Praėjus 150 metų, kai Rusijos imperija uždraudė lietuvišką spausdintą žodį, ir 110 metų, kai draudimas buvo panaikintas, vis garsiau kalbama apie naujus pavojus pačiai seniausiai gyvajai indoeuropiečių kalbai, baisesnius net ir už rusų caro žandarus.
Holivudo kovinių filmų veikėjai, kalbantys amerikietišku slengu, per lietuviškas televizijas prabyla … rusišku žargonu. Vyresni mūsų žmonės tebevartoja rusiškus posakius, kurie „įspūdingiau skamba“, neformaliajame jaunimo žodyne beveik pusė žodžių – slaviški ir anglosaksiški skoliniai, Valstybinė lietuvių kalbos komisija, neatlaikiusi „laisvųjų menininkų“ spaudimo, sugrąžino į bendrinę vartoseną daug anksčiau neteiktinų svetimybių, o jauni maištingi kalbininkai, užuot atpratinę visuomenę nuo rusiškų-totoriškų keiksmažodžių, juos reklamuoja.

Mados ateina ir praeina

GrigaitisDabar galima išgirsti dvi visiškai priešingas nuomones apie lietuvių kalbos būklę – optimistai teigia, kad tokia saugi, turinti tiek galimybių vystytis ji dar nebuvo niekada, nes Europos Sąjunga, kuriai priklausome, „gerbia kultūrų, religijų ir kalbų įvairovę“ ( ES pagrindinių teisių chartijos 22 straipsnis). Pesimistai tvirtina, kad lietuvių kalba, dar neatsigavusi po rusinimo, lenkinimo šimtmečių, beviltiškai pralaimi „agresyviai puolančiai“ pagrindinei pasaulinei anglų kalbai.
„Mokau vaikus, paauglius, todėl pastebiu, kad mokyklinio amžiaus jaunimas, žūtbūt stengdamasis atrodyti madingas ir stilingas, kur reikia ir kur nereikia, netinkamu laiku, dažniausiai nepaaiškinamai įterpia anglų kalbos žodžių. Bet mados ateina ir praeina. Buitinės kalbos hibridiškumas man neatrodo nei grėsmingas, nei žalingas. Tai natūralus šiuolaikinės masinės kultūros atspindys. Reikia ramiai paaiškinti vaikams taisyklingo, skoningo viešojo bendravimo svarbą, draugiškai patarti, kur kokia kalba tinka. Svarbiausia, kad žmonės (čia jau taikau ir suaugusiesiems) kiekvienu atveju pasirinktų tinkamą žodyną“, – sakė Kauno Senamiesčio progimnazijos lietuvių kalbos mokytojas, Vilniaus universiteto (VU) Kauno humanitarinio fakulteto Lietuvių filologijos katedros lektorius dr. Mindaugas Grigaitis.

Vienybės motina, pilietiškumo tėvas

Anot Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Humanitarinių mokslų fakulteto Lietuvių kalbos katedros profesoriaus dr. Alvydo Butkaus, lietuvių kalba visada buvo kitų kalbų kaimynė ir neišvengiamai patyrė jų poveikį. „Vieno iš lietuvių raštijos kūrėjų, kunigo Mikalojaus Daukšos laikais, XVI a. pabaigoje –XVII a. pradžioje, mūsų kalba buvo luominė, nes lietuviškai vis dar šnekėjo dalis bajorų (paties iš bajorų kilusio M. Daukšos katalikiška lietuviška literatūra pirmiausia buvo skirta jo luomui). Paskui lietuviškas žodis buvo uždarytas į dūminę pirkią ir tiko vien valstiečių dainoms, godoms. M. Daukšos „Postilės“ „Prakalba į mieląjį skaitytoją“ („Gimtoji kalba yra (…) vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas“- red. past.) akivaizdžiai rašyta avansu keliais šimtmečiais į priekį“, – aiškino A. Butkus.

