuoju. Prarasti makaronai (bala nematė pusantro lito); neplaniniu laiku dūzgintas dulkių siurblys (et, gal tik koks puskilovatis prikapsėjo); kitąryt smarkiai pramiegojau (nepabėgs tie darbai); sunaikinta didelė sauja neuronų (labai gaila, nes šitos prakilniosios ląstelės, skirtingai nuo niekšingųjų riebalinių, žūsta negrįžtamai, o jų jau daugybę suspirginau per ligšiolinį savo amželį).
Apie reikalą
Kasdienis jis. Toks įprastas ir priprastas, kad gal nė nereiktų rašyti. Kita vertus, priedermė išjungti mobilųjį telefoną einant į įstaigą, renginį ar bažnyčią jau kažin kada turėjo pavirsti automatiškai atliekamu ir instinktyviu veiksmu, o ką natūroj turim, t. y. girdim? Kas iš jūsų atsimena bent vieną spektaklį, koncertą, susitikimą ir pamaldas, kad kieno nors kišenėj arba rankinėje nesuskambėtų tasai aparatėlis?
Žiemos išvakarių šiokiadienio popietė. Jau sutemę. Nenutrūkstamas iš darbo automobiliais grįžtančiųjų srautas. Ilga dvipusio eismo gatvė ties apie „viską pagalvojančiu“ prekybos centru kone kas pusšimtį metrų sukarpyta pėsčiųjų perėjomis. Per šiuos „zebrus“ abiem kryptimis be paliovos kulniuoja žmonės. Absoliuti dauguma apsidangstę tamsiais drabužiais. Jaunimas dar ir ausinukais apsikamšęs. Netoliese – universiteto bendrabučiai, tai eidami nusipirkti alaus ir skrebučių studentai turbūt klausosi uolesnio kolegos įrašytos dėstytojo paskaitos.
Pėstininkai – žingt, mes, trijose eilėse ratas ratan sugludę vairuotojai, – stopt. Vėl žingt – vėl stopt. Ir vėl.
Beveik vokiška tvarka? Anaiptol. Didžiuma žingsniuojančiųjų į tuos dryžuotus savo ruožus varo nestabtelėdami ir nežvilgtelėdami nei kairėn, nei dešinėn. Ir visi juodi juodutėliai, beveik ištirpstantys tamsoje.
Ir – JOKIŲ ATŠVAITŲ.
Per keliolika žingt–stopt minučių nežybtelėjo jokia švieselė.
Jau bebaigiant prašliaužti šitą stumk–trauk atkarpą, išsyk už perėjos prieš pat priekinį stiklą išniro tamsus siluetas. Visu penkiasdešimtpenkiakilograminiu kūnu desperatiškai stabdžiau savąjį opeliuką. Jis pastėro ir sužvigo. Gal labiau už mane išsigando. Mudviem dar nėra taip atsitikę. Bet sustojo. Per Marytės plauką nuo pėsčiojo.
O tasai pasišokinėdamas nuliuoksėjo įstrižaine per tolesnes dvi eismo juostas, lygiai taip pat nušiurpindamas kitus automobilius ir jų vairuotojus.
Bet jeigu bent vienas nebūtume spėjęs sustoti?..
Nepasakosiu, kaip drebėjau, kol parsigavau namo. Nedejuosiu, kad salone pasklido rankinuko ir trijų pirkinių maišų turinys. Kai kas irgi nukentėjo negrįžtamai. Ilgai jausiu iš sudužusio flakonėlio pasiliejusio tualetinio vandens aromatą. Tekvepie lyg odė džiaugsmui, kad šįkart spėjau sustoti.
Šiurpūs skaičiai
Nuo aprašytojo įvykio praėjus daug laiko pastudijavau Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2013 metų avaringumo analizę mūsų šalyje:
Avaringiausias paros laikas – nuo 17 iki 20 val.
Pernai autoįvykiuose žuvo 98 pėstieji. Iš jų tamsiuoju paros metu – 63. Sutemose sužeisti 357.
Išaiškinti 17633 pėsčiųjų padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai.
Šalies policijos padaliniai, vykdantys eismo priežiūrą, šiemetės veiklos prioritetų sąraše pirmuoju punktu įrašę: „Pėsčiųjų daromų Kelių eismo taisyklių pažeidimų išaiškinimas ir jų prevencija (ypatingas dėmesys skiriamas atšvaitų, kitų šviesą atspindinčių elementų naudojimui tamsiuoju paros metu, elgesiui prie pėsčiųjų perėjų, ėjimui per važiuojamąją kelio dalį).“
Pasak vienoje radijo laidoje kalbėjusio Policijos departamento Komunikacijos skyriaus viršininko Ramūno Matonio, pėstieji taip pat yra eismo dalyviai ir privalo laikytis Kelių eismo taisyklių (KET). „Pėstieji piktinasi policijos pareigūnų mėginimais juos bausti, bet mes į tai žiūrime griežtai ir nuolaidų pėstiesiems nebus: jie bus baudžiami, jei nenešios atšvaitų, pažeis KET, – įspėjo pareigūnas. – Įžengti į važiuojamąją dalį leidžiama tik po to, kai įvertinamas atstumas iki artėjančių transporto priemonių bei įsitikinama, kad įėjimas į pėsčiųjų perėją yra saugus.“
Vargu, ar beverta pridėti į pabaigą artėjančių 2014-ųjų tragiškosios statistikos skaičių. Tamsoje aiškiai švytuojančių pėsčiųjų tebėra beviltiškai maža.
Leopoldiškas prašymas
Automobilių dabar Lietuvoje, regis, daugiau nei gyventojų. Vairuojam kone visi, išskyrus kūdikius. Pėstute ilgiau ar trumpiau pėdinam tikrai visi, irgi išskyrus kūdikius. Tai kodėl rudenį ir žiemą, kai labai anksti sutemsta ir pasidaro slidu, vieni su kitais šitaip negerai elgiamės nenešiodami atšvaitų?
Jei nenorite nuo galvos iki kojų apsisagstyti abipusiškai išganingais daikčiukais, nešiokite nors tą privalomąjį vieną. Blogiausiu atveju apsireikškit tamsybėse bent kuo nors baltu – šaliku, kepurike, skarele, plastikiniu maišeliu. Priminimas iš optikos srities: juoda spalva sugeria šviesą ir „pradangina“ tamsiai vilkinčiuosius, o balta ją atspindi ir tuos žmones „parodo“. Tai ir pasirodykit! Ir būkit geri, nelįskite vairuojantiesiems po ratais!
Ojojoj, rašančiajai ima kilti pyktis… Dedu tašką.
Žmonės, gyvenkim draugiškai. Tapkime matomi!

Read more on Regina Pupalaigytė. Žmonės, tapkime matomi!…

Vanda Ibianska. Šis bei tas apie kariškius

vanda6Mane, nejauną ir fiziškai neįdomią moterį, prigavo vienas kapitonas. Žinote, kuris? Ogi karo kapelionas! Paprašiau supažindinti su kuriuo nors karininku, kad galėčiau paklausinėti apie karių gyvenimą. Be to, žvėriškai noriu, tiesiog geidžiu pavaikščioti po kareivines, visur pakaišioti nosį. Visur, išskyrus ginklų saugyklą, nes šautuvų ir visokių ten brauningų mirtinai bijau. Ir ką? Ir prigavo, nesupažindino.
Redakcijoje pasigyriau, kad eisiu į kareivines (kai dar nebuvau prigauta), susitiksiu su kariškiais. Bendradarbiai subruzdo: „Turime dvi netekėjusias, surask joms vyrus karininkus.“ Esu pareigingas žmogus, todėl klausiu vienos visai jaunos kolegės, dar studentės, kokio vyro ji norėtų. Išgirdau: „Kad būtų gero kūno sudėjimo, aukštas ir protingas.“ Na, nieko naujo. Mano mama pasakojo, jog jos jaunystėje populiarus bei vertinamas tipas buvo „aukštas, juodas, garbanotas“. Tiesa, mano jaunystėje (et, seniai jau ji palėpėje…) kelti kiti reikalavimai jaunikiams. Vertinome protą, išprusimą, humoro jausmą, blaivybę ir… antisovietines pažiūras. Kažkaip to ūgio ir grožio neakcentavome. Na, bet gal tik mano aplinkoje taip buvo? Kas ten žino.
Tą pačią dieną „kavinomės“ su dviem draugėm ir jų dukterimis. Ir vėl, sprogdama nuo smalsumo, pasakoju, kad gal eisiu į kareivines, matysiu kariškių. Jei pavyks aptikti viengungių, tai ar norėtų susipažinti? Abi panelės, irgi jaunos, bet jau po studijų, tuoj pat susidomėjo. Paklaustos, kokio vyro norėtų, pagalvojusios atsakė, kad negeriančio, protingo, „nesmarkaus“, o karininko profesija joms labai imponuoja. Mat kaip yra. Karininkai visada ir visoms damoms patinka.
Kaip sakoma, prie daikto pasikalbėjau su laiptinės 16–18 metų kaimynais. Vaikinų nuomonė buvo vieninga ir tvirta, bet lakoniška: „Kariškiai – jėga!“ Štai taip.
O ką gi aš žinau apie kariškių gyvenimą ir kaip jį įsivaizduoju? Man viskas atrodo štai taip.
Tarnauti kariuomenėje – tai tau ne žvirblius melžti. Keltis reikia beprotiškai anksti. Žaibiškai praustis, rengtis, pusryčiams valgyti košę, valyti dantis, stovėti rikiuotėje, žygiuoti, daryti visokius „egzersisus“ su ginklais, bėgti, plaukti su pilna mundiruote ir kuprine ant pečių per dumbliną ežerą, pagal grafiką visiems vienu metu sutūpti viešai neskelbtinu reikalu miškelio prieglobstyje, šliaužti per ražienas ar Kauno gatvėms identiškus paviršius, vėl valgyti košę, tik šį kartą gal žirnių, mokytis, t. y. atmintinai kalti, panašioje į sporto salę vietoje ardytis iki devinto prakaito, vėl valgyti košę (gal perlinę?) ir t. t., ir pan. Tai čia būtų pėstininkams. Gi ką daro artileristai, aviatoriai, kiti motorizuotieji, sunku įsivaizduoti. O jau inžinerinis pulkas, tai visai baisu!
Štai kodėl mes, civiliai, į kariškius žiūrime su baiminga pagarba. Nes yra už ką gerbti. Tarnavimas kariuomenėje – ne istorija su geografija! Nors geografijos, ko gero, trupučio reikia. Ar kokios topografijos.
Dar vienas sukrečiantis dalykas yra uniformos priežiūra. Imkim, pvz., gydytojus. Kokį chalatą užsivilko, toks gerai. Svarbu, kad būtų švarus. Kariams viskas kitaip. Uniforma turi būti kaip ledas, batai kaip veidrodis, kepurė kaip meno kūrinys. Baisiausia, turbūt, yra sagos. Joms reikalinga ne mažesnė tvarka, kaip NASA kosminiam aparatui.
Pagalvojus, kokiai civilei moteriškei – tai kas jai! Atirusius sijono palankus visada gali „grafke“, oficialiai vadinama žiogeliu, greitosiomis prisisegti. Negražu, žinoma, bet trumpam vis išeitis. Tačiau karys su „grafke“?! Na jau ne! Vadinamasis kario įpakavimas dieną naktį privalo būti perfectum. Atsipalaiduoti galėjo koks nors Pendžabo šaulių pulko majoras, bet tik praeityje. Nes ten Indija. Tigrai, skorpionai, kobros, gal netgi ir varanų tada buvo. Čia tau ne gegutės ir čiurliai. O Lietuvos karys visada esti kaip, na, kaip… Kaip Briusas Vilisas, štai koks! Ir jo uniforma elegantiška lyg Džordžo Klunio kostiumas.
Viską susumavus, galima tik patvirtinti išvadą: kadangi karius yra už ką mylėti, tai mylime jus be jokių pastangų, kažkaip savaime.
Nors ir nedaug težinau apie mūsų kariuomenę, bet tvirtai tikiu, kad kilus pavojui apginsite Lietuvą. Laisvę, mus, vaikus ir namus. Pasitikiu jumis ir tai nėra tušti žodžiai.
Dažnai pagalvoju apie jūsų šeimas. Mamas, jus mylinčias besąlygiškai, iki paskutinio atodūsio. Tas, kurioms jūs visada esate ir liksite vaikai. Berniukai ir mergaitės. Brangūs, nuostabūs, gražiausieji, protingiausieji. Ir apie tėvus, paauglystėje vadintus „mano senis“. Jie rūpinosi ne vien tuo, kad būtų už ką nupirkti batukus, kuprinę, striukę, knygas. Jie įkvėpė jums kario dvasią. Esu tuo tikra, nes jei ne šeimoje sklindantys fluidai, pasuktumėte kur nors į ekonomiką, geodeziją ar menotyrą. Ką ir bekalbėti apie jūsų pačių moteris, kurios ne vien gimdo, augina vaikus, kepa, verda, prižiūri tvarką, sukuria tai, ką vadiname namais. Jų gyvenimas vis dėlto kitoks, nei, tarkim, gydytojų ar redaktorių žmonų, nes visada gali atsirasti netikėtumų. Kaip ir tėvams, joms rūpite kiekvieną dieną, valandą. Kai esate susipykę – irgi. Taip, būti kario žmona yra garbė, bet tuo pat metu ir nuolatinis rūpestis.
Mes, Lietuvos piliečiai, dėkojame jums, kad saugote mus, kariai! Esame dėkingi ir jūsų šeimoms.

Read more on Vanda Ibianska. Šis bei tas apie kariškius…

Tomas Čyvas. Informacinio karo pokaris

tomasLietuva turi laimėti informacinį karą ir baigtas kriukis. Taip yra pareiškę aukščiausi šalies vadai, už kurių įžeidimą (ir net pasikėsinimą įžeisti) gresia jei ir ne baudžiamoji byla, tai bent atleidimas iš valdiško darbo, uoliam piliečiui įskundus. Nesigilinant į tai, kas ten kam špygą parodė ir kaip tai susiję su kokio valdiško veterinoriaus galėjimu dirbti, verčiau pasvarstyti – kaip kariauti tą propagandinį karą žiniasklaidoje ir kada jau būsime jį laimėję.
Pirmiausia, įvertinkime karo intensyvumą.
Susivedu į google.com paiešką rusiškai: „западная пропаганда подрывает авторитет“ (Vakarų propaganda griauna autoritetą) – gaunu 259 000 rezultatų. Suvedu lietuviškai : „Rusijos propaganda griauna autoritetą“ – pasiūla maždaug 10 400 nuorodų. Įvertinus auditorijų dydį akivaizdu, kad mobilizacija ir nuorodomis į tai, kad „priešas nesnaudžia” –nenusileidžiame.
O dabar pažiūrėkime į instrukciją – kaip atpažinti priešą.
Priešas, kaip žinia, siekia „Skatinti valdžios ir tvarkos kritiką. Prisidengiant „žodžio laisve“ reikalauti, kad kiekvienas kritikuojantis ir klibinantis režimą bei valdžią turėtų tribūną žiniasklaidoje.“ Bet… šitą teiginį paėmiau būtent iš rusiškos nuorodos į instrukciją, kurioje paaiškinama, kaip atpažinti niekšingus Vakarų šnipų, kurių aplink pilna, propagandos kėslus. Nieko nepadarysi – kare, kaip kare. Metodika turbūt irgi dėsningai panaši.
Taigi, pagal visą šią nenumaldomą logiką ir Valstybės saugumo departamento pateikiamus rašinėlius, kurių dalis įslaptinami, paskui nevykusiai išslaptinami, priešas jau neabejotinai šiapus vartų ir todėl reikia riboti visokių valdžios sprendimų kritikų prieigą prie žiniasklaidos tribūnų. Taip pat kolektyviai skųsti ir smerkti visus, kas būna išgirstas nepagarbiai burnojantis prieš valdžią ar pastebėtas nusispjovęs į bent vieno šalies vadovo portreto pusę?
Sumanymas gal ir neblogas, tik kada bus galima sustoti? O gal dar, kai kurios ukrainietiškos žiniasklaidos pavyzdžiu (kalbinti tenykščiai kolegos sutinka, kad tokia problema egzistuoja), imti kurti ir platinti išfantazuotas propagandines žinias? Tai labai nesunku padaryti net ir nesąmoningai. Antai, „Veidaknygėje“ neaiškaus šaltinio paskleista ir ukrainietiškų portalų kelis kartus pakartota žinia, esą JAV jau pripažino Ukrainą savo sąjungininke, nes Senatas už tai balsavo paskutiniame skaityme, buvo net solidžių Lietuvos apžvalgininkų pasveikinta, parašant „Valio“. Šią „žinią“ paskubėjo paskleisti ir į akademizmą pretenduojantis portalas Geopolitika.lt. Viena tik nelaimė – patikrinus JAV Senato puslapį paaiškėja, kad tuo metu institucija atostogavo ir nebalsavo visai dėl nieko.
Galima suprasti besiginančią Ukrainą, bet net ir jų atvejis nėra pateisinamas. Ką tokia fiktyvi žinia reikš ja patikėjusiems, kurie nesulaukia jokių paneigimų? Ogi tai, kad bus laukiama Amerikos pagalbos ir paskui piktinamasi JAV išdavyste. Kur tai girdėta? Ogi ligi šiol gajoje propagandoje apie neva egzistavusius JAV pagalbos įsipareigojimus mūsų pokario partizanams. Viso to rezultatas – pasitikėjimo ne tik išdavusiais Vakarais, bet ir savo valdžia bei žiniasklaida griovimas. Ačiū Dievui, to mūsuose daryti dar nereikalaujama, bet nemažiau verta pamąstyti ir apie padarinius, kuriuos gali turėti skatinama autocenzūra, kai diegiama nuostata, kad „Rusijos grėsmės akivaizdoje valdžios kritika naudinga tik priešams“. Kokia bus „pokarinė“ atmosfera ir praktika, po tokio informacinio karo, jei leisimės į jį įveliami tokiu pavidalu? Sakome vadas, galvojame – valstybė ir atvirkščiai? Reikia priminimų, kur tai esame girdėję?

Read more on Tomas Čyvas. Informacinio karo pokaris…

Zofija Sasnauskaitė. Vietoj paparčio žiedo

Likimas lėmė, o gal pati pasirinkau, kad gana dažnai lankausi Karveliškėse, valstybės lėšomis palaidotų žmonių kapinėse. Ten savo anytos įgeidžiu atgulė tos pačios daugiabučių namų laiptinės kaimynas. Pažvelgęs į terasinį blokinį namą nė neįtartum, kad jame slypi ant jaučio odos nesutalpinamos istorijos…
Bet dabar ne apie tai. Grįžkime į Karveliškes, į metą, kai Saulė pasiekia aukščiausiąjį pakilimo tašką. Matyt, žmonės į tai reaguoja panašiai kaip per Kūčias, Kalėdas. Tuo įsitikinau birželio dvidešimtąją būdama toje apleistoje kapinių dalyje.
Žolė, kaip ir dera prieš Jonines, iki kelių. Niekas čia jos nešienavo, nors centrinėje kapinių dalyje buvo pjaustomos medžių šakos, nuolat valomi šiukšlių konteineriai…
Tąkart užmirštame kampelyje nustebino lankytojų gausa. Šį žodį imu į kabutes, nes nebuvo ten masių. Tačiau, jei anksčiau lankydavausi vienų viena, nebent koks kiškelis nušuoliuodavo, užkukuodavo gegutė ar kranktelėdavo varna, šįsyk pamačiau net du lankytojus.
Prieidama prie savojo stataus tako, vedančio į tą retai lankomą kapinių kampelį atkreipiau dėmesį į automobiliuku atvažiavusius žmones. . Pirmoji mintis -Išlipusi iš jo raudona striuke vilkinti moteris labai nervingai užsirūkė, kiti du – vyras ir moteris – buvo ramesni.
Nuėjusi prie savo lankomo kapo išgirdau balsus ir pamačiau tą pačią trijulę. Juodaplaukė, kaip ir pirma, nervingai rūkė, o vyras ir moteris brido per vešlias žoles. Po kokių penkiasdešimties metrų sustojo, prakalbo apie buhalterę, moteris sakė, kad jos tėvas galbūt dar turi dalgį, tad jį paims ir apšienaus tą plotelį…
Pažvelgusi į dešinę pamačiau dar vieną moterį, braidžiojančią po vešlią kapinių žolę ir kažko ieškančią Pirmoji mintis – prieiti, padrąsinti ją. Po akimirkos – kodėl? Juk pati perėjau kančių kelius, kol man artimo žmogaus kapelis tapo matomas, gal net patrauklus…Kiek pajėgiu, apraunu žoles ir nuo gretimo kapelio, kur ilsisi labai jaunas žmogus. Deja, jo amžino poilsio vietos niekas nelanko.
Pastebėjau, kad kapais geriau rūpinasi pravoslavai, o ne mes, Marijos žemės žmonės.
Per lietų pasodinusi gėlytes ir atbėgusi į autobuso išvykimo stotelę, pamačiau baltą katiną, savo draugą, kurį nuolat šerdavau dešrele, nusipirkta su bandele, kai būdavau labai išalkusi. Bandelės katinėlis neėsdavo. Duok jam mėsytės… Duodavau.
Dabar, net vėl pasikartojus lietui, baltasis katinas išdidžiai tupi taškomas stambiais lašais. Tiesa, nebe toks gražus, kaip buvo prieš tris savaites. Murzinokas, bet katiniškai išdidus.
Kokios artimos tos apleistosios kapinės ir iš namų išvytas katinėlis. Kad taip atsirastų šiltos širdys ir darbščios rankos, kurios paglobotų tas valstybės lėšomis palaidotų žmonių kapines.

Read more on Zofija Sasnauskaitė. Vietoj paparčio žiedo…

Vaiva Radikaitė. Dar vieniems „Pragiedruliams“ nuėjus

D3X_1664_WEBPraėjo dar vienas „Pragiedrulių“ konkursas. Tyliai, beveik nepastebimai. Kai 2002 metais nuspręsta skelbti geriausių kultūrinių televizijos laidų konkursą, tuomet dar be pavadinimo, tiek rengėjai, tiek dalyviai tikėjo, kad su laiku tai bus tikra kultūrinės žiniasklaidos šventė, kur matysime geriausias iš geriausių TV laidas, kurias noriai rodys ne tik vietinės, bet ir nacionalinės TV kanalai. Po kelerių metų konkurse ėmė dalyvauti ir radijo laidos. Taip pat konkursas gavo puikų pavadinimą – Pragiedruliai, paskolintą iš Vaižganto epopėjos, kurios paantraštė pavadinimą dar patikslina: vaizdai kovos dėl kultūros.
Metai bėgo, o konkursas taip ir netapo švente. Lietuvos žiūrovai nepamatė geriausių laidų Lietuvos nacionalinių televizijų eteryje, o kasmet vis daugiau laidų pateikiantis Lietuvos radijas galutinai atbaidė mažesnes radijo stotis nuo dalyvavimo konkurse. Ir čia iškyla dilema: ar teisingai organizuojamas konkursas, jeigu jame iš 25 pateiktų radijo laidų tik 3 yra iš regionų (jeigu radijo stotį „Znad Wilii“ laikysime regioniniu radiju)? Pamenu, dar visai neseniai konkurse dalyvavo ir Alytaus FM99, ir Tauragės radijas, ir klaipėdiškiai. Galima suprasti mažųjų radijų redaktorius: ar įmanoma vieno miesto ar regiono radijo stočiai konkuruoti su geriausius žurnalistus susirenkančia LRT? Manau, kad ne. Tad ar ne teisingiau būtų, jeigu laidos varžytųsi su sau lygiais konkurentais, o ne su profesionaliausio šalies radijo kūryba? Netgi nacionalinės komercinės radijo stotys ėmė privengti Pragiedrulių (šiemet aktyviai dalyvavo tik Žinių radijas, tačiau negavęs jokios, net paskatinamosios premijos, nežinia, ar ryšis kitąmet). Kai konkurse dalyvauja 3 nacionalinės radijo stotys (LRT, Žinių radijas, Marijos radijas) ir 3 regioninės (A2, Pulsas ir Znad Wilii), kalbėti apie Lietuvos kultūrines laidas per radiją, net susidaryti kokį nors vaizdelį apie jas yra sunkus uždavinys. Gal net ir neįvykdomas. O „Pragiedrulių“ viena iš misijų turėtų būti tokia – parodyti kiek įmanoma plačiau visą kultūrinių radijo laidų panoramą, populiarinti ir skatinti tokių laidų kūrimą. Apmaudu, kad regioninės radijo stotys, kad ir su menkais resursais kuriančios krašto istorijos, etnokultūros laidas, nedalyvauja konkurse, ne be pagrindo manydamos, kad nuo laureatų pyrago joms, ko gero, nenukris net ir trupinių.

