Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
Kai katalikų vyskupai 1253 m. uždėjo naujakrikštui Mindaugui Rygos meistrų nukaldintą karališką karūną, visoje Lietuvoje gyveno mažiau žmonių, negu dabartiniame Vilniuje. 1398 m. iki Juodosios jūros praplėtęs Lietuvos valstybę, kurios teritorija buvo dešimt kartų didesnė už dabartinės mūsų šalies plotą, didysis kunigaikštis Vytautas turėjo šiek tiek daugiau nei 2 mln. pavaldinių, tik trečdalis buvo lietuviai, kiti – rusėnai, gudai. Gal varome Dievą į medį, kai šaukiame, kad nyksta šiandienė Lietuva, kurioje kompaktiškai, vienoje vietoje gyvena daugiausia istorijoje, apie 3 mln., lietuvių?
Teritorija didelė, žmonių mažai
1998 m. išleistoje žymiausio pokarinės Lietuvos geografo ir demografo Stasio Vaitekūno knygoje „Lietuvos teritorija ir gyventojai“ rašoma, kad 1236 m., kai, pasak istorijos šaltinių, Mindaugas tapo didžiuoju kunigaikščiu, mūsų tuometėje valstybėje gyveno tik apie 400 tūkst. žmonių, nors jos plotas siekė net 200 tūkst. kv. km. Gedimino laikais, 1341 m., Lietuvos teritorija – 350 tūkst. kv. km, gyventojų – 700 tūkstančių. 1430 m., kai nespėjęs karūnuotis mirė Vytautas Didysis, Lietuvos imperija padidėjo iki 900 tūkst. kv. km, joje gyveno apie 2 mln. 480 žmonių, bet vos 800 tūkst. baltų (aukštaičių, žemaičių, jotvingių), kiti – slavai. 1793 m., po antrojo Lietuvos padalijimo, Rusijai atplėšus didelius mūsų teritorijos gabalus, valstybė susitraukė iki 132, 5 tūkst. kv.km, 1 mln. 800 tūkst. gyventojų. 1939-aisiais, paskutiniais tarpukario nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metais (atgavus Vilnių, bet netekus Klaipėdos), krašte gyveno 2 mln. 880 tūkst. žmonių, miestuose ir miesteliuose – kitataučiai, daugiausia žydai.
Liovėsi trauktis
Pirmoji ir antroji sovietų okupacija, treji Vokietijos nacionalsocialistų viešpatavimo metai beveik trečdaliu išretino Lietuvos populiaciją (1959 m. Lietuvoje gyveno 2 mln. 696 tūkst. žmonių, tai yra mažiau negu 1913 m. Rusijos imperijos Šiaurės vakarų krašte). Tik nuslopinusi Lietuvos partizanų sąjūdį, Maskva išdrįso į LTSR siųsti kolonistus iš Sovietų Sąjungos respublikų vietoj ištremtų į Rusiją lietuvių ūkininkų . Sovietmečio pabaigoje, 1989 m., per SSRS visuotinį gyventojų surašymą, Lietuvoje suskaičiuota 3 mln. 674 tūkst. gyventojų, bet šimtai tūkstančių jų pagal Maskvos nacionalinę politiką bastėsi po Sovietų Sąjungą, iš pradžių užkariavo Kazachstano plėšinius, paskui tiesė Baikalo– Amūro magistralę, atitarnavę sovietų kariuomenėje, sukūrė šeimas ir liko gyventi Rusijoje.
Dabar nepriklausomos Antrosios Lietuvos Respublikos plotas – 65,3 tūkst. kv. km., gyventojų – maždaug 2 mln. 860 tūkst. Šis skaičius nesikeičia beveik penkerius metus.
Bendra ES bėda
„Istorinės patirtys – tremtys į Rusiją, bėgimas į Vakarus – padarė lietuvius judria keliauninkų tauta. Be to, dabar su lietuvišku pasu be vizų galima keliauti į 159 pasaulio šalis. Lietuva pagal „pasų laisvės indeksą“ aplenkia net Estiją ( jos piliečius be privalomų spaudų ar įklijų pasuose įsileidžia 157 valstybės). Štai ir nesėdi namuose mūsų tautiečiai, emigruoja. Lietuvą sendina labai mažas gimstamumas. Bet tai visos Europos Sąjungos bėda. Vokietijos, Austrijos moterys per savo gyvenimą vidutiniškai susilaukia vos vieno vaiko. Kuo labiau šalis išsivysčiusi, tuo mažiau joje vaikų ir jaunimo, trūksta dirbančiųjų, iš kurių algų kaupiamos pensijos ilgaamžiams visuomenės nariams“,–teigė Seimo Migracijos komisijos vicepirmininkas prof. dr. Kęstutis Masiulis.
