Archyvas kategorijai Knygų lentyna

Kazio Račkausko dviejų dalių knygos „Europoje su savo kraičiu“ sutiktuvės

Kviečiame į dr. Kazio Račkausko dviejų dalių knygos „Europoje su savo kraičiu“ sutiktuves 2015 m. lapkričio 8 d. (sekmadienį). Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karinin-kų ramovės 2 a. salėje.   (Pamėnkalnio g. 13,  Vil-nius). Pradžia 12 val.

Read more on Kazio Račkausko dviejų dalių knygos „Europoje su savo kraičiu“ sutiktuvės…

Naujas Loretos Jastramskienės Austrijos novelių romanas

LoretaTrylika vasarų per atostogas keliavusi po Austriją, kopusi į Alpes rašytoja ir žurnalistė Loreta Jastramskienė parašė trečiąjį romaną – „Įpėdiniai“, kurį šių metų vasarą išleido leidykla „Versus aureus“ (ankstesni romanai – „Vanduo nemoka kalbėti, 2008 m., „Juokingos moters agapė“, 2011 m.).
Stebėjusi ir pažinusi Austrijos žmones, tradicijas, kultūrą autorė sukūrė veržlų, vidinę žmogaus laisvę teigiantį romaną, kurio veikėjai patiria išbandymus kalnuose, mįslingus psichoanalizės seansus, ieško nuskandintų nacių lobių, sutinka istorines asmenybes, groja kalnų ežero orkestre.
Tai netradicinis prozininkės novelių romanas apie mįslingą žmogaus prigimtį, sudėtingus charakterius ir nenuspėjamus likimo vingius, besiskleidžiančius išskirtinėje didingų Alpių aplinkoje, ten, kur, kaip rašo autorė, žmogus supranta ir pajunta, kas yra baimė ir karščiausias džiaugsmas, erdvėje, kurioje atsiveria nežinomi takai ir iškyla nežemiško grožio Kūrėjo paveikslai. O visa sujungia ir vienija „pagrindinis romano veikėjas – Laikas ir Vieta, jie sutalpina atstumą nuo pirmųjų Žemės gyventojų iki kiekvieno mūsų.“Ipediniai_virselis_Spausdinti.indd
Austrija, pasak L. Jastramskienės, jai tapo ta šalimi, kurioje vidinės laisvės pojūtis išvaikydavo kasdienybės mitus ir nuovargį, sustiprindavo tikėjimą, kad žmonių bendruomenės gali gyventi taikiai, kūrybiškai, vertinti savo šalies praeitį, neburnoti prieš dabartį, ieškoti gyvenimo prasmės: „Įpėdinius“ rašiau ne vienerius metus, jie kartais suskambėdavo kaip Josepho Haydno simfonija (novelė „Jo Haidnas“), įtraukdavo kaip psichoanalizės tėvo Sigmundo Freudo seansas (novelė „Seansas Bergasėje, 19“), viliodavo kaip kalnų snieguose žydintis edelveisas (novelė „Parvežk jai edelveisą“) ar Didysis Varpas Alpėse – Grosglokneris (novelė „Švilpiko diena“).“
Viena romano novelių „Parvežk jai edelveisą“ prieš ketverius metus buvo išspausdinta literatūriniame almanache „Varpai“ ir pelnė premiją už geriausią 2011-ųjų prozą.
Regina Pupalaigytė

