Algimanto Snarskio piešinys

Daug dabar kalbama apie naujas technologijas: pramonės skaitmenizaciją , robotizaciją, dirbtinį intelektą ir kt. Šiose srityse daugiausia pageidaujama dirbančiųjų ir ,atrodytų , šiems darbuotojams visi keliai atviri į socialinę gerovę. Tačiau mokslininkų tyrimai rodo pakankamai sudėtingą situaciją ir šioje srityje, jau nekalbant apie pagrindinį didžiosios visuomenės rūpestį – gresiančią bedarbystę ir dar didesnį visuