Alfas Pakėnas

Spaudos šventės dieną Vilniuje rašytojų klube buvo pristatytas literatūrinio almanacho „Varpai“ jubiliejinis trisdešimtasis numeris, taip pat pasidžiaugta „Varpams“ rašytų laiškų tomų ir Leono Peleckio – Kaktavičiaus knyga apie poetą Bernanrdą Brazdžionį. Visus šiuos leidinius aptaręs literatūros kritikas Valentinas Sventickas almanacho redaktorių L. Peleckį – Kaktavičių apibūdino kaip darbštų, kūrybingą žurnalistą ir įdomų rašytoją: „Manau, kad jis yra vienas iš pavojingiausių žmonių rašytojų sąjungoje. Kada reikia, būna mandagus, tačiau moka būti ir įkyrus bei pedantiškas. Bet visada – labai darbštus. Daug daro ir daug padaro“. „Varpų“ sutiktuvėse dalyvavo rašytojai Vytautas Martinkus, Jonas Liniauskas, Romas Gudaitis, poetas Algimantas Baltakis. Visi jie almanachui paskyrė gražių ir teisingų žodžių. Lietuvos žurnalistų draugijos pirmininkė Gražina Petrošienė prisipažino, kad skaito kiekvieną leidinio numerį ir linkėjo redaktoriui kūrybingų metų. O jubiliejinį „Varpų“ numerį įvardijo kaip tobulą.

Garsiojo lingvisto Algirdo Juliaus Greimo sumanytas ir rašytojo Kazio Jankausko redaguotas literatūros almanachas “Varpai” leidžiamas nuo 1943 metų. Taigi – kultūros leidinys, užgimęs prieš 71 metus, kurį laiką, suprantama kodėl, buvo dingęs, o žurnalisto ir rašytojo Leono Peleckio – Kaktavičiaus rūpesčiu atgaivintas prieš 25 metus.
Gera skaityti “Varpus”. Tekstai stiprūs, gerai sukalti ir parengti. Daugelio jų audinys tankus, pro kurį nelengva prasiskverbti, bet patekus vidun, pagauna skaitomo “teksto malonumas”. O tų malonumų šaltinis – graži kalba, savas stilius – tokio leidinio nenukiši nuošalėn, o ir perskaitęs nenubruksi į sielos paribius. Viskas čia pateikta skaitytojui su meile – netgi kronikos puslapiai. Štai vienoje iš kronikinių pastabų prozininkas Vytautas Martinkus, prijaučiantis almanachui, džiaugiasi, kad “Varpai” nors jau septyniasdešimtmečiai, bet neįskilę. Gražiai skamba mūsų kultūrinėj erdvėj – kaip Lietuvos bažnyčių varpai Velykų rytą. Rašiniai įdomūs, ypač vertinama literatūrinė kūryba, publicistika, jaučiama žanrų įvairovė, kuri dažniausiai būna skaitymo ir domės šiuo leidiniu kriterijus. Varpus yra nors ir kukliai pagyrusi profesorė Viktorija Daujotytė: “Tiesiog ramiai gali pasidžiaugti tuo, kas yra. Visada atrandu tekstų, kurie įdomūs ir naudingi. Laikau svarbiu dalyku, kad “Varpai” yra atsigręžę į Šiaulius, į savo krašto istoriją.”
Rašytoja Aldona Ruseckaitė prisipažįsta šį leidinį skaitanti visus metus, iki pasirodo naujas numeris, ir vis surandanti ką nors įdomaus, reikalingo. Jai tarsi pritaria poetas Donaldas Kajokas, kuris prisipažįsta savo bibliotekoje turįs visus “Varpų” numerius: “Tai nemažas turtas, kurio gali prireikti kiekvieną akimirką”.
O literatūros kritikas Petras Bražėnas pastebi, kad šio leidinio vyr. redaktorius yra išradingas ir nenuobodus rašytojų ir kitų kultūros žmonių šnekintojas: “Sunkiai atsiminčiau kokį nors pokalbį kitame spaudos leidinyje, kur būtų tiek kultūrinio konteksto, žmonių tarpusavio ryšių, galų gale, pačios asmenybės.“
Taigi – Spaudos dienos proga tokie kultūros žmonių pagyrimai ir pasitikėjimas „Varpais“. Manau, kad čia daug kas patiks ir tiks paprastam skaitytojui, kurį noriu paakinti susirasti šį leidinį ir tapti jo bičiuliu.