Read more on Naujas Loretos Jastramskienės Austrijos novelių romanas…

Pozityviai ir veržliai

KarjalaKnyga „Karjala veržiasi ateitin“ – tai Suomijos Šiaurės Karelijos krašto šuolis žinių visuomenės link. Vilnius, jau 1970 metais pasirašęs draugystės ir bendradarbiavimo sutartį su šio krašto sostine Joensū miestu, iki šiol su ja palaiko gražius tarptautinius ryšius. Ši bendrystė jau artėja prie pusšimčio metų, ryšių įvairovė plati ir spalvinga. Reikšminga tai, kad knyga pasirodė 2015metais, kuriuos Lietuvos Respublikos Seimas yra paskelbęs Regionų metais. Pravartu semtis patirties iš Šiaurės Karelijos, kuri Skandinavijoje savitai juda informacinės visuomenės link. Knyga svarbi Užsienio reikalų, Švietimo, Kultūros ministerijoms ir, be abejo, visiems , kurie domisi Suomijos bei Lietuvos ryšiais.
Nedaug rasime knygų, kurių viršeliai taip taikliai atspindėtų kūrinio turinį ir tikslą. Simboliai, išreikšti ne tik drąsiomis linijomis, bet ir spalvomis: Lietuvos ir Suomijos vėliavų įrėmintame fone- Vilniaus ir Joensū rotušių nuotraukos , Karelijos Auksinės gegutės (karelų nacionalinis paukštis)paminklo ir Vilniaus televizijos bokšto (po Sausio 13-osios tapusio mūsų laisvės simboliu) siluetai bei karelų kultūros rėmimo fondo emblema, atspindi ne tik Karelijos veržlumą bet ir knygos autoriaus prof. Vygando Čapliko pozityvų abiejų tautų draugystės vertinimą.
Karjala- suomiškas Šiaurės Karelijos pavadinimas. Veržimasis ateitin- šio krašto šuolis žinių visuomenės link. Šia prasme Karjala yra pavyzdys Lietuvai, draugystė su šia šalimi- galimybė ir paskata mūsų kraštui. Apie tai kalbama IV-ojoje knygos dalyje, kuri tarsi apibendrina beveik pusšimtį metų trunkantį Suomijos , konkrečiau- Karelijos bendravimą su Lietuva: turime gerą pavyzdį, kaip tolygiai vystyti visus valstybės regionus. Prof. V.Čaplikas, būdamas regioninės politikos ekspertas, geba tinkamai įvertinti suomių pažangą šioje srityje. Knygoje jis pabrėžia regionų savarankiškumo svarbą; decentralizacija aktyvina vietos bendruomenę, ne tik skatina, bet ir sudaro galimybes spręsti konkrečias vietos problemas. Tik turėdami realius įgaliojimus, kuriuos suteikia regioninė politika (Lietuvoje ji kol kas suprantama labai siaurai, apsiribojama etnokultūros puoselėjimu), galėtume pasinaudoti Europos Sąjungos teikiama pagalba tolygiam regionų vystymui. Tuo tarpu Lietuvoje didesnė dalis lėšų skiriama sostinei ir didiesiems miestams; provincijos nutolimas nuo centro reiškia jos apmirimą (nekuriama darbo vietų,nėra mokslo ir kultūros institucijų- nepritraukiama jaunimo, šitai skatina emigraciją ir gyventojų degradavimą: alkoholizmą, veltėdžiavimą, smurtą…).
Knygoje „Karjala veržiasi ateitin“ nėra moralizuojama; prof.V.Čaplikas konkrečiu Karjalos pavyzdžiu įrodo, kad yra galimas sėkmės kelias. Autorius pateikia žinių visuomenei reikšmingų institucijų ir jų siekių schemą: svarbiausi gerovės valstybės siekiai yra saugi aplinka, sveiki žmonės, aktyvūs ir kūrybingi piliečiai. Ateities gerovės modelis remiasi tam tikromis, žinių visuomenei būtinomis institucijomis: Joensū – Šiaurės Karelijos sostinėje, labiausiai nutolusioje rytinėje ES dalyje, veikia universitetas, Karelijos aukštoji amatų mokykla, Mokslo parkas, Renginių centras, Biblioteka, Šiaurės Karelijos muziejus, Miškų institutas, Europos miškų institutas, Dainų slėnis, Amatų ir kultūros centras…Šiame regione yra net 6 nacionaliniai parkai- tai įrodo , kad gamtos saugojimas čia yra viena iš prioritetinių sričių, kad gamta ir mokslo pažanga nėra supriešinama, atvirkščiai- Karelijos gyventojai suvokia gamtos reikšmę žmogaus gyvenime. Tad Suomijos pakraštyje esančio Šiaurės Karelijos regiono politiką tikrai nepavadinsi provincialia.
Ne mažiau įdomi yra ir istorinė knygos dalis, pasakojanti apie lietuvių ir suomių draugystės ištakas. Knyga parengta 45-erių metų sukakties- prieš tiek metų , 1970-aisiais, Vilnius ir Joensū pasirašė draugystės ir bendradarbiavimo sutartį. Nors tuo metu Lietuva buvo okupuota sovietų, visgi buvo atrasta niša-kanalas ryšiams su Vakarų pasauliu. Susigiminiavusių miestų politika, anot to meto Vilniaus Vykdomojo komiteto pirmininko Algirdo Vileikio, tebuvo siauros durys į platųjį pasaulį, bet, jei pro jas galima išlįsti, reikia bandyti. Tai buvo labai įžvalgus sprendimas. Vėlesnio bendradarbiavimo praktika su Joensū patvirtino ir kitą A. Vileikio mintį: „Nėra didelių miestų ir mažų miestų. Yra gausiai gyvenantis miestas ir negausiai. Bet daug gyventojų turintis miestas gali būti visiškai silpnas. Ir atvirkščiai“ (I.Liutkevičienė“Deja vu.Vilnius 1974-1990”).Nors Joensū tuo metu teturėjo apie 40 tūkstančių gyventojų (šiuo metu jame gyvena apie 70 tūkst.) ir buvo vienas iš regioninių miestų, ne tik Vilnius, bet ir visa mūsų valstybė turi ko iš jo pasimokyti…
