Skirmantė Javaitytė / Donato Stankevičiaus, „Kaunas pilnas kultūros“ nuotr.

2026 m. gegužės mėnesio leidinyje „Kaunas pilnas kultūros“ galima rasti LŽD narės, kultūros žurnalistės Skirmantės Javaitytės pasakojimą apie pasirinktą profesinį kelią. Ją kalbino žurnalistė Kotryna Lingienė. Dalinamės pokalbio ištrauka.

Trumpas pasilabinimas ar susižvalgymas renginyje, kolegiškas linktelėjimas spaudos konferencijoje, apsikeitimas pašnekovų kontaktais messengeryje – nors su Skirmante Javaityte esame pažįstamos ne vienerius metus, dirbame toje pačioje kultūros žurnalistikos srityje, tame pačiame mieste (ir bendradarbiaujame su ta pačia sostinės redakcija), iki šiol mūsų bendravimas buvo itin ribotas.

Tačiau seku jos darbus, nes įdomu paskaityti ar paklausyti, kaip šiemet Stasio Lozoraičio premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“ įvertinta Skirmantė pajautė mano lankytą įvykį arba ką nauja atrado, aplankė, ko pati nespėjau. Tai verčia pasitempti. Be to, kuo daugiau skirtingų refleksijų, tuo įdomiau ir geriau pačiai Kauno kultūrai. O štai prakalbinti kolegę – iššūkis. Ir kodėl gi tie žurnalistai, net įvertinti ir apdovanoti už savo darbą, tokie kuklūs?

Skirmante, pirmąsyk tavo pavardę pamačiau portale „Kas vyksta Kaune“, o jau keletą metų esame ir radijo programos „LRT Klasika“ bendradarbės. Nuo ko prasidėjo tavo kelias kultūros žurnalistikoje?

Vytauto Didžiojo universitete studijavau lietuvių filologiją, tuomet žurnalistiką. Baigiau magistro studijas ir pradėjau dirbti portale „Kauno alėja“. Pirmoji mano mokytoja buvo Kristina Kučinskaitė-Grudienė. Jos įskiepytomis vertybėmis vadovaujuosi savo darbe – kaip į žmones kreiptis, kas yra pagarba pašnekovui ir panašiai. Vėliau teko dirbti laikraštyje „XXI amžius“, žurnale „Moters psichologija“. Dar, beje, teko ir keletą sezonų LRT televizijos laidoje „Tėčio reikalai“ už kadro padirbėti – kartu su kolega kauniečiu Andriumi Baranovu, kuris dabar taip pat kuria reportažus „LRT Klasikos“ laidoms.

Šiemet bus jau dešimt metų, kai rašau į portalą „Kas vyksta Kaune“. Tiesa, su pertrauka. Dalį laiko dirbau su naujienomis, prižiūrėjau feisbuką, formulavau antraštes. Bet supratau, kad tas neigiamas srautas, kriminalai negerai veikia psichologiškai. Pasikalbėjome su vadovu Vaidu Pilkausku ir drauge sugalvojome, kad galiu imtis kultūros srities, kuriai portale iki tol nebuvo skiriama dėmesio. Taip ir prasidėjo – rengėme projektus straipsnių ciklams finansuoti, pradėjau specializuotis tarpukaryje. Įvairūs pastatai, asmenybės, vaizdai… Taip maždaug nuo 2011 metų apsistojau kultūroje.

Minėjai pertrauką – nuo žurnalistikos?

Taip, kurį laiką dirbau Ąžuolyno bibliotekos renginių skyriuje tekstų redaktore, bet įsisukau ir į organizavimą, prisidėjau tekstais prie vieno leidinio. Bibliotekos – mano meilė. Mėgstu jose lankytis keliaudama – kai tik pavyksta aplankyti kokį naują miestą, visuomet užsuku į biblioteką ir į bažnyčią. Manau, jei miestelyje ar kaime veikia biblioteka, vadinasi, kultūra čia gyva. Sostinėje labai mėgstu Adomo Mickevičiaus biblioteką, ji arčiausiai Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčios.

Iš kur pati esi?

Esu iš Šakių – galima sakyti, Šakių priemiesčio, Giedručių kaimo. Kaune gyvenu apie 20 metų, bet kalboje dar jaučiasi – ypač per radiją. Sakau – gerai, tegu tik nenyksta zanavykų tarmė, pati džiaugiuosi eteryje girdėdama tarmes.

Skirmantė Javaitytė / Donato Stankevičiaus, „Kaunas pilnas kultūros“ nuotr.

Kaip supranti savo misiją – kodėl kultūros žurnalistų reikia visuomenei? Ar nekyla svarstymų dėl teisingo pasirinkimo, kai matai, kad buitinės, greitos, kriminalinės temos sulaukia daug daugiau susidomėjimo nei tavo atrasta ypatinga asmenybė ar vieta?

Galbūt tai aukštesnės jėgos? 2018 metais išgyvenau didelę krizę, buvau tarp gyvybės ir mirties, tuomet apsivertė požiūris į žurnalistiką ir apskritai į gyvenimą. Supratau, kad turiu daryti tik tai, kas prasminga. Įkvėpti kitus šviesiais dalykais, kuriuos pastebiu. Prasmės klausimas… Žinai, tikrai kartais susvyruoju, kai matau, kad paspaudimai skiriasi dešimtimis kartų. Bet gera jausti, kad esu ne viena. Ypač prasidėjus kultūros bendruomenės protestams, judėjimui dėl laisvo žodžio. Čia esu tarp savų, bendraminčių, matau, kad jie nesudeda rankų.

 

Pilną interviu skaitykite čia.

Visą gegužės mėnesio kultūros leidinį „Kaunas pilnas kultūros“ galite peržvelgti čia.