Saulutė Genovaitė Markauskaitė.
Prof. Onos Voverienės knygos „Lietuvos aidas“ – tautos mokykla“ apžvalga
Keletą savųjų minčių norėčiau pradėti Prezidento Antano Smetonos žodžiais iš knygos „Pasakyta – parašyta“, išleistos 1935 m.: „Spauda sveria ne mažiau, kaip viena kuri didžiųjų valstybių. Jididis kultūros inrankis…Spauda gali tiek gero, tiek ir blogo padaryti… Išmintingo, išlavinto ir doro žmogaus rankose ji yra taurus palaimintas kultūros įrankis; nevalyvo žmogaus rankose ji yra nelyginant šautuvas…“ ( Kalba netaisyta).
„Lietuvos aidas“ istoriškai turi glaudų ryšį su prieškario Lietuva.
1917 m. kovo 20 d. visi, suinteresuoti lietuviško laikraščio leidyba, susirinko dr. J. Basanavičiaus bute aptarti leidybos reikalų ir dr. Jono Basanavičiaus pasiūlymu būsimasis lietuviškas laikraštis buvo pavadintas „Lietuvos aidu“. Visi džiaugėsi, kad laikraščio pavadinimas skambus ir gali toli aidėti… Jis ataidėjo iki 100 metų.
1917 m. rugsėjo 6 d., Antanui Smetonai finansuojant pirmuosius „Lietuvos aido“ leidybos numerius iš jo asmeninių lėšų, pasirodė pirmasis laikraščio numeris. Jame atsargiai pradėta propaguoti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo idėją. Laikraščio redaktoriumi buvo išrinktas Antanas Smetona, talkino kunigas dr. V. Zajančkauskas ir Petras Klimas. Buvo pasiūlyta atkurti Tautos tarybą, kuri būtų palanki vokiečių okupaciniam režimui.Bet Seime delegatai šiam pasiūlymui nepritarė ir pasiliko prie nuomonės dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo.
Dr. J. Basanavičius kaip Vilniaus konferencijos garbės pirmininkas pasiuntė sveikinimą šventajam Tėvui Popiežiui Benediktui.Šventasis Tėvas per artimiausią savo padejėjąJojo vardu palinkėjo laimės lietuvių tautai ir naujai besikuriančiai Lietuvos valstybei. Lietuvos šviesuoliai sekė to meto įvykius – kaip antai, Rusijoje įvykusi Spalio revoliucija, o Vokietijai pralaimėjus Pirmajame pasauliniame kare bei socialistų maištai Vokietijoje ir jais pasinaudodami1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Aktą. Šis aktas buvo paskelbtas „Lietuvos aide“ 1918 m. vasario 19 d.(Nr. 22(70)).Laikraščio tiražas buvo padidintas ir išvakarėse išsiųsti laikraščiai į Vokietiją ir Šveicariją. Tai apskriejo visą pasaulį, bet kiti „Lietuvos aido“ laikraščiai vokiečių karinės cenzūros buvo konfiskuoti.
Įkūrus Lietuvos tarybą,dr. Jonas Basanavičius idėją leisti „Lietuvos aidą“ sutiko entuziastiškai. Nepaisant srovių ir pažiūrų skirtumų, apie „Lietuvos aidą“ susitelkė pasauliniai inteligentai, kunigai, visi, kurie buvo įvaldę plunksną. Antanas Smetona kėlė mintį siekti nepriklausomos savarankiškos Lietuvos: „Bendrai leidžiamas laikraštis čia turės būti viena svarbiausių tarimosi progų“, – sakė jis. „Lietuvos aido“ skaitymas visoje šalyje tapo lietuviškumo rodikliu. Prieš „Lietuvos aidą“ agresyviai buvo nusistačiusi kita bolševikinė spauda – „Tiesa“, „Komunistas“ ir kiti.
Petras Klimas, buvęs pirmasis laikraščio redaktorius, neatlaikė bolševikų spaudimo ir atsistatydino. Antanas Smetona buvo „Lietuvos aido“ įkūrėjas ir rėmėjas, betlaikraščio neredagavo dėl laiko stokos, tai darė minėtas P. Klimas. Profesorė O. Voverienė rašė, kad Petras Klimas buvo drąsus žurnalistas ir politikas. Kai reikėjo rinkti tarybos pirmininką Nepriklausomybės aktui pasirašyti, jis parėmė „maištininkus kairiuosius“ Mykolą Biržišką, Steponą Kairį, Stanislovą Narutavičių ir Joną Vileišį, protestavusius prieš A. Smetonos išrinkimą tarybos pirmininku, ir parėmė dr. Jono Basanavičiaus kandidatūrą. Po jo atsistatydinimo „Lietuvos aidą“ ėmė redaguoti kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, jam talkino Liudas Noreika ir kunigas dr. V. Zajančkauskas.
