Apskritojo stalo diskusijos „Lietuvos piliečių žydų tragedija prieš 75 metus: įvykiai, faktai, interpretacijos“ dalyviai Eimantas Peičius, Sonata Eringytė, Gercas Žakas,. Raimundas Kaminskas ir Arnoldas Aleksandravičius.
Vasarai baigiantis po „gyvųjų maršo“ Molėtuose į holokausto aukų kapavietę akcijos rengėjai (rajono valdžia, iš sostinės atvykę rašytojai ir politologai) liko nepatenkinti, kad eisenos dalyviai buvo daugiausia vilniečiai ir užsieniečiai, o molėtiškiai tik stovėjo ant šaligatvių arba žiūrėjo pro langus. Negi iš tikrųjų lietuvių sielos tokios surambėjusios, jiems visiškai nerūpi, kad prieš 72–75 metus buvo išžudyta absoliuti dauguma nuo viduramžių Lietuvoje gyvenusių žydų? O gal patys holokausto atminimo akcijų rengėjai neteisingai bendrauja su Lietuvos auditorija, kuriai taip pat skaudu dėl vis formaliau beprisimenamos lietuvių Sibiro Golgotos ir visiškai nutylimo arba niekinamo 1941 m. Birželio sukilimo prieš sovietus? Kol kas baisią holokausto temą labiausiai išnaudoja dorovines ribas laužančių romanų rašytojai, „išgyvenimo“ projektų prodiuserės ir pramoginių TV realybės laidų vedėjos, tolerancijos organizacijų aktyvistai (tai yra ne specialistai), nors, atrodytų, Lietuvos piliečių holokaustą dažniausiai, garsiausiai turi analizuoti istorikai, muziejininkai, humanitarinių mokslų daktarai, moralės filosofijos profesoriai.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakulteto Socialinių ir humanitarinių mokslų katedra, Lietuvos žurnalistų draugija bei LSMU Bioetikos centras Lietuvos žydų genocido atminimo dienos išvakarėse surengė apskritojo stalo diskusiją „Lietuvos piliečių žydų tragedija prieš 75 metus: įvykiai, faktai, interpretacijos“.
Nuo sovietų keptuvės į hitlerininkų laužą
LSMU bibliotekos salėje susirinko Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas, LSMU Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakulteto Socialinių ir humanitarinių mokslų katedros doc. Raimundas Kaminskas, Lietuvos žurnalistų draugijos centro valdybos atsakingasis sekretorius Arnoldas Aleksandravičius, LSMU studentijos atstovė Sonata Eringytė, LSMU Bioetikos centro vadovas doc. dr. Eimantas Peičius, LSMU Bibliotekos ir informacijos centro direktorė Meilė Kretavičienė.
Anot Lietuvos sąjūdžio Kauno tarybos pirmininko, sociologo R. Kaminsko, pirmiausia reikia išsklaidyti tą dar gajų mitą, kad žydai buvo neištikimi Lietuvos valstybei, o sovietams okupavus mūsų šalį dauguma neva nuėjo tarnauti į NKVD. „Rugsėjo 16 d. kartu su gerbiamuoju G. Žaku Kaune ant Abraomo Mapu gatvės 18-ojo namo atidengėme paminklinę lentą žydų kariams, didvyriams, 1918–1923 metais kovojusiems dėl Lietuvos nepriklausomybės. Tame Senamiesčio pastate 1937–1940 metais veikė jų būstinė. Visada ir visur turime pabrėžti, kad 1941–1944 metų holokaustas buvo Lietuvos piliečių tragedija (jie, anot buvusio Kauno geto kalinio Avrahamo Tory (Golubo), 1941 m. birželį nuo sovietų keptuvės pateko į hitlerininkų laužą – red. past.)“, – tvirtino R. Kaminskas.
Bolševikinis ir nacionalsocialistinis antisemitizmas
Šiais laikais daug mokslinių disertacijų apginta ir monografijų parašyta, kaip Lietuvių aktyvistų frontas 1941 m. birželį esą atėmė iš Lietuvos žydų „Vytauto Didžiojo laikais suteiktą prieglaudos teisę“. Iš tiesų žydų laisvės labai apribotos dar pirmosios rusų okupacijos laikais. „Štai mano rankose jau sovietinis rytinis „Lietuvos aidas“. Dar ne 1941 metų, bet 1940-ųjų liepos 10 d. numeris! Ir spausdinama tokia nepasirašyta žinutė, pavadinta „Reakcinių ir šovinistinių žydų organizacijų sulikvidavimas“. Visiškai gebelsiškos propagandos stiliumi rašoma, kad „galutinai sutriuškina žydų reakcija“, kuri kruvino Smetonos režimo laikais „buvo ištikima lietuvių plutokratų talkininkė“, – tipišką sovietinės antisemitinės propagandos pavyzdį, niekuo nesiskiriantį nuo Vokietijos nacionalsocialistų retorikos, paminėjo sociologas R. Kaminskas.
