Tyliai išeina aną, prieškario ir pokario Lietuvą, menantys žmonės.  Garsesnių, iškilesnių atminimai stropiai užrašyti jų pačių arba artimųjų išleisti arba leidžiami knygomis. Tačiau didelė dalis vadinamųjų paprastų žmonių pragyveno taip pat labai įdomų ir pilną įvykių gyvenimą, bendravo su  to meto įžymybėmis, kurios jų prisiminimuose iškyla visai kitoje šviesoje ir nebūtinai yra tokios granitinės ir nepajudinamai monumentalios, kaip atrodo kruopščiai suredaguotuose memuaruose.  Malonūs senukai, nušviesti paskutinės saulėlydžio šviesos, mielai dalijasi savo atsiminimais, gal ir nevalstybinės reikšmės, bet nė kiek ne menkesniais, nes jų gyvenimas – tai mūsų šalies istorija. Mano manymu, ji todėl ir yra tokia prieštaringa ir fragmentiška, kad mums trūksta paprastų gyvenimo pasakojimų, atskleidžiančių ne vadovėlinius istorijos įvykius, kuriuos visi, vidurinę mokyklą baigę, daugiau ar mažiau žino, bet paprastų žmonių gyvenimą, jų tarpusavio santykius, rūpesčius ir džiaugsmus.

Gegužės mėnesį su kolega A.Vaičiūnu aplankėme jo lagerio laikų draugą, 98-uosius metus einantį kaunietį Adolfą Ajonį. Pavydėtinas senolio gyvybingumas: vienintelis dalykas, dėl ko buvo susirūpinęs, – kad neatvažiavau pakalbėti bent prieš kokius metus – mat tada jis buvęs jaunesnis ir būtų buvę mums lengviau bendrauti, nes dabar jau nelabai galįs rašyti (sic!) ir šiaip – senatvė.

Labiausiai norėjau pakalbėti su A.Ajoniu apie tai, kaip jis dirbo mokytoju Paberžėje prie Vilniaus ir Seredžiuje. Tai ir suprantama: mano pačios senelis 1939 metais atvyko į atgautą Vilnių mokyti lietuvių kalbos, palikęs Kaune pradėtą statyti namą  (kurio taip ir nebaigė), šeimą, kuri persikėlė tik kitais metais. Seredžiuje gyveno mano prosenelis, dar XIX a. pabaigoje tėvų namuose įkūręs slaptą lietuvišką mokyklą ir joje daraktoriavęs.

A.Ajonis - Šiaulių mokytojų seminarijos studentas

A.Ajonis (iki 1939 metų – Ajauskas) gimė 1914 metais Vaitkūnų kaime Čekiškės valsčiuje. Po sudėtingų gyvenimo peripetijų (metė vienuolyną, dėl ko neteko tėvų paramos, dirbo ir mokėsi savarankiškai) 1939 m. gavo paskyrimą dirbti mokytoju  Želkūnų pradinėje mokykloje, netoli Stakliškių. Grąžinus Lietuvai Vilniaus kraštą, perkeliamas į Paberžės valsčiaus Gruodžio kaimo pradinę mokyklą vedėju. Per pusę metų jaunam mokytojui pavyko vaikus išmokyti susikalbėti lietuviškai ar bent jau suprasti , kas lietuviškai kalbama. A.Ajonis pasakojo, kad jis gerai sutarė su  vietiniu jaunimu, rengdavo kartu šventes, pasilinksminimus, kartu lankydavo gegužines pamaldas.  ,, Vienam jaunuoliui paskolinau dviratį, nusivežiau į Lietuvą, grįžęs pasakojo, kaip jam Lietuva patiko, sako, gražiau, kaip pas juos, t.y. Vilniaus krašte“, – šypsojosi senukas. Prasidėjus Lietuvos piliečių pasų išdavimui, dauguma gyventojų pasirinko lietuvių tautybę. Tokia aktyvi naujojo mokytojo veikla nepatiko buvusiam Gruodžio mokyklos mokytojui Pavlovskiui ir vienam kitam vietos gyventojui, tad dažnai prie mokyklos durų po nakties mokyklos vedėjas rasdavo prisegtus grasinančius laiškelius. Netekęs kantrybės Pavlovskis su sėbrais nusamdė keletą kriminalinių žaliūkų, kad šieji įkrėstų proto nekenčiamam ,,litvinui.“ Banditėlių būta ganėtinai žioplų, nes užpuolė ir prikūlė niekuo dėtą žmogų, o Pavlovskis su savo bendrais atsidūrė  Bajorų kalėjime.  Beje, pasikeitus valdžiai, Pavlovskis, kaip ,,fašizmo auka“ iš kalėjimo buvo paleistas, kaip ir priklauso, tapo aktyvus tarybinis veikėjas, organizavo komjaunimo veiklą ir nesėkmingai per švietimo skyrius ieškojo A.Ajonio, kuris tuo metu užbaiginėjo mokslus Ukmergės mokytojų seminarijoje.