Nors susigiminiavę miestai tuo metu daugiau bendravo kultūrinėje plotmėje( koncertuodavo vieni pas kitus, keisdavosi menininkų delegacijomis, turistinėmis grupėmis), tai stiprino lietuvių laisvės troškimą, puoselėjo viltis (Vilniaus ir Joensū bendradarbiavimo sutartis pasirašyta dar gerokai prieš Helsinkio susitarimus). Suomija lietuviams buvo nepriklausomybę išsikovojusios valstybės pavyzdys, užkrečiantis savo drąsa…
Knygos autorius pateikia koncentruotą, bet visa apimančią to meto politinio gyvenimo panoramą, atskleidžia aplinkybes, kuriomis mezgėsi dviejų tautų draugystė. Antroje knygos dalyje pasakojama, kaip buvo atkurta dar 1927m. laikinojoje sostinėje Kaune gimusi Lietuvių ir suomių suartinimo draugija, veikusi iki 1940-ųjų. Prieškaryje veikusios draugijos pavadinimas buvo kiek pakeistas: 1990 metų sausio 20d. buvo atkurta Lietuvos ir Suomijos draugija (LSD).
Atsikūrusiai Lietuvos ir Suomijos draugijai buvo būtinas periodinis leidinys- susižinojimo, minčių ir idėjų sklaidos priemonė. Šios veiklos ėmėsi Vygandas Čaplikas, patarimų gavęs iš bendravimo su Juozu Keliuočiu- žurnalo „Naujoji Romuva“ redaktoriumi,taip pat patirties sėmėsi ir iš Šiaurės Karelijos dienraščio „Karjalainen“ redaktoriaus Pekka Sitari. Pirmasis „Suomijos“ numeris buvo išleistas 1991-ais- Suomijos Nepriklausomybės dienos išvakarėse. Šis leidinys ėjo nuo 1991-ųjų iki 2007-ųjų, išleisti 32 numeriai, kuriems medžiagą – įvairius straipsnius, žinutes, nuotraukas- teikė ne tik lietuvių, bet ir suomių autoriai. Aktyviausias leidinio talkininkas iš Suomijos buvo Jorma Vartiainen, kuris savarankiškai išmoko lietuvių kalbą, parengė ir išleido kelias suomių –lietuvių kalbų mokymo priemones, taip pat dvikalbį suomių- lietuvių ir lietuvių- suomių 32 tūkstančių žodžių žodyną. Knygos „Karjala veržiasi ateitin“ priedas paskirtas „Pasikalbėjimams suomių ir lietuvių kalbomis“; leidinio Jorma Vartiainen nespėjo išleisti- liko tik elektroninė versija. Tekstą šiai knygai pritaikė –peržiūrėjo , sutrumpino Dovilė ir Santarė Čaplikaitės. Visiems, kurie susidomės suomiųkalba, tai naudingas pradžiamokslis, aiškinantis garsų ir raidžių atitikimą, jų tarimą, pateikiamos reikalingiausios frazės, norint susikalbėti suomiškai.
Daug gražių žodžių knygoje skiriama ir ištikimai „Suomijos“ pagalbininkei dailininkei Gražinai Didelytei. Su jos išėjimu Anapilin nutrūko ir laikraščio leidyba. G.Didelytė specialiai „Suomijai“ yra sukūrusi 40kūrinių. Ji buvo didi Suomijos gerbėja, tad ten turėjo savo kūrinių kolekcininkų, sukūrė daug ekslibrių įžymiems suomiams, bet reikšmingiausias jos darbas- ciklas, skirtas suomių epui „Kalevala“. Jį sudaro du variantai: baltai juodas ir spalvotas, abu po 50darbų, skirtų kiekvienai epo giesmei.
Knygoje taip pat rasime išsamius, detalius pasakojimus apie dviejų tautų kultūros simbolių atsiradimą: Kanklininko Vaidilos skulptūrą Joensū mieste sukūrė drožėjas Ipolitas Užkurnys (1995m.) Ji skirta Žiemos karo veteranams. Prie šios skulptūros suomiai ne kartą paminėjo mūsų Vasario 16–ąją- Nepriklausomybės dieną. Vilniuje 2005m., švenčiant 35-erių bendradarbiavimo ir draugystės sukaktį, Suomija padovanojo skulptūrą, pavadintą „Karelijos auksine gegute“. Jos autorė- Marjo Riihelia. Prie šio paminklo vilniečiai pamini Suomijos Nepriklausomybės dieną, o kadangi ji yra gruodžio mėnesį, kartą, mažųjų vilniečių džiaugsmui, čia susitiko mūsų senis Kalėda ir senelis iš Laplandijos Joulupukkis su dovanomis… 2006-ais metais Karoliniškių seniūnijos patalpose prof. V.Čapliko iniciatyva buvo įkurtas klubas „Karjela“. Reikia pastebėti, kad knygos autorius , kurio dėka plėtojosi lietuvių ir suomių ryšiai (V.Čaplikas net 9 kartus yra viešėjęs Suomijoje, asmeniškai yra susipažinęs su ten vykdoma regionine politika, gėrėjosi žinių visuomenės vystymusi, artimai bendrauja su iškiliais Suomijos žmonėmis) apie savo nuopelnus kalba santūriai. Kukliai jis kalba ir apie Suomijos įteiktą apdovanojimą- Baltosios rožės riterio ordiną už nuopelnus puoselėjant abiejų tautų santykius.
Knyga „Karjala veržiasi ateitin“ pasižymi informatyvumu, ji gausiai iliustruota nuotraukomis iš paties autoriaus, vertėjo Stasio Drakšo, Karoliniškių seniūnijos ir Vilniaus miesto savivaldybės Viešųjų ryšių archyvų, panaudota daug schemų, lankstinukų bei laikraščio „Suomija“ kopijų. Tai kruopštus , tiksliai datuojamas darbas, konkrečiai įvardijantis žmones, vietoves, plačiai, bet tiksliai pateikiantis įvykių- tam tikrų ryšių raidos – kontekstą. Knyga įdomi ne tik dviejų tautų, dviejų bendruomenių santykių apžvalga, bet ir pozityviomis autoriaus įžvalgomis, vertinant Suomijos veržimąsi žinių ir visuotinės gerovės link, kuris optimistiškai nuteikia ir lietuvių skaitytojus, primindamas Prezidentės D.Grybauskaitės skatinimą atsigręžti į Skandinavijos valstybes.

