Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choras ,,Aidas“ (vadovas T.Šumskas)

Spalio 28 d.Vilniaus Rasų kapinėse Krašto apsaugos ministerijos Garbės sargyba ir visuomenė pagerbė Lietuvos karius, kurie gynė Vilnių ir žuvo už Lietuvą.
Vėliau renginys tęsėsi Vilniaus įgulos karininkų ramovėje. Pranešimus šia tema skaitė ,,Vilnijos“ draugijos pirmininkas hab.dr. Kazimieras Garšva, prof. dr. Valdas Rakutis, dr. Aušra Jurevičiūtė.
Vilniaus atgavimas nebuvo toks paprastas, kaip kartais atrodo, nevertas dėmesio ir dar atgautas iš didelio buvusio priešo.
Dr.A.Jurevičiūtė savo pasakojimą grindė kapitono Eugenijaus Petrausko, kuris dalyvavo žygyje į Vilnių, atsiminimų fragmentais. Kai jie įžengė į Vilnių ir turėjo perimti įstaigas ir kt. objektus, rusai jau buvo išmontavę daug technikos ir išvežę, o ko nepajėgė pasigrobti – sunaikino. Kapitonas perėmė ryšius ir paštą. Didžioji dalis technikos jau buvo išmontuota, bet dalį jos buvo paslėpę lenkai, kurie vėliau perdavė lietuviams. Vilniaus kraštas tuo metu buvo nykus. Dirvonavo dideli žemės plotai, neįvykdyta žemės reforma, prastos būklės tiltai, keliai. Lenkija tai laikė užkampiu, į kurį neskubėjo ,kaip dabar sakytume, investuoti. Didelė dalis gyventojų buvo demoralizuoti, nes rugsėjo mėnesį Lenkija buvo priversta kapituliuoti. Tačiau per beveik du dešimtmečius auginta harcerų karta  sukarintose legaliai ir nelegaliai veikiančiose organizacijose, visuomeninėse organizacijose, lenkų kunigų veiklos ir įtakos sėkla negalėjo per dieną išnykti.
Besitraukiantys lenkai susprogdino daug tiltų, buvo paleista per 2 tūkstančius kriminalinių kalinių, kurie pradėjo siautėti ir plėšti gyventojus mieste ir jo apylinkėse. Lenkai turėjo vadinamus savigynos būrius,bjų grupuotės rengė išpuolius pieš Lietuvos pareigūnus, rengė įvairias protesto akcijas, blokavo gimnazijas,vykdė diversijas. Priešinosi ir S.Batoro universitetas, kurio didžioji dalis darbuotojų veliau  persikėlė i Lenkiją. Visi pasipriešinimo veiksmai tuo metu buvo organizuoti ir suderinti. Tuo pačiu metu sovietai inspiravo savo komunistus, lenkai – savo grupuotes. Jau sklandė mintis, kaip Baltarusijos sostinę perkelti į Vilnių… Tad kalbėti apie tai, kad Lietuvai nieko nereikėjo daryti susigrąžinant Vilnių, švelniai tariant, yra išmislas.
Nemaža dalis eilinių gyventojų laukė įžengiant Lietuvos kariuomenės tikėdamiesi, kad bus sutramdytas mieste ir jo apylinkėse įsivyravęs chaosas ir prasidėjęs badas. Lietuvos kariuomenė įžengė į miestą, tačiau bažnyčių varpai tylėjo. Lenkų kunigai laimėjo.
Dr.V.Rakutis apžvelgė platesnį istorinį lauką: kaip formavosi lenkų ir lietuvių nacijos, kaip ir kada kažkada buvusių sąjungininkių gyventojai save laikė Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ar Lenkijos Karūnos pavaldiniais ir kaip šį procesą įtakojo visi padalijimai ir vėlesni politiniai įvykiai. Šiuo atžvilgiu negalime pamiršti spaudos draudimo Lietuvoje ir didžiojo lūžio, kuris įvyksta 1904 metais, kai panaikinamas spaudos draudimas. Tada pradeda kurtis lietuviškos visuomeninės organizacijos, keliami lietuvybės klausimai. Iki tol lenkiškos Lietuvos buvo visur: Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Telšiuose. Tai buvo kryptinga lenkų veikla. Prisimintina ir Maironis, ir Kudirka, ir daugybė rašto žmonių, kurie neiškart susivokė esą lietuviai. Šiuo atveju paminėtinas ir Putvis-Putvinskis, kuris jaunystėje net nemokėjo kalbėti lietuviškai, bet vėliau įkūrė šaulių organizaciją, jai vadovavo. Visi jo šeimos nariai tapo šauliais.
Keletas minčių dėl kalambūro:,,Vilnius mūsų , o mes rusų.“ 1939 m. Raudonosios armijos ryšių karininkas perduodamas paštą ir ryšių kontrolę Lietuvos kariuomenės ryšių kapitonui E.Petrauskui pasakė: Neilgai džiaugsitės savo Vilniumi, netrukus su visa Lietuva jis bus mūsų.