Savo asmeniniame archyve jis turi ranka rašytą pirmosios sovietų okupacijos laikų „namų nacionalizavimo komisijos aktų ir nutarimų registracijos knygą“. „Ji pradėta 1940 metų gruodžio 3 d. Kaip manote, kokie pastatai pirmieji Kaune buvo nacionalizuoti? Rotušė, įvairios bendrovės („Spindulio“ leidykla ir spaustuvė, kitos). O penktasis to sąrašo namas, kurį sovietai atėmė iš savininko, priklausė piliečiui Benjaminui Kamberiui. Ir adresas nurodytas. Žydus sionistus kartu su lietuviais „nepatikimais elementais“ sovietai laikė tame pačiame Kauno sunkiųjų darbų kalėjime“, – vardijo R. Kaminskas.
Iš Sibiro buvo galima grįžti
„Mūsų bendruomenės narė kaunietė Juliana Zarchi, žydo ir vokietės duktė, naciams atėjus į Lietuvą vos trejų metukų būdama kartu su kitais žydais pateko į getą, gerų žmonių padedama pabėgo, slapstėsi, o grįžę sovietai ją ištrėmė į Tadžikistaną kaip nacistę, vokietę! Mano mamos dėdė nepriklausomos tarpukario Lietuvos laikais turėjo namuką ir dviračių parduotuvėlę. Keli gyvenamieji kambariai ir vienas, skirtas parduotuvei. Atėjo į Lietuvą raudonoji armija ir mamos dėdei buvo pasakyta: namas ir turtas jau nebe tavo, bet „liaudies“. Žinome,kaip žydai buvo persekiojami stalininėje Sovietų Sąjungoje, girdėjome apie daktarų kenkėjų, neva norėjusių nužudyti Kremliaus vadus, bylą. Tačiau sovietų valdžia žydams tada buvo mažesnė iš dviejų blogybių. Iš Barnaulo (Rusijos miesto pietų Sibire – red. past.) dar galima buvo grįžti, o iš nacių ir jų vietinių talkininkų įkurto geto ar mirties stovyklos – dažniausiai ne“, – samprotavo Kauno žydų bendruomenės pirmininkas inžinierius G. Žakas.
Atmetimo reakcija
„Gyvųjų maršų“ gretose į žydų žudynių vietas dabar dažniausiai žengia jaunesnioji, vidurinioji lietuvių karta, nes tai pasidarė madinga. Ir galima sviesti iššūkį vyresniesiems, vis dar skaudžiai prisimenantiems lietuvių Sibiro Golgotos pradžią, kurios 75-osios metinės šiemet paminėtos puse lūpų. Jaunimui visiškai nerūpi kaip buvusiems tremtiniams ir sovietų politiniams kaliniams, kad šią vasarą istorikai populistai vėl išsityčiojo iš žuvusių 1941 m. birželio sukilėlių, šimtąjį kartą pareiškė, kad sunku nubrėžti ribą, kada „antisovietinis sukilimas virto holokaustu“, o Lietuvių aktyvistų fronto paskelbta „menkavertė, neveiksni“ Lietuvos Nepriklausomybės deklaracija „sutapo su masinių žydų žudynių pradžia“.
LSMU Bioetikos centro vadovas Eimantas Peičius tvirtino, kad jaunoji socialinių tinklų karta nelinkusi klausytis prisiminimų apie holokaustą ir tremtis. „Baisumai, tragedijos, masinės žudynės jaunimui iškart sukelia atmetimo reakciją. Dvidešimtmečiai nenori apie tai kalbėti, galvoti. Net ir izraeliečiai ar iš kitų užsienio šalių pas mus atvykstantys žydai studentai vengia holokausto temos“, – apibendrino Lietuvos bioetikos komiteto kolegijos narys E. Peičius. Jam pritarė ir būsimoji biochemikė S. Eringytė.
Izraelyje nėra „verktinių“
Nors Lietuvoje pasitaiko buitinio antisemitizmo (kokioje šalyje jo nėra?), tačiau, anot docento R. Kaminsko, lietuviams daro įspūdį žydų vienybė, izraeliečių pilietiškumas, patriotizmas. „Neteko girdėti apie Izraelio „verktinius“, kurie išsisukinėtų nuo privalomosios karinės tarnybos kaip atsitiko pas mus atkūrus šauktinių kariuomenę“, – ironizavo R. Kaminskas.