Šių metų almanachas prasideda rubrika „Senųjų Varpų skambesys“. Ją užpildo poeto Kazio Inčiūros eilėraštis „Velykų rytą“ parašytas ir spausdintas „Varpuose“ tais tolimais 1944-aisiais, kada šis almanachas tik pradėjo savo kelią. O dabar štai jau trisdešimtasis numeris, pateikiantis įdomių pokalbių su rašytojais, jų kūrybos – eseistikos bei publicistikos. Kai kurie iš jų, rašančiųjų, artimai susiję su Šiaulių kraštu.
Patricija Droblytė, galbūt, mažai kam žinoma autorė, pateikia išminties ir susirūpinimo žmogaus likimu kupiną esė „ Žmogaus gyvenimo komedija nebyliojo kino ritmu“. Pagrindinis rašinio motto – pasirengimas atsižadėti: „Ar dažnai būname pasirengę atsižadėti to, ko trokštame? Ar savo patyrimo istorijoje galėtume atpažinti akimirkas, kai jautėmės pasirengę lengva širdimi paleisti dalykus ar asmenis, prie kurių buvome prisirišę mintimis ir jausmais?“ Autorė teigia, kad „gebėjimas atrsižadėti – tai gebėjimas širdį pasilikti sau – galbūt nuliūdusią, bet nesužalotą ir, gink Dieve, ir neišplėštą“. Tai vienas iš gražiųjų almanacho tekstų.
Paulius Javsas pateikia Kristijono Donelaičio jubiliejui skirtą rašinį „Donelaičio semiotika, su prieskoniu estetikos“. Prisipažįsta, kad „ imtis rašyti apie Donelaitį yra nelengva“. Tačiau jam pavyksta pateikti „savąjį Donelaitį“ – bent apgraibomis nusakyti „Metų“ teksto konstravimo principus, galvojant apie „gyvenimą kaip diskursą“, kaip būriškąjį gyvenimo matmenį. Donelaitis jam atrodo ir skaitytinas, ir ganėtinai aktualus.
Pats redaktorius Leonas Peleckis-Kaktavičius pateikia almanachui du įtaigius, gerai išnešiotus rašto darbus: apybraižą apie poetę ir publicistę, Lietuvos žurnalistų draugijos narę, pernai tapusią Stasio Lozoraičio premijos laureate „Žydinčių medžių pranašystė“ bei pokalbį su rašytoju Romualdu Granausku. Jis – šio „Varpų“ numerio svečias. Įsimintinas interviu pavadinimas – „ Klausiat kaip Leninas. Atsakau kaip Granauskas.“ Visados įdomu Granauską skaityti ir jo klausytis. Ir šis pokalbis išskirtinai įdomus, kupinas gyvenimo išminties ir tiesos.Į klausimą „kur dingo rašytojai, nes jų pasisakymų nebeužtiksi spaudos puslapiuose“ R. Granauskas atsako: „Anuomet rašytojai ir sakė, ir pasakė, reikėjo tiktai klausytis, bet jų balsus nustelbė garsus tapsėjimas kojų, skubančių prie lovio, vėliau – grumdymasis ir stumdymasis, o dabar – vien garsus čepsėjimas.
Tikrų rašytojų nė vienoje tautoje nėra daug, o „mūsyse“ – nė tiek. Tie tikrieji, tie sakiusieji išmirė, o keli paskutiniai jau greit irgi mus paliks, nusinešdami su savim šventus žodžius apie Tėvynę, pareigą, sąžinę. Jei atsiras kitų, – mes ir jų negirdėsim. Šio amžiaus triukšme ir gaudesy juk net patys savęs nebegirdim. Bet mums ir nebereikia. Nebenorim būti savimi, norim virsti svetimaisiais. Jau nebeklausiam savęs: „Kaip mes tokie gyvensim?“, gal paklauskim nors to: „Kaip mes tokie numirsim?“.
