Lietuvos istorikai beveik vieningai tvirtina, kad Trečiojo Reicho kancleris Adolfas Hitleris ir Sovietų Sąjungos komunistų (bolševikų) partijos centro komiteto generalinis sekretorius Josifas Stalinas susidraugavo 1939 metais dalydamiesi Baltijos šalis bei Lenkiją. O kodėl tie du diktatoriai susipyko? Šiuo atveju Europos Sąjungos ir Rusijos mokslininkų, analitikų, politologų nuomonės smarkiai skiriasi. Latvijos universiteto profesorius istorikas Inesis Feldmanis įrodinėja, kad Trečiojo Reicho ir Sovietų Sąjungos karas irgi kilo dėl Baltijos valstybių – A. Hitlerį labai sunervino tai, jog Maskva užgrobė Lietuvą, Latviją ir Estiją, nes esą dėl to nebuvo tartasi. Ypač dėl Lietuvos okupacijos.
Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto Visuotinės istorijos katedros vedėjas Juozas Skirius laikosi „tradicinės” nuomonės – A. Hitleris ir J. Stalinas susirėmė dėl įtakos Europoje.
Profesorius Juozas SKIRIUS atsako į „Ūkininko patarėjo“ korespondento, Lietuvos žurnalistų draugijos Kauno skyriaus nario Arnoldo ALEKSANDRAVIČIAUS klausimus, ar Lietuva dėl „šventos ramybės“ ir ekonominės naudos turėtų sutikti su 70 metų Kremliaus peršama A. Hitlerio ir J. Stalino sandėrių dėl Baltijos šalių traktuote.
– Ką manote apie savo kolegos, latvio I. Feldmanio nurodytą priežastį, galėjusią sukelti nacionalsocialistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karą ?
– Kiekvienas turi teisę išsakyti savo požiūrį. Aš manau, kad nacionalsocialistų ir bolševikų karas buvo iš anksto nulemtas, „užprogramuotas“. Net ir pasirašydami „draugystės, prekybos, verslo sutartis“, vokiečiai ir sovietai už nugarų slėpė peilius. Nacionalsocializmas ir komunizmas – priešiškos, nesutaikomos ideologijos. Svarbiausi Hitlerio priešai, mėgiamiausi jo audringų, vokiečius hipnotizavusių kalbų blogieji personažai buvo du: žydai ir komunistai. Nacionalsocialistai savo „naująją tvarką“ norėjo primesti ne tik Vakarų, bet ir Rytų Europai. Kai stalinistinė Sovietų Sąjunga irgi ėmė plėstis iki buvusių carinės Rusijos imperijos sienų – užėmė Baltijos šalis, Besarabiją (Moldovą), dalį Rytų Lenkijos – dviejų baisiausių XX a. režimų kruvinas susidūrimas pasidarė nebeišvengiamas.
– Vokiečių nacionalsocialistai su sovietais 1939-1941 metais pasirašė iš viso penkias geopolitines ir ekonomines sutartis. Lietuvai lemtingi buvo trys dokumentai – 1939 m. rugpjūčio 23 d. nepuolimo sutarties slaptasis protokolas, 1939 m. rugsėjo 28 d. sienų ir draugystės sutartis (apsišaukėliai Lietuvos „šeimininkai” nacionalsocialistai perleido grobį bolševikams, nors medžioklė dar nebuvo prasidėjusi) bei 1941 m. sausio 10 d. sienų ir verslo sutartis (Berlynas už 7,5 mln. aukso dolerių pardavė suvalkiečius į Maskvos vergiją). Ar buvo planuojamas dar koks nors, iki šiol nežinomas paktas, kurio siekė sovietai, bet A. Hitleris atsisakė jį pasirašyti ir dėl to kilo buvusių sąjungininkų karas? Juk 1940 m. lapkričio mėnesį Sovietų Sąjungos užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas Berlyne reikalavo, kad A. Hitleris leistų sovietams okupuoti Suomiją, Bulgariją, nesipriešintų Maskvos kėslams kurti rusų karines bazes strateginiuose Dardanelų ir Bosforo sąsiauriuose, skiriančiuose Europą nuo Azijos, tačiau Trečiasis Reichas nesutiko.
– Tokios spėlionės – rusų istorikų „specializacija“. Jie mėgsta skelbti „sensacingus“, o iš tiesų neesminius „atradimus“, tyrinėdami SSRS-Vokietijos 1939-1941 metų santykius. 1941 m. birželio 22 -osios atomazgą žaibiškai priartino Kremliaus planai kuo greičiau perginkluoti raudonąją armiją. Iš puikiai dirbusios savo žvalgybos pranešimų Hitleris aiškiausiai suprato: kuo greičiau pirmas užpulsi Sovietų Sąjungą, tuo didesnės galimybės laimėti karą.
– Lietuvoje ypač pabrėžiamas, demonizuojamas 1939 m. rugpjūčio 23-iosios Molotovo-Ribbentropo pakto slaptasis protokolas. Apie jį rašomi istorijos bakalaurų, magistrantų diplominiai darbai, remiantis šiuo šaltiniu ginamos daktarinės disertacijos. Tačiau tas dokumentas sudarytas gana aptakiai, painiai, jį redagavę nacionalsocialistai ir sovietai nepagailėjo propagandinės miglos, kurią Rusijos istorikai ir politikai iki šiol pučia pasauliui į akis. Kodėl mūsų istorikai beveik nesidomi Vokietijos vado A. Hitlerio 1941 m. birželio 22 d. kreipimusi į vokiečių tautą? Tada A. Hitleris labai atvirai paaiškino, kodėl pradėjo karą su Maskva: viena iš priežasčių – didelė rusų kariuomenės koncentracija Baltijos šalyse prie Vokietijos sienų (100 raudonosios armijos divizijų prieš 10 vokiškų).
– Norėčiau apginti ypatingą mūsų istorikų dėmesį Molotovo-Ribbentropo paktui. Tas dokumentas – tai šiurpus, akivaizdus liudijimas, kaip didelių šalių vadai iš anksto viską apgalvoję nedrebančiomis rankomis pasidalija mažas valstybes, nusispjaudami į tarptautines sutartis ir tautų apsisprendimo, valstybių savarankiškumo teisę.
– Sovietų diplomatijos vadovo V. Molotovo atsakomasis 1941 m. birželio 22 d. pareiškimas irgi įdomus, bet jau kaip griausmingos, teatrališkos, tačiau nekonkrečios ideologinės agitacijos pavyzdys: „Mes teisūs. Priešas bus sumuštas. Mes nugalėsime”. Gal atidžiau nagrinėjant A. Hitlerio kalbą ir V. Molotovo atsakymą prasidėjus sovietų-nacionalsocialistų karui paaiškėtų daugiau faktų apie Baltijos šalių okupaciją ir aneksiją?
– Aišku, istorikams visada naudinga giliau pasirausti archyvuose, skelbti pačius slapčiausius dokumentus.
– Netgi dalis Vakarų Europos politologų ir Izraelio prezidentas Šimonas Peresas (Perskis) iki šiol tvirtina: nors Sovietų Sąjungoje kaip pusdievis garbintas J. Stalinas išžudė visus politinius konkurentus ir priešininkus, numarino trečdalį ukrainiečių badu ir nukankino arba ištrėmė į Sibirą šviesiausius okupuotų Baltijos šalių protus, SSRS lyderio vaidmuo per Antrąjį pasaulinį karą apskritai buvo „teigiamas“– J. Stalinas išgelbėjo Europos tautas nuo „rudojo maro“. Tačiau labai norint tokį pat jaudinantį pasakojimą lengvai galima sukurti ir apie „mažųjų tautų draugą“ A. Hitlerį. 1941 m. birželio 22 d. Trečiojo Reicho vadas tvirtino, kad vokiečiai niekada nenorėjo okupuoti Lietuvos, todėl sovietams nebuvo jokio reikalo jos „ginti” ir įvesti savo kariuomenę į mūsų valstybę. Net tada, kai Lietuva, Latvija, Estija jau priklausė sovietų įtakos sferai, 1939 m. pabaigoje, Baltijos šalių atstovai buvo pakviesti į Berlyną, ten pasirašė labai naudingą prekybos sutartį. Iki pat 1940 m. birželio, kai Kauno, Rygos ir Talino gatvėse pasirodė rusų tankai, 70 proc. savo produkcijos Baltijos šalys eksportuodavo į hitlerinę Vokietiją.
