2_pranešėjai

Vaiva ŠTRIMAITIENĖ, Regina PUPALAIGYTĖ

Po netikėtai Europą sukrėtusių terorizmo aktų Paryžiuje, į Kauno arkivyskupijos konferencijų salę lapkričio 16-osios vakarą rinkosi gausus būrys kauniečių, neabejingų pastarųjų mėnesių įvykiams ir ypač opiam pabėgėlių klausimui. „PABĖGĖLIAI IR LIETUVA“ – taip vadinosi Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos ir Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos surengta konferencija, kurioje dalyvavo politikos, kariniai, moksliniai, visuomeniniai veikėjai ir dvasininkai. Prelegentai ieškojo atsakymų į klausimus, ar Lietuva yra pasiruošusi priimti pabėgėlius ir kokie iššūkiai laukia tiek imigrantų, tiek jų laukiančių bendruomenių.

Renginį vedė Kauno kurijos sielovados programų koordinatorė Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė.

 Vadovautis krikščioniškomis nuostatomis

Konferenciją pradėjęs Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas SJ pakvietė visus bendrai maldai „Tėve mūsų“. Sveikindamas svečius, dvasininkas pabrėžė, jog pabėgėlių tema yra rimtas iššūkis Lietuvai. Kaip tikintiesiems į jį žvelgti Evangelijos šviesoje – juk ar Jėzus ko nors liepė nelaikyti artimu? Ar yra kokių nors meilės kitam išlygų? Kita vertus, ką iš tikrųjų reiškia išmintinga meilė artimui? Kokiomis vertybėmis mes vadovaujamės Lietuvoje ir Europoje priimdami sprendimus? Užsisklęsti ar priimti? Ką norime išsaugoti?

– Atsakymas nėra aiškus, bet reikalaujantis svarstymo, įžvalgų, atpažinimo. Galbūt mes nerasime galutinio atsakymo, bet tai, ką išgirsime, tikiu, padės susidaryti realesnę nuomonę, vadovaujantis ne tam tikra reakcija į vieną ar kitą įvykį, bet krikščioniškomis vertybėmis, kurias čia dauguma išpažįstame, – sakė ganytojas.

Neigiamas migracijos poveikis

Buvęs Karinių oro pajėgų vadas Zenonas Vegelevičius atkreipė dėmesį į neigiamą migracijos įtaką Lietuvos saugumui ekonomine prasme. Anot karinio eksperto, dėl geresnio gyvenimo į užsienio šalis migruojantys lietuviai stipriai sumažina bendrąjį vidaus produktą:

– Kuo daugiau žmonių išvažiuoja, tuo silpnesnė mūsų valstybė visomis prasmėmis. Jaunoji karta gimsta kitur ir ji ne visada grįš namo. Išvežami tie patys pinigai, už kuriuos galėtume čia, Lietuvoje, sukurti žymiai tvaresnį, gražesnį gyvenimą visiems.

Kas skatina taip elgtis? Z. Vegelevičiaus manymu, pirmiausia bedarbystės lygis. Nors Lietuvos rodikliai lyg ir nedideli, tačiau sugrįžus lietuviams iš užsienio jie būtų keliskart aukštesni. „Labai svarbu mūsų valdžios struktūroms didesnį dėmesį skirti mokestinei politikai, naujų įmonių steigimuisi, lengvatų kūrimui. Tai nėra paprasta. Kažkurias problemas galime patys spręsti, kažkurias privalo valdžia. Bet jas reikia spręsti.“

Kitas veiksnys, darantis įtaką migracijai, pranešėjo žodžiais, yra imigracija. Remiantis Statistikos departamento duomenimis, ne taip jau mažai žmonių į Lietuvą ir atvyksta. „Kaip buvęs kariškis, galiu pasakyti, kad imigruojantieji atsineša savo suvokimą. Praeis daug laiko, kol jie visiškai integruosis į valstybę. Galiausiai juos ne visada bus galima panaudoti. Žvelgiant iš šios perspektyvos, jie, kaip kariuomenė, negalės pasitarnauti Lietuvos piliečiams,“ – kalbėjo ekspertas. Kita problema ta, kad atvažiavusiems taip pat reikės darbo vietų, nepaisant to, jog dėl šios priežasties lietuviai bėga patys. „Kas jas kurs? Kas apsiims tą darbą atlikti?“ – skambėjo auditorijoje retoriniai klausimai.