Palankiausias demografinis rodiklis
Komerciniai TV kanalai kviečia „keturis milijonus lietuvių visame pasaulyje“ liepos 6 d. giedoti Lietuvos himną. Visuomenė, net aukšti politikai, vis dar neatsikrato įkyrios idėjos, kad Lietuvoje galėtų gyventi tiek žmonių, kiek geležinė uždanga šaltojo karo laikais buvo atskyrusi nuo Vakarų pasaulio. Bet gali būti, kad trys milijonai – laisvos Lietuvos demografinė riba, jos niekada nepavyks peržengti, todėl verčiau tobulai išmokti mažos stiprios valstybės politikos meno užuot pavydėjus didesnėms, bet silpnoms valstybėms.
„Didelio gyventojų prieaugio nei po dešimties metų, nei vėliau tikrai neverta tikėtis. 2,8 – 2,9 mln. gyventojų, gal dar vienu kitu tūkstantėliu daugiau – tai palankiausias, geriausias Lietuvai demografinis rodiklis. Jeigu lietuvių neužtektų, galime kviestis ir iš kitur. Bet patys turime nuspręsti, kiek ir ko mums reikia. Mano žmona lankėsi pas Lietuvoje praktikuojantį gydytoją indą, puikiai kalbantį lietuviškai. Tokiems žmonėms neužtrenkime durų. Kita vertus, mūsų valstybė – labai nedalinga, nelaiminga. Kiek kartų mus bandyta pavergti, nutautinti. Sovietų okupacijos laikais lietuviams labiau nei likimo broliams estams ir latviams pavyko išsaugoti kietą didelį tautinį branduolį. Todėl mūsų visuomenė dabar nenorėtų gyventi valstybėje, kurioje svetimšalių būtų apie pusė populiacijos“, – tvirtino parlamentaras K. Masiulis.
Stebisi Lietuvos pažanga
2015 m. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Jungtinių Valstijų CBS televizijai melavo, kad Lietuvoje gyvena tik 1,4 mln. žmonių. Vieni Lietuvoje šaipėsi iš Kremliaus propagandos žioplumo, kiti pyko, jaudinosi, bet gal tai buvo ne kalbos klaida, o slapta Rusijos specialiųjų tarnybų siekiamybė per ketvirtį amžiaus po skaudžiausios, anot V. Putino, XX šimtmečio geopolitinės katastrofos, SSRS subyrėjimo, iki tokio lygio sumažinti pirmosios „SSRS tautų draugystę“ pradėjusios griauti Lietuvos gyventojų? Tačiau Kremliui tas planas neišdegė nei didžiausiomis Europoje Lietuvai parduodamų energetinių išteklių kainomis, nei dezinformacija, kryptinga antilietuviška propaganda, patyčiomis iš mūsų didvyrių ir kitomis hibridinio karo priemonėmis.
„Deja, Kremliui vis dėlto neblogai sekėsi Lietuvoje skleisti nusivylimo, juodo nepasitenkinimo, tautos išsivaikščiojimo nuotaikas. Nors svečiai iš Vakarų Europos negali atsistebėti Lietuvos pažanga. Neseniai bendravau su Šveicarijos ir Vokietijos Badeno Viurtembergo žemės delegacijomis. Mūsų politikos skaidrumo kartelė iškelta aukščiau negu Vakaruose. Vokietijoje politines partijas finansuoja verslo grupuotės, o pas mus tai būtų skandalas. Jeigu Lietuvos politikas būtų sučiuptas su pinigais, gautais iš Kremliui artimų oligarchų – viskas, tokio veikėjo karjera baigta. O Prancūzijos Nacionalinio fronto (susivienijimo) vadė Marinė Le Pen atvirai sėmė rieškutėmis V. Putino paramą per šalies prezidento rinkimus ir nieko – jei dar kartą bandys patekti į Eliziejaus rūmus, vėl prašys Maskvos paaukoti“, – remdamasis skandalingais kitų valstybių pavyzdžiais didžiuotis gana gerai atrodančia Lietuva ragino Seimo Migracijos komisijos pirmininko pavaduotojas K. Masiulis.
Taikos laikų emigracija
Anot kultūros istoriko Dariaus Kuolio, Nobelio literatūros premijos laureatas Czesławas Miłoszas prieš keliolika metų perspėjo, kad per daug lietuvių laimės ieško svetur, o kalbininkas Algirdas Julius Greimas dar 1990 metais ragino Lietuvos politikus rimtai svarstyti apie būsimus emigracijos padarinius.
„Mūsų valdžia į garsių žmonių pastabas atsainiai numojo ranka. Lietuviai per savo istoriją patyrė daug okupacijų, karų, mirtinų ligų epidemijų. XVIII amžiuje Žemaitija, Mažoji Lietuva, Vilniaus kraštas nuo maro perpus sumažėjo. Bet dabar taikos ir kūrybos laikai, o lietuviai palieka tėvynę labiausiai iš visų ES šalių“, – sakė Vilniaus universiteto dėstytojas D. Kuolys.
Pasirinko pralaimėjimo vietą
Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros
doc. dr. Vytenio Almonaičio manymu, Lietuva iki šiol per daug sielvartauja dėl kažkada patirtų pralaimėjimų, labiau linkusi perdėti praeities nesėkmes, negu džiaugtis istorinėmis pergalėmis.
„Po poros metų turėtume minėti Medininkų mūšio 700-ąsias metines. Bet retas net Lietuvoje girdėjęs apie šį žemaičių ir kryžiuočių susirėmimą. Durbės, Saulės mūšius žino, o Medininkų kautynių – ne, nors 1320 m. liepos 27 d. žemaičiai ties Medininkais (dabartiniame Telšių rajone prie Varnių) sutriuškino rinktinę Vokiečių ordino kariuomenę, nukovė net jų maršalą Heinrichą von Plötzkau. O ant Medvėgalio kalno Šilalės rajone kasmet rengiami menų festivaliai. 1329 m. vasarį Medvėgalio pilį užėmė jungtinė kryžiuočių ir Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio kariuomenė. Kolegos archeologai pernai rado į suanglėjusius, supuvusius pilies šlaito sienos likučius įsmigusį kryžiuočių arbaleto strėlės antgalį. Kauniečiai iš Ukrainos atgabentą „Laisvės kario“ (Vyčio) skuptūrą pastatė Kauno pilies kieme. Jį dėl estetinių priežasčių parinko architektai, aplinkos erdvės specialistai. Bet tai pralaimėjimo vieta – 1362 m. kovo mėnesį kryžiuočiai pilį sugriovė. O vienoje Kauno pakrantėje, prie Neries žiočių, po sąnašų sluoksniu tebeslūgso kryžiuočių Marienverderio mūrų, kuriuos 1384 m. užėmė lietuvių kariai, liekanos“, – istoriškai logiškesnę Vyčio skulptūros vietą nurodė mokslininkas V. Almonaitis.
Dausuvos nereikia
Lietuvos socialinių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir demografijos instituto vyriausiojo mokslo darbuotojo prof. dr. Vidmanto Daugirdo nuomone, viduramžių demografinių reiškinių negalima lyginti su dabartiniais. Tada visame regione aplink Lietuvą gyveno mažai žmonių.
„Tiek, kiek galėjo prasimaitinti. Kita epocha, kitokia ekonomika. Mindaugo, Vytauto laikais natūralus gyventojų prieaugis buvo menkas. Du trečdaliai kūdikių mirdavo lopšiuose. Daug jaunų vyrų žūdavo kariaudami. Moterų amžiaus vidurkis siekė tik apie 30 metų. Prieš Antrąjį pasaulinį karą geografas Kazys Pakštas (tas pats, kuris ragino kurti atsarginę Lietuvą (Dausuvą) Afrikoje arba Lotynų Amerikoje – red. past.) apskaičiavo, kad palankiai susiklosčius aplinkybėms Lietuvoje 2000 – 2010 m. galėtų tilpti 8–10 mln. žmonių“, – aiškino geografas.
Svarbiau ne ūgis, bet smūgis
Anot V. Daugirdo, nors Lietuvai pradeda trūkti demografinio potencialo – jaunimo, mūsų šalis dabar klesti, gerokai sėkmingesnė negu valdant Mindaugui.
„Gal už tokius žodžius būsiu apmėtytas supuvusiais pomidorais… Ne visi turtingai gyvename, bet pagal žmonių gerovės statistinius vidurkius Lietuva priklauso labiausiai išsivysčusių pasaulio šalių penkiasdešimtukui. Mes, geografai, matome, kaip smarkiai nutolome nuo Rytų ir priartėjome prie Vakarų. Lietuva per 28 metus sustiprėjo, išlaisvėjo labiau negu senosios demokratinės Europos šalys per šimtmetį.
Ne valstybės gyventojų gausa svarbiausia. Mažos, net nykštukinės valstybės gali būti gerbiamos, ekonomiškai, dvasiškai stiprios, jeigų jų piliečiai išsilavinę, sąmoningi ir myli savo kraštą“, – pabrėžė profesorius V. Daugirdas.
