cof

cof

Paskutinį kartą šiais metais vaizdingoje sostinės meno  galerijos ,,555“  aplinkoje visi kartu į profesinę konferenciją susirinkę Lietuvos žurnalistų draugijos (LŽD) Vilniaus ir Kauno  skyrių nariai aptarė Lietuvos žiniasklaidos kokybę, žurnalistų profesinę  etiką, mūsų visuomenės atsparumo priešiškai Kremliaus propagandai  lygį.

Konferencijos dalyvių nuomone,  agresyvi Rusijos dezinformacija dažnai būna išradingesnė už lietuviškas sąžiningas, bet  pernelyg ramias žinias, kurias skelbia  materialiai nusilpusi, sunkiai  galą su galu sudurianti  mūsų žiniasklaida. Nėra ilgalaikės strategijos Kremliaus informacinėms atakoms atremti. Vėluojama  atsakyti į  Rusijos režimo ir Lietuvoje gyvenančių „pasaulio piliečių“  patyčias iš mūsų vertybių,  didvyrių, sunkiai sekasi atpažinti užmaskuotas Maskvos  slaptųjų tarnybų provokacijas, kuriomis siekiama sugriauti Lietuvos politinę santvarką. Mūsų žiniasklaidai  nepavyksta perimti istorijos aiškinimo iniciatyvos  iš Lietuvai nedraugiškų  propagandinių ruporų.

Dirbome neblogai

Lietuvos žurnalistų draugijos centro valdybos pirmininkė Gražina Viktorija Petrošienė apibūdino  beveik prabėgusius metus: „Darbavomės, kiek pajėgėme. Gana sėkmingai  įgyvendinome kartu  su Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondu parengtus istorinės atminties, visuomenės šviečiamuosius projektus.“

Visuomenės informavimo etikos komisijos (VIEK) pirmininkė, LŽD centro valdybos narė Vaiva Žukienė glaustai papasakojo apie savo vadovaujamos komisijos veiklą. „Teismai kartais švelniau vertina  žurnalistų etinius nusižengimus negu mes. Teisininkams atrodo, kad Visuomenės informavimo etikos komisija per daug griežta. Bet, manau, dirbome neblogai,“ – santūriai kalbėjo V. Žukienė.

Rezonansinių įvykių ratilai

Kone dvejus metus (nuo 2015-ųjų vasario 24-osios)  viešosios informacijos rengėjų ir leidėjų savitvarkos organizacijai (kuri anksčiau vadinosi Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija–red. past.) vadovaujanti V. Žukienė sakė, kad Komisija dažniausiai nagrinėja asmenų skundus, pati inicijuoja tyrimus retai. „Dažniausiai pati Komisija imasi iniciatyvos po kokio nors rezonansinio įvykio: nestabilios psichikos tėvas vaikus įmetė į šulinį, girtas senelis pagaliu sumušė vaikaičius, pririšęs prie suolelio. Mūsų apsvarstytų leidinių žurnalistai stoja piestu – kodėl kitų laikraščių nejudinate, juk jie irgi apie tas tragedijas rašė. Turime elgtis principingai, negalime būti perdėtai delikatūs ir mandagūs “, –kalbėjo V. Žukienė.

Kaip atpratinti nuo istorijos klastojimo?

LŽD Vilniaus skyriaus narys, kino ir televizijos režisierius Virgilijus Kubilius domėjosi, kokiomis  administracinio poveikio priemonėmis galima būtų atpratinti TV kanalus ir spaudos koncernus pažeidinėti žurnalistinę etiką. Neetiški spaudos leidiniai negauna pridėtinės vertės mokesčio lengvatos (9 proc.  PVM vietoj įprasto 21 proc.), negali dalyvauti valstybės institucijų rengiamuose konkursuose apmokamai užsakomajai  informacijai skelbti.

Kadangi LŽD konferencija vyko praėjus vos porai dienų po to, kai istorikai, paveldosaugininkai ir politikai Vilniaus rotušėje  audringai svarstė, ar  būtina pakeisti sostinės K. Škirpos alėjos pavadinimą, kaip  reikalauja vienas Vilniaus savivaldybės tarybos narys anglų liberalas (teisingiau – už jo nugaros stovintys Lietuvos kairieji profesoriai, politikos apžvalgininkai ir kultūros valdininkai), į  galerijos ,,555“ salę susirinkę žurnalistai negalėjo neaptarti šio atvejo.

„Antano Smetonos laikais antivalstybiškuose   laikraščiuose atsirasdavo cenzorių iškirptos skylės. Kaip elgtis su Lietuvos istorijos klastotojais dabar? Jų galimybės tęsti juodą darbą – neribotos: išvyti iš televizijos, purvą ant Lietuvos pila internete…“, – apgailestavo  kolega V. Kubilius.