1990 metais Lietuvoje gyveno beveik tiek pat žmonių, kaip ir Izraelyje. Šiandien Izraelis už Lietuvą kone trigubai didesnis (8, 5 mln. gyventojų, 75 proc. žydų, 21 proc. arabų), vien 2014 m. Izraelyje gimė 176 tūkst. 600 vaikų, šalies gyventojų padaugėjo 2 procentais. Pasak Lietuvos žurnalistų draugijos (LŽD) nario A. Aleksandravičiaus, net ir Lietuvos kariuomenę 1990 m. daugelis mūsų politikų ragino atkurti pagal Izraelio ginkluotųjų pajėgų modelį, kuris efektyviai padėjo 3 mln. žydų vieniems apsiginti nuo šimto milijonų Kremliaus kurstomų arabų per Šešių dienų ir Jom Kipuro (Atpirkimo dienos) karus 1967 m. bei 1973-iaisiais.
Nusipirkta atgaila
Bet ne vieną Lietuvos pilietį stebina, kodėl Lietuvos žydų bendruomenė neatsiriboja nuo jau, atrodo, etatinės holokausto renginių scenaristės Rūtos Vanagaitės, kuri pamažu šventą reikalą baigia paversti farsu. Neseniai R. Vanagaitė pasigyrė, kad litvakai jai leido už pastangas pasilikti neva iš močiutės paveldėtą nusavintą nužudytų žydų spintą.
„Ar jums šis atvejis neprimena skandalingai nuskambėjusios įteisintų medicinių kyšių istorijos, kai Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininkas Romas Valentukevičius pasiūlė leisti pacientams atsidėkoti gydytojams ne į chalato kišenę, bet per ligoninės kasą. Vadinasi, jeigu papiketuosi prie paminklo lietuvių antisovietinių partizanų vadui, įrašytam į Izraelio advokato Josifo Melamedo „juodąjį sąrašą“, nueisi kilometrą gyvųjų maršo kolonoje ar garsiai ištarsi 1941 m. rudenį nužudyto žydo vardą, tada jau gali naudotis holokausto aukų papuošalais? Ar tokia nusipirkta atgaila gali būti nuoširdi? Ar ji tinka Lietuvos žydų bendruomenei?“– klausė ir svarstė LŽD valdybos narys A. Aleksandravičius.
Netiktų suvedinėti sąskaitas
LSMU bibliotekos ir informacijos centro vadovės M. Kretavičienės nuomone, holokausto prigimtį geriau galima pajusti ne iš R. Vanagaitės, bet iš Grigorijaus Kanovičiaus, Icchoko Mero knygų. „Norėtųsi, kad atsiminimai apie Lietuvos žydų tragediją nevirstų sąskaitų suvedinėjimu. Visuomenė turi girdėti dokumentuotus to laikotarpio liudijimus, gauti tikrą informaciją, matyti autentiškas nuotraukas“, – palinkėjo M. Kretavičienė.
Priešlietuviškas ir antisemitinis sovietų cenzūruoto „Lietuvos aido“ numeris.
Kauno žydų bendruomenės pirmininkui G. Žakui atrodo, kad istorikų surinkti sausi skaičiai apie holokaustą nelabai pasiekia žmonių širdis. „R. Vanagaitė neparašė nieko tokio, ko jau anksčiau nežinojome. Tik ji tai pasakė savais žodžiais. Aš labai gerai vertinu R. Vanagaitės veiklą. Neturime teisės paprastai, be jokių jausmų kalbėti kaip girti baltaraiščiai Kauno VII forte prievartavo mažas žydų mergaites motinų akivaizdoje prieš jas visas nužudydami! Nors kai kuriems Lietuvos žydų bendruomenės nariams, net ir pačiai pirmininkei Fainai Kukliansky, nepatinka, kad R. Vanagaitė pati viena važinėja į Izraelį, ten renka pinigus savo projektams. Nebendrauja su mumis ir R. Vanagaitės knygų bendraautoris Efraimas Zuroffas iš Jeruzalės“, – pasakojo G. Žakas.
Gestapo nebuvo nė kvapo?