Read more on Pozityviai ir veržliai…

Gimtinės leidyklai – 25

Kazys RAČKAUSKAS

Stiprėjant tautinio išsivadavimo vėjams, 1988 m. ėmiau ieškoti galimybių leisti žurnalą ar laikraštį, kuris skelbtų paveldo tyrinėjimo ir puoselėjimo savanorių atradimus, telktų ir skatintų entuziastus. Sumanymą pavyko įgyvendinti: 1989 m. gegužę pradėjau leisti naujovišką etnokultūros krypties laikraštį Gimtinė.
Susidomėjimas buvo tikrai didelis, norinčiųjų bendradarbiauti gausėjo ne tik Lietuvoje, bet ir išeivijoje. Todėl panūdome imtis sistemingesnio, gilesnio ir organizuotesnio darbo. 1989 m. lapkričio 16–17 d. sukvietėme į suvažiavimą Panevėžyje ne vieną dešimtį Gimtinės korespondentų, sklaidos savanorių ir rėmėjų. Nutarėme įsteigti asociaciją ir žingsnis po žingsnio atgaivinti dar 1919 m. Tado Daugirdo kartu su V. Nagevičiumi ir kitais šviesuoliais pradėtos kurti Tėvynės pažinimo draugijos veiklą.
Vienas pirmųjų šios naujos tautotyros savanorių bendrijos žingsnių – 1990 m. mano įsteigta ne periodinių leidinių leidykla Gimtinė. Rūpėjo konkrečiai pagelbėti entuziastams įprasminti jų pasiaukojančiu darbu sukauptas vertingas žinias ir spaudai parengtus rankraščius. Per 25 metus ši leidykla, pasikliaudama tik pačių paveldo puoselėtojų kukliais finansiniais ištekliais, išleido dešimtis knygų, brošiūrų, lankstinukų. Antai kultūrologo G. Beresnevičiaus „Dausos“ (1990), istoriko dr. K. Strumskio „Lietuva laisvės keliu“ (1990), tautotyros entuziasto V. Indrašiaus „Papasakok apie Antalieptę“ (1995) ir „Nepriklausomybės riteriai“ (1998), etnologės G. Kadžytės „Nebūsiu „žmogus iš niekur“ (2000), monografiją „Aukštadvaris“ (2002), almanachą „Tėviškės vyturiai“ (2005), „Tautosakos metraštis“ 1, 2 t. (2011, 2012) ir kt.
Neseniai 25-metį švenčianti Gimtinė išleido vilnietės uolios tautotyros savanorės, diplomuotos žurnalistės Irenos Vyšniauskaitės-Šuminienės dokumentinės publicistikos 184 psl. knygą „Žmonės prie tunelio“ (2015). Autorė LŽD narė sukaupė įdomios istorinės informacijos apie Lietuvos geležinkelį ir tunelius. Ji aplankė, šnekino ir įtaigiai aprašė daugelį šalia geležinkelio ir Vilniaus tunelio gyvenančių žmonių, surinko ir pateikė daugybę vertingų nuotraukų. Apie šį reikšmingą autorės kūrybinį darbą jos knygoje gražiai atsiliepė recenzentas, žinomas kalbininkas dr. Antanas Balašaitis.