Dvi birbynės, viena melodija

„Antisemitinio“ K. Škirpos alėjos pavadinimo  „daugelį metų buvusiame žydiškame ir kosmopolitiniame Vilniuje“ nenorintis matyti pagal Liberalų sąjūdžio sąrašą į Vilniaus tarybą išrinktas  Markas Adamas Haroldas savo socialinių tinklų  paskyrose rašo, kad  „informaciniame kare jis nuosekliai kovoja prieš putinišką propagandą“, tačiau  Kremliaus  propagandos ruporas, Rusijos portalas „rubaltic.ru“, lygiai taip pat, kaip M. A.  Haroldas, ragina  pakeisti  Lietuvių aktyvistų fronto vadų vardais pavadintų  Lietuvos gatvių lenteles, dar papildomai   išmesti  1941 m. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės vadovo  Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikus iš Kauno Kristaus prisikėlimo bažnyčios šventoriaus ir  nulupti  atminimo lentas  vokiečių nacionalsocialistų kalintiems, rusų bolševikų nužudytiems lietuvių  partizanų vadams.

1986 m. Nobelio taikos premijos laureatas Eliezeris Wieselis tvirtino: jeigu pamiršime holokausto aukas, mes jas nužudysime antrą kartą. O sovietų genocido aukos, Kremliaus okupantų nukankinti   laisvės kovotojai, antisovietinio pasipriešinimo sąjūdžio ryškiausios asmenybės, lietuvių  partizanų vadai šiandienėje Lietuvoje  žudomi  antrąkart,  pareikalavus kai kurioms organizacijoms, įsitikinusioms, kad būtina perrašyti mūsų  istoriją „vien iš pagarbos visiems Lietuvos piliečiams“.

Tautinės nesantaikos kurstytojai

Lietuvių tautinės  tarybos lyderį Joną Noreiką-Generolą Vėtrą sovietai 1947 m. sušaudė NKGB–MGB būstinėje  Vilniaus Aukų gatvėje, o šiandien  profesoriai iš  už  Atlanto  ir vietiniai poetai bei posovietiniai biurokratai   reikalauja  pašalinti atminimo lentą Generolui Vėtrai  nuo Mokslų akademijos bibliotekos sienos. 1941 m. birželio antisovietinio sukilimo vadas Kazys Škirpa išvengė rusų okupantų  kulkos ar virvės, bet po 76 metų  būrelio suinteresuotų asmenų spaudžiamas Vilniaus meras Remigijus Šimašius svarsto, ar  įvykdyti Kremliaus paskelbtą mirties nuosprendį K. Škirpai – ištrinti patrioto, 1919 m. sausio 1 d. bolševikų panosėje kėlusio  trispalvę virš Vilniaus Gedimino bokšto, vardą iš  vilniečių  atminties.

„Ir tarp mūsų draugijos narių  yra tautinės nesantaikos kurstytojų“, –konferencijos dalyvius perspėjo vis tas pats V. Kubilius, tačiau konkrečių pavardžių nenurodė.

V.Kubilius pasakojo, kaip Ukrainos miestų metro stotyse matė veltui praeiviams brukamą spausdintą rusiškos dezinformacijos ir propagandos laikraštieną. Bet ukrainiečiai niekam neleidžia atvirai niekinti savo didvyrių, tautinio,  antisovietinio pasipriešinimo sąjūdžio vadų  Stepano Banderos, Romano Šuchevičiaus.

Informacijos perprodukcijos krizė

O klausantis Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto  Žurnalistikos instituto docento Manto  Martišiaus paskaitos   „Rinka ir žiniasklaidos kokybė“ daugeliui LŽD narių, ypač laikraščių žurnalistų,   šiurpas turėjo nubėgti  nugara.

„Po 5 – 7 metų nacionalinių dienraščių neliks. Juos išstums socialiniai tinklai, kurių auditorija auga geometrine progresija. Prisiminkite, koks storas buvo „Lietuvos rytas“ prieš ekonominę krizę, kiek priedų leido ir kaip jis atrodo dabar? Redakcijos taupo žurnalistų darbo užmokesčio, straipsnių kokybės sąskaita, stengiasi iš visko išsunkti pinigų, -“ žiniasklaidos bėdas minėjo Vilniaus universiteto docentas M. Martišius.