Bet toli gražu ne su visais lenkais A.Ajonio santykiai buvo tokie įtempti. Apskritai,  apie vietinius to meto lenkus buvęs mokytojas pasakoja su humoru ir lengva ironija. Jo brolis nuomavęsis Vilijampolėje kambarį. Šeimininkai vadino save lenkais, ir tarpusavyje, savaime suprantama, kalbėjo lenkiškai. Kartą brolis paklausė – kodėl šie neklauso žinių iš Varšuvos? ,,Tai kad  mes nieko nesuprantam“,- geraširdiškai prisipažino šeimininkai. O žinių klausytis norėjosi, tad broliui tekdavo išversti į lenkų kalbą lenkams. Tokie va buvo lenkai. Tarp savęs lenkiškai kalbėjo, bet lietuviškai, aišku, mokėjo, – pasakojo A.Ajonis.

Kitas pavyzdys – iš Ukmergės. Pirmosios rusų okupacijos metu atėjo dvi vietinės moteriškės į parduotuvę maisto, o pinigai dar buvo litai, bet jau labai nuvertinti: dešros kilogramas kainavo 10 litų. Taigi, stovi dvi lenkės iš Ukmergės pakraščio, paupio – ten vietiniai save vadino lenkais, nors lenkiškai, anot A.Ajonio, mokėjo prasčiau negu jis, – ir tariasi, ką dabar daryti: negi sidabrinius 10 litų mokėsi dabar, kada anksčiau toji dešra ir lito nekainavo.  Pasvarsčiusios nutarė, kad dešros nepirks – niech będzie pamiątka od Smetony. Ir parsinešė monetą namo.

Klausiu pašnekovo, nejau Ukmergėje būta lenkų? Visur jų buvo tokių, kurie namie kalbėdavo lenkiškai, o išėję į gatvę – lietuviškai,  – juokiasi A.Ajonis. Pasitaikydavo ir kuriozų: įstoja, būdavo, jaunikaitis į lenkų organizaciją, o kai susipyksta tarpusavyje ar su kokiu vyresniuoju – tas pats jaunuolis kitą dieną įstoja į šaulius. Reikėjo gyventi tokiais laikais, kad tokius šposus žinotum.

Nejau už tokius šposus neduodavo į kailį? – nesitiki man. Tarpusavy visaip būdavo, bet į kailį neduodavo, nei už lenkiškumą, nei už lietuviškumą, – tvirtina senukas. Tarpusavio žudymai prasidėjo karo metais, ypač karo pabaigoje. Bet čia jau visai kitas dalykas. Karo pabaigoje iš tiesų daug lietuvių buvo nužudyta Vilniaus krašte, užtekdavo lietuviškai pakalbėti ir to užtekdavo, kad atsisveikintum su šiuo pasauliu.

Karo pradžioje trumpai pabuvęs Vilniuje, A.Ajonis išvyksta į Ukmergę, kur karo pradžioje, pasitraukus bolševikams, užėmė Ukmergės saugumo patalpas. Jokio didvyriškumo žmogus čia nemato: ,, Ukmergėj visu būriu į saugumą pasileidom, ir visi, kas ten buvo, pabėgo ir viskas. Ar čia skaitosi, kad nugalėjom?“ Po to dar pora mėnesių dirbo lietuviškam saugume. ,,Susirinko keli valdemarininkai, keli smetonininkai, tarpusavy pjaudavosi“, – senus laikus mena A.Ajonis.