Patenkina visus poreikius

Profesoriaus nuomone, buitinis žargonas yra normalus reiškinys, kiekvienos kalbos palydovas. „Bet lietuvių vagių ir narkomanų žargonas –Butkus kiaurai slaviškas. Paimamas rusiškas žodis, pridedama lietuviška galūnė (arba net tiek nepasivarginama) ir viskas. Kas trečias senųjų sovietų Lietuvos nomenklatūrininkų žodis būdavo rusiškas, jų mėgstami posakiai – taip pat iš tos kalbos. Laikai pasikeitė, didesnę socialinę reikšmę įgijo anglų kalba. Dabar mūsų naujajai biurokratijai „gero tono“ požymis – ne tik kalbėti, bet ir rašyti (lietuviškuose tekstuose!) „so far” (iki šiol), „anyway“ (kaip tik įmanoma). Tai jau ne lietuvių kalbos bėda, bet šnekančiųjų nelaimė. Kur jų savimonė?.. Juk lietuvių kalba užtektinai turtinga ir vaizdinga, kad patenkintų visus ją vartojančios visuomenės poreikius“, – stebėjosi A. Butkus.

Naujadarus sugalvoja ir technokratai

Pasak VDU akademinės bendruomenės atstovo A. Butkaus, labiausiai lietuvių kalbos gėdijasi tie, kurie ją blogai moka. „Vienas mano studentas nelietuvis persakė savo brolio – žinomo rašytojo – nuomonę, kad kalbininkai be reikalo kabinėjasi, reikia leisti kalbai „vystytis savaime“, netrukdyti poetams ir prozininkams rašyti taip, kaip jie nori. Tačiau lituanistai nekuria kalbos, jie žino kalbos dėsnius ir pagal juos visuomenei pasiūlo lietuviškus naujadarus vietoj svetimybių. Vieni dariniai vykę, prieš kitus visuomenė pasišiaušia. Ar žinote, kad dauguma naujadarų – ne kalbininkų sugalvoti, o pasiūlyti įvairių sričių specialistų? Galime juoktis iš sumanymo kompiuterio monitorių vadinti „vaizduokliu“, bet tai informacinių technologijų specialistų idėja, o kalbininkai tik patvirtino tą terminą, nes jis buvo sudarytas taisyklingai. O visos patyčių strėlės susmigo į lituanistus – ko jie išsidirbinėja…“- ironizavo A. Butkus

Mergina ar valstybė?

Lietuvių kalba laikoma lygiaverte lotynų ir senajai graikų kalboms. Bet jaunimui, mokiniams nėra „prestižiška“ taisyklingai kalbėti lietuviškai, stiprus gimtosios bendrinės kalbos jausmas nelaikomas pagrindiniu dabar svetimybėmis, nelietuviškomis sakinių konstrukcijomis piktnaudžiaujančių politikų, pramogų verslo žvaigždžių privalumu. Visą šią prezidento rinkimų agitacinę kampaniją vienas kandidatas nesiliovė per visuomeninį radiją kartojęs žodžio „betvarkė“, nors tas politikas aiškiai turėjo galvoje ne būdvardį, kuriuo apibūdinama apsileidusi mergina, o daiktavardį, nusakantį netvarką valstybėje.

Jaunimas visada maištaus

„Akademikams kalba – mokslo objektas, rašytojams – galimybė atskleisti savo kūrybiškumą, jaunimui – vienas iš būdų susikurti įvaizdį. Jaunimas visada mėgs savitą kalbos kultūrą ir stilių, maištaus prieš kalbininkų nustatytas taisykles. Įsitikinau, kad mokiniai ir studentai, su kuriai bendrauju, nėra kažkoks kalbinis „monolitas”. Vaikai, paaugliai labai įvairūs. Skirtinga ir jų kalba. Lemia jaunimo pomėgiai, gyvenamoji aplinka, kalbančiųjų amžius ir daugybė kitų priežasčių. Kai kurie vaikai jau pradinėse klasėse kalba labai tvarkingai, taisyklingai ir vaizdingai. Kiti ir iki baigiamosios 12-osios klasės vartoja puskalbę su daugybe rusiškų žodžių ir keletu paplitusių angliškų jaustukų“, – pasakojo lituanistas M. Grigaitis. Vis dėlto, M. Grigaičio nuomone, negalima iš paauglių reikalauti visada kalbėti sterilia bendrine kalba.

Nenorminė leksika – tikroviškesnė?