Vegelevičius pabrėžė, jog niekas nėra garsiai ir viešai įvardijęs, kokia Lietuvoje turėtų būti kariuomenė, kiek joje turėtų tarnauti žmonių, kaip jie turėtų būti ginkluoti ir pan. Tiesa ta, kad… atsakymų nėra. „Džiaugiamės tuo, ką turime: kad atsirado patriotų savanorių, tačiau tai tik lašas jūroje,“ – sakė karininkas. O kalbos, kad Lietuvą gins kitos šalys, taip pat baigiasi, pasak jo, daugtaškiu. Akivaizdu, kad šiuo metu labai reikia įvairiausios ginkluotės. Bet pinigų tam nėra, kadangi „vidaus produktas išvažiavo į Angliją, Airiją, Ameriką, Prancūziją, Vokietiją…“

– Šioje srityje mes jau esame kraujuojanti valstybė, – apgailestavo Z. Vegelevičius ir prisipažino, jog labai tikisi iš mūsų valdžios realesnių ateities vizijų: kokią Lietuvą mato ne po trejų, penkerių ar dešimties metų, o po dvidešimties ir trisdešimties, ir ką konkrečiai planuoja daryti, kad ji būtų gražesnė, stipresnė, nei akivaizdžiai yra dabar.

 Dar nesame atviri dalytis ir priimti kitokią kultūrą

Konkrečiai apie pabėgėlių socialinę integraciją Lietuvoje ir iššūkius kalbėjo Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ Užsieniečių integracijos programos vadovė Ilma Skuodienė. Jos teigimu, šią temą ypač sujautrino įvykiai Paryžiuje, po kurių sulaukianti labai daug skambučių ir klausimų, kas bus toliau. Įsivyravo baimė dėl galimų teroristų, tačiau I. Skuodienė patikino, jog į Lietuvą atvyksta tie, kurie bėga nuo karo, persekiojimų ir besitęsiančių konfliktų jų šalyse. Konkrečiai kalbama apie Siriją, Iraką ir Eritrėją.

– Šiuo metu pasaulyje palikti savo namus priversti daugiau kaip 60 milijonų žmonių. Iš jų 20 milijonų jau pripažinti pabėgėliais pagal Ženevos konvenciją. Tarp jų daugiau kaip pusė yra vaikai bei nepilnamečiai. Į Europos Sąjungą per jūrą šiemet atvyko daugiau kaip 600 tūkst. žmonių. Iš jų daugiau kaip 300 tūkst. neteko savo gyvybės jūroje, – pasidalijo ypač skaudžia statistika pranešėja ir pabrėžė, kad, palyginti su pabėgėlių skaičiais, kurie slegia Europos pečius, Lietuvoje jie tikrai nedideli: pas mus per dvejus metus turi persikelti per 1000 žmonių. Mūsų valstybėje pabėgėliai priimami nuo 1997 m., iki 2014-ųjų apie 200 žmonių yra gavę pabėgėlių statusą.

Nuo ko prasideda pabėgėlio kelias Lietuvoje? Pirmiausia jis užregistruojamas Užsieniečių registracijos centre. Per 3–6 mėnesius išnagrinėjamas prašymas, tada žmogus perkeliamas į Pabėgėlių priėmimo centrą, o iš ten – į savivaldybę. „Šiandien tarp mūsų taip pat gyvena pabėgėlių. Kaune – daugiau kaip 100 žmonių,“ – atskleidė I. Skuodienė. Anot jos, daugelis tokių atvykusiųjų gyvena ir dirba slėpdami savo statusą,nes savo kailiu patyrė, kaip skiriasi vietinių reakcijos kalbant apie užsienietį ir užsienietį pabėgėlį. Pastaroji sąvoka daugelį gąsdina. Tad kokie iššūkiai laukia visuomenės?

„Integracija yra abipusis procesas, kuriame dalyvauja ir atvykėlis, ir priimanti bendruomenė. Tą santykį galima laikyti lygiaverčiu,“ – teigė „Carito“ ekspertė. Kalbant plačiau, labai svarbi atvykstančio asmens motyvacija: kaip jis pasiruošęs integruotis, įsitraukti į darbo rinką, kokia jo sveikata, socialiniai, profesiniai įgūdžiai. Kita medalio pusė – kaip mes, lietuviai, esame pasirengę priimti žmogų. „Mūsų apklausos rodo, kad esame netolerantiški pabėgėlių atžvilgiu. Kodėl? Atsakymai: nes pabėgėlius išlaiko valstybė; nes jie nemoka kalbos; nes jie yra kito tikėjimo. Bet jeigu mes sudarysim sąlygas įsitraukti į darbo rinką, nuoširdžiai draugauti, bendrauti, vienareikšmiškai keisime tuos skaičius,“ – svarstė I. Skuodienė.

Anot prelegentės, pagrindiniai integracijos rodikliai yra įdarbinimas, švietimas, apgyvendinimas ir sveikatos sistema. Kiekviename žingsnyje laukia iššūkiai. „Šiuo metu į Vilniaus arkivyskupijos „Caritą“ kreipėsi daugiau kaip 15 įmonių, pasiruošusių įdarbinti. Tačiau atlikus apklausą, iš jų su pabėgėliais dirbti nenorėtų 26 proc. Tad jei kiti 74 proc. priims tuos žmones, padės jiems, paaiškins, integracija į sėkmingą darbo rinką pavyks, žmonės galės save išlaikyti,“ – išreiškė įsitikinimą I. Skuodienė. Ta pati problema ir ieškant pabėgėliams būsto. Žmonės bijo atverti duris pabėgėliams iš Irako, nors užsieniečiams tai daro mielai. Vyrauja nepagrįsti stereotipai, kad pabėgėliai griaus, sprogdins. „Ačiū Dievui, mokyklose ir darželiuose didelės diskriminacijos nėra, – atsikvėpė pranešėja. – Vienintelė problema – papildomų vietų stygius darželiuose. Mokyklose kyla problemų parengiant papildomas lietuvių kalbos pamokas. Mūsiškei švietimo sistemai labai trūksta patirties dirbant su pabėgėliais: kaip juos mokyti, kaip organizuoti švietimą, kaip priimti, kaip pradėti bendrauti ir pan.“

„Caritas“ ekspertė prisipažino sulaukianti daug klausimų apie grėsmę mūsų sveikatai: ar su pabėgėliais neatvyks ir mums neįprastų susirgimų? „Noriu patikinti, kad papildomų ligų, protrūkių, epidemijų tikrai nėra, todėl nereikėtų baimintis dėl sveikatos,“ – tvirtino pranešėja. Ji pabrėžė, kad kitose Europos šalyse veikia daug daugiau pabėgėlių centrų, Lietuvoje – tik vienas. Užsienyje juose dirba daug savanorių, besirūpinančių maistu, drabužiais.

– Kodėl pas mus taip nėra? – balsu mąstė I. Skuodienė. – Mes dar neturime vidinio poreikio dalytis su kitais. Žinoma, bendruomenėse vykdomos savanorystės programos, rūpinamasi senelių slauga, skurstančiaisiais ir pan., bet mes dar nesame pakankamai atviri dalytis, pažinti ir priimti kitą kultūrą. Tokių nuostatų didžiausia priežastis yra baimė. Tai įveikti bus mums didžiulis iššūkis.

Padaryti viską, kad politikoje būtų pradėta vadovautis tiesa

Ambasadorius ypatingiems pavedimams Žygimantas Pavilionis savo pranešime nagrinėjo, ar Lietuva yra pasiruošusi priimti naujus globalinius iššūkius. Diplomatas prisipažino nenorėjęs temą sieti su pabėgėliais, kadangi tai tik dalis bėdų, kurias patiria Vakarai ir apie kurias būtina šnekėti atvirai. Pranešėjas mintimis grįžo į 2007-uosius, kai vyko derybos dėl Lisabonos sutarties, kurie, jo teigimu, buvo lūžis asmeniniame gyvenime:

– Mes (Lietuva) buvome tarp tų septynių šalių, kurios kovojo dėl krikščioniškų šaknų paminėjimo Lisabonos sutartyje. Ir mes buvome blokuoti. Įvairios valstybės nesutiko, todėl mes nuo tada oficialiai nesame krikščioniška bendruomenė…

Nuo tada, jo manymu, prasidėjo demokratinių šalių pralošimai tarptautinėje erdvėje. Laisvų šalių skaičius pasaulyje ėmė mažėti, autokratijos, apsiginklavusios visokiomis ideologijomis, pradėjo pulti iš visų pusių. Tokioje pralaimėjimo būsenoje, Ž. Povilionio teigimu, esame maždaug 10 metų. Kodėl tai įvyko? Studijuodamas popiežių Jono Pauliaus II, Benedikto XVI raštus, pranešėjas mano radęs įdomų atsakymą:

– Supratau vieną dalyką. Kai buvo pasaulyje lyderiai ir jėgos, stovėjusios gėrio pusėje, kurios labai aiškiai suvokė, kas yra tiesa, ir sujungė savo jėgas – valstybines, dvasines, kultūrines, politines, ekonomines – kovoti už tą gėrį, atsiradome mes. Kai atsiranda jėgos, kurios vienaip ar kitaip pradeda žaisti žaidimus su blogiu, kai atsiranda lyderiai, nebeatskiriantys, kas yra tiesa, kas blogis, pasaulis tampa postmodernus ir mūsų egzistencijai iškyla pavojus. Aš manau, kad šiuo metu taip ir yra.

Ambasadorius pripažino, kad tiek Europos Sąjungos, tiek kitų valstybių lyderiai šiuo metu turi sunkumų identifikuojant, dėl ko jie viską daro, kokia priežastis, koks strateginis tikslas.

– Kai kaip tyrinėtojas bandžiau sužinoti religijos įtaką, pasirodė, jog nacionalinio tapatumo dalykai Europos Sąjungos oficialiame lygmenyje yra temos, kurių negalima liesti. Prasmė, tiesa, religiniai klausimai – nieko, kas nesusiję su ES integracija, negalima klausti. Iš to mums, kaip profesionalams, kurie dirba su pabėgėliais, bando apginti ukrainiečius sunkiuose karo frontuose, kyla labai daug problemų, – kalbėjo pranešėjas. – Didžiosios valstybės, jų lyderiai, nebeatskirdami, kur yra tiesa, o kur melas, kur gėris, o kur blogis, pradeda bendrauti su valstybėmis, kurios nebūtinai stovi demokratijos pusėje. Visur į viršų keliami interesai. Vadinas, jeigu kažkuri valstybė turi daugiau dujų ar naftos, tai pirmiausia šnekamasi su ja. O valstybės, tautos ar grupės, kurios kovojo už laisvę, nėra svarbios savaime. Ne joms pirmiausia ištiesiama pagalbos ranka.

Ž. Pavilionio manymu, pasaulyje per 10 pastarųjų metų susidarė globaliniai autokratinių, keistų blogų jėgų aljansai, kurios lyg nesusijusios, bet iš tikrųjų dirba ranka rankon: Rusija, Iranas ir kai kurios kitos valstybės. Šiuo metu jos sukūrė viską, ką gali globaliniam, regioniniam ir netgi žmogiškame lygmenyje, su antivertybėmis, savomis ideologijomis, sąmoningai naikinančiomis demokratines šalis ir jų vertybes. Ir daro tai labai harmoningai, organizuotai. „Todėl mes, kaip Vakarai, pradėdami žaisti žaidimus su tomis blogesnėmis jėgomis, tos demokratinės erdvės nebeplečiame, už ją nebekovojame,“ – sakė pranešėjas.

Toliau jis rėmėsi Benedikto XVI knygomis, kuriose teigiama, jog pasaulis pasidarė labai paviršutiniškas. Patys pradedame nebesuprasti savo religijos, kultūrinių šaknų, todėl susidūrę su kitokiu identitetu išsigąstame. „Jeigu mes toliau visiems teigsime, kad esame pasiruošę priimti milijonus pabėgėlių, patys nesuvokę savo identiteto, neapmąstę savo vertybinių šaknų, kas esame ir kur einame, tas susidūrimas bus pakankamai sunkus Europai. Mes jo neatlaikysim,“ – tvirtino ambasadorius.

Be to, pasak Ž. Pavilionio, Lietuvoje nėra ir kitų sąlygų. Kiekvienam regione Europos Sąjungos valstybės investuoja į kitos tautos mokymą. Pavyzdžiui, Briuselyje galima nemokamai mokytis prancūzų kalbos, JAV taip pat veikia nemokamos integracijos programos. Lietuvoje to nėra. Ir čia, diplomato manymu, priėjus prie nesamų dalykų, svarbu išskirti politikos vertybinio turinio supratimą: „Jeigu nesupranti už ką kovoji, kas yra tiesa, tu negali artintis prie politikos, nes nežinia, kokioje pusėje esi.“

Kita vertus, atkreipė dėmesį Ž. Pavilionis, per 25 Lietuvos nepriklausomybės metus žmogiškosios sritys – švietimas, socialiniai reikalai, sveikata – iš esmės taip ir nebuvo reformuotos, kadangi Europos Sąjungos teisė to nereikalavo. Į žmogų nėra investuojama, nes vėlgi liko nesuprastas vertybinis tos politikos turinys: „Netgi ir konkrečiai kalbant apie pabėgėlių krizę, bijau, kad mes nesame tam pasiruošę. Mes patys iš savęs atėmėm vertybinį politikos turinį. Ištobulinome savo funkcionalumą iki beprotybės, bet kai kalba pakrypsta apie prasmės dalykus, kurlink einama, stoja tyla.“ Į paties iškeltą klausimą, ką šioje pabėgėlių krizėje daryti, ambasadorius atsakė taip: „Reikia vienytis ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje su ta mažuma, kuri vis dar kalba apie vertybes. Padaryti viską, kad ta mažuma užsienio, vidaus politikoje pradėtų vadovautis tiesa. Ir tada mes galėsime būti pasirengę tuos milijonus pabėgėlių priimti.“

Europa rizikuoja prarasti savo tapatybę

Vyskupas Kęstutis Kėvalas savo pranešime „Pabėgėliai – išmintingos meilės egzaminas“ pratęsė įžvalgą apie laisvės ir tiesos sąryšį. Kas yra tie pabėgėliai? Kaip ta meilė ir tiesa turi susieti krikščioniškoje pasaulėžiūroje? Pirmiausia prelegentas priminė, jog krikščionybės pagrindas yra nesąlygiška meilė kitam žmogui. Netgi meilė priešui turi būti praktikuojama kaip tikinčio Kristumi žmogaus žymė. Įsitikinimas, jog kiekvienas žmogus, nežiūrint jo rasės, lyties, tikėjimo, socialinio statuso, yra vertas pagarbos, remiasi tuo, kad kiekvienas nešasi savimi Dievo paveikslą. Todėl visi, kurie skelbiasi tikinčiaisiais, turi rodyti tai veiksmais.

Ir Senajame, ir Naujajame Testamentuose ne kartą paminėta pagarba svetimšaliui, pabrėžė ganytojas.

– Krikščionių praktika daryti gera kitam žmogui be išskaičiavimo, išankstinių sąlygų sujudino visuotinį jautrumą kitam žmogui, – kalbėjo vyskupas. – Apie žmogaus teises dar nebuvo jokios kalbos, ir stipresniojo teisė buvo galutinis įstatymas. Įtikėjusieji Kristumi teikė prieglaudas vargšams ir ligoniams, įkūrė mokyklas, įvaikino kūdikius nežiūrėdami, kad buvo išmesti pagonių tėvų. Šie žmonės pradėjo naują erą, kitaip žvelgdami į silpną žmogų, kuris antikiniame pasaulyje buvo matomas kaip našta. Šiandien mes džiaugiamės visuomeninėmis institucijomis, kurios rūpinasi teise, švietimu ir gydymu, tačiau dažnai nesusimąstome, kad šių institucijų autoriai yra kažkada gyvenę krikščionys, rimtai ėmęsi įkūnyti savo Mokytojo prašymą eiti skelbti evangeliją. Jie paliko pavyzdį, ką ir mes turime daryti.

Pranešėjo tvirtinimu, krikščionybę galima laikyti kietuoju disku tos kultūros, kurioje gyvename, kurią paveldėjome ir kurią laikome dovana, matydami likusį pasaulį Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje ir jų mokamą brangią kainą. Šiandienos Europa, K. Kėvalo nuomone, laiko išmintingos meilės egzaminą:

– Europa deklaruoja atvirumą, pliuralizmą, toleranciją ir tarsi negalėtų elgtis prieš savo prigimtį, kai mato besibeldžiančius į jos duris, persekiojamus ir karo blaškomus vargšus iš Sirijos, Irako bei Afrikos. Tačiau mes girdime, kad prie Europos Sąjungos sienų žmonės atvyksta kone iš šimto valstybių, kad atvykę į Europą sunkiai integruojasi, gyvena kultūriniuose socialiniuose getuose. Kad, Europos išmokų besivaikydami, pabėgėlio statuso siekia ir tie, kurie išmeta savųjų valstybių pasus ir perkasi padirbtus Sirijos piliečio pasus.

Pranešėjas pažvelgė ir į dabartines integracijos Prancūzijoje, Vokietijoje problemas. „Europos Lisabonos sutartyje buvo apsispręsta neminėti krikščionybės vardo. Ką tai reiškia? Europa nenori minėti savo vertybių, kurių dėka ji buvo suformuota. Pasaulietinis protas neatseka gijos tarp teisinės valstybės iškilimo Europoje ir prigimtinės teisės krikščioniškoje pasaulėžiūroje,“ – teigė dvasininkas.

Apskritai laisvę, anot pranešėjo, privalo lydėti tam tikros kainos, kitaip ji tampa savivale, gimdančia radikalizmą. Remdamasis Benedikto XVI enciklikoje „Meilė tiesoje“ išdėstytomis mintimis, jis pabrėžė, kad tiesa be meilės yra nuožmi, net pavojinga. Ištikimybė žmogui reikalauja ištikimybės tiesai, kuri vienintelė laiduoja laisvę, ir jeigu, vyskupo teigimu, šito sakinio nepasiseks suvokti, faktiškai galime patirti laisvės bankrotą. Šiandien gausu įvairių manipuliacijų su pabėgėlių situacija politikoje, siekiant tam tikrų tikslų, subsidijų, tačiau kaina gali būti brangi.

– Turime priimti pabėgėlius, tačiau negalime sukelti neišpildomų vilčių. Turime kalbėti realiai, – sakė vyskupas. – Pabėgėlių tema sujautrins mūsų pačių socialinių problemų sprendimą, nes mes turime aptarti vidinius pabėgėlius. Vieni skaičiai yra 40 000 išvykstančių, bet yra kiti skaičiai, pavyzdžiui, mūsų savižudžių, kuriais mes pasaulyje pirmaujame. Taip, jie kitokio pobūdžio, bet irgi tam tikra prasme pabėgėliai. Mūsų žmonės. Apie šią problemą irgi turime kalbėti.

Šiandien, anot dvasininko, mūsų didžiausias iššūkis yra iš naujo atrasti, kas yra mūsų laisvės ir teisių pagrindas. To nepadarius, Europa rizikuoja prarasti savo tapatybę.

– Atvirumas svetimšalių kultūrai neįmanomas be atvirumo Dievui praktikos. Be atvirumo Dievui negali būti laisvos visuomenės, į kurią pabėgėliai su viltimi žiūri patys gelbėdamiesi nuo savo autoritarinės valdžios rankos, – reziumavo vysk. K. Kėvalas.

Ar multikultūrinė Europa yra „tvarus projektas“?

Politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, Rytų Europos studijų centro vadovas Laurynas Kasčiūnas teigė, jog įvykiai Paryžiuje iš tiesų sukrėtė Europą ir vėl kelia klausimą, ar mes pasimokysime ir pagaliau išmoksime tas pamokas, kurias turime išmokti. Pirma, anot pranešėjo, nėra jokių garantuotų galimybių atskirti karo pabėgėlį nuo ekonominio migranto ar užsislaptinusio teroristo. Antra, tai, kas įvyko Paryžiuje, yra ne tik tarptautinio terorizmo problema. Politologas pažymėjo, jog faktas, kad tarp teroristų buvo bent trys Prancūzijos piliečiai, verčia kalbėti apie rimtą multikultūrinės Europos vizijos žlugimo reiškinį: „Terorizmas nebūtų toks efektyvus, jeigu jis neturėtų savo tinklo Vakarų Europos šalyse. Tai kelia klausimus, apie kuriuos reikia neišvengiamai kalbėti, nors Vakarų Europa kol kas to nedrįsta padaryti.“

Tarptautinių santykių ekspertas pateikė ir keletą prognozių dėl neišvengiamų migracijos tendencijų. Vėlgi minimas ekonominis faktorius. Europa vilioja savo stabilumu ir ekonominiais rodikliais migrantus iš Afrikos, kurie tuo negali pasigirti savo šalyse. Ir čia politologas pažymi esant nuolatinę problemą:

– Kaip Europoje mąstoma? Yra net keli požiūriai. Pirmą, gerai žinomą Vakarų Europoje, pavadinčiau liberaliniu, kiek kairuolišku požiūriu, teigiančiu, jog multikultūrinė visuomenė yra pažangos variklis. Vienybė įvairovėje – tai būdas išsilaisvinti iš stereotipų, pasenusių tradicijų ir galimybė mūsų visuomenėms tapti atviresnėms ir tolerantiškesnėms. Antras požiūris yra laisvos rinkos, arba ekonominis pragmatinis požiūris, teigiantis, kad Europa susiduria su rimtomis demografinėmis problemomis, todėl imigracija yra vienintelis būdas bent jau palaikyti stabilumą. Taigi, migracija – tai galimybė spręsti demografines problemas. Kitas požiūris yra įvairialypis, paremtas krikščioniškąja tradicija, konservatyvus, kiek tautiškas, skylantis į dvi mąstymo paradigmas: viena vertus, norisi krikščioniškai atjausti pabėgėlį, tačiau šalia to yra kultūrinis civilizacinis požiūris, kuris kelia klausimą, ar skirtingos kultūros gali sugyventi tarpusavyje?

Anot politologo, Vakarų Europoje galima pastebėti du skirtingus integracijos modelius. Prancūziškasis modelis numato naujai atvykusių žmonių tam tikrą asimiliaciją: „Pas mus visi lygūs.“ Kitaip tariant, mokantis prancūzų kalbą žmogus pažįsta prancūzų kultūrą ir gali būti prancūzu. Alternatyva – švediškasis integracijos modelis. Švedija buvo laikoma multikultūrizmo etalonu, kadangi siūlė įvairovėje švęsti vienybę. Ji pakeitė savo švedišką tapatybę. Deja, nė vienas modelis nebuvo sėkmingas, nors liberalieji Vakarų sluoksniai to šiandien iki galo nesupranta.

– Švedai siūlė tuščią popieriaus lapą ir manė, kad tos atvykusios bendruomenės irgi suvokia tai kaip tam tikrą vertybinį neutralumą. Bet jie labai smarkiai klysta. Jų atžvilgiu tai asimiliacija. Jų vertybių sistema iš esmės skiriasi nuo to, ką mes netgi vadiname liberaliąja demokratija. Skiriasi požiūris į šeimą, į santuoką, į moterų teises… Iš esmės Vakarų Europoje egzistuoja iki galo nepripažinta problema, mes neatsakome į esminį klausimą – kaip toleruoti netolerantiškus? Ir kol mes nerasime atsakymo į šitą klausimą, bet kokie integracijos procesai ir multikultūrinės Europos vizijos tiesiog subliūkš, – prognozavo L. Kasčiūnas.

Politologas atkreipė dėmesį į Europos demografines problemas. Anot jo, šeimos politika privalo būti pirmoje vietoje. Šiuo metu nėra Europos Sąjungoje šalies, kurią pagal stabilios demografijos kriterijų būtų galima laikyti pavyzdžiu kitoms. Gimstamumo skatinimas, požiūrio į šeimą keitimas pareikalaus tam tikro vertybinio pokyčio.

– Turime suprasti labai svarbų dalyką, kad vis dėlto mes esame šeimininkai. Ar Europos, ar Lietuvos. Nereikia bijoti to suvokti ir žinoti, kada tas duris atidaryti, o kada priverti. Pagaliau Lietuvoje vis dar yra 4000 vienišų vaikų globos namuose, ir aš siūlyčiau nuo to pradėti. Pirmiausia spręsti šitas problemas, o paskiau – globalius dalykus, – teigė L. Kasčiūnas. Baigdamas pranešimą jis pateikė ir kiek naujesnės informacijos apie Lietuvai gresiantį scenarijų: „Pradėjau domėtis, kada atvyks pirmieji pabėgėliai. Pasirodo, jų ne taip paprasta rasti. Šiuo metu sutarta tik su keliomis šeimomis.“ Vadinasi, galima bent nuraminti, jog gintaro kraštas ne itin žavi atvykėlius. O tai, kaip reziumavo pranešėjas, tik patvirtina, kad karas nėra pagrindinis motyvas, verčiantis pabėgėlius vykti į Europą.

 

* * *

Visi penki pranešimai susilaukė gausių klausimų, į kuriuos buvo atsakyta konferencijos pabaigoje.

Renginio metu buvo galima išvysti nūdienos Europą ištikusios migrantų krizės akimirkas, įamžintas portalo „Delfi.lt“ specialiojo korespondento Artūro Morozovo nuotraukose.

lzdraugija.lt