Read more on Gimtinės leidyklai – 25…

Saulutės kūrybos sodas žydėjo sostinėje

Kazys RAČKAUSKAS

SauluteLŽD, Tėvynės pažinimo draugijos ir LNRS narę poetę Saulutę Genovaitę Markauskaitę sieja gražūs kultūriniai ryšiai su vilniškiu Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejumi. Jau daugelį metų ji čia lankosi tautotyros žinių rinkimo savanorių suvažiavimuose, konferencijose, minint Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios dienas, aptariant paveldo puoselėtojų atradimus.
Saulutė, išleidusi naują savo kūrybos knygą, nepamiršta užsukti ir į Vilnių. Čia jos visada nekantriai laukia sostinės Senamiesčio muziejininkai, Tėviškės pažinimo paramos fondo klubo „Savastis“ bičiuliai. Šių metų vasario 7 d., šeštadienį, Saulutė Vilniaus šviesuomenei pristatė dvi naujausias knygas: monografiją „Krekenava laiko tėkmėje“ (2014) ir eilėraščių rinkinį „Vilties vaivorykštė“ (2015).
Šventinę kibirkštį įžiebė Operos ir baleto teatro smuikininkas Andrius Pleškūnas. Žurnalistas Virgilijus Kubilius, paskaitęs ištrauką iš jos naujausios knygos, tarsi atvėrė vartelius į viešnios kūrybos sodą. Šių eilučių autoriaus paprašyta poetė Saulutė Genovaitė Markauskaitė pirmiausia pakvietė susirinkusiuosius tylos minute pagerbti muziejaus įkūrėjos ir ilgametės jo direktorės Almos Gudonytės atminimą. Po to Saulutė prisiminė, kaip brendo mintis imtis didžiulio ir sunkaus darbo – kaupti žinias, dokumentus ir nuotraukas bei rengti spaudai knygą apie gimtąjį Krekenavos kraštą. Prisiminė patirtą džiaugsmą ir sunkumus, dėkojo visiems, kurie talkino ir pagelbėjo aukomis. Didžiausio dėkingumo nusipelnė pagrindinis rėmėjas vilnietis inžinierius Viktoras Jankūnas.
Pirmoji apie viešnią ir jos knygas pasisakė Tėvynės pažinimo draugijos įsteigtos Tado Daugirdo premijos laureatė etnologė, žurnalistė Gražina Kadžytė. Ji pastebėjo, kad dar tik spėjo pavartyti įspūdingą knygą „Krekenava laiko tėkmėje“. Tačiau neblogai pažįsta autorę, įsitikinusi, kad ji geba įsiklausyti į tėviškėnų godas. Neabejoja, kad įnešė vertingą indėlį įprasminant tėviškės žmonių istorinę patirtį, jų papročius, tradicijas, kitas senolių kultūros paveldo vertybes ir likimo faktus. Sakė, kad tėvynės pažinimas prasideda nuo savo šeimos, giminės, gimtinės, tėviškės savasties suvokimo ir įsisąmoninimo.
Norinčiųjų pasidalinti nuomone apie Saulutės monografiją ir poetinę kūrybą netrūko, nes M. ir J. Šlapelių muziejaus menė vos sutalpino svečius. Ne vienas atskubėjo iš kitų šalies vietovių. Uoli tautotyros žinių puoselėtoja Regina Mažeikienė atvyko iš Panevėžio, kiti – iš Kauno. Buvo Vilniaus akademinės bendruomenės atstovų, žurnalistų, pedagogų… Nepašykštėjo autorei gerų žodžių ne vienas pasisakęs Vilniuje gyvenantis krekenaviškis. Įdomių pastebėjimų išsakė žurnalistė Nijolė Baužytė, istorikė dr. Nastazija Kairiūkštytė, poetė Zita Čepulytė. Tarp tų, kurie laukė autorės autografo, buvo ir Tėvynės pažinimo draugijos valdybos pirmininkas dr. Jonas Rekešius. Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos vadovas Vladas Buragas viešniai įteikė padėkos raštą.
Šventinė popietė dar ilgokai tęsėsi prie kavos puodelio. Susirinkusieji dėkojo viešniai už puikią galimybę susipažinti su jos monografija, kuri neabejotinai yra sektinas gyvosios istorinės ir kultūrinės atminties šaltinis. Daugelį domino Saulutės ankstesnės eilėraščių knygos: „Džiaugsmo ir skausmo verpetai“ (1992), „Meilės skliautai“ (2000), „Buvo laikas stiklinis“ (2000), „Meilės akys“ (2003) ir „Erškėtrožei pražydus“ (2007).