Rusijos propaganda iki šiol tvirtina, kad 1944–1953 metais „Lietuvos sovietų socialistinėje respublikoje“ vyko „pilietinis karas“, sovietų valdžios gynėjai (stribai) kovėsi su buržuaziniais nacionalistais (partizanais), o Rusijos kariuomenė esą nesikišo. „Pasiklausius kai kurių Lietuvos ir užsienio veikėjų, atrodo, kad ir nacionalsocialistinės Vokietijos Ostlando reichskomisariato Lietuvos generalinėje srityje 1941–1944 metais pavydūs lietuviai žudė turtingus žydus, o vokiečių gestapo, SS, Vermachto nebuvo nė kvapo. Nejučiomis imi galvoti, kaip saujelė baltaraiščių, iš kurių Vokietijos okupacinė administracija po 1941 m. Birželio sukilimo dar ir atėmė visus ginklus, galėjo išžudyti Molėtų žydus, kurių mieste gyveno dvigubai daugiau nei lietuvių?..” – savo abejones dėl dabar susiklosčiusio oficialaus požiūrio į pagrindines holokausto priežastis ir svarbiausius kaltininkus išsakė žurnalistas A. Aleksandravičius.
Kauno žydų bendruomenės pirmininkas G. Žakas pabrėžė, kad po karo vokiečiai nuoširdžiai atgailavo dėl Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos vadeivų žmogėdriško projekto „galutinai išspręsti žydų klausimą Europoje“. „Nemažai vokiečių kamuojami atgailos jausmo net atsivertė į judaizmą. Kaip sakydavo neseniai miręs Nobelio premijos laureatas Elie`is Wieselis, jeigu pamiršime holokausto aukas, mes antrą kartą jas nužudysime!“ – karštai įtikinėjo žinomas futbolo teisėjas G. Žakas.
Šiandien bendrauja rusiškai
Ginčų dėl holokausto paraštėse lieka iki šiol neatsakyti klausimai, kiek po karo Lietuvoje gyveno žydų (litvakų ir demobilizuotų raudonosios armijos karininkų, iš Rusijos atsiųstų sovietų valdininkų), kaip klostėsi lietuvių ir žydų santykiai sovietų okupuotoje Lietuvoje po holokausto (1944 – 1990 metais), dėl kokių priežasčių daug žydų emigravo į Izraelį prasidėjus Lietuvos Atgimimui 1988-aisiais. R. Vanagaitė gyrėsi, kad, rašydama knygą „Mūsiškiai“, savaitėmis neišeidavo iš Lietuvos Ypatingojo archyvo. O galėjo paprašyti archyvarų, kad leistų bent pasklaidyti baudžiamąsias bylas apie antisemitizmo apraiškas sovietinėje Lietuvoje (pavyzdžiui, dėl 1971 m. Kauno žydų kapinėse išvartytų paminklų (LYA, f. K – 45, ap. 1, b. 182). Šios bylos iki šiol visuomenei nerodomos, nors bet kokie senaties terminai jau kadaise pasibaigę.
1965 m. I. Mero romanas „Lygiosios trunka akimirką“ buvo pristatytas Lietuvos SSR literatūrinei premijai, tačiau jos negavo, nes autorius – žydas.
Kaip teigia vokiečių kultūrologė Anna Lipphardt, 1970 m. 62 proc. Lietuvos žydų jidiš laikė savo gimtąja kalba, 35 proc. dažniausiai kalbėjo rusiškai ir tik 2,8 proc. – lietuviškai. Po devynerių metų, 1979-aisiais, jidiš kalbą kaip pirmąją nurodė tik 41 proc. Lietuvos žydų, o šiandien, nepriklausomoje Lietuvoje, žydai su saviškiais dažniausiai šnekasi rusiškai.
Svajoti nedraudžiama
Ispanijos premjeras Francisco Franco nurodė 1940 m. pastatyti vieną paminklą ir komunistams, ir katalikams, žuvusiems per svetimų valstybių (ypač Rusijos) kurstytą ispanų karą. „Žinoma, sunku įsivaizduoti, kad kada nors Lietuvoje atsiras žuvusiųjų slėnis, kuriame šalia stovėtų vienodo dydžio kryžius ir Dovydo žvaigždė, simboliškas paminklas visiems rusų bolševikų ir vokiečių nacionalsocialistų nužudytiems Lietuvos piliečiams“, – garsiai pasvajojo LŽD centro valdybos atsakingasis sekretorius A. Aleksandravičius.
Kauno žydų bendruomenės pirmininkas G. Žakas sakė, kad idėja jam patinkanti – Turkijoje, Antalijoje, teisėjaudamas futbolo rungtynėms matydavęs Dovydo žvaigždės ir pusmėnulio, sinagogos ir mečetės kaimynystę. Kauno sąjūdžio pirmininkas R. Kaminskas siūlė vystyti, plėtoti šį sumanymą. Bet kažin, ar jis patiks R. Vanagaitei ir E. Zuroffui…
Parengė Arnoldas Aleksandravičius