***
Skaitant prof. Onos Voverienės knygą, skirtą „Lietuvos aido“ šimtmečiui, visą laiką mane žavėjo ypač prieškarinių žurnalistų patriotizmo dvasia. Tai sprendžiu iš P. Klimo atsiminimų apie tą laikotarpį, kai jis redagavo „Lietuvos aidą“, ir pats minėjo, kad tai jo prasmingiausias ir maloniausias laikotarpis. Jis rašė: Gyvenau kaip studentas kambary be baldų, miegojau lovoj be jokių prašmatnumų. Valgiau valgyklose. Apie jokį turtą ir kalbos negalėjo būti. Ir vis tiek gyvenimas tada buvo kupinas gėrybių. Pasiryžimas kovoti, pasiryžimas pasiekti tikslą – atkurti laisvą tą mažą savotišką kraštą, kuriame per tūkstančius metų visai atskira žmonių šeimyna su savo nepaprasta kalba iškentėjo, išsilaikė ir išauklėjo savožmoniškumą… Tikrajai žmoniškumo kultūrai kurti yra pašauktos mažosios tautos, kurios negali didžiuotis materialine aplinka, kurios dvasinių vertybių nesutapatina su jėga, subtilumo neiškeičia į masyvumą, didelių pastatų garbė neužtrina žmogaus dvasios ir jos laisvė neparduodama už didelius turtus… Maža, neturtinga žemės turtų Lietuva, bet laisva savo rūpesčiuose ir nevaržoma savo pastangose, Dieve, kaip ji gali būti laiminga tame kuklume žmoniškumą ugdydama. Prestižas, didžioji politika, materialinis svoris, finansinė galybė, kariuomenės dydis – kokios visa tai mizerijos prieš tą vieną žmogų, kurio akys laisvai žvelgia į pasaulį ir kurio siela virpa gėriu, meile, grožiu…
Šiandien gyvenimas ne kitoks – bet pažiūros į jį yra labaipasikeitusios, iškraipytos. Iš kur ta sėkla, tas noras, paminant padorumą šiandien pralobti? Nesinori įvardyti pavardėmis mūsų valdžios išrinktųjų stambius nusikaltimus, atskleistus žurnalistų. Bet kurgi glūdi viso to šaknys, juk mes tie patys žmonės, kodėl taip lengvai sulaužoma priesaika? Priesaika žmonai, vyrui, Tėvynei… Matyt, jos duodamos ne širdimi pagrįstos, o taip lengvai tariant žodžius, visiškai be atsakomybės ištariami žodžiai lyg žirniai. Tikriausiai dėl šios priežasties ir prasideda vienas po kito įtarimai korupcija, kyšininkavimu ir įvairiomis vagystėmis. Tik žurnalistų dėka išnarpliojamos netesybos, o kartais ir protu nesuvokiamos klaidos, padarytos valstybei.
Žurnalistai – tai sąžinės sargai. Šioje knygoje gerb. profesorė nušvietė atsidavusių žurnalistų darbus, perteiktus dora, pasiaukojimu, net gyvybe. Nes jie negalėjo nutylėti, ir kai kurie jų, deja, žuvo. Jie išnarplioja įvairius negatyvius darbus, iškelia juos į viešumą, kovoja už tiesą. Kai kurių „Lietuvos aide“ dirbusių redaktorių, žurnalistų vardai turėtų būti įrašyti aukso raidėmis. Tai – žurnalistė Lina Pečeliūnienė, analitikas istorikas Vilius Litvinavičius, politikos analitikas Jonas Adolfas Patriubavičius, Vytautas Žeimantas, sporto apžvalgininkė Roma Grinbergienė, žurnalistas Linas Jonušas, žurnalistė Giedrė Gorienė, ekonomikos apžvalgininkas Antanas Ališauskas, iš Amerikos grįžęs Vilius Bražėnas.
Žiauriu likimu paženklinti fotografai – Vlada Inčiūtė, Aleksandras Kairys, žurnalistas Kęstutis Žičkus ir kiti. Ne visus šiuos žurnalistus teko pažinti ar asmeniškai pabendrauti, bet džiugina tai, kad bet kokia tema yra išvystyta, ją galima išsamiai aptarti: tai – istorija, kultūra, ekonomika, politika, sportas ir kitos temos.
Noriu pabrėžti, kad ne mažiau svarbu tai, jog „Lietuvos aido“ leidinyje nėra purvo, blogo pavyzdžio, nepagarbos autoriams, neapykantos, netiesos ir kitų neigiamų faktorių, kurie dažniausiai kituose leidiniuose matyti pirmuosiuose įžanginiuose puslapiuose. Laikraštis yra toks, kokį nori jį matyti redaktorius. „Lietuvos aidui“ sekėsi, kad jį redagavo aukštos moralės ir kultūros redaktoriai.
„Lietuvos aido“ redaktorius Algirdas Pilvelis rašė: Laisvės kelias neveda per žemynus ir vandenynus, jis veda į tautos dvasinę vienybę. Tad, brangūs lietuviai, vienykimės šiame kelyje. Ir tai, kas šviesiausio ir gražiausio užgimsta mūsų širdyse ir protuose, tegul per mūsų dvasinę vienybę ateina į mūsų garbingos valstybės gyvenimą ir istoriją. Tik per dvasinę vienybę tai gali ateiti.