Folkloro ansamblis ,,Vilnelė“ (vadovė L.Purlienė)

Dabar, dalyvaujant NATO pratybose, tarptautinėse taikdarių misijose, kai kurių iš mūsų vis užsimena, kad patys ne ką čia nuveikę – minimą miestą ir teritoriją grąžino Rytai. Bet istorinė teisybė skamba kitaip ir kalambūras kitas:,,Mes rusų, o Vilnius ne mūsų.“ Galėjo taip įvykti. Sutartis buvo pasirašyta, bet ne savo valia. Tai iliustruoja Latvijos ir Estijos nenorimos sutarties pasirašymo aplinkybės. Neprošal prisiminti Suomijos nepasirašymą… O ir mes praradome nemenką teritoriją ,kurią dabar vadiname etninėmis žemėmis.
Besiklostant tarptautinei įtampai buvo siūlymų. Diplomatas K. Škirpa kėlė mintį susigrąžinti Vilnių patiems. Jo noras buvo, kad mūsų kariai įžengtų į Vilnių anksčiau nei Raudonoji armija – dar prieš tai, kai Vokietija pradėjo raginti Lietuvos vyriausybę siųsti Lietuvos karius į mūsų istorinę sostinę. Bet, matyt, aplinkybės diktavo ką kitką, nes tai buvo prieš 80 metų.
+++
Vaikštai po Vilnių,spindi bonios. Pasakoji svečiui apie tai, kas buvo ,koks buvo šis miestas. Mėgstu pasivaikščioti ir su Vilniaus ekskursijų vadovais ir vadovėmis. Ir mano miestas nublanksta. Pasirodo, tai žydų, lenkų miestas. Ir paaiškina, kas atsitiko su didžiąja žydų tautos žmonių dalimi. Todėl dabar likusi negausi žydų kilmės bendruomenė.Pasirodo, lietuvių čia beveik nebuvo. Pasijunti lyg ir svetimas. Tavęs čia nebuvo. Tavo šaknų čia nebuvo. Pasijunti tikru turistu ir norisi eiti miegoti į viešbutį. Bet kai paklausi, kodėl jų čia nebuvo, pagrįsto atsakymo neišgirsti. O juk kyla klausimų, kodėl kitų tautybių žmonių tiek daug, o lietuvių kruopelytė, nors gyventojų surašymo duomenų analitikai teigia, jog tautybė dažnai priklausė nuo to, kuri valstybė valdė. Ir nuo religijos išpažinimo. Gal reikėtų gidams žinoti atsakymą ar tikrai nebūta lietuvių Vilniuje ir jei taip, tai kodėl? Manau, turime suvokti šių klausimų ir atsakymų svarbą ne tik patys , bet ir aiškinant žmonėms, atvykstantiems iš svečių šalių.