VU nuotr.

Vasario 7 d. vienam garsiausių, įžymiausių Lietuvos kalbininkų, baltistui, dialektologui akademikui Zigmui Zinkevičiui Vilniaus universiteto filologijos fakultete atidaryta akademiko vardu pavadinta auditorija.

Z. Zinkevičius buvo daugelio akademijų narys: Švedijos karališkosios humanitarinių mokslų akademijos (1982 m.), Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys (1990 m.), Norvegijos mokslų akademijos (1991 m.),
Lietuvių katalikų mokslo akademijos (1991 m.), Latvijos mokslų akademijos narys (1995 m.).

Bendradarbiai su gilia pagarba kalba apie nepaprastą akademiko darbštumą, puikią orientaciją sprendžiant  tiek darbinius, tiek ūkinius klausimus. „Visad nuoširdus, jautrus, visad ištiesdavęs pagalbos ranką“, – buvę bendradarbiai mini akademiką. Gilią vagą Z. Zinkevičius išarė būdamas vienų pirmųjų Atkurtos nepriklausomos Lietuvos švietimo ir mokslo ministru. Šiose atsakingose pareigose akademikas daug nuveikė, kad Vilniaus krašte būtų steigiamos lietuviškos mokyklos, kad iš sovietine dvasia persisunkusių mokyklų kuo greičiau dingtų šis dvokas.

Pažymėtina, kad ši akademiko pozicija bei ryžtas diegti lietuvišką dvasią daugeliui „buvusių ir nepražuvusių“ buvo tarsi peilis po kaklu. Ir jie pasiekė, kad Z. Zinkevičius kuo greičiau būtų atleistas iš ministro pareigų. Savo atsiminimuose „Kaip aš buvau ministru“ akademikas su nuoskauda prisimena Dariaus Kuolio „veiklą“: „Greit paaiškėjo, kad Kuolys man iš tikrųjų rezga pinkles. 1996.12.20 mokytojų laikraštyje „Dialogas“ pasirodė prieš mane nukreiptas Kuolio straipsnis, kuriame buvau kaltinamas visomis „nuodėmėmis“ : esą nutraukiau švietimo reformą, kuri buvo iki tol vykdyta (kieno vykdyta? LDDP valdžios laikais vykdyta?)…

Tik vienerius metus akademikas vadovavo ministerijai, bet jo pasėta lietuvybės bei patriotizmo sėkla, nors ir ne visose mokyklose, sudygo ir duoda vaisius. Tikriausiai ne daugelis mokslininkų, o ir iki šios dienos likusių valdžioje biurokratų, vaidinančių didelius patriotus, gali drąsiai žvelgti į akis, ir be sąžinės graužaties tarti: aš niekad nebuvau nusikalstamos organizacijos – komunistų partijos nariu.

Šarūnas Valentinavičius