Knygos autorius su žmona Danute. Gintaro Leščinsko nuotr.

Toks  žodžių junginys neįprastas. Vampyrą dažniausiai įsivaizduojame esant piktavalį, blogiui tarnaujantį padarą, nevengiantį pagerti ir žmonių kraujo. Kitoks jis Vytauto Leščinsko apysakoje ,,Vampyras iš 33-osios palatos“, kurią neseniai išleido ,,BALTO print“.

Saulėtą kovo pabaigos dieną į Vilniaus įgulos karininkų ramovę tarp kitų žmonių rinkosi ir garbūs mokslininkai, rašytojai, kariškiai. Čia buvo pristatoma jau minėta V. Leščinsko knyga. Renginio vedėjas Gaudentas Aukštikalnis skambiu balsu skaito knygos ištraukas, tądien sirgusio ir negalėjusio dalyvauti prof. akad. Jono Grigo pastabas apie šį kūrinį. Neramiai virpteli širdis klausantis jų. Lyg mano mintis dėstytų profesorius, pabrėžiantis Vytauto Leščinsko kūrinio žodingumą, skambesį, įtaigumą. Mintimis apie knygą dalijosi ir rašytojas Romas Sadauskas, be kita ko primindamas, kad apie ligoninės kasdienybę mūsų grožinėje literatūroje nedaug tekalbėta, štai tik ankstesniais metais apie tai taip pat su humoru yra rašęs Vytautas Misevičius. Tačiau ši tema aktuali visais laikais.

Grįžusi po įspūdingo renginio, skaitau autoriaus dovanotą knygą. Ačiū, Vytautai. Suprantamas apysakos herojaus Tomo Kripaičio jaudinimasis nelauktai netikėtai atsidūrus ligoninėje dėl įtariamo inksto vėžio. Malonus profesorius Petras Pranaitis pasako būsimos operacijos datą, savo tvirta laikysena nuramindamas ligonį. Svarbu neprarasti vilties…

Gintaro Leščinsko nuotr.

Apysakos skyriuje ,,Pažintis“  V. Leščinskas pateikia ir ligonio Valdo pasakojimą apie  Sovietų Sąjungos laikais vykdytą „kosmoso užkariavimo| programą, kosmonautų rengimo centrą –  „Žvaigždžių miestelį“, apie net du lietuvius bendrapavardžius, kurie dalyvavo toje programoje ir apie tai, kaip tuometinė sovietų valdžia stengėsi, jog nė vienas lietuvis nepakiltų į kosmosą, nepažvelgtų į Žemę iš beribių aukštybių, kad ir kaip gerai būtų skrydžiui pasirengęs. Pasitaikydavę įvairių kuriozų, pavyzdžiui, kai dėl nepageidautino pavardės skambesio, asociacijos su rusišku „necenzūriniu“ žodžiu teko pakeisti Mongolijos kosmonauto pavardę į rusiškai neutraliai skambančią…

O štai kitas skyrius ,,Vampyras“. Palatos draugai Vampyru pavadino vieną ligonį – Modestą, vilkintį labai įspūdingai: ilgu paltu, prabangiu kostiumu, užsirišusį ryškiaspalvį kaklaraištį ir dėvintį elegantišką skrybėlę. Tomui Kripaičiui, vieninteliam tuo metu visoje ligoninėje esančiam žurnalistui, Modestas (Vampyras) duoda paskaityti pluoštą paties parašytų kūrinių, pagrįstų tikrais autoriaus išgyvenimais. Joje pateiktas ir kraupus pasakojimas, kaip jis, Vampyras, išgelbėjęs draugės brolį nuo įšventinimo į siaubingų sektantų –  nekrosatanistų – bendriją.

Knygoje nemaža vietos skirta netradiciniams gydymo būdams. Štai ir tas paslaptingasis Vampyras po ligoninės pusryčių kasdien skuba pas bioenergetiką. Jis tikisi, kad parapsichologo rengiami sveikatos stiprinimo kursai pagelbės jam atsikratyti vėžio ir be operacijos. Juk visi esame girdėję, kad daug reiškia ligonio tikėjimas, troškimas pagyti, aktyvus rūpinimasis savo sveikata. Ir iš tiesų tikėjimas kartais daro tiesiog stebuklus. Vis dėlto „Vampyro“ autorius pagrindinio personažo Tomo Kripaičio paveikslu, jo blaiviu požiūriu į nūdienę mediciną tarsi sako, kad verčiau jau pasitikėti oficialiąja medicina, kuri nors ir nėra tobula, bet dažniausiai turi didesnių galimybių pacientui pagelbėti net sunkiausiais atvejais, negu vienokie ar kitokie netradiciniai gydymo būdai.  

O štai kito personažo – Vampyro – paveikslu reiškiama dar viena  idėja: puiku, kai žmogus ne vien vidinėmis savybėmis, bet net  išore, tvarkinga bei skoninga apranga įkūnija žmogiškąjį orumą, kuris padeda neprarasti savitvardos sunkiais gyvenimo atvejais ir skleidžia neregimą, bet viltingą šviesą…

Zofija SASNAUSKAITĖ