Asmeninio archyvo nuotr.

Seime siūloma 2018-uosius skelbti Sąjūdžio ir Adolfo Ramanausko-Vanago metais. Kaip tik tuo laiku rašytoja Rūta Vanagaitė pasigiria surinkusi skandalingų faktų apie partizanų vadą, o netrukus į Lietuvą atvyksiantis Efraimas Zuroffas neva turįs dar rimtesnio „kompromato“.

O dar prieš tai kitas visuomenėje gerai žinomas žmogus – Juozas Statkevičius – Rusijos propagandinei žiniasklaidai pripasakojo, esą, „to, kas vyksta Lietuvoje, jau neįmanoma kęsti“, kad skurdas baisesnis, nei įmanoma įsivaizduoti, ir t. t., o štai Rusija – nuostabi šalis. Dėl pastarojo teiginio neprotinga ginčytis – juk dėl skonio nesiginčijama. O štai dėl skurdo… Ar Statkevičius sąžiningai kalba apie jį, ar išties žino, kas yra skurdas? Žurnalistas ir laidų vedėjas Andrius Tapinas pasidomėjo, kiek Statkevičiui lėšų skiria mūsų valstybė jau ne pirmus metus. „Kultūros taryba prie Kultūros ministerijos šiemet skirstė dizainui skirtus Kultūros rėmimo fondo pinigus. Viena iš sąlygų – projektai turėtų spręsti socialines ir kitas visuomenei aktualias problemas. Finansavimo negavo Dailės akademijos ir Lietuvos dizainerių sąjungos projektai, tarptautinis Šiaurės šalių dizaino festivalis, Japonijos–Lietuvos dizainerių bendra paroda ir dar nemažai kitų idėjų,“ – rašė „Facebook“ paskyroje A. Tapinas. Jis atkreipė dėmesį, kad 8 600 eurų, arba beveik 20 proc. viso valstybinio antrojo etapo finansavimo, atiteko J. Statkevičiaus mados namų projektui „Couture kolekcija Pavasaris/Vasara 2018“. A. Tapinas kandžiai pasišaipė, jog kas kas, bet šitas madų šou „labiausiai sprendžia socialines visuomenės problemas“. Trumpai tariant, kyla nemažai klausimų, kokios priežastys verčia J. Statkevičių juodinti Lietuvą, nes skurdas jam mažiausiai rūpi. Gal Vakaruose jo tariama šlovė išblanko ir drabužių siuvėjas ieško naujų užsakovų Rytuose, tad ir surengė pasirodymą Rusijos propagandistams? Bet nepraėjo nė mėnuo po Statkevičiaus „šou“, kai jį nustelbė R. Vanagaitės akibrokštas…

Kai atsitinka tokie dalykai, nenorom daraisi įtarus – kas po jais slepiasi? Juk tai nėra šiaip sau – buitinio lygmens, su politika nesusiję reikalai. Jei karinės srities analitikai tokius reiškinius įvardija kaip hibridinio karo ataką, jei politologai įžvelgia bandymus neigti istorinę realybę, tuo siekiant sukelti abejones ir valstybingumo pagrįstumu, atsakymas aiškus: tai ne atsitiktinumas, bet apgalvotas veiksmas, keliantis grėsmę mūsų visuomenei. Ir to visai nepastebėti ar nekreipti dėmesio gali tik arogantiškas mulkis.

R.Vanagaitės išpuolis prieš mūsų istoriją sukelia įvairių minčių. Pirmiausia pagalvoji – ši moteris buvo Rolando Pakso padėjėja, paskui tarnavo Viktorui Uspaskichui… o kam dabar? Neseniai sukiršinusi visuomenę rašliava „Mūsiškiai“ (kita vertus, negali uždrausti autorei rašyti apie savo artimuosius), R. Vanagaitė pagarsėjo kaip stereotipo apie lietuvius-žydų šaudytojus propaguotoja. Nesvarbu, kad jos knygoje faktų vienašališkumas ir melagingumas akis bado, svarbu išgarsėti! Tad gal ir čia tas atvejis, kai „garsenybinis“ godulys nugalėjo blaivų protą? Tačiau palyginus su Statkevičiaus šou šįkart padėtis atrodo kur kas rimtesnė ir į eilinį bandymą skandalingai išgarsėti nepanašu. Negana to, paaiškėjo, kad dar anksčiau R. Vanagaitė, dalyvaudama Sankt Peterburge vykusiame „Atviros bibliotekos“ dialogų projekte, postringavo, jog emigraciją iš Lietuvos gali sustabdyti tik Putinas, okupuodamas Lietuvą. Žinoma, tokių jos žodžių nereikėtų suprasti kaip tiesioginio noro, kad okupacija įvyktų, bet kaip rašytoja ji galėjo suprasti, jog „pakaruoklio namuose apie virvę nekalbama“. Ir tai, kad jos žodžiai bus išgirsti ir Lietuvoje.

