Tarptautinė Ukrainos mokykla, veikianti Lietuvoje, Vilniuje, adresu Studentų 39, arba buvusio Lietuvos edukologijos universiteto fizikos fakulteto patalpose, kuriose kukliai glaudžiasi drauge su trečiojo amžiaus Medardo Čoboto vardo universitetu. Dalijasi antru pastato aukštu, nors patalpų labai trūksta ir mokiniams, ir mokytojams, dirbantiems dviem pamainomis, išnaudojantiems pamokoms ne tik kabinetus, bet ir koridorius. Mokykla, įsteigta 2022 metais kovo mėnesį Ukrainos pasiuntinybės Lietuvoje iniciatyva. Mokykla, turinti savo skyrius Kaune (Žeimenos g. 58), Klaipėdoje (Alyvų g. 10) ir Šiauliuose (Architektų g. 1), mokykla, kurioje mokosi per 2636 vaikus ir dirba 296 mokytojai.

Tokios tarptautinės valstybinės Ukrainos mokyklos jau 15 metų veikia 11 kitų Europos Sąjungos šalių. Jose mokiniai mokosi pagal Ukrainos švietimo ministerijos patvirtintas programas, gimtąja ukrainiečių kalba. Mokykla, kurioje mokosi karo pabėgėlių vaikai iš Ukrainos, dirba karo pabėgėliai mokytojai. Daugiausia, žinoma, moterys, vyrai kovoja fronte. Mokykloje dirbančius ukrainiečius vyrus galima beveik ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti.

Mokykloje dirbama ir bendraujama ukrainiečių kalba. Vadovėliai atkeliauja iš Kijivo motininės Ukrainos mokyklos. Išskyrus mus, lietuvius, lietuvių kalbos mokytojus. Mes su mokiniais bei mokytojais bendraujame ir lietuvių kalbos mokome bendraudami rusiškai, juk ukrainiečių kalbos nemokame, mūsų mokiniai ir kolegos lietuvių kalbos dar tik mokosi, o mūsų kalba ne iš lengvųjų – viena seniausių indoeuropiečių prokalbės kalbų, išlaikiusių savo gramatines formas. Nelengvai duodasi ištariami mūsų dvibalsiai, mišrieji dvigarsiai žmonėms niekada su jais nesusidūrusiems, kurių kalbos padargai tam nepritaikyti. Ir lietuvių kalbos vadovėlių pritaikytų ukrainiečiams mokyti neturime, tenka naudotis tais, kurie skirti mūsų šalies kitakalbiams – rusų bei lenkų mokykloms ar skirti anglakalbiams, ispanakalbiams iš vakarų šalių grįžtantiems mūsų tautiečiams iš naujo mokytis lietuvių kalbos.

Tačiau visa tai įveikiama, nes mokykloje vyrauja optimizmo, tikėjimo pergale dvasia. Ypatingo dėmesio nusipelno mokyklos direktorė ponia Olena Vnukovska, kurios dėka ši mokykla ir įsikūrė bei sėkmingai veikia.

Direktorė – neeilinė asmenybė – jos tikslas – ugdyti jaunąją ukrainiečių kartą, patriotiškai nusiteikusią, išsilavinusią, gebėsiančią kurti naująją Ukrainą pasibaigus karui su okupante Rusija. Kartą, gavusią vakarietišką išsilavinimą, gebančią skirti grūdus nuo pelų, tiesą nuo melo. Ji mokyklą kurti pradėjo tiesiog nuo nulio: turėjau galimybę matyti tą pastatą, kuriame dabar dirbame – be reikiamų baldų, netgi be durų ir staktų, taip buvo nusiaubtas Vilniaus kolegijai priklausantis statinys, kuriame anksčiau sėkmingai veikė Lietuvos edukologijos universitetas. Nebuvo nei pinigų nei žmonių, kolektyvo, kurie buvo būtini norint įgyvendinti mokyklos įkūrimo sumanymą. Ir tik ponios Olenos valios, jos sumanumo ir tikėjimo savo jėgomis dėka tai įgyvendinti pavyko.

Palengva pastatas atsigavo: buvo įstatytos durys, klasės užsipildė mokykliniais suolais bei kėdėmis, mokyklinėmis lentomis. Susiformavo kolektyvas, palengva įveiktos ir biurokratinės mūsų šalies švietimo sistemos kliūtys. 2022-ųjų rudenį Tarptautinė Ukrainos mokykla Vilniuje duris atvėrė. Kiekvieną rytą jos duris praveria ne tik būriai ikimokyklinukų, pradinukų, bet ir abiturientų. Į ją skuba ir tie mokiniai, kurie metus lankę rusakalbę mokyklą Lietuvoje visiškai užmiršo savo gimtąją ukrainiečių kalbą, jos tradicijas. Čia jie jaučiasi patekę į sau įprastą aplinką, galintys bendrauti ir mokytis savo gimtąja kalba, pasijunta laikinai paliktosios gimtosios Ukrainos dalimi. Mokykloje vyrauja tarpusavio supratimo, palaikymo dvasia. Darbo diena prasideda rytiniu pasisveikinimu: „Dobrogo ranku – Gero ryto“ ir atsisveikinimu: „Do pobačenia – Iki pasimatymo“. Tik neapsirikime: ir mokiniai, ir mokytojai čia itin pažeidžiami – jų mintyse siaubingo karo gimtojoj Ukrainoj patirtis, išgyvenimai, kurie lydės juos jau visą gyvenimą.

