Angelė Valienė / Asmeninio albumo nuotr.
Su gražiu jubiliejumi, Angele!
Prieš penkerius metus „Lietuvių godose rašiau: „Mokytoja Angelė Valienė mini savo jubiliejų. Ji – tarsi neišsenkantis šaltinis, nuolat čiurlenantis, almantis, skubantis, nešdamas atgaivą kiekvienam prie jo prisiliečiančiam, prie jo pasilenkiančiam. Ji – tarsi gyva versmė, kiekvieną išklausanti, paguodžianti, visur dalyvaujanti, visur suspėjanti, tarsi nejaučianti metų naštos, kuri vis didėja ir didėja.
Gimusi 1946 metais balandžio 23 dieną, per Jurgines, kaip pati sako, netoli Molėtų Vaivadiškių kaime prie Aiseto ežero. 1970 metais baigusi Vilniaus valstybinį universitetą, įgijusi filologės, lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojos specialybę, išvyko dirbti į Baltarusiją, Gervėčių kraštą, kurį jau neblogai pažinojo – dar būdama studentė dalyvavo šiame krašte vykusioje kompleksinėje kraštotyros ekspedicijoje, kuriai tada vadovavo Norbertas Vėlius. Be to, dar mokykliniais metais, mokydamasi Utenos 2-oje vidurinėje mokykloje, bendrabutyje viename kambaryje gyveno su Gervėčių krašto lietuvaite Maryte Lukšaite iš Mockų, kuri buvo atvykusi į Lietuvą, kad galėtų mokytis lietuviškai, nes Baltarusijoje lietuviškų mokyklų nebuvo.
Angelė Valienė ir Birutė Valionytė / Organizatorių nuotr.
Tenykščių lietuvių vaikams reikėjo mokytis rusų, baltarusių ar lenkų kalbomis, tad, nenorėdami prarasti gimtosios lietuvių kalbos, to krašto lietuvių vaikai ieškojo kelių į Lietuvą. Matyt, tokia buvo lemties valia, kad Angelė Žalalytė ir susiejo savo gyvenimą su Gervėčių kraštu, jo žmonėmis.
Tikra aukštaitė iš ežerų krašto visam gyvenimui pamilo Gervėčius, jų žmones. Ne veltui dirbdama čia lietuvių kalbos mokytoja buvo vadinama gražiu Lietuvaitės vardu. Po darbo Gervėčiuose teko mokytojauti ir kitose, jau Lietuvoje, Vilniaus krašto mokyklose Juodšiliuose, kur tuo metu kūrėsi pirmoji, atskira lietuviška mokykla, Vėliau Kalvelių 2- oje vidurinėje mokykloje, Naujosios Vilnios profesinio mokymo centre, žurnale „Moksleivis“, o vėliau ir vėl Baltarusijoje, Rimdžiūnuose.“
Angelės Valienės dukra Rasa ir sūnus Vytautas su dukrele / Organizatorių nuotr.
Dabar, kai Baltarusijoje taip sunkiai besikūrusių mokyklų nebeliko, mokytoja Angelė lietuvių kalbos moko Ukrainos karo pabėgėlių vaikus, įsikūrusius Lietuvoje, dirba Tarptautinėje Ukrainos mokykloje, kuri balandžio 25 dieną gražiai paminėjo mokytojos Angelės jau 80-ąjį jubiliejų.
Nuotoliu iš Kyjivo tądien ten buvusi mokyklos direktorė Olena Vnukovska pasveikino Angelę, palinkėdama jai neišsenkančios energijos, gyvenimo džiaugsmo ir būti pavyzdžiu visiems , kaip ir ligi šiol, kaip reikia dirbti bei gyventi, mokyklos administracijos vardu Angelę sveikino direktorės pavaduotoja Viktorija Kuruoglu bei profsąjungos pirmininkas Petro Pirogovas, lietuviška daina jungtinis mokytojų ansamblio „Bereginia“ ir mokinių „Džerelo“ kolektyvas, vadovaujamas Oksanos Vitkūnienės, bei mažųjų šokėjėlių ansamblis, sušokęs nuotaikingą ukrainietišką šokį.
Sveikino Gervėčių klubo atstovai su jo prezidentu Alfonsu Auguliu priešaky, chorų „Sadauja“ ir „Indraja“ nariai, kuriuose dainuoja ir Angelė, Nepriklausomybės akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė bei daugelis kitų, draugų, bičiulių, buvusių bendradarbių, mokinių. Ir, be jokios abejonės Angelės vaikai bei anūkai – sūnus Vytautas su šeima, dukros Rasa bei Eglė. Skambėjo skrabalais atliekamos melodijos, bendra visos susirinkusiųjų salės, kuriai dirigavo Angelės sūnus Vytautas, sudainuota daina ir daug daug sveikinimų, palinkėjimų, palydėtų įspūdingų gėlių puokščių. Taip gražiai, iškilmingai buvo paminėtas mokytojos, žurnalistės Angelės Valienės 80-asis gimtadienis.
Marija Šaknienė
Jubiliatę nuoširdžiai sveikina ir Lietuvos žurnalistų draugija, linkėdama giedrų dienų ir daug energijos dirbant Lietuvos labui!
