LPS  iniciatyvinei grupei priklausė tik dvi moterys ir visai nebuvo istorikų

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
LŽD Kauno skyriaus narys, buvęs Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus vicepirmininkas, „ŪP“ korespondentas

Dizainerio Giedriaus Reimerio sukurtas Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio logotipas

Dizainerio Giedriaus Reimerio sukurtas Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio logotipas

Anot Sąjūdžio įkūrėjų, kuriuos pakalbino „Ūkininko patarėjas“, 1988-aisiais užteko vienos bendraminčių grupės pakeisti lietuvių tautos istoriją, o šiandien net ir šimtai valdiškų darbo grupių nepajėgia įveikti Lietuvos dvasinės, ekonominės, demografinės ir savimonės krizės.

Psichiatras, paminklosaugininkas ir politikas Gintaras Songaila, aplinkybėms susiklosčius – tuometinio sovietų Lietuvos okupacinės administracijos vado bendrapavardis, redakcijai teigė, kad tai jam netrukdė patekti į Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) iniciatyvinę grupę, nes Vilniaus inteligentija iš anksto puikiai žinojo, ko vertas kiekvienas kandidatas.

Dizaineris Giedrius Reimeris specialiai nesistengė, kad Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo ženklas 1988-aisiais būtų panašus į pokario lietuvių partizanų antsiuvą. Vis dėlto dabartinis Lietuvos kariuomenės vyriausiasis dailininkas džiaugiasi, kad jo kūrinys mūsų visuomenei primena Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio karių skiriamuosius ženklus, nors Rusijos „aiškiaregiai“ LPS logotipą lygina su masonų simboliu.

O kai kurie buvę žymūs sąjūdininkai, bendraudami su „Ūkininko patarėju“, pareikalavo apskritai jų nesieti su Sąjūdžiu, kuris sugriovė kolūkius.

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Dainavos apygardos partizanų uniforminio švarko
antsiuvas – lygiakraštis trikampis su horizontaliai išdėstytomis tautinėmis spalvomis (centre – metalinis Vytis)

Neatitiko tolerantiškos organizacijos standartų

Sovietinę partokratiją ir biurokratiją prieš ketvirtį amžiaus užsibrėžusi nugalėti Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė šių dienų požiūriu ne visai atitiko vakarietiškus „tolerantiškos, lyčių lygybės principais besivadovaujančios“ organizacijos standartus – 35-ių narių grupei priklausė vos dvi moterys. Be to, sambūryje, kuris visuomenei pažadėjo atverti tikrus, nesuklastotus Lietuvos istorijos archyvus, nesimatė nė vieno istoriko.

„Į iniciatyvinę grupę buvo renkami žinomi, autoritetingi žmonės. O tais laikais „lyčių protegavimo“ politika dar nebuvo taip įsigalėjusi, kaip dabar“, – „Ūkininko patarėjui“ aiškino buvęs LPS iniciatyvinės grupės narys, Tautininkų sąjungos pirmininkas G. Songaila. Istorikams iniciatyvinėje grupėje vietos neatsirado dėl to, kad, anot G. Songailos, juos visiškai valdė okupacinė administracija, komunistinė nomenklatūra ir KGB. „Kiti mokslininkai (ne socialinės srities), menininkai retkarčiais išdrįsdavo pasipriešinti sovietinei sistemai, o istorikai negalėjo nė krustelėti savarankiškiau. Jie atvirai, karjeristiškai arba tyliai, susitaikėliškai tarnavo režimui, padėjo Kremliui išdeginti iš lietuvių bendruomeninės sąmonės tautos didvyrių vardus ir garsių Lietuvos pergalių datas “, – tvirtino G. Songaila.

Užmigdyti ir sužlugdyti

Šiais laikais jau anekdotu tapo visų valdžių pomėgis net ir paprasčiausių valstybės reikalų nespręsti iš pradžių nesudarius vyriausybinių darbo grupių. Buvusi valdančioji, šiandien šešėlinė Vyriausybė ginčijasi su dabartiniu oficialiuoju ministrų kabinetu, kurie daugiau tų darbo grupių sukūrė. „Tik mūsų laikais iš įvairių sričių specialistų sudarytos komisijos, padedančios Vyriausybei ir Seimui, tapo patyčių taikiniais. 1988 m. Lietuva buvo subrendusi permainoms, žmonės norėjo pokyčių ir patys buvo pasiryžę kalnus nuversti“, – teigė prie Sąjūdžio ištakų stovėjęs G. Songaila, „Ūkininko patarėjui“ pasidomėjus, ar sovietų valdžia ir iniciatyvinės grupės nariai komunistai beužsimezgančio tautos išsivadavimo judėjimo nebandė paversti iš anksto pasmerkta žlugti biurokratine „darbo grupe“. Prieš 25 metus, pasak G. Songailos, užteko vienos bendraminčių grupės pakeisti istoriją, o dabar galėtumei nors šimtus darbo grupių prikepti, bet nusivylę, niekuo nebetikintys žmonės tik abejingai arba piktai numos į jas ranka.

Ideologinis susierzinimas

1988 m. spalio 22-23 dienomis Vilniaus koncertų ir sporto rūmai, kuriuose vyko LPS steigiamasis suvažiavimas, buvo nukabinėti ką tik sukurtais trikampiais Sąjūdžio ženklais. Tais laikais, kai Sąjūdis kartu su sovietine Lietuvos administracija tekalbėjo apie Lietuvos „ūkinį savarankiškumą“ ir „ didesnes teises atnaujintoje SSRS respublikų federacijoje“, tas ženklas atrodė „politiškai nepadorus“, ekstremistiškas – labai jau priminė Dainavos apygardos antisovietinių partizanų, 1946-1952 metais kovojusių dėl visiškos Lietuvos nepriklausomybės, uniformų antsiuvą.

„Pačią viešai iškeltą trispalvę anuomet daug kas laikė skambiu antausiu sovietų valdžiai, revoliuciniu poelgiu. Juk dalis žmonių net nežinojo, kad Lietuva prieš karą turėjo tokią vėliavą, nebuvo girdėję „Tautiškos giesmės“ ir nuoširdžiai tikėjo neva Lietuvoje 1940 metais įvyko „socialistinė revoliucija“. Mes dažnai kalbame apie džiaugsmo ašaras, kurias visuomenei išspaudė 1988 m. spalio 7 d. virš Vilniaus Gedimino pilies suplevėsavusi trispalvė, tačiau negalima pamiršti, kad įteisinta „buržuazinė“ vėliava kai kam sukėlė tikrą kultūrinį šoką ir smarkų psichologinį susierzinimą“, – samprotavo G. Songaila.

Kremliaus „vanagų“ mėgstama etiketė

Keičiasi laikai, mainosi požiūriai. Dabar internetiniuose tinklaraščiuose Sąjūdžio ženklas dažniau lyginamas su slaptosios pasaulinės „laisvųjų mūrininkų“ (masonų) brolijos simboliu – skiediniu aplipusia trikampe statybininko mente, iš kurios žvelgia visagalė „apvaizdos akis“. „Tai rusiško imperinio stiliaus radikalų mėgstama retorika. Jie visus Kremliaus priešus vadina „žydomasonais“,- kirste nukirto G. Songaila.

Prisiminė Lietuvos himną

LPS ženklo autorius, tuomet jaunas dizaineris, dabar – Lietuvos kariuomenės vyresnysis patarėjas heraldikos klausimais G. Reimeris „Ūkininko patarėjui“ sakė, kad, piešdamas Sąjūdžio logotipą, prisiminė Lietuvos himno – „Tautiškos giesmės“ – eilutes. „Ženklo viršuje pavaizduoti Gedimino stulpai tekančios saulės fone (atgimimo viltis) tarsi iliustruoja amžiną lietuvių siekį – ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“, – aiškino G. Reimeris. Jis tvirtina, kad specialiai neketino Sąjūdžio ženklą padaryti panašų į kai kurių Lietuvos pokario partizanų junginių emblemas. „Džiaugiuosi, jeigu žmonės vis dėlto pastebi tokias sąsajas. Jos sustiprina Sąjūdžio ženklo įtaigą. Vėl prisimenu mūsų himno žodžius – „iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Ne tik iš senosios viduramžių heraldikos, bet iš Laisvės kovos sąjūdžio karių skiriamųjų ženklų“, – įsitikinęs G. Reimeris.

Sumanymas išsiveržė iš sielos gelmių

Vyriausiasis kariuomenės dailininkas nelaiko tuometinio savo kūrinio jokiu ypatingu iššūkiu sovietų sistemai. „Kiekvienas širdyje trispalvę, Gedimino stulpus nešiojomės ir, pasitaikius progai, atgaivinome. Stengiausi, kad Sąjūdžio ženklas prabiltų tautai brangių, bet ilgai draustų ir niekintų simbolių kalba. Be to, LPS rėmimo grupės naudojo ne tik labiausiai prigijusį trikampį, bet ir kitokių formų (apvalų, stačiakampį) Sąjūdžio ženklą“, – priminė G. Reimeris.

Patrauklaus ženklo plagiatoriai

Sąjūdžio ženklas buvo toks patrauklus, įsidėmėtinas, kad, atkūrus valstybės nepriklausomybę, kai kurios partijos jį tiesiog nuplagijavo ir pasisavino. Darbo partijos (leiboristų) emblemoje pavaizduoti panašūs grafiniai elementai, tik kitokiais dažais nuspalvinti. „Mėlyno Darbo partijos ženklo saulės spinduliai visaip išrangyti (primena mitologinių antikinės Graikijos pabaisų gorgonių, kurioms ant galvų vietoj plaukų augo gyvatės, šukuoseną – red. past.). Nenorėčiau nieko kaltinti ar politizuoti šio atvejo.

Pasaulyje kartais pasitaiko vienas į kitą panašių valstybinių herbų, sporto komandų emblemų – tokie patys paukščiai, žvėrys. Tegul žmonės sprendžia, ar Darbo partija prilygsta Sąjūdžiui, kad galėtų naudoti nedaug pakeistą Atgimimo simbolį“, – sakė LTSR nusipelniusio kultūros veikėjo, sovietų Lietuvos taikos gynimo komiteto pirmininko poeto Vacio Reimerio sūnus G. Reimeris.

Labiau tiko penktajai kolonai

Kai kurie LPS iniciatyvinės grupės nariai labiau būtų tikę ne pirmosioms Sąjūdžio gretoms, bet po pusmečio įsikūrusio socialistinio persitvarkymo judėjimo „Jedinstvo-Jednosc“ penktajai kolonai. 1991 m. sausio mėnesį sutapo Sąjūdžio krikštatėvio Vytauto Petkevičiaus ir „Jedinstvo“ vado Valerijaus Ivanovo požiūriai į Vilniaus „kruvinąjį sekmadienį“. „Gal kam kliūva kai kurie V. Petkevičiaus biografijos faktai (1946-1949 metais Kauno IV berniukų gimnazijos komjaunimo aktyvistą V. Petkevičių sovietų valdžia per vasaros atostogas siųsdavo naikinti ginkluotų pakaunės „buržuazinių nacionalistų“ –red. past.) ir vėlesnė, posąjūdinė, rašytojo veikla. Pažinojau jį. Buvo sudėtinga, komplikuota asmenybė, bet tikrai ne „jedinstvininkas“. Ir V. Petkevičius, ir kiti grupės nariai, net ir tie, kuriuos visuomenė šiandien taip pat vertina labai kritiškai, iki Sąjūdžio suvažiavimo 1988 m. spalio pabaigoje dirbo bendram labui“, – nedvejodamas pabrėžė G. Songaila.

Sąjūdžio politika matematinės analizės požiūriu

1988-1989 metais žmonės neraginami dosniai aukodavo Sąjūdžiui – per didžiuosius tautos mitingus neužtekdavo portfelių pinigams sudėti, tekdavo banknotų pluoštus krauti į išskleistus ir apverstus skėčius. Sąjūdžio iždininkas, matematikas Kęstutis Urba tuomet buvo viena svarbesnių LPS figūrų. Tačiau dabar K. Urba reikalauja nesieti jo vardo su Sąjūdžio pavadinimu. „Sąjūdinė žemės ūkio politika buvo katastrofiška. Sąjūdis žemdirbiams yra prakeiksmas. Keletas sąjūdininkų sugriovė žemės ūkį ir pridraskė, pritrupino sklypelių”, – piktinosi matematinės analizės specialistas, nepriklausomas ekspertas ir sistemų tyrėjas K. Urba.

Nepainiojo su kompartijos bosu

1988 m. vasarą, kai susikūrė Sąjūdis, sovietų Lietuvos kompartijai vadovavo pirmasis sekretorius Ringaudas Songaila. Kompartijos boso bendrapavardis G. Songaila dabar sako, kad LPS iniciatyvinės grupės nariai dėl to nei juokavo, nei įtarinėjo. „Tik vėliau išgirsdavau klausimų, ar nesu „to nomenklatūrininko“ giminaitis. Bet ne 1988 m. birželio 3–iąją. Buvau vienas iš susirinkimo, įsteigusio Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, organizatorių, jau dvejus metus vadovavau neformaliam paminklosauginiam judėjimui – „Talkos“ klubui. Nesiveržiau į Sąjūdžio viršūnę, net nesvarsčiau apie tai. Dauguma tą istorinę birželio 3-iąją į Mokslų akademijos salę susirinkusių Vilniaus inteligentų pažinojo mane ir nepainiojo su R. Songaila. Kai pasiūlė prisidėti prie iniciatyvinės grupės, sutikau“, – šiek tiek jaudindamasis nuo užplūdusių prisiminimų pasakojo psichiatras, politikos ir visuomenės veikėjas G. Songaila.

Ar įveiksime dvasinę krizę?

1988 m. birželio 2 d. Mokslininkų rūmuose Verkiuose vyko „planinis” Mokslų akademijos susirinkimas, svarstęs „Ar įveiksime biurokratiją?“. Kitą dieną gimė Sąjūdis. Tautininkų sąjunga, kuriai dabar vadovauja G.Songaila, kartu su kitomis neparlamentinėmis politinėmis ir visuomeninėmis organizacijomis žadėjo šią gegužę surengti naują tautos suvažiavimą tema „Ar įveiksime Lietuvos dvasinę, ekonominę, demografinę ir lietuvių savimonės krizę?“ „Mane įtikino, kad nelabai įmanoma dabar sukviesti žmones, jie nespės susiorganizuoti. Suvažiavimas planuojamas rugsėjo 22 d. Geras ženklas, kad tokia idėja sulaukia visuomenės atgarsio“, – optimistiškai nusiteikęs buvęs Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys G. Songaila.

Sąjūdišką savo jaunystę bandantis užmiršti matematikas K. Urba taip pat girdėjo, kad 1990 m. kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras Algirdas Endriukaitis rudenį šaukia tautos suvažiavimą. „Duok Dieve jiems pagaliau sveiko makroekonominio mąstymo, nes dešinioji ritualinė politika užkniso. Mišios, vėliavos, eitynės… Į kur?”- palinkėjo ir paniurzgėjo buvęs Sąjūdžio Seimo narys K. Urba.

Archyvinės nuotraukos