Sraigtasparniui praskridus virš mokyklos jie puola prie langų žiūrėti, kas nutiko, suveikus priešgaisrinei signalizacijai mokykloje, jie griebia kuprines ir lekia lauk, kartodami: „Pavojus, pavojus…“ ir ragindami ir mane, lietuvę mokytoją, su jais skubėti, nors aš dar abejoju ar čia tikrai priešgaisrinė signalizacija ar tik mokyklos kieme stovinčios mašinos netyčia įsijungusi signalizacija. Ir pamoka, kurios metu abiturientę Mariją paklausiau, kokį jai įspūdį paliko Vilniaus knygų mugė, ar buvo joje. O ji atsako: „Aš labai norėjau pamatyti Knygų mugę, bet negalėjau…“ Paklausta kodėl, atsakė: „Su mama kepėme pyragus, gaminome koldūnus, norėjome uždirbti reikiamą sumą pinigų dviem antidronų rinkiniams nupirkti tėčiui ir broliui, kurie ties Avdijivka fronte kariauja, kad apsaugotume jų gyvybes..“.Teiraujuosi ar pavyko? Atsako „Ne. Nedaug, bet trūko, dar bandėme ieškoti kitų išeičių, bet nepavyko.“

Ir kaip gali paguosti tokią mokinę, kaip jai padėti? Retorinis klausimas be atsakymo. Arba ateini į kitą klasę, kitą pamoką, mažųjų, penktokėlių. Tikrini sąrašą mokinių, o dviejų nėra, kurie dar vakar buvo. Paklausta klasė, kodėl jų nėra, choru atsako: „Mama gavo žinią, kad žuvo fronte tėvas, išvyko susirinkusi vaikus jo laidot.“ Ir stinga žodžių tai net pakomentuoti. Bet mokykla gyvena, atrodo, įprastą gyvenimą: vyksta pamokos, užklasiniai užsiėmimai, veikia daugybė meninės pakraipos būrelių. Švenčiamos Lietuvos bei Ukrainos valstybinės šventės. Štai neseniai gražiai paminėta Ukrainos Vyšyvankos diena, kurią į mokyklą rinkosi ir mokiniai, ir mokytojai vilkėdami tradicines ukrainietiškas vyšyvankas. Šventės metu puikų eilėraštį apie gimtosios Ukrainos ilgesį perskaitė dešimtokas Maksimas. Per pertraukas mokyklos koridoriuose mokytojos tarpusavyje dalijasi žiniomis iš savo gimtųjų vietų, Ukrainos, dalijasi vis labiau graužiančiu gimtinės ilgesiu, svajonėmis sugrįžti.

Mokykla, siekianti padėti ikimokyklinio, mokyklinio ir akademinio amžiaus vaikams sukurti kokybišką ugdymo, socialinę, ekonominę ir teisinę bazę bei sąlygas Lietuvoje, tuo pačiu išsaugant ukrainietišką tapatybę, kalbą, istoriją, tautinę tradiciją bei kultūrą tarp laikinai čia gyvenančių ir po karo į Ukrainą sugrįžti siekiančių Ukrainos vaikų.

Ši mokykla turi Tarptautinį Ukrainos švietimo labdaros ir paramos fondą, kurio sąskaitos numeris: LT887189900009700437.

Aukokite, skirdami 1,2 procentus nuo savo pajamų mokesčių arba kitais būdais, jeigu norite, kad mažieji karo pabėgėliai išliktų ir užaugtų tikrais ukrainiečiais, kad išsipildytų jų svajonė grįžti į gimtąją Ukrainą, gimtuosius, kad ir sugriautus, namus. Kad galėtų po karo ją atstatyti savomis rankomis. Aukokite mokyklai, kvepiančiai paraku, ne veltui taip pavadinau šį savo pasakojimą – karo žvėries alsavimas joje jaučiamas kiekvieną dieną ir valandą, tad nepamirškime jos, padėkime išgyventi ir užaugti, kartu eikime iki pergalės, kuria čia kiekvienas šio glaudaus kolektyvo narys besąlygiškai tiki.

Marija Šaknienė
Žurnalistė ir Tarptautinės Ukrainos mokyklos lietuvių kalbos mokytoja