„Sterilizuodami kalbą, kad ji atitiktų bendrinį idealą, siauriname kalbinės raiškos galimybes. Nepamirškite ir tarmių: šiandien vis dažniau girdime apie bendrinės kalbos keliamus pavojus tarmėms. Norint geriau suvokti Kristijono Donelaičio „Metus“, tenka poemą skaityti su visais nadruvių tarmei, kuria rašė autorius, būdingais barbarizmais ir skoliniais. Į bendrinę kalbą išverstas Antano Baranausko „Anykščių šilelis“ ne toks melodingas ir skambus. Vaikai mąsto konkrečiai. Jeigu mokykla griežtai pasmerks visus barbarizmus ir svetimybes, tuomet vaikai automatiškai nebesuvoks literatūrinės stilizacijos ar tarminio kalbėjimo svarbos. Juk nenorminė grožinės literatūros leksika yra labai svarbi kuriant tikroviškumo įspūdį“, – aiškino M. Grigaitis.

Kiekvienas žmogus turi daug tapatybių

Kaip teigia lituanistas M. Grigaitis, sociolingvistiniais tyrimais nustatyta, kad tiesmukas bendrinės kalbos gryninimas standartizuoja visuomenės kalbinę tapatybę – žmonės ima gėdytis savo tarmės. Per didelis prieraišumas prie standarto gali sustingdyti kalbą, paversti ją mumija. „Vienintelė sąlyga, kurios turėtų laikytis kiekvienas pilietis: privalai būti atsakingas už savo viešąją kalbą. O tokios atsakomybės ir trūksta tiems, kurie dažnai vadinami mūsų visuomenės „elitu“. Politikai savo kalbos kultūra pernelyg nesirūpina, bet vis tiek renkami (į Seimą, savivaldybės tarybą). Visuomenės linksmintojams aiškiai trūksta vidinės inteligencijos, bet jų kūryba masiškai vartojama. Sugebėkime rinktis, nes nuo to priklauso aplinka (taip pat ir kalbinė), kurioje gyvename. Puoselėkime bendrinę, viešąją kalbą, tačiau asmeninio bendravimo kalba bus (ir privalo būti) kitokia. Kalbėdamas žmogus kuria savo tapatybę. Jų kiekvienas turime daug. Visiems gyvenimo atvejams. Kalba padeda atsiskleisti tapatybėms keičiantis aplinkybėms“, – tikino jaunas lituanistas M. Grigaitis.

Nedrįsta, nes nemoka

Vyresnės kartos baltisto A. Butkaus nuomone, kai jaunimas tarpusavyje kalba moksleivišku žargonu – tvarka, taip ir turi būti, saviraiška. „Bet pastatykite į sceną tokį jaunuolį. Jis nesugebės nė vieno rišlaus sakinio suregzti: žargonu kalbėti nedrįsta (nes supranta, kad tokioje vietoje netinka), o bendrinės kalbos nemoka. Didžiojoje Britanijoje reikalaujama, kad ne tik politikai, bet ir visi valstybės įstaigų tarnautojai mokėtų bendrinę kalbą (standard English)”, – vėlesnius vargus, gresiančius dėl neatidumo per mokyklines lietuvių kalbos pamokas, paminėjo VDU mokslininkas.
A.Butkus įsitikinęs, kad vaizdingai galima kalbėti ir nesigriebiant kokių nors slaviškų „stipriklių”. „Bėda, kad miesto jaunimas nemoka tos gyvos, ekspresyvios liaudiškos kalbos. Kaimiečiai sugeba. Atsiverskite Juozo Baltušio kūrinius. Tai rašytojas, kuris talentingai apšmeižė tarpukario kaimą. Miesto moksleiviai (prisipažinsiu, ir aš, Kauno Komjaunimo vidurinės mokyklos ( prieškariu ir dabar – Aušros gimnazijos –red. past.) auklėtinis) tos bravūros, „šaunumo” siekėme „zekų” ( kalinių) žargonu. O „zekai” iš „zonos”, sovietų kalėjimų, kuriuose, net ir Lietuvoje esančiuose, būdavo kalbama rusiškai, į laisvę išsinešdavo rusų žargoną“, – dėl savo jaunystės paklydimų gailėjosi A. Butkus.

Nors ir kitoniškai, bet miesčioniškai

„Miestas visada niekino kaimą. Ne tik Lietuvoje ir ne vien šiais laikais. Romos imperijoje, viduramžių Europoje. Paryžiečiai iš aukšto žiūri į Prancūzijos ūkininkus, rygiečiai – į Latvijos žemdirbius, vilniečiai – į Lietuvos duonos augintojus. Netgi lotyniškas žodis „paganus” reiškė prasčioką, kaimietį. Tik vėliau vokiečiai tą sąvoką pritaikė kitatikiams. Bet tai jau metafora, ne tiesioginė prasmė. Kaip tokiomis aplinkybėmis elgtis kaimiečiui, patekusiam į miestą? Jis stengiasi neišsiskirti, mėgina rengtis, elgtis kaip miestietis. Ir ima kalbėti miesčioniškai, bando paslėpti žagrės rankeną, kyšančią iš jo kišenės“, – svarstė profesorius A. Butkus.

Turtas, kurio nevertiname

Lietuvių kalba dėstoma garsiausiuose Italijos, Vokietijos, Japonijos, Jungtinių Valstijų, net Rusijos universitetuose, tarsi kitataučiai iš toli geriau matytų, kokį turtą turime, bet jo nevertiname.
„Lietuva – geografinė Europos provincija. Latvija, Estija – taip pat. Net ir Suomija. Šios šalys mėgdžioja Europos politinį ir ekonominį centrą. Pakraščiams visada atrodo, kad centro civilizacija aukštesnė, gyvenimas turtingesnis. Štai kodėl mūsiškiai, net ir bendraudami tarpusavyje, laužo liežuvius anglų kalbos įterpiniais.
Prieš beveik ketvirtį amžiaus išsilukštenome iš imperijos, kurios „titulinė tauta” (rusai) žiūrėjo į mus iš aukšto, lietuvių kalba buvo išstumta iš kai kurių veiklos sričių, – karybos, netgi iš mokslo (disertacijas reikėdavo rašyti rusiškai, nes jas tvirtino Maskva), bet jautėmės pranašesni, kultūringesni, darbštesni už rusus.
Dabar dreifuojame į Vakarus, na, grįžtame į civilizuotą pasaulį. Skirtumas akivaizdus – šiuo atveju jau mes esame tarsi atsilikę provincialai ir visaip stengiamės prilygti vakariečiams. Bet didžiausi provincialai, mano manymu, yra tie, kurie Vakarų kultūrą (netgi pačiuose Vakaruose daug ginčų sukeliančias jos formas, pavyzdžiui, gėjų gyvenimo būdą) propaguoja niekindami tautiškumą, lietuviškumą. Visuomenę reikia gydyti nuo provincialumo“,- negailestingai diagnozavo A. Butkus.

Juodi istorikų darbai

Pasak profesoriaus, juodą darbą atlieka ir kai kurie istorikai. „Sovietmečiu Partijos istorijos institutas kalė žmonėms į galvas, kad lietuviai visada troško patekti į Rusijos glėbį ir pagaliau jų svajonė išsipildė. Dabar kai kurie istorikai, prisiskaitę lenkiškų interpretacijų, skleidžia jas lietuvių kalba. LRT televizijos laidos „Istorijos detektyvai” vedėjas Virginijus Savukynas klastingai klausia: „Ar galime didžiuotis tarpukario Lietuva? Kas buvo prezidentas Antanas Smetona – didvyris, bailys ar auka?” Pabandykite panašiai prasižioti Lenkijoje apie jų šalį, tik vietoj A. Smetonos paminėkite Jozefą Pilsudskį – jus garantuotai ištrenks iš televizijos studijos visiems laikams…“ – piktinosi Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas A. Butkus.

Latviams nereikėjo dvejintis

Kita bėda, anot A. Butkaus, kad mūsų kalba, kokia ji bebūtų archajiška ir vertinga mokslui, visada buvo trypiama. „Lenkų (Abiejų Tautų Respublikos), rusų laikais. Nuo pat unijos su Lenkija Lietuvos prastuomenė ir aukštuomenė pasiskirstė kalbas. Lietuviškai kalbėjo valstiečiai ir smulkieji bajorai. Didikai šnekėjo lenkiškai. Latvijoje ir Estijoje nieko panašaus nebuvo, nes dar XIII a. jų aukštuomenę sunaikino karai su vokiečiais (Livonijos ordinu). Latviams nereikėjo dvejintis – valstiečiai šneka latviškai, o miestiečiai – vokiškai. Tiesiog nebuvo vokiškai kalbančių latvių! Mūsų baltiškieji giminaičiai latviai net ir šiais laikais labiau tautiškai susitelkę, sąmoningesni, mažiau kompleksuoja dėl savo kalbos. Ar pamatysite Lietuvoje vaikiną su kepure, ant kurios užrašyta: „Aš kalbu lietuviškai!” Latvijoje užrašų „Es runāju latviski” („Aš kalbu latviškai“) ant jaunimo daiktų – daugybė. O mes atsiprašinėjame, kad mūsų abėcėlė neturi x, q ir w raidžių…”- tvirtino vienas autoritetingiausių Lietuvos baltistų.

