Šiais metai SRTRF parėmė Lietuvos žurnalistų draugijos teiktą projektą „Manipuliacijų mąstai ir būdai Lietuvos žiniasklaidoje“. Šia tema savo įžvalgomis sutiko pasidalinti ilgametė LŽD vadovė ir spaudos veteranė Gražina Viktorija PETROŠIENĖ.

„Kai mūsų artimoje aplinkoje atsiranda žmogus manipuliatorius, anksčiau ar vėliau mes tai pajuntame. Kartais jau būname gerokai įklimpę į jo emocines pinkles, sugniuždyti, pasimetę, tačiau tai suvokę, dar sugebame išsikapstyti iš voratinklio raizginių ir nusikratyti mums primestą valią. Kas kita, kai šiuo metodu ima spekuliuoti kur kas galingesni subjektai – visuomeniniai ar politiniai judėjimai, žiniasklaida.

Vyresnės kartos žmonės dar sovietiniais laikais esame išmokę skaityti tarp eilučių, visai neblogai atskirdavome propagandinę manipuliaciją nuo tikrų žinių. Dabar gi patys dažnai imamės mokyti visuomenę medijų raštingumo, skatiname būti budriais, nepasiduoti netikroms žinioms, netapti reklamos aukomis. Tačiau kas pasakė, kad būtent žiniasklaida pati savaime jau yra ta „šventoji karvė“, kuri prisiima visažinės ir teisėjos vaidmenį? Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso, priimto 2016 metais viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų organizacijų ir Visuomenės informavimo etikos asociacijos narių atstovų susirinkime, preambolėje yra toks teiginys: “…didžiausias visuomenės informavimo priemonės turtas yra pasitikėjimas ja, kurį sukūrė ne tik dabartiniai žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai, bet ir ankstesnės jų kartos, skleidusios laisvą žodį“. Ar pavyko išlaikyti šį sukurtą pasitikėjimą mūsų lietuviškai žiniasklaidai per tuos trisdešimt nepriklausomybės metų? Ar tikrai suvokiame, tai ką rašome tame pačiame kodekse, kad pagarba teisingai informacijai ir visuomenės teisei gauti informaciją yra svarbiausia žurnalisto pareiga? Ar laikomės šios pareigos ir supratimo, kad tokio pasitikėjimo pagrindas būtent ir yra nepriklausomybė, teisingumas, nešališkumas, profesionalumas. Beje, dėl nešališkumo galėtumėme pakalbėti atskirai. Man bent sunku įsivaizduoti, kad bet kokiame žurnalistikos žanre nepasireikštų ir nors šiek tiek nepraslystų autoriaus šališkumas. Tokios „sterilios“ žurnalistikos pavyzdžių sunku būtų rasti. Bet čia gal mažiausia pasitaikanti autoriaus nuodėmė. Daug blogiau, kad pastaraisiais metais, jau gal reikėtų sakyti net dešimtmečiais, neramina žiniasklaidos darbo metodai ir būdai. Vis kartoju taip nemėgstamą terminą „žiniasklaida“, nors kalbėti norėčiau apie žurnalistikos bėdas. Tačiau šis mūsų profesiją įvardijantis terminas dažnai pakimba  ore, nes informaciją rengia ir kuria neretai nieko bendro su šia profesija neturintys žmonės. Todėl ir atsakomybės nusikratyti jiems pavyksta kur kas lengviau.

Džiaugiuosi, kad Lietuvos žurnalistų draugija ėmėsi šio projekto, kurio atsiradimą paskatino  šiais metai turintys įvykti rinkimai į Lietuvos respublikos Seimą. Savaime suprantama, kad tokiu metu padaugėja dėmesio kandidatams, paaštrėja  kritika, o neretai atsiranda vietos ir manipuliacijos apraiškoms.

Dažnai kyla mintis, kaip jaučiasi tie kolegos, kurie galbūt priversti tarnauti savo informacijos priemonių savininkams, reklamos davėjams, vadovams? Ar sunku pasipriešinti, ar tiesiog randame pasiteisinimų, kad to tiesiog reikalauja darbas. O gal manome, kad informacijos vartotojas yra toks naivus, kad tų manipuliacijų tiesiog nepastebi? Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad mūsuose vartojami manipuliacijos būdai gana primityvūs ir senai žinomi. Tačiau kaip ne keista, jie vis dar veikia. Kaip antai nuolatinis etikečių klijavimas, pajuoka, šmeižtas, asmens ar visuomenės grupės susiejimas su kažkuo įtartinu, abejotinu, „netyčinis“ faktų iškraipymas, supainiojimas ir t.t. nuolat šiuos būdus naudojant pasiekiamas rezultatas. Pasitelkdama apgaulę, piktybiškai griaudama reputaciją, net apsimesdama gynėja ir teisių saugotoja žiniasklaida, turėdama tokį tikslą, gali sužlugdyti bet ką. Jau atrodo baigiame priprasti prie skandalingų antraščių, dažnai nieko bendro neturinčių su straipsnio turiniu, „pritemta“ asociatyvia iliustracija, atviro skirstymo į juodus ir baltus, kairiuosius, dešiniuosius ir panašiai. Neretai mėginant apsimestinai išlaikyti teisiųjų statusą informacijos rengėjai prisidengia ekspertų nuomone, o iš tiesų tai apgalvotai pasikviesdama į laidą ar diskusiją reikiamą žmogų, sustiprina rengėjui palankią nuomonę. Taip gana lengvai apgaunamas žiūrovas ar skaitytojas, nes  lyg ir pateikiamos kelios nuomonės.

Laukėme rinkimų ir jų metu plūstelėsiančios manipuliacijos bangos. Tačiau labai skaudu, kad net šiomis dienomis pasaulį ir mūsų šalį užplūdusios nelaimės akivaizdoje, jau tenka pastebėti manipuliacijos apraiškų, kai žeminant  ar sėjant nepasitikėjimą atsakingais asmenimis gan lengvai galima suklaidinti visuomenę, pasėti paniką. Beatodairiškas pasitikėjimas savimi, savo kompetencija ir teisumu griauna apskritai pasitikėjimą informacijos priemonėmis. Taigi belieka palinkėti nepasiduoti psichologiniams manipuliatoriams, patiems stengtis pažinti tiesą, atpažinti melo ir apgaulės apraiškas didžiuliame informacijos sraute. Kviečiu kolegas diskutuoti šia tema, išsakyti savo nuomonę ir saugojant savo profesinę garbę bei nepriklausomumą, stiprinti visuomenės informavimo priemonių savitvarką.“

Kalbėjosi ir užrašė Vilma Sebeikaitė