– Nagrinėjant Hitlerio, Stalino, Molotovo ir panašių veikėjų pareiškimus reikėtų nepasiduoti politinei demagogijai, kurios totalitarinių režimų vadovų kalbose būna iki soties. Kiekvieną reiškinį galima mitologizuoti. Istorikų pareiga tai paaiškinti visuomenei. Lietuviai 1941 m. tikrai gana stipriai tikėjo, kad ateis Hitlerio kareiviai ir išvaduos mūsų tautą iš bolševikų priespaudos. Bet kas atsitiko po to, kai Lietuvoje suplevėsavo raudonos vėliavos su svastika (iš pradžių šalia trispalvių, paskui aukščiau, o galų gale trispalvių visai nebeliko – red. past.)? Vadinamieji „išvaduotojai“ neleido laisvai dirbti Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio vadovaujamai Laikinajai Lietuvos Vyriausybei, o po šešių savaičių privertė jos narius išsiskirstyti.
– Nurodydamas svarbiausias karo su Sovietų Rusija priežastis A. Hitleris be kita ko užsiminė, kad atmetė Antano Smetonos administracijos prašymą atsiųsti į mūsų šalį Wehrmachto dalinius, nes tai esą „neatitiko Vokietijos politinių tikslų”. Ar Lietuvos istorikai ką nors daugiau žino apie tai?
– Neteko girdėti, kad tuometė mūsų Vyriausybė kažko tokio būtų prašiusi iš Hitlerio. Žinau tik vieną atvejį, kai buvo užsiminta apie galimą nacionalsocialistinės Vokietijos ginkluotųjų pajėgų pasirodymą Lietuvoje. 1939 m. kovo mėnesį Trečiojo Reicho diplomatijos vadovas Joachimas von Ribbentropas Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui pagrasino – jeigu gražiuoju neatiduosite Vokietijai Klaipėdos krašto, Wehrmachtas įsiverš į Lietuvą ir nesustos iki pat Latvijos sienos.
– Rusų politikai nuolat tvirtina, kad istorija, net ir vienas skaudžiausių jos puslapių – Molotovo- Ribbentropo sutarčių pasekmės, neturi kenkti dabartiniams Rusijos ir Lietuvos santykiams. Ar mūsų valdžia turi įsiklausyti į šį patarimą?
– Istoriją ir politiką reikia labai aiškiai atriboti. Jeigu istorikų darbai kam nors nepatinka – tai tik to įsižeidusio asmens ar pasipiktinusios politinės organizacijos nelaimė. Istorinė praeitis dažniausiai nedžiuginanti, sudėtinga ir kruvina. Istorikas privalo visa tai apibendrinti ir objektyviai parodyti visuomenei, visai nesijaudindamas, ką kas nors pagalvos. Kremliaus reikalavimas, kad Baltijos šalių mokslininkai „gražiai” rašytų apie lenininę, stalininę SSRS užsienio politiką, nes kitaip pablogės Rusijos santykiai su Lietuva, Latvija ir Estija – paprasčiausias idiotizmas. Politikams patarčiau į istorikus kreiptis tik tada, kai prireikia kokios nors papildomos istorinės informacijos. Pavyzdžiui, prašant pagrįsti, paaiškinti okupacijos sukeltą žalą.
1940 m. lapkričio mėnesį Vokietijos fiureris Adolfas Hitleris aprodė Sovietų Sąjungos užsienio reikalų liaudies komisarui Viačeslavui Molotovui tviskančią naują Trečiojo Reicho imperijos kanceliariją Berlyne, tačiau atsisakė su sovietais pasirašyti dar vieną Europos dalybų sutartį (iškarpa iš SSRS kompartijos laikraščio „Pravda” 1940 m. lapkričio 18-osios numerio).
