Taip vadinasi nauja VANDOS IBIANSKOS knyga, autorės pasirinkimu skiriama tiems, „kurie, nepaisydami nieko, visad šypsosi“.
Ją 800 egz. tiražu išleido kauniškė „Artumos“ leidykla (knygos sudarytoja ir redaktorė Regina Pupalaigytė; viršelį, visą dizainą ir piešinius sukūrė dailininkė Silvija Knezekytė; atspausdino spaustuvė „Morkūnas ir Ko“).
Leidinys visuomenei bus viešai pristatytas lapkričio 4 d., trečiadienį, 17 val. Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune (Rotušės a. 13).
– Tie, kas esame paveikti autorės esė (novelių, impresijų?) rinkinio „Gyvenimas kaip senas vynas“, vėl esame kviečiami pasinerti į GYVENIMĄ, – teigia Nijolė Grinevičiūtė, Lietuvos žurnalistų draugijos narė. – Šįkart ataidintį subtiliais, nostalgiškais klavesino garsais. Sakysite, visos knygos yra apie gyvenimą? Na taip, bent jau dauguma. Tačiau gyvenimą apkabinti, paglostyti, pažnaibyti, priminti jo tikrąją vertę ir vietą geba retas rašytojas. V. Ibianskos ryšys su praeitimi ir dabartimi, iškilme ir kasdienybe, su mūsų menkumu ir didyste liejasi iš puslapių nepaprastai turtingos kalbos ir „smūginių“ asociacijų tėkme. <…> Tuščias būtų kritiko noras apibrėžti žanrą, rasti „stalčiuką“ V. Ibianskos žvilgsniui į gyvenimą. Versmė, nešanti mus ir autorę per šeimos, kariuomenės, Bažnyčios, Lietuvos ir jos istorijos slenksčius, šniokščia, pagauna ir žavi… <…> Šioje knygoje V. Ibianska dosniai atidaro kasdienių paslapčių, kurias žinome, tik nesame apmąstę, skrynią. Knygos puslapiuose sutiksime ne herojus (veikėjus, personažus ir kt.), o patys save. Tokius nuogai tikrus, aiškius, gal truputėlį šaržuotus, bet aprašytus su pagarba ir meile. Ironija ir kandokas šypsnys – tai mums, skaitantiesiems, skiriami vitaminai, apie kuriuos vaikystėje mamos sakydavo: kartoki, bet sveiki…“
Mūsų svetainės lankytojams pateikiami du tokie „vitamininiai“ tekstai iš V. Ibianskos naujosios knygos „Gyvenimas kaip klavesino garsai“.
Primintina, kad V. Ibianska yra ilgametė katalikiškos žiniasklaidos žurnalistė, Stasio Lozoraičio premijos „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“ laureatė (2006 m.). Pirmoji jos knyga „Gyvenimas kaip senas vynas“ išėjo 2012-aisiais.
LŽD inf.
Trylika vasarų per atostogas keliavusi po Austriją, kopusi į Alpes rašytoja ir žurnalistė Loreta Jastramskienė parašė trečiąjį romaną – „Įpėdiniai“, kurį šių metų vasarą išleido leidykla „Versus aureus“ (ankstesni romanai – „Vanduo nemoka kalbėti, 2008 m., „Juokingos moters agapė“, 2011 m.).
Knyga „Karjala veržiasi ateitin“ – tai Suomijos Šiaurės Karelijos krašto šuolis žinių visuomenės link. Vilnius, jau 1970 metais pasirašęs draugystės ir bendradarbiavimo sutartį su šio krašto sostine Joensū miestu, iki šiol su ja palaiko gražius tarptautinius ryšius. Ši bendrystė jau artėja prie pusšimčio metų, ryšių įvairovė plati ir spalvinga. Reikšminga tai, kad knyga pasirodė 2015metais, kuriuos Lietuvos Respublikos Seimas yra paskelbęs Regionų metais. Pravartu semtis patirties iš Šiaurės Karelijos, kuri Skandinavijoje savitai juda informacinės visuomenės link. Knyga svarbi Užsienio reikalų, Švietimo, Kultūros ministerijoms ir, be abejo, visiems , kurie domisi Suomijos bei Lietuvos ryšiais.
LŽD, Tėvynės pažinimo draugijos ir LNRS narę poetę Saulutę Genovaitę Markauskaitę sieja gražūs kultūriniai ryšiai su vilniškiu Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejumi. Jau daugelį metų ji čia lankosi tautotyros žinių rinkimo savanorių suvažiavimuose, konferencijose, minint Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios dienas, aptariant paveldo puoselėtojų atradimus.
Anądien nuėjau į gydytojo V.Razuko knygos „Skambėkite, Vilniaus varpai“ pristatymą. Sužinojau atsitiktinai, bet pasirodė įdomu, nes: 1) jaučiu simpatiją visiems rašantiems nehumanitarams ir nerašytojams; 2) prisiminimai apie prieškario ir pokario Vilnių, kas jau savaime yra neabejotinai vertinga.