Read more on Saulutės kūrybos sodas žydėjo sostinėje…

Gruodį sostinėje šurmuliuos Kalėdinė knygų mugė

Ar knyga taps Kalėdų karaliene? Ar knyga vis dar yra prasmingiausia ir vertingiausia šventinė dovana? Tai klausimai kiekvienam, į kuriuos galėsime atsakyti gruodį didžiųjų metų švenčių išvakarėse.
Antrą kartą Lietuvos mažų ir vidutinių leidėjų asociacija (LiMViLA) ir Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovė gruodžio 12–14 d. pakvies vilniečius ir miesto svečius į SOSTINĖS KALĖDINĘ KNYGŲ MUGĘ (Pamėnkalnio g. 13, Vilnius).
Vilniaus įgulos karininkų ramovėje skaitytojai galės susitikti su mėgstamais rašytojais, poetais, žinomais autoriais, gauti jų autografus, kartu sutikti naujausias knygas.
Leidėjai padovanos knygų Rytų Lietuvos mokykloms, pasiūlys įdomią kultūrinę programą, paruoš įvairių staigmenų mugės svečiams. Įėjimas į mugę ir renginius nemokamas.
Šventės Globėjas — krašto apsaugos ministras Juozas Olekas.
Sostinės kalėdinėje knygų mugėje dalyvaus dvidešimt šešios Lietuvos leidyklos: AIDAI, ALGARVĖ, ALGIMANTAS, ANDRENA, ASVEJA, AUKSO ŽUVYS, BERNARDINAI.LT, BONUS ANIMUS, BUROKĖLIS, CHARIBDĖ, EDUKOLOGIJA, GIMTASIS ŽODIS, HOMO LIBER, LIEPARAS, LIETUVOS BIBLIJOS DRAUGIJA, LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRAS, LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS LEIDYKLA, MARGI RAŠTAI, MAŽOJI LEIDYKLA, MIJALBA, MOKSLO IR ENCIKLOPEDIJŲ LEIDYBOS CENTRAS, R. PAKNIO LEIDYKLA, RAIDYNĖLIS, VERBA VERA, VERSUS AUREUS, ŽARA.

Read more on Gruodį sostinėje šurmuliuos Kalėdinė knygų mugė…

„Skorpioniškas virsmas“ negęsta

virsms

„Skorpioniškas virsmas“ – taip pasivadinusi Kauno rajono kuriančių pedagogų šventė- popietė šįmet paminėjo savo kuklų jubiliejų- 5-ąjį susitikimą. Tokį keistą, o gal poetišką pavadinimą šiam susibūrimui pasiūlė mokytoja Laima Ancutienė- Kupstaitė. Skorpiono žvaigždynas skaisčiausiai įsižiebia lapkritį- tamsiausią, giliausią metų laiką, palankiausią kūrybai- savo laiko ir savo esmės apmąstymui. Tokia buvo šio pavadinimo motyvacija. Ir atrodo, kad ji buvo įžvalgi…

Read more on „Skorpioniškas virsmas“ negęsta…

Prisiminimai apie vilniečius: parašyti ir parašysimi

DSCN2986Anądien nuėjau į gydytojo V.Razuko knygos „Skambėkite, Vilniaus varpai“ pristatymą. Sužinojau atsitiktinai, bet pasirodė įdomu, nes: 1) jaučiu simpatiją visiems rašantiems nehumanitarams ir nerašytojams; 2) prisiminimai apie prieškario ir pokario Vilnių, kas jau savaime yra neabejotinai vertinga.

Read more on Prisiminimai apie vilniečius: parašyti ir parašysimi…

Fotoalbumo „Algimantas Švažas“ sutiktuvės Lietuvos dailininkų sąjungoje

akimirka iš knygos sutiktuvių. Gražina Švažienė (su gėlėmis) ir  Rimantas Dichavičius. Priešais juos – Aldona Daučiūnienė, Menininkų rūmų direktorė. Autorės nuotr.

akimirka iš knygos sutiktuvių. Gražina Švažienė (su gėlėmis) ir Rimantas Dichavičius. Priešais juos – Aldona Daučiūnienė, Menininkų rūmų direktorė. Autorės nuotr.