Palikęs Ukmergę, mokytojauja Žardiškių kaime, netoli tėviškės Čekiškės valsčiuje. Bandė studijuoti Vilniaus universitete, tačiau vokiečiai uždarė universitetą. A.Ajonis lieka Vilniuje, kur imasi antinacinės veiklos: platina antivokiškus lietuviškus laikraštukus, jais aprūpina VU profesorius Salį, Skardžių, Puziną. Profesoriai aukodavo pinigų laikraščių leidybai, kuria rūpinosi Švietimo ministerijos Pradžios mokslų departamento direktorius Vaclovas Čižiūnas. Draugų ir patikimų žmonių padedamas ,,įsidarbina“ pas TOD organizacijos vadovą grafą Maibaumą. A.Ajonis Vilniuje užsiima fiktyvių pasų, atleidimų nuo kariuomenės gamyba. Taip jis padėjo ne vienam jaunuoliui išvengti tarnybos nacių kariuomenėje. Deja, 1944 metų išvakarėse veikla susekama ir A.Ajonis, perspėtas patikimų žmonių, bėga į Žemaitiją. Telšiuose sutiko Rinkūną, buvusį Ukmergės mokytojų seminarijos direktoriaus pavaduotoją, kuris padėjo buvusiam studentui įsidarbinti mokytoju Užgirių pradinėje mokykloje. Ten jaunasis mokytojas susitinka su partizanu Montvydu ir įsitraukia į LLA veiklą.

Varnius užplūdę rusai gaudė visus iš eilės. Į Kareliją išvežė visą kaimą – kadangi žemaičiai labai priešinosi, tai nesiterliojo rankiodami – susėmė visus ir išvežė – atstatinėti Stalino vardo Baltijos-Baltosios jūros kanalo.

1946 metais A.Ajonis grįžta į Lietuvą. Kauno apskrities švietimo skyriuje padedamas švietimo inspektoriaus Kuznecovo, gauna paskyrimą į Seredžių dirbti progimnazijos direktoriumi.

Seredžiaus progimnazijoje apie 1950 metus

Seredžiuje A.Ajonis prabuvo nuo 1947 iki 1950 metų. Kaip jis pats sako – kada vidurinę pavadino septynmete. Buvęs mokytojas su gailesčiu prisimena, kaip pasikeitė mokyklos lygis: per baigiamuosius egzaminus vidurinėje  egzaminai buvo laisvos temos, o kai pasidarė septynmetė, tai tiktai diktantėliai.

Bedirektoriaudamas Seredžiuje, A.Ajonis susipažino su rašytoju Jonu Marcinkevičiumi, kuris su žmona Maryte atvykdavo pas uošvius Virakus. Buvo ir neramu, ir smalsu klausytis senojo mokytojo pasakojimo: J.Marcinkevičius, kaip nežiūrėsi, buvo mamos tetėnas ir krikštatėvis, tad visai nesinorėjo išgirsti kokių nors nemalonių istorijų, juolab kad rašytojas nevengė išgerti, buvo gana linksmo ir smarkaus būdo. Mano džiaugsmui, senuko prisiminimai buvo geri ir nuotaikingi. Nors susipažino, atrodytų, gana keistai – J.Marcinkevičius susitikęs pamokų metu direktorių miestelyje, garsiai nusistebėjo, kodėl šis  darbo metu ,,valkiojasi gatvėj“; savo ruožtu direktorius nusistebėjo: ,, ale iš kur toks tipas, kad nepažįstamus žmones užkabinėja“. Nežiūrint keistos pradžios, visą laiką, kol A.Ajonis mokytojavo Seredžiuje, jiedu su rašytoju buvo geri draugai.

,,Daug kalbos būdavo. Mėgėjas buvo išgerti, tas tiesa. Kartą mokyklos sargas atnešė samagono, išgėrėm kaip reikiant, o Jono niekur nerandu – dingo ir baigta. Išieškojau visus miestelio užkaborius, net ir po tą kalną ( piliakalnį – V.R.) išieškojau visą. O paskui grįžau sušilęs, suvargęs – žiūriu, kad jis ramiausiai miega  kitame kambaryje mano lovoj,“ – juokėsi buvęs Seredžiaus mokyklos direktorius.

Jonas Marcinkevičius Seredžiuje ruošdavo spaudai straipsnius – nuolat trūkdavo pinigų, tai jis vis sugalvodavo ką nors parašyti į ,,Kauno tiesą“. Toli gražu ne visada priimdavo – per daug patriotiškai jis rašė, teigė A.Ajonis. Vieną straipsnelį parašė apie mokyklos direktorių, kad yra paprastas žmogus, su sargu draugauja. ,,Kauno tiesa“ pasipiktino – kokios  čia gali būti draugystės. O draugystė iš tiesų buvo labai paprasta – tiesiog draugiškas ir abiems pusėms naudingas bendradarbiavimas – direktoriui buvo skirtas žemės sklypelis, kurį A.Ajonis atidavė sargui naudotis, užtat turėjo kasdien nemokamus pietus pas sargo šeimyną.

Deja, saugumiečiai lipo ant kulnų – surado jo asmens bylą, kurioje buvo duomenys apie mokytojo veiklą Ukmergėje, tad darbą Seredžiuje teko palikti ir skubiai kraustytis į Kauną. Kaune A.Ajoniui teko skaudžiai nusivilti: apsigyvenęs kolegos mokytojo šeimoje, tik po kiek laiko sužinojo, kad ir kolega, ir jo žmona yra ,,šaltiniai“, saugumo agentai, sekę Ajonį ir dieną, ir naktį. Ta proga verta giliai susimąstyti, kokie keisti buvo lietuviškojo gyvenimo vingiai: mokyklų inspektorius rusas Kuznecovas padėjo iš lagerio grįžusiam žmogui susirasti darbą, o štai savi, lietuviai, ne tik apgavo tautietį, neva suteikdami jam pastogę, bet ir įdavė jį saugumui. A.Ajonis buvo suimtas vidury baltos dienos, prie Karo muziejaus ir po ilgų tardymų išsiųstas į Vorkutos lagerius, kur dalyvavo 1955 m. pasipriešinimo streike.

Aleksas Vieverskis, Vorkutos lagerio draugas

1956 metais grįžo į Lietuvą bet, kaip ir daugelis buvusių politinių kalinių,  neturėjo ramybės: buvo priverstas nuolat kaitalioti darbovietes, nes, kaip pats sako, ,,kai tik patekdavau į atsakingesnį darbą, arba būdavau iš jo pašalinamas arba pats susiprasdavau keisti darbovietę“.

Nepriklausomos Lietuvos valdininkija neskubėjo gerinti A.Ajonio gyvenimo. Jam ilgai reikėjo įrodinėti, kad dirbdamas Ukmergės saugume, niekaip nebuvo susijęs su nekaltų žmonių, pirmiausia žydų, žudymu, nes paslaugių ,,šaltinių“ parodymuose buvo kaltinamas žudynėmis ir turto grobimu. Netgi gavęs kario savanorio medalį, negalėjo prisiprašyti elementarios ūkinės pagalbos iš vietos valdžios. Toks va paradoksas: nepabijojęs dalyvauti LLA veikloje, kovoti su naciais, organizuoti pasipriešinimo tremtyje, lageriuose, žmogus lieka bejėgis prieš savąją lietuvišką valdininkiją, kuri, matyt, įsitikinusi, kad, įteikdama medalį, atsidėkojo už visus nuopelnus. O gal tiesiog laiko, kad nuopelnų per mažai?

 ,,Kovojau, kaip mokėjau, savaip“, – trumpai apibendrina A.Ajonis kuklioje autobiografijoje, be patoso ir teatriškai patriotinių prakalbų. Nes meilė Tėvynei yra paliudijama gyvenimu.

Vaiva Žukienė

Lietuvos žurnalistų draugija