Tarptautiniai žodžiai tarmiškai neskamba

Dėstytojas ir mokytojas M. Grigaitis siūlė, kad lietuviai, turėdami pačią seniausią gyvąją indoeuropiečių kalbą ir tiek tarmių, galėtų perimti Šveicarijos patirtį – ten kiekvienas parlamento narys privalo mokėti savo regiono (kantono) dialektą.
„Dėstau dialektologiją. Pats esu išauklėtas tarmiškai, nes mokyklines vasaras leisdavau pas giminaičius Šiaurės Lietuvoje. Siaurai žiūrint, tarmės – tai tam tikras valstietiškas žargonas. Kai man pritrūksta sąvokų bešnekant Rytų aukštaičių tarme ir bandau „sutarminti” tarptautinius žodžius, nieko neišeina. Neskamba! Bendrinė kalba yra tarmių vaikas, bet turtingesnė, išraiškingesnė už bet kurią savo „krikštamotę”, nes sugėrė visų tarmių, patarmių, šnektų žodžius. Štai turime du sinonimiškus to paties žinomo žvėrelio pavadinimus – kiškis (Rytų Lietuvoje) ir zuikis (Suvalkijoje, Žemaitijoje)”, – argumentavo A. Butkus. Jis griežtai paneigė įtarimus, kad zuikis – rusiškos kilmės žodis. „Nereikia persistengti. Jis kilęs iš veiksmažodžio „zuiti” – „lakstyti, nenustygti”, – glaustai paaiškino A. Butkus.

Iš Jono Jablonskio irgi šaipėsi

Vyriausybė ketina uždrausti vairuotojams imti į burną net lašą svaigalų (0 promilių alkoholio kraujyje). Kai kurie lituanistai, kalbininkai, atrodo, linkę elgtis priešingai – siūlo „demokratizuoti“, „supaprastinti“, „subuitinti“ norminės kalbos taisykles. Visuomenė jau pamažu įprato sakyti „vaikaitis“, „pokylis“, „gobtuvas“, „vandens šildytuvas“, o Valstybinė lietuvių kalbos komisija, tarsi pataikautų lietuvių kalbos teršėjams, staiga maloningai vėl leido vartoti „anūką“, „boilerį“ ir panašias atgyvenas. Ir net vieną vulgarų keiksmažodį, eufemistiškai (švelniai) pavadintą „smūgį nusakančiu jaustuku, žodžio „pykšt” atitikmeniu”. Kažkada ir iš Jono Jablonskio buvo šaipomasi, kad tauta niekuomet nepamėgs jo pasiūlytų naujadarų „degtukas“, „atvirukas“, „rašytojas“, „mokslininkas“.

Tolerancijos riba

„Visuomenė turėtų taikytis prie nustatytų bendrinės valstybinės kalbos standartų. Neteiktini variantai neišvengiami neoficialiai bendraujant. Tačiau jie turėtų ir likti kasdieniuose, buitiniuose pašnekesiuose. Vengtinus skolinius galima toleruoti iki tam tikros ribos, bet jų negalima kodifikuoti ir paversti bendrinės kalbos norma. Katastrofiškai žemas mokinių raštingumas tikrai nepagerės, jeigu nuolaidžiausime. Norėdami visiems įtikti, kalbos įvaizdžio nesustiprinsime ir jaunimui poreikio kultūriškai, dvasiškai tobulėti neišugdysime“, – įrodinėjo M. Grigaitis, prisipažinęs, kad šiuo požiūriu yra konservatyvus.

Dvi kalbininkų stovyklos

A.Butkaus manymu, gimstant bet kurios tautos bendrinei kalbai jos kūrėjai kalbininkai pasidalija į dvi stovyklas. „Vieni – vadinamieji „puristai” (grynintojai), griežtai nusistatę prieš visas svetimybes, nesvarbu, kokios jos – reikalingos ar ne. Kiti – nuosaikieji. Lietuvoje XX a. pradžioje nugalėjo pastarieji – J. Jablonskis, Kazimieras Būga. Jie nesutiko, kad atmosfera būtų vadinama „orija”, teatras – „vaidykla”, apelsinas – „saulobuoliu“, cigaretė – „rūkiniu“, o galva – „mąstalu“ , kaip siūlė „puristai” (žymiausi – Stasys Dabušis, Leonardas Dambrauskas-Dambriūnas). „Puristams” netgi vaidenosi, kad bendri baltų-slavų žodžiai („boba”, „krėslas”) – iš rusų kalbos pasiskolinti. Kalbos istorikai apgynė šiuos žodžius, įrodė, kad tai bendrasis leksikos sluoksnis, paveldėtas dar iš prokalbės“, – anekdotiškus atvejus iš tų laikų, kai atsirado bendrinė lietuvių kalba, priminė A. Butkus.

Patarė nesiblaškyti

„Bet dabar negalima žengti atgal. Jeigu kokie nors žodžiai buvo paskelbti nenorminiais, tai jau netinka juos vėl sugrąžinti į bendrinę vartoseną. Toks liberalizmas, prasismelkęs ir į kalbininkų gretas, išmuša iš vėžių visuomenę. Vytauto Didžiojo universiteto kalbos kultūros dėstytojai labai sumišę: daug metų aiškino studentams, kad negalima vartoti kai kurių kasdien bendraujant paplitusių žodžių, ir staiga – bac! – juos jau oficialiai „reabilitavo” kalbos valdininkai. Patarčiau nesiblaškyti – jeigu nori kalbėti valyviau, nevartok net ir „išteisintų” skolinių. Elitinė kalba turi būti be šių svetimybių, kurioms yra lietuviškų pakaitalų. Kai nėra – nieko nepadarysi. Štai latviai neturi savo termino spausdintuvui pavadinti, todėl sako „printers”. O kam mums svetimas žodis, jei turime puikiausią savą?” – retoriškai klausė A. Butkus.

Laisvalaikiu reklamuoja kišenvagių žodyną

Lietuvių kalbininkai, užuot atpratinę mūsų visuomenę nuo rusiškų-totoriškų keiksmažodžių, laisvalaikiu juos reklamuoja. Holivudo kovinių filmų veikėjai, kalbantys amerikietišku slengu, per lietuviškas televizijas prabyla … rusišku žargonu. Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Lietuvių filologijos katedros docentas Robertas Kudirka skandalingai išgarsėjo, 2012 m. išleidęs tariamai „lietuviško” kalinių, kišenvagių ir narkomanų žargono žodyną. Kitas kalbininkas Egidijus Zaikauskas 2007 m. nusprendė paerzinti tautą nešvankių barbarizmų kupinu „lietuvių” žargono žodynėliu „Paribiai ir užribiai”. Vėliau E. Zaikauskas tęsė karjerą Briuselyje, Europos Komisijos Vertimo raštu generalinio direktorato Lietuvių kalbos departamente. VU Kauno humanitarinio fakulteto dėstytojas M. Grigaitis stengėsi apginti savo bendradarbį R. Kudirką . „Visuomenei nelabai pažįstamų marginalių socialinių grupių (kalinių, narkomanų) žargonas – reiškinys, kurį ištyręs mokslininkas pateikia profesines išvadas. Bet R. Kudirka tikrai nesiūlo to žargono paversti bendrinės kalbos dalimi”, – teigė M. Grigaitis.

Vertėjams reikėtų daugiau patriotizmo

A. Butkus prisipažino irgi prisidėjęs, kad atsirastų R. Kudirkos žodynas. „Jaunasis kolega dažnai konsultuodavosi su manimi. Ne visi žodynai yra norminamieji. Net ir Didysis lietuvių kalbos žodynas, į kurį sudėti ir barbarizmai, ir tarmybės, – mokslinis. Kitoks yra Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, kuriuo reikia vadovautis, norint sužinoti, ar abejonių sukėlusį žodį galima vartoti. Spausdinami kalbos kultūros patarimai: nurodomos kalbos klaidos ir šalia pateikiama norminė leksika. Bet kalbininkai niekaip neperauklės nusikaltėlių ir narkomanų. Juk tokių socialinių sluoksnių tikslas – užšifruoti savo žodžių turinį, atsiriboti nuo kitų, kalbėti taip, kad „svetimi” nesuprastų. Deja, mes neturime tikro, lietuviško, miestietiško slengo, tik semantizmus – tuos pačius lietuviškus žodžius, vartojamus kita, neteisinga prasme. Ir nuo knygų vertėjų, filmų dubliuotojų kūrybiškumo priklauso, kaip keiksis koks nors lietuvių kalba įgarsinto „Sopranų” serialo mafijozas: lietuviškai ar rusiškai”, – TV kanalų darbuotojams patriotizmo palinkėjo A. Butkus.

Dvi raidės vienam garsui

Tautininkų sąjungos tarybos narys, profesorius A. Butkus yra vienas iš tų Lietuvos inteligentų, kurie įsitikinę, kad raidžių x, q ir w invazija kelią didelę grėsmę lietuvių kalbai. „Jeigu kažkada ir mes vartojome radę w, tai dar nereiškia, kad ją dabar reikia įsivesti greta jau esančios v. Vokiečiai turi ir paprastą v, ir dvigubą w, bet jos nusako skirtingus garsus. O mes dviem raidėmis žymėtume tą patį garsą. Kam?! Latviai su estais iki XX a. pradžios vartojo vadinamąją fraktūrą, gotikinį šriftą, bet niekam Latvijoje nešautų į galvą populiarią pavardę rašyti senoviškai Walters. Turkija, 1928 m. patvirtinusi lotynišką abėcėlę vietoj arabiškos, nė nesiruošia svarstyti apie „autentišką” savo piliečių arabų pavardžių rašybą. O kaip mes rašytume žodžius „koks”, „toks”, įteisinę raidę x? Kox, tox? O visi vyrai, vardu Ksaverai, urmu virstų Xaverais? Rusams būtų arkliško juoko, nes žodžių su raide x vienaskaitos naudininko linksnį jie perskaitytų kaip nešvankų savo keiksmažodį…” – šmaikštavo VDU dėstytojas A. Butkus.

Margaplunksnė elektroninė erdvė

Sociologai skambina pavojaus varpais: laikraščiai, knygos pralaimi jaunosios „interneto kartos“ pamėgtiems socialiniams tinklams ir išmaniesiems telefonams, o jaunimas elektroninėje erdvėje įprato bendrauti skubančios visuomenės vienkartiniams poreikiams pritaikyta (nususinta) lietuvių kalba. Mokytojas M. Grigaitis paprieštaravo. Jo nuomone, elektroninė erdvė – labai įvairi, akademinio jaunimo pokalbių forumų tekstai ar asmeniniai kūrybingų žmonių tinklaraščiai tikrai nėra rašomi skurdžia ir lėkšta kalba, kultūriniai leidiniai taip pat turi elektronines versijas.

Mokiniai nebesigėdija lietuvybės

„Į elektroninę erdvę žvelgčiau demokratiškai, nes tai privataus bendravimo sritis. Neverta stengtis jos kontroliuoti ir cenzūruoti. Sunku įsivaizduoti privačių pokalbių reguliavimo mechanizmą. O įstaigų, organizacijų, įmonių ar žiniasklaidos internetinių puslapių administratoriai net ir be Valstybinės kalbos įstatymo nuorodų turėtų suvokti, kad, taisyklingai pristatydami savo įstaigas ir jų produkciją, pelnytų klientų pasitikėjimą ir išvengtų Valstybinės kalbos inspekcijos baudų. Mokytoju dirbu aštuonerius metus. Iš pradžių iš savo auklėtinių girdėdavau replikas, kad Lietuvoje jie nesiruošia gyventi, lietuvių kalba niekam nereikalinga, užteks mokėti angliškai. Bet pastaruosius dvejus metus tokių kategoriškų kalbų negirdžiu, nors mokinių žodyne angliškų skolinių ir nesumažėjo. Mokiniai daugiau nebesigėdi vadintis lietuviais. Turistinės kelionės po kitas šalis atvėrė jiems akis. Jaunimui jau nereikia aiškinti, kad Lietuva nėra pati blogiausia ir korumpuočiausia valstybė Europoje. Vaikinai ir merginos pradeda didžiuotis, kad yra Lietuvos piliečiai, o lietuviška tapatybė atveria jiems daug saviraiškos galimybių”, – jaunosios Lietuvos garbę apgynė Kauno Senamiesčio progimnazijos lituanistas M. Grigaitis.

Laimučio BRUNDZOS nuotraukos

lzdraugija.lt