Read more on Vaiva Radikaitė. Dar vieniems „Pragiedruliams“ nuėjus…

Vaiva Radikaitė. Apie rusiškus kanalus, žodžio laisvę ir demagogiją

Žodžio laisvė neabejotinai yra viena didžiausių demokratijos vertybių, kurią reikia ginti beveik be išlygų. Tačiau bet kuri laisvė negali būti be ribų. Kiekviena visuomenė pagal savo patirtį, kultūrą, tradicijas apsibrėžia (arba bando apsibrėžti) ribas, už kurių ta ar kita laisvė grasina virsti anarchija ir ima trukdyti pačiai bendruomenei.

Read more on Vaiva Radikaitė. Apie rusiškus kanalus, žodžio laisvę ir demagogiją…

Tomas Čyvas. Dar kartą apie informacinius karus arba kam dirba nacionalinis transliuotojas

Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) vadovybė, pozuojanti šalia prezidentės Dalios Grybauskaitės, kai kalbama apie propagandinius karus, elgiasi kiek prieštaringai, jei mėginsime išsireikšti švelniai.

Visai neseniai LRT nutarė anksčiau laiko, nelaukiant vasaros sezono, nutraukti laidų tautinių mažumų kalbomis transliaciją. Mažai kas tai pastebėjo – ne Maidano lygio įvykis juk. O visgi, būtent Ukrainos dramos kontekste į jį verta atkreipti dėmesį. Tiksliau sakant, per šį faktą galima pamatyti labai jau nekokias tendencijas, jei jau kalbame apie garsiuosius propagandinius karus.

Read more on Tomas Čyvas. Dar kartą apie informacinius karus arba kam dirba nacionalinis transliuotojas…

Arnoldas Aleksandravičius. Ar atkurtos Lietuvos šimtmečio šventė nesupanašės su Sočio olimpinių žaidynių atidarymo iškilmėmis?

Paminėti Lietuvos vardo  tūkstantmetį 2009-aisiais mūsų visuomenė pradėjo ruoštis iš anksto,  tūkstantmečio direkcija buvo sudaryta likus 11-ai  metų, minėjimo programa paskelbta  prieš  6 metus iki  sukakties.  Tačiau artėjančiam šiuolaikinės Lietuvos Respublikos  titaniniam (šimtmečio)  jubiliejui  2018-aisiais rengiamasi  vėžlio žingsniu. Liko vos 4 metai iki šio ypatingo lietuvių tautai įvykio, o spėta sukurti tik vieną iš daugelio darbinių grupių,  be kurių dabartinė valdžia vengia spręsti net paprasčiausius kasdienius reikalus.  Terminas, iki kurio turi būti parengta minėjimo programa, vis nukėlinėjamas. Visi Lietuvos istorikai, dauguma politikų ir didžioji visuomenės dalis 1918 m. vasario 16 –ąją laiko svarbiausia  Lietuvos visų laikų data. „Ūkininko patarėjas“ pasidomėjo, kodėl     taip sunkiai kol kas  sekasi įprasminti, įamžinti atkurtos valstybės šimtmetį, deramai   prisiminti dvidešimties patriotų istorinę žinią pasauliui ir lietuvių tautai.

Read more on Arnoldas Aleksandravičius. Ar atkurtos Lietuvos šimtmečio šventė nesupanašės su Sočio olimpinių žaidynių atidarymo iškilmėmis?…