Apie Marytę Kontrimaitę – poetę, vertėja iš armėnų kalbos bei žinomą žurnalistę, vieną iš pirmųjų Lietuvos žurnalistų draugijos vadovę ir Stasio Lozoraičio premijos laureatę – rašoma rubrikoje „Kūryba ir gyvenimas“. Iš tikro labai pilnatviškai ir nuoširdžiai apybraižos autorius pasakoja apie rašytoją M. Kontrimaitę, kuriai užpraeitais metais Armėnijos respublikos Nacionalinė Mokslo Akademija suteikė garbės mokslų daktaro vardą. Tane dokumente pažymėta: už indėlį stiprinant armėnų ir lietuvių tautų santykius.
„Su Maryte Kontrimaite yra tekę bendrauti „Dienovidžio“ redakcijoje, rašytojų sąjungos klubo vakaruose, Lietuvos žurnalistų draugijos renginiuose, rašytojų poilsio namuose Nidoje. Ištarus šią pavardę, literatūros žmonėms pirmiausiai iškyla Armėnijos vardas. Akivaizdu kodėl – visas jos gyvenimas susijęs su šiuo kraštu, jo literatūra, tos šalies atgimimu…“ – rašo autorius apybraižoje „Žydinčių medžių pranašystėje“, su meile ir nuoširdumu kalbėdamas apie sudėtingą Marytės gyvenimą. Marytei tebuvo 2 metukai kai šeimą išvežė į Sibirą – į tolimąją ir šaltą Irkutsko sritį. Daug ko prisiminti negalėjo, tačiau prisipažįsta, kad sapnuodavo žydinčius medžius: „Kadangi Sibire žydinčių medžių išvis nebuvo mačiusi, tai ir dabar sunkiai paaiškinama. Vėliau, kai jau rašė eilėraščius, žydėjimas tapo vienu iš pasikartojančių leitmotyvų jos poezijoje“ Autorius pasakoja apie marytės meilę knygoms, apie mokslo metus, kai studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Pirmoji poetės knyga „Kristalo atskala“ pasirodė 1971 metais. Vėliau darbas Respublikinėje bibliotekoje, gyvenimas Armėnijoje kur išmoko šios šalies kalbą, tapo garsia vertėja iš armėnų kalbos. „Jau 10 metų, kai M. Kontrimaitė vėl dirba Mokslo ir enciklopedijų leidybos institute moksline redaktore. Sugrįžo ten, kur kažkada ilgokai dirbo“, – rašo apybraižos autorius, primindamas, kad Marytė jau parengė ketvirtąją savo eilėraščių knygą.
Rašytojas Vytautas Martinkus savo esė “ apie ėjimą namo“ prisimena namus, tėvą ir jaunystės Kauną, kai visi to meto jaunieji rašytojai jautėsi benamiais: „Neturėjome vietos, kur susitikti, vieni kitiems paskaityti savo kūrybos, pasišnekėti apie paskelbtus ar tik ką parašytus kūrinius. <…> Jaunųjų fizinė benamystė baigėsi, kai Kaune pradėjo leisti žurnalą „Nemunas“. Anapus redakcijos langų srūva tikras Nemunas. Kasdien burbuliavo virdulys, arbata ar kava tapo pigesnė ir skalsesnė nei „Tulpėje“ ar „Vakare“ . Keista iš redaktorių buvo išgirsti, kad jie laukia visko, ką tu parašysi. Tai buvo netiesa, bet maloni.
Ar jau buvome priėję kažkokius namus? Galbūt“ Konstantino Paustovskio klajonių proza dvelkiantis esė, ir maga sulaukti jo tęsinio.
Be kitų rašinių, kurie sudomins „Varpų“ skaitytoją, almanache yra geros poezijos: tai Mykolo Karčiausko poemos fragmentas „Rusenančios ugnelės Jurgiui Pabrėžai, Antano Šimkaus, Ievos Rudžianskaitės, Lidijos Šimkutės, Marytės Kontrimaitės eilėraščiai bei estų poetų Juri Talvet, Triin Soomets, Jaan Tatte kūryba.

lzdraugija.lt