Šįkart jai siūlome dvi knygas. Tai Ruslano Arutiuniano „Armėnų tautos istorijos atspindžiai XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių spaudoje“ ir Marytės Kontrimaitės „Kalbėti aukštyn“.

Knyga, verta ne tik istorikų dėmesio

Neseniai Homo liber leidykla pradžiugino knygų mylėtojus Ruslano Arutiuniano sudaryta knyga „Armėnų tautos istorijos atspindžiai XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių spaudoje“. Knygos sudarytojui teko ne vieną valandą ir dieną praleisti bibliotekose, perversti ne vieną senųjų lietuviškų leidinių komplektą – „Varpą“, „Aušrą“, „Lietuvos ūkininką“  bei kitus – po kruopelytę rankiojant žinias apie mums brolišką armėnų tautą, jos istoriją lietuvių autorių kūryboje. Įspūdingos mūsų šviesuolių, rašiusių armėnistikos tema vardai ir pavardės – Vincas Kudirka, Juozas Tumas-Vaižgantas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Vincas Krėvė bei daugelis kitų, kuriems tuo metu rūpėjo krikščioniškos tautos likimas, jos dėtos pastangos išlikti ir išgyventi pačiomis nepalankiausiomis istoriškai susiklosčiusiomis sąlygomis.

Buvo net siūloma lietuviams imti iš armėnų sektiną pavyzdį, kovojant už savo laisvę. Kaip Armėnijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje Tigranas Mkrtyčanas Palydimajame žodyje rašo: „Leidinys, kuriame surinkti lietuviški straipsniai, išspausdinti 1885 – 1923 m., yra vertingas įnašas į armėnistikos tyrimus. Iš esmės straipsniai yra apie Armėnų klausimą, kuris nuo 1878 m. Berlyno kongreso yra tapęs tarptautinės politikos objektu.“ Ir dar: „Tekstai vertingi ne tik dėl jų dalykinės medžiagos, bet ir dėl laikraščių, kurių puslapiai buvo skirti armėnų tematikai, prestižo.

Pirmasis „Aušros“ redaktorius buvo vienas iškiliausių to laikotarpio lietuvių – Jonas Basanavičius. Lietuvos prezidentas Antanas Smetona (1919 – 1920 m. ir 1926 – 1940 m.) 1907 m. įsteigė laikraštį „Viltis“ ir tapo jo redaktoriumi, taip pat buvo „Lietuvos ūkininko“ redaktorius, abiejuose leidiniuose buvo paskelbta keletas straipsnių apie Armėniją ir armėnus“. Taip pat ambasadorius atkreipia dėmesį, kad skelbtuose straipsniuose buvo rašoma apie armėnų literatūrą, jų raštijos 1500 – ąsias metines, knygų spausdinimo 400 – ąsias metines, tradicijas, krikščionybę Armėnijoje, pirmojoje krikščionių valstybėje pasaulyje. Straipsniuose lyginama Armėnija su Lietuva, atskleidžiami armėnų bei lietuvių santykiai ir armėnų gyvenimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, jų dalyvavimas Žalgirio mūšyje 1410 m. lietuvių pusėje. Daug dėmesio skiriama ir armėnų tautos genocidui.

Knygos sudarytojas Ruslanas Arutiunianas pratarmėje pasakoja, kas jį paskatino imtis tokio darbo. Jis rašo: „Pavojai armėnų tautos egzistavimui išliko, lietuvių tauta taip pat nesijaučia visiškai saugi, todėl Lietuvos šviesuolių straipsniai apie Armėniją ir armėnus vis dar aktualūs. Jie įdomūs ir dėl armėnų – lietuvių santykių. Šios aplinkybės paskatino tuos straipsnius surinkti ir išleisti atskira knyga.“ 

Knygos apžvalginis, apibendrinantis straipsnis  „Armėnija ir armėnai lietuvių rašiniuose“, parengtas dr. Algio Kasperavičiaus nuteikia profesionaliam knygos skaitymui ir suvokimui. Tad malonaus prasmingo skaitymo visiems, kam pateks į rankas ši vertinga, informatyvi, puikiai parengta knyga. Tepraturtina ji mūsų istorines žinias ir suteikia skaitymo malonumą! Pasistenkime, kad šiai knygai atsirastų vietos ir namų bibliotekos lentynoje.