Antrą kartą „Lietuvos aidas“ atgimė 1990 m. balandžio 14 d. prof. Vytauto Landsbergio iniciatyva ir pastangomis.Anot pirmtako Petro Klimo, labai išmintingo ir daug kančių patyrusio autoriaus žodžiais: „Mažai valstybei arba tautai jos istorija atstoja kariuomenę“. Būkime verti savo Istorijos!
Naujai atsikūręs „Lietuvos aidas“ nepakeitė savo misijos ir pagrindinių strateginių krypčių:
- Tautos mokykla, puoselėja ir skleidžia tautiškumą; gaivina istorinę atmintį ir įamžina tautos didvyrių, žuvusių už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, vardus; kuria laisvos, teisingos, demokratinės ir tautinės bei patriotinės Lietuvos valstybės viziją.
- Kovoja prieš didžiausią pasaulyje blogį- komunizmą. Tautos vienybė ir susitaikymas gali ateiti tik per teisingumą.
Prisikėlusio „Lietuvos aido“ redaktoriumi tapo žurnalistas Saulius Stoma, vėliau laikraštį redagavo rašytojas Saulius Šaltenis, sporto apžvalgininkė žurnalistė Roma Grinbergienė, kunigas J. Vailionis, R. Varnauskas, A. Drižius. „Lietuvos aidui“ atsidūrus kritinėje finansinėje padėtyje, jį išgelbėjo žurnalistas Algirdas Pilvelis.
…
Kokia didžioji „Lietuvos aido“ ilgalaikio išsilaikymo priežastis? Prof. O. Voverienė teigia, kad tai – gyva Tautos dvasia, išvaduota iš nelaisvės namų ir apvainikuota aukščiausiu kiekvienos orios ir save gerbiančios tautos idealistinio siekio realizavimu – jos nepriklausomos valstybės sukūrimu…
Į „Lietuvos aido“ puslapius atėję garbingiausi Lietuvos žmonės: akademikas Zigmas Zinkevičius, prof. Antanas Tyla, mons. Alfonsas Svarinskas, kunigas Vytenis Vaškelis, akad. Zenonas Rudzikas, inžinierius Algimantas Zolubas, žurnalistas politologas Vilius Bražėnas, sesuo Nijolė Sadūnaitė, knygos autorė prof. Ona Voverienė ir kiti, kurie stiprino patį laikraštį ir neleido žlugti Lietuvos valstybei. Šis laikraštis tapo tautos mokykla ir šviesos sala skaitytojams, įvairių profesijų žmonėms.
O kur dar straipsniai Vlado Terlecko, prof. Vytauto Urbono, prof. Andriaus Vaišnio, akademiko Romualdo Grigo, šviesios atminties Romualdo Ozolo, Leonido Donskio ir begalės kitų.
Žurnalistas Algimantas Zolubas yra pasakęs: Kiekvienos tautos didžiausias turtas yra jos kultūra. Tautą kaip gėlę tautų pievoje išskiria jos savita kultūra, todėl tautinis susipratimas, tautiškumo puoselėjimas nėra tuščių ambicijų apraiškos, o yra neįkainojamos vertybės, tautos galių stiprinimas.
Pabaigai norėtųsi paklausti, kodėl tokio puikaus leidinio nėra laikraščių apžvalgose nei per televiziją, nei per radiją ir kitas žiniasklaidos priemones? O būtų puiki sklaida…
Dėkingi privalome būti prof. Onutei Voverienei, kad ji per visą laikotarpį sekė, rašė, sistemino žurnalistų atliktus darbus, kovojant su visomis išvardintomis negerovėmis. Visa tai laikraštis „Lietuvos aidas“ identifikavo ir pranešdavo plačiajai visuomenei. Džiugu, kad vienintelis šis laikraštis gali švęsti šimtąsias metines. Jeigu nebūtų buvę „Lietuvos aido“ ir šių garbingų žurnalistų, dirbusių ir dirbančių pasiaukojančiai, – nežinia, kokia šiandien būtų Lietuva.
Norisi tarti keletą padėkos žodžių profesorei Onai Voverienei ir šios knygos leidėjui žurnalistui Jeronimui Lauciui. Vytautas Žeimantas rašė: prof. O. Voverienės straipsnių ruošti spaudai nereikėjo. Čia ir atsiskleidė jos neeilinis išsilavinimas, platus apsiskaitymas, vidinė kultūra, kalbos kultūra. Todėl su malonumu skelbėme profesorės straipsnius „Lietuvos Aide“, todėl su baltu pavydu skaitydavome juos kituose leidiniuose. Tai mokslininkė, nešanti mums šviesos spindulį.
Pati profesorė yra pasakiusi – „Gyvenimas man kaip jūros spalvota banga…“. Nuoširdžiai dėkojame už titanišką pasiaukojantį darbą Lietuvos labui ir linkime profesorei šviesios ateities…
Saulutė Genovaitė Markauskaitė