Neseniai išleistas, kaip sakoma, dar spaustuvės dažais kvepiantis fotoalbumas „Algimantas Švažas“ plačiajai visuomenei buvo gražiai pristaytas spalio 2 dieną. Knygos sutiktuvėse dalyvavo jos sudarytojas maketuotojas Rimantas Dichavičius, Algimanto Švažo žmona Gražina Švažienė, menotyrininkė Aldona Dapkutė, keramikė Teresė Jankauskaitė, kiti menininkai, žurnalistai, Algimanto Švažo bičiuliai ir artimieji. Renginį įžanginiu žodžiu pradėjo ir vėliau moderavo menotyrininkė, leidinio įvado autorė Aldona Dapkutė.Ji apžvelgė patį albumą, jo parengimą bei vietą Lietuvos kultūroje, įvertindama kaip išskirtinai puikų sudarytojo Rimanto Dichavičiaus darbą, pasidalijo įžvalgomis apie visą Amžinatvėn išėjusio talentingo tapytojo kūrybą, prisiminė bendravimo su juo laiką.Algimantas Švažas – išskirtinė asmenybė Lietuvos kultūroje ir mene, palikusi jame ryškų, neišdildomą pėdsaką.Tai patvirtino ir atsiminimais apie savo bičiulį dalijęsis albumo sudarytojas dailininkas Rimantas Dichavičius. Jis pasakojo, kuo vadovaudamasis sudarinėjo albumą, padedant Gražinai Švažienei.Fotoalbume – puikios, meniškos Algimanto Švažo bei jo artimųjų, bičiulių nuotraukos ir įspūdingiausių darbų reprodukcijos. Tai išties įspūdingas leidinys, užimsiantis deramą vietą Lietuvos kultūriniame gyvenime.Jau patį pirmą leidinio puslapį atvertus į mus pažvelgia išraiškingos, skvarbios tapytojo akys, tarsi kviesdamos: „Susipažinkime: aš – Algimantas Švažas ir kviečiu į kelionę po mano kūrybos pasaulį“, – toks puikus, iškalbingas Algimanto portretas parinktas knygos sudarytojo. Toliau versdami puslapį po puslapio tarsi išties keliaujame po Algimanto Švažo kūrinių parodą bei jo gyvenimą, gėrimės jo darbais, susipažįstame su draugais, bendražygiais, bičiuliais, klausomės jų prisiminimų.Istorikės Vidos Girininkienės įvertinimu, ši knyga – tai ilgalaikis paminklas, nepasensiantis ir po daugelio metų. Be to, jos žodžiais tariant, tai pats geriausias R. Dichavičiaus parengtas albumas, žavintis savo erdve. Menininkė Dalia Matulaitė pasidalijo prisiminimais apie studijų laiką, kai drauge su bendramoksliu Algimantu keliavo po Lietuvos pakraščius – Adutiškį, Dieveniškes, Gervėčius. Kostas Šatūnas sakė: „Jis (A. Švažas) man kaip dvasia, kaip tyro oro gurkšnis“. Jį pratęsdamas Jonas Gudmonas kalbėjo: „Didžiausias ačiū Gražinai ir Rimantui už šią knygą. Negaliu net įsivaizduoti, kad šios knygos galėjo ir nebūti.Kiekviename jos puslapyje jauti Algimanto Švažo jėgą. Ta knyga reikalinga mums visiems, taip pat ir Lietuvos kultūrai. Be jos kultūroje būtų didelė spraga. Jis visada buvo menininkas. Nuo pat pradžių kalbėjo su dideliu entuziazmu apie Vakarų menininkus, o juk tada net bibliotekose medžiagos apie juos nebuvo. Mačiau, kaip jis sutiko žinią apie M. Gimbutienės mirtį. Tai parodė, koks stiprus ryšys buvo su jo kūrybos šaltiniu (kūriniai deivės ir dievybės).“ Keramikė Teresė Jankauskaitė savo prisiminimais nusikėlė į vaikystę, kai pusbrolį Algimantą šaukdavo Algimučiu. Neužmiršti ir jo tėvai – mama Elena ir tėvas Albertas Švažai. „Mes buvome dažni svečiai Švažų namuose. Mano brolis Aloyzas ir aš,“ – kalbėjo Teresė ir įteikė Gražinai ir Rimantui po mažą suvenyrą, savo kūrybos juodosios keramikos taurelę.
Prisiminimais apie savo susitikimus su A. Švažu Gervėčiuose pasidalijo žurnalistas Bernardas Šaknys. Baigdama renginį Gražina Švažienė graudinosi, kad 40 metų prabėgę labai greit, tarsi viena akimirka. Ji nuoširdžiai dėkojo susirinkusiems pagerbti jos vyro atminimą.

