Būdami apgaubti spindinčio Žmogiškumo

Giliau suprantame pasaulį ir tampame geresni…

 

Kasmet apie Trijų Karalių šventę, o šiemet – sausio 9 d. – Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaunevyko Stasio Lozoraičio premijos „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“ įteikimas. Su šventiška nuotaika, nešini gėlėmis, suvenyrais rinkosižurnalistų bendruomenė,dvasininkai, politikai, ankstesni šios premijos laureatai, švietėjai, kiti garbūs svečiai iš Kauno, Vilniaus ir kitų Lietuvos vietų.

Renginį Jono Strielkūno ir Justino Marcinkevičiaus eilėmis pradėjo aktorė OlitaDautartaitė. Renginio vadėjas, LŽD CV valdybos pirmininkės pavaduotojas Aurelijus Noruševičius padėkojo Prezidentūros šeimininkams, kad kasmet mielai priima žurnalistus šios garbingos premijos įteikimo ceremonijai. Renginio vedėjui talkino kolegė, LŽD pirmininkės pavaduotoja ir Kauno skyriaus pirmininkė Skirmantė Javaitytė.

Premijos vertinimo komisijos pirmininkė Liudvika Pociūnienė paskelbė, kad šiemet LŽD premija atitenka ilgametei LŽD pirmininkei Gražinai Viktorijai Petrošienei. Ji visą savo gyvenimą atidavė žurnalistikai, daugiau nei 50 metų dirbo įvairiose žurnalistikos srityse: buvo korespondentė, fotoreportažų autorė, apžvalgininkė, redaktoriaus pavaduotoja bei vyriausioji redaktorė.

1991 m. G.V. Petrošienė buvo viena iš Lietuvos žurnalistų draugijos atkūrėjų, vėliau – Centro valdybos narė, pirmininkė. Be savo tiesioginio žurnalistinio darbo ji nuolat aktyviai dalyvavo visuomeninių organizacijų veikloje, jų atkūrime, buvo ir yra įvairių parodų, susitikimų, literatūrinių skaitymų organizatorė. Per ilgą savo gyvenimo patirtį LŽD vadovė sugebėjo palaikyti glaudžius ryšius su įvairiomis organizacijomis, žurnalistų bendruomene. Ji prisidėjo prie Žemės ūkio rūmų atkūrimo Kaune, padėjo atkurti Lietuvos ūkininkių draugiją ir daug metų buvo šios draugijos pirmininkės pavaduotoja.

Praeitais metais ši premija buvo įteikta dviem laureatams. Viena jų – Marija Šaknienė – ilgametė laikraščio „Lietuvių godos“ vyr. redaktorė, renginio metu  nušvietė G. V. Petrošienės gyvenimo ir darbo akcentus. G. V. Petrošienė gim. 1949 m. balandžio 1 d. Tauragės rajone. Po mokslų Viduklės gimnazijoje baigė Vilniaus universitetą. Praktikas atliko tuometiniame rajoniniame laikraštyje „Naujas rytas“,  ilgus metus darbavosi laikraštyje „Ūkininko patarėjas“, gerą dešimtmetį – kultūros ir meno savaitraštyje „Nemunas“, talkino Marijos radijuje rengdama laidą „Atokvėpio valandėlė“, nuo 2018 m. yra žurnalo „Rasos“ vyr. redaktorė.

Sveikinimo žodį taria praėjusių metų laureatas , kardinolas Sigitas Tamkevičius

Antrasis 2018 metų laureatas kardinolas Sigitas Tamkevičius apie G. V. Petrošienę atsiliepė taip: „Ji kaip bitutė, kuri sugebėjo kopinėti ir nešti medų – tai yra gerumas ir meilė. Ačiū! Tai krikščioniško atspalvio pavyzdys.“

Ilgametis S. Lozoraičio premijos mecenatas, Seimo narys, Kauno rajono ūkininkas, buvęs žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius pasveikinęs laureatę patikino: „Jeigu reikėtų sugrįžti atgal, daryčiau tą patį: teiktume premiją, tai toliau darytų ir mano šeima.“ Ta proga dar  įteikė G.V. Petrošienei savo su bendraautoriais išleistą  knygą „Kolūkmetis okupuotame Lietuvos kaime“, taip pat perdavė padėką nuo Lietuvos Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio.

Premijos mecenatas Kazys Starkevičius

Pirmoji S. Lozoraičio premijos laureatė Nijolė Baužytė, ilgametė televizijos laidų ciklo „Mūsų miesteliai“ kūrėja, padovanojo laureatei savo šeimos istorijos knygą „Šviesa iš toli“, palinkėjo šviesių ateities dienų.

Pirmoji laureatė Nijolė Baužytė

G.V. Petrošienė neslėpė savo susijaudinimo ir kalbėjo: „Ačiū visiems, kurie šiandien kartu su manimi. Susirinko man labai daug brangių žmonių, džiaugiuosi šia iškilminga švente. Visi S. Lozoraičio premijos laureatai yra ypatingi, daug nuveikusios Lietuvai iškilios asmenybės. Šiomis dienomis klausiau savęs: „O ką aš svarbaus padariau? Gal nemažai laiko prastraksėjau lyg tas žiogas…“ Ji pasidalino mintimis, kad savo gyvenimo kelyje daug metų turėjo Angelą sargą, tėčio seserį vienuolę kazimierietę Marcelę, gyvenusią JAV, Čikagoje. „Ji visą gyvenimą meldėsi už laimino mano šeimą, mane ir mano vaikus, neleido pasiklysti gūdžiais okupacijos metais gyvenimo kelyje, mokė rinktis vertybes.“ Gražina džiaugėsi, kad atkūrus nepriklausomybę savo darbe teko išvažinėti visą Lietuvą, lankytis miesteliuose ir kaimuose, sutikti ir rašyti apie žmones, sugrįžusius dirbti ir puoselėti savo tėvų žemę, apie labai nelengvą to sugrįžimo kelią.

Šiuo metu, kaip pati sako, leisdama žurnalą puoselėja viltį,  kad Lietuva gražės, linkėjo kolegoms, kad kiekvienas leidinys į skaitytojų namus atkeliautų su meile, nuoširdumu, pozityvumu. „Norėčiau, kad kelias į S. Lozoraičio, mūsų Vilties prezidento išsvajotą Lietuvą trumpėtų sparčiau. Ir kviečiu visus susitelkti, kad ta svajonė kuo greičiau išsipildytų. “, –  baigdama ragino G.V.Petrošienė.

Vėliau vėl pasipylė nuoširdūs sveikinimai iš organizacijų: sveikino Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus vadovas Vidas Mačiulis, daug šiltų žodžių laureatei tarė ir jo žmona žurnalistė Teklė. Sveikino iš Vilniaus atvykę žurnalistai: kurso draugas Juozas Pugačiauskas, kolegos Vitalijus Kubilius, LRT laidų vaikams vedėja, diktorė ir Gražinos klasiokė  Bernadeta Lukošiūtė, kolegos iš „Ūkininko patarėjo“, „Rasų“ redakcijų ir kt. „Žolinčių“akademijos prezidentė Danutė Kunčienė įteikė duonos kepalą mecenatui K. Starkevičiui, šventinį pyragą ir per Žolinę surinktų žolynų puokštę – laureatei, kad šie globotų ir saugotų ją.

Seimo narys Audronius Ažubalis sveikindamas ir įteikdamas laureatei tautinę vėliavą  kalbėjo: „Žurnalistika yra vertybė, o ne komercija. Linkiu, kad tos vertybės būtų įtvirtinamos. Be tikėjimo vertybių nėra.“

Laureatę sveikino ir jos žemietis Vladas Vitkauskas – alpinistas, pirmasis pasaulyje iškėlęs tą pačią savo valstybės vėliavą visų žemynų aukščiausių kalnų viršūnėse. Renginyje dalyvavo ir Kauno miesto tarybos nariai, buvęs Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas. E. Gudišauskienė laureatei palinkėjo kurti įvairias laidas ir eiti į darbą su didele meile bei atsidavimu.Gražinos švente džiaugėsi būrys josbendraminčių ir bendražygių, Kauno sveikuolių. „Gera, gražu būti kartu!“ ,- džiaugėsi jų vadas Petras Sventickas. Ją sveikino ir  Gražinos pamėgtų piligriminių kelionių organizatorė vienuolė Regina Teresiūtė.

Olita Dautartaitė

Lietuvos ūkininkų draugijos, Žemaitijos moterys ir dar daug garbių žmonių  dėkojo laureatei G. V. Petrošienei už jos įdėtą triūsą, darbą, draugiškumą, meilę, atsidavimą savo kraštui ir gamtos grožio propagavimą.Daug šiltų, nuoširdžių žodžių skambėjo salėje ir jie su džiaugsmu smigo į kiekvieno širdį. Renginį apvainikavo O. Dautartaitė poeto J. Strielkūno žodžiais: „Gražiausių metų Tau linkėjo…“ ir nuo savęs – laureatei Gražinai ir mums visiems…“

  

 Saulutė Genovaitė Markauskaitė