Televizija negali nerodyti

Pasak pranešėjo,  žurnalisto profesija  šiais laikais devalvuota. „Matau, kiek Vilniaus universiteto pirmakursių ją pasirenka. Apie kultūrą, teatrą apskritai  niekas iš jaunųjų nebenori rašyti. Laikraščiai dar neužsidarė tik todėl, kad vienos redakcijos laukia stebuklo, o rajoninė spauda kaip Ukrainoje priklauso  vietos oligarchams“, –tikino M. Martišius. Žurnalistikos instituto dėstytojas kiek šviesesnę ateitį pranašavo televizijai  ir radijui. „Televizija – kaip muzika. Negali neskambėti.  Bet radijo stočių ir TV kanalų per daug palyginti nedidelei Lietuvos auditorijai. Televizijos kanalai  žiūrovus vilioja skandalais arba šokių, dainų „projektais“, įsigyja pigiausių turkiškų, meksikietiškų serialų. Tiesa, LRT bando vykdyti savo šviečiamąją misiją: artėjančiam atkurtos valstybės šimtmečiui kaip pajėgė, taip sukūrė vaidybinį serialą „Laisvės kaina. Savanoriai“, –konstatavo docentas M. Martišius. LŽD Vilniaus   skyriaus pirmininkė Liudvika Pociūnienė, daug metų rengusi  visuomeninės televizijos  istorinės publicistikos laidą „Laiko ženklai“, replikavo apie „Savanorius“: „Kūrinys dėl „paukščiuko“.

Kadangi M. Martišius nieko nekalbėjo apie informacinius karus, nors yra žinomas jų ekspertas, Rusijos informacinei  agresijai prieš Lietuvą šiek tiek  dėmesio skyrė  LŽD Vilniaus skyriaus pirmininkė L. Pociūnienė. Jos pasisakymo tema – „Žiniasklaidos misija patikimai  informuoti ir šviesti visuomenę“.

Palinkėjo išlipti iš merų kišenių

„Vakarai jau pritaria mūsų pastangoms stabdyti Rusijos dezinformaciją ir propagandą Lietuvoje. Net Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos žiniasklaidos laisvės  komisijos vadovė Dunja Mijatović iš Bosnijos persigalvojo ir nesipiktina, kad nebeleidžiame Lietuvoje šmeižikiškų Rusijos televizijos transliacijų“, – konferencijos dalyviams pasakojo L. Pociūnienė.

Toliau L. Pociūnienė kalbėjo apie Lietuvos žiniasklaidos vidaus virtuvę. „Vis daugiau žurnalistų, net talentingų, tampa verslo struktūrų, valdžios įstaigų atstovais spaudai – slopina, dangsto valdiškus  skandalus, užuot apie juos pranešę visuomenei“, – apibendrino filologė, vertėja, žurnalistė  L. Pociūnienė. Ji palinkėjo rajonų žurnalistams „nesėdėti merų kišenėse“ ir pasiūlė Lietuvos žurnalistų draugijai įtikinti šalies valdžią, kad reikėtų įsteigti porą fondų tiriamajai, pilietinei  žurnalistikai remti.

Visuomenei informacijos nereikia?

Lietuvos Seimas pakvietė visuomenines organizacijas iki gruodžio 9 d. siūlyti kandidatus 2016 m. Laisvės premijai gauti.  Praėjusios kadencijos  Seime veikusi Laisvės premijų komisija iširo, parlamentarams 2015 m.  atsisakius skirti apdovanojimą komisijos nominuotam  Atkuriamojo Seimo pirmininkui  V. Landsbergiui.

O LŽD pakvietė savo narius iki gruodžio 15-osios siūlyti kandidatus, kurie nusipelnę  Stasio Lozoraičio  žurnalistinės premijos „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“.

Turime kuo didžiuotis

Rusų propaganda primetė savo sufalsifikuotas istorines definicijas Lietuvai: 1941 -1944 metais tarnavę Lietuvos policininkai, miestų burmistrai, apskričių viršininkai – visi „žydšaudžiai“, o pokario antisovietiniai partizanai – „savos liaudies“  žudikai.  Nors  lietuvių policininkai, kaip ir bet kurios kitos šalies tvarkos saugotojai,  net ir per karą, vokiečių nacionalsocialistų okupacijos laikais,  pirmiausia gaudė kriminalinius nusikaltėlius, kišenvagius, reguliavo automobilių, traukinių eismą, padėdavo gesinti gaisrus, o to meto  Lietuvoje   dar ir  gynė mūsų ūkininkus nuo miškuose pasislėpusių sovietų marodierių, perspėdavo apie vokiečių okupacinės administracijos rengiamas lietuvių gaudynes priverčiamiesiems darbams Vokietijoje, pranešdavo, kada vokiečių žandarai eis į kaimus rinkti pyliavų.

Todėl  Lietuvos žurnalistų draugija  Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo  2017 m. konkursui pateikė  projektą  „Modernios Lietuvos šimtmečio išvakarėse: turime kuo didžiuotis“. Projekto svarbiausioji idėja – perimti istorijos aiškinimo iniciatyvą iš Lietuvai nedraugiškų  propagandinių ruporų. Kremliaus propagandistai nuolat pabrėžia, kad SSRS griuvimas buvo „skaudžiausia  XX a. pasaulinė  geopolitinė katastrofa“ . Projekto iniciatorių nuomone, Lietuvos  žiniasklaida, interneto portalai turėtų dažniau priminti pasauliui, kad sovietinė Baltijos šalių okupacija buvo  vienas didžiausių  XX šimtmečio tarptautinės teisės pažeidimų.

Parengė Arnoldas Aleksandravičius