Read more on Fotoalbumo „Algimantas Švažas“ sutiktuvės Lietuvos dailininkų sąjungoje…

Saulutės kūryba pranoko visus lūkesčius

virselis(1)

Lyrikė, publicistė, istorijos ir kultūros paveldo puoselėtoja LŽD, LNRS ir Tėvynės pažinimo draugijos (TPD) narė Saulutė-Genovaitė Markauskaitė – ne naujokė plunksną miklinančiųjų bendruomenėje. Išskirtiniu nuoširdumu alsuojančiomis savo poezijos knygomis, tarsi širdies balsu išsakytomis publikacijomis ir eiliuotomis mintimis „Gimtinės“ laikraštyje bei TPD leidiniuose: monografijoje „Lietuvos deimančiukai“ (2009), poezijos almanache „Tėviškės vyturiai“ (2005) ir „Tautotyros metraščio“ tomuose ji pelnė šviesuomenės pagarbą, laureatės ir diplomantės titulą.
Per pastaruosius keliolika metų Saulutė žymią dalį savo brangaus laiko, energijos ir asmeninių resursų skyrė jos dvasiai mielam tautotyros žinių rinkimo savanorių sąjūdžiui. Aktyviai dalyvavo visuose TPD suvažiavimuose, Kaune surengtoje konferencijoje „Nebūsiu „žmogus iš niekur“, respublikinėje parodoje Vilniuje „Laiškai Gimtinei“, sentėvių paveldo puoselėjimo akcijoje „Lietuvos deimančiukai“, etnokultūros pažinimo projekte „Lietuvos etnografiniai kraštai“ ir „Lietuvos bažnytkaimiai“. Pastebėjusi, kaip uoliausi tautotyros savanoriai O. Bleizgienė, V. Indrašius, J. Jankauskienė, J. Laurinavičius, E. Mažeikienė, V. Steponavičius ir kiti savo įspūdingomis knygomis įamžina gimtąjį kraštą, tokiam žygiui ryžosi ir ji pati. Ilgokai svarstė: ar pavyks tam prisišaukti pajėgių autorinių talkininkų, iš kur gaus ekspedicijai ir leidybai nemažai reikalingų lėšų? Bičiulių padrąsinta prieš keletą metų visa savo esybe pasinėrė į darbų gelmes.
Paneigdama posakį, kad savame krašte pranašu nebūsi, Saulutė į kompleksinę Krekenavos krašto ekspediciją subūrė keliasdešimt tėviškėnų, daugelį išsibarsčiusių ne tik po Lietuvos kampelius, bet ir svečiose šalyse. Jie pateikė gausybę įdomių ir vertingų prisiminimų, nuotraukų, dokumentų, pasakojimų apie Krekenavos ir aplinkinių kaimų, bažnyčių, mokyklų, įstaigų, organizacijų praeitį, aprašė gamtą, kraštovaizdį, žmones ir paminklus, prisiminė dvasininkus, rašytojus, mokslo, meno, švietimo, kultūros bei verslo šviesuolius, išaugusius Saulutės gimtuosiuose Oreliuose, Krekenavoje ir jos apylinkėse. Kūrinys išsipūtė iki 1000 lapų.
Knygos sumanytojai ir autorei Saulutei talkino poetas Robertas Keturakis, jos pirmoji mokytoja Bronislova Varkulevičienė ir daug kitų vienminčių. Daugiausia pagelbėjo darbštusis tautos paveldo puoselėtojas vilnietis inžinierius Viktoras Jankūnas. Brangiai kainavusią leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba, Panevėžio r. savivaldybė ir nemažas pulkelis tėviškėnų bei neįkainojamą Saulutės triūsą suprantantys šviesuoliai.
Didelės, gražiai išleistos S. G. Markauskaitės knygos „Krekenava laiko tėkmėje“ (2014) pirmosios sutiktuvės vyko per Žolinės atlaidus rugpjūčio viduryje Krekenavoje, ten pat – rugsėjo 14 d., o rugsėjo 24 d. – Kaune. Tai byloja, kad skaitytojai sužavėti ir neatsistebi, kaip poetei pavyko nuveikti tokį gigantišką kūrybinį darbą (knygos apimtis – 744 psl.). Pati Saulutė-Genovaitė Markauskaitė, dar nespėjusi atsigauti po knygos rengimo ir leidybos „šturmo“, prasitarė: „Šioje knygoje kiekvienas (tikriausiai krekenavietis. – Aut.) atras save arba galės sekti tėvų, draugų, mokytojų, kraštiečių pėdomis.“

Read more on Saulutės kūryba pranoko visus lūkesčius…