O paskui nuskambėjo jos pasityčiojimas iš stalininių budelių aukų. Nesinori kartoti šlykštynių, pasakytų partizanų vado A. Ramanausko-Vanago atžvilgiu. Bet visuomenė šį kartą sujudo ne juokais – čia jau ne Statkevičiaus stereotipinės prorusiškos propagandos klišės! Pasipiktino netgi tie, kurie paprastai palaikydavo mažesnės apimties išpuolius prieš Lietuvos partizanus. Sureagavo ir leidykla, iki šiol spausdinusi ir platinusi R. Vanagaitės kūrybą, pareikšdama išimanti iš prekybos jos kūrinius. Bet labiausiai „pasipiktino“ socialiniuose tinkluose besidarbuojantys Kremliaus propagandistai – vieni tiesiog virė iš pykčio „Vanagaitei ir tam storam žydui“, o kiti baisėjosi Lietuvoje „įsigalėjusia raganų medžiokle ir knygų deginimu“. Štai čia vertėtų suklusti – juk tai aiškūs bandymai sukurstyti antisemitinį gaivalą, ir net jei tai nepavyktų, vis vien pasauliui būtų paskleista žinia apie neva Lietuvoje įsigalintį antisemitizmą. Kas dėl knygų deginimo, tai čia jau pačios Vanagaitės nuopelnas, juk ji pasakė, kad „deginkit, jei nepatinka“ (atsakydama į minėtos leidyklos pareiškimą). Vanagaitė pasiūlė, o Kremliaus propagandistai jau triūbina – „Lietuvoje knygas degina!“ Sutapimas ar apgalvotas bendras veiksmas? R. Vanagaitė veiksmus prieš jos poziciją ir knygą lygino su hitlerine ir stalinine cenzūra, tačiau teigė, kad yra vis dar nusiteikusi optimistiškai. Tiesa, sekmadienį pasirodė jos pranešimas, esą, ne tą norėjo pasakyti ir pan.

Istorikas Arvydas Anušauskas, pateikęs keletą puikių atsakymų R. Vanagaitės akibrokštui, įvertino ir sekmadieninį jos pareiškimą: „Na, aš to neskubėčiau vadinti atsitraukimu, bet susirūpinimu savo galimybėmis Lietuvoje ir „Vištos strimėlės galva“ perspektyvomis skaitytojų lentynose. Atrodo, savo versija apie KGB darbuotojo ir Ramanausko-Vanago vieno kankintojų N. Dušanskio užrašų naudojimą būsiu pataikęs tiesiai į dešimtuką. Jokių „naujų“ dokumentų apie partizanų vadą nebus, kaltinimai dalyvavimu žydų žudynėse išlaužti iš savo nusikaltimus žmoniškumui slėpusio kagėbisto užrašų. Beje, akivaizdu, kad atsakymų į savo klausimus ji taip ir neišgirdo. O jos cituojamas Michailas Bulgakovas yra ir kitų frazių parašęs, arba, Volando žodžiais tariant, „Įdomiausia šiame mele tai, kad jis yra melas nuo pirmo iki paskutinio žodžio“.

Žurnalistas Romas Sadauskas buvo dar taiklesnis: „Perskaičiau 2 kartus nuo pradžios iki galo R. Vanagaitės laišką, o tada dar į paiešką įrašiau žodį „Atsiprašau“ – nerado. Nors turėjo būti. Jos vietoje būtent tuo žodžiu pradėčiau laišką. Tuo ir užbaigčiau. Nes visa kita – tik gilesnis klimpimas į tai, į ką įsimynė prieš kelias dienas.“

Tiesos dėlei reikia paminėti, jog R. Vanagaitė sulaukė ir užtarėjų: Tomas Venclova paragino nepulti smerkti Vanagaitės… Seimo narys Laurynas Kasčiūnas apie Vanagaitės užtarėją rašo: „Perskaičiau T. Venclovos laišką. Elegantiškas bandymas aukštyn kojomis apversti visą Dušanskienės (tokią pravardę užsitarnavo R. Vanagaitė – red. past.) ataką prieš Lietuvą. Įsiskaitykite: „(…) jos (Dušanskienės – L. K.) pjudymas man labai primena sovietinius laikus. Beje, jis (pjudymas – L. K.) daug sėkmingiau pasitarnauja Vladimiro Putino propagandai, negu bet kokie Rūtos Vanagaitės teiginiai.“ Dar daugiau: „Asmenys, kurie viešai ir negailestingai puola Rūtą Vanagaitę, naikina jos knygas ir taip toliau, teikia puikios medžiagos Putinui, bandančiam įtikinti pasaulio viešąją nuomonę, jog Lietuvoje reiškiasi fašistinės nuotaikos.“ Tai taip išeina, kad ši „rašytoja“, kuri remdamasi NKVD/KGB suklastotomis bylomis ir partizanų budelio atsiminimais ir dergdama Adolfą Ramanauską-Vanagą tiesiog gal kiek suklydo, bet kitaip nei mes – ją kritikuojantys – nėra „naudinga idiotė“ ir Kremlius ja nesinaudoja bandydamas mūsų laisvės kovas susieti su fašizmu ir taip supriešinti mus su vakarietiška istorine atmintimi. Ir taip sukompromituoti mūsų valstybingumo idėją apskritai. Tad jeigu iki šiol nežinojote, kaip atrodo „moralinis reliatyvizmas“, štai čia yra jo praktinė išraiška.“

Paskutinis savaitgalis prieš Vėlines ir Visus Šventuosius taip ir praėjo – svarstant R. Vanagaitės provokaciją. Bet neapleidžia mintis, kad ji negalėjo būti savitikslė. Tuomet kas po ja slepiama? Laukiam tęsinio.