Ilgai laukta M. Kontrimaitės knyga

Pagaliau mano rankose Marytės Kontrimaitės knyga „Kalbėti aukštyn“. Ilgai jos laukėme. Ją pradėjusi rengti pati autorė užbaigti nesuspėjo – 2016 metais Viešpats pašaukė Amžinatvėn. Poetės pradėtąjį darbą pratęsė jos dukra Vega Ribikauskienė. Tik jos įdėto darbo dėka šiandien galime prisiminti savo kolegę Marytę, skaitydami jos iki šiol dar neskelbtus eilėraščius, atsiminimus, dienoraščio ištraukas, laiškus, straipsnius ir matyti ją tokią, kokia iš tiesų buvo: aktyvi, įžvalgi, išmintinga.

Marytė Kontrimaitė – neeilinė asmenybė. Ji – tarsi daugiabriaunis deimantas, spinduliuojantis vis kitą gyvenimo spalvą, kitą veiklos sritį. Poetė,  kurios kūrybą Viktorija Daujotytė-Pakerienė apibūdina taip: „Jos poetikos pagrindinių principų vieną kraštinę galėtų apibūdinti rinkinio pavadinimas „Palei pat gyvenimą“, o kitą – rinktinė, sutelkta į pastangą kalbėti aukštyn. Eilėraštis turi eiti palei pat gyvenimą, kad tarp jo ir gyvenimo neliktų tarpo, plyšio, kad jis pasiektų gyvenimą, priglustų, prisiglaustų prie jo. Iš čia, iš to prigludimo, poezijoje turi rasti ir galią kalbėti aukštyn.“.

M. Kontrimaitė./ Archyvo nuotr.

M. Kontrimaitė – publicistė, turinti tvirtą savo nuomonę ir požiūrį į įvykius, žmones, pasaulį. Ji ne tik įvykių stebėtoja, kas būdinga dažnam publicistui, ji  – aktyvi tų įvykių dalyvė. Dviejų tautų dukra, kaip ją pavadinau vienoje savo publikacijų: lietuvių ir armėnų. Ir ne veltui. Lietuvoje ji – aktyvi sąjūdininkė, Lietuvos parlamento gynėja, Armėnijoje – nepakeičiama pagalbininkė, žemės drebėjimo aukų gelbėtoja, aktyvi armėnų tautos interesų gynėja Lietuvoje ir užsienyje. Jerevane studijavusi ir puikiai įvaldžiusi armėnų kalbą, ji ne tik  pamilo šią kalbą ir tautą, bet pajuto ir šios tautos dvasią, perprato jos papročius, tūkstantmetę išgyvenimo patirtį. Net būdama mirties patale ji nepaliovė rūpintis savo dukterų armėnų – savo antros – tėčio – gimtosios kalbos mokėjimu, jos išsaugojimu. Ji tarsi tapo šviesolaidžiu dviejų tautų tiltu, jungiančiu tai, kas tarp jų šviesiausia, geriausia. Tautų, tiesiančių viena kitai pagalbos ranką pačiomis sunkiausiomis akimirkomis. Tokia Marytė mus pasitinka iš knygos „Kalbėti aukštyn“ puslapių, tokią ją atpažįstame ir prisimename.

Kad M. Kontrimaitė puikiai valdė ne tik plunksną, bet ir piešimo įnagius, taip pat sužinome iš knygoje esančių jos piešinių, kurių anksčiau neteko matyti. Gausu leidinyje ir puikių, informatyvių nuotraukų – iš Lietuvos, Armėnijos, Amerikos, liudijančių įvairiapusę, aktyvią  poetės, žurnalistės, visuomenininkės veiklą. Ši Homo liber leidyklos išleista knyga turi ne tik meninę, bet ir istorinę išliekamąją vertę. Ji tikrai nusipelno kiekvieno ją skaitysiančio žmogaus dėmesio, verta jai skirsimo laiko. Ilgai laukta knyga tą laukimą savo išliekamąja verte tikrai pateisina. Ačiū visiems, prisidėjusiems prie jos pasirodymo. Kitąmet minėsime Marytės Kontrimaitės netekties penktąsias metines, džiugu, kad nebe tuščiomis rankomis.

Marija Šaknienė