Liejasi ir liejasi iš tų pačių gelmių –

Mažas šaltinėlis – liūdnos mano eilės.

Lietuva, jei Tau užtektų šių mano eilių,

Lietuva, jei Tau užtektų mano meilės.

 

Jeigu Tau užtektų tik savęs pačios –

Žemės ir dangaus, į vieną susiliejusių,

Nepažinčiau aš nei meilės, nei kančios,

Nerašyčiau, aš galbūt šitų eilėraščių.

 

Būčiau aš tik pilkas varganas žmogus,

Tik maža smiltelė vėjui pučiant,

Būčiau aš tada… O Viešpatie, galbūt

Be Tavęs iš viso aš nebūčiau…

Kęstutis GENYS

Kažkada labai seniai, taip seniai, jog atrodo, kad tai buvo vakar, mano tėvelis, pasiklausęs sveikinimo ir šventinės Vasario 16-osios radijo laidos per Amerikos balsą,  man pasakodavo:

„Kai buvau mažas berniukas, šventadieniais po pietų mūsų visa šeima įsitaisydavo jaukioje buto kertelėje, tėvas pagarbiai imdavo į rankas kankles, pasigirsdavo linksmai graudus skambesys ir mes užtraukdavome liaudies dainą. Aš, mano broliai    Algirdas ir Vytautas, mama Eleonora, tėvas Juozas… Buvome laiminga šeima,  mokėjome dalintis džiaugsmu bei skausmu, nes tai irgi buvo laimė, ir mums atrodė, kad taip tęsis amžinai: ir saulė visada švies skaisčiai, ir lietus visada švelniai barbens į stiklą, ir kanklių stygos niekada nenustos skambėti, o virš Lietuvos žemės visada rymos laisvas dangaus skliautas.

Bet juodasis birželis jau stovėjo ant slenksčio ir neprašytas įsiveržė į mūsų gyvenimus. Tvyrojo kankinanti įtampa, baimė, nerimas, klaiki nežinia. Net oras skaudžiai virpėjo ir žeidė. Nežinia kodėl sovietiniai tankai stebėtinai dažnai gesdavo, o tepaluoti  susirūpinę tankistai tupinėdavo aplink tą geležinį daiktą tol, kol pavykdavo mašiną išjudinti. Kartais „reanimacija“ užtrukdavo labai ilgai. Žygiuojantys pėstininkų daliniai paskleisdavo nenusakomai bjaurią smarvę. Vieni žmonės tikino, kad taip „kvepia“ patys rusai, kiti aiškino, kad taip dvokia jų kerziniai batai. Dulkini kareivių veidai buvo liūdni, sukritę ir suvargę. Visi godžiai gėrė vandenį ir nesišypsojo. Žiūrint į juos, širdyje kildavo graudus gailestis.

Prasidėjo sunkūs laikai, paskui įsisiautėjo juodojo birželio košmaras, kai trėmė Lietuvą gyvuliniuose vagonuose, kai vaikų akyse sustingo siaubas, kai motinos suabejojo Dievo  gailestingumu, o jų vyrai šaukėsi keršto…“

Laisvė visada reikalauja aukų. Mūsų tautos kasdienybe tapo kova ir kraujo šlakstymas ant laisvės aukuro. Saulės ir Žalgirio mūšių kariai, kritusieji per XIX amžiaus sukilimus, padėjusieji galvas po Vasario 16-osios akto paskelbimo kovose už nepriklausomybę, tūkstančiai žuvusių partizanų Lietuvos miškuose ir laukuose, kaimuose, miesteliuose ir miestuose. Pagaliau Romo Kalantos liepsnojantis fakelas, Medininkų ir Sausio 13-osios aukos, sudėtos vardan Lietuvos laisvės.

Tas kraujas, tirštai įsigėręs į mūsų žemės smiltis, tebetvinksi įpareigojimu. Kiekvienas savo pareigą gali atlikti savaip, pagal savo sugebėjimus ir sąžinę. Vardan tos pareigos pakaktų būti tik padoriems. Deja!

Be jokio nerimo ar nesmagumo apsipratome, kad į mūsų švenčių elitą sugrįžo gegužės 1-oji, leidžiamos knygos, kuriose aukštinama sovietinė milicija, o chuliganais vadinami tie, kurie rizikuodami savo sveikata ir gyvybe, išdrįso pasipriešinti to meto režimui. Kiekvieną dieną girdime verkšlenimus, kad labai blogai draugaujame su rytiniu kaimynu, erziname jį, nes vis nesiteikiame prieš jį atsigulti kryžiumi ar bent priklaupti…

Liūdna, kai išsivadavusios ir laisvos tautos fizines ir dvasines jėgas, kurios turėtų būti panaudotos kilniems tikslams įgyvendinti, ėda „dvasios rezistentai“, besišaukiantys nuolankumo, kasdieniai skandalai, į kuriuos giliai įsivėlusi Vyriausybė, Seimas ir net Prezidentūra. Kalbėti apie visas žemesnes instancijas – tolygu paskęsti visagalio liūno gelmėse. Orumas baigia ištirpti, kaip pernykštis sniegas pavasario atokaitoje.

Nuoširdžiai visus sveikindamas su Vasario 16-ąja, noriu padėkoti tiems, kurių širdyse dar liko meilės, vilties ir tikėjimo. Visiems, kurie iš amžių glūdumų nešė laisvės vėliavą iki dabar, nepaisydami savo gyvasties, kiekvieną dieną žiūrėdami mirčiai į akis, šypsojosi jai, kaip geriausiai draugei, kaip ištikimiausiai meilužei, kuri baltu delnu, atėjus laikui, uždengs akis ir pirmą bei paskutinį kartą savo lūpomis palies lūpas, kuriose dar smilks žodis Tėvynė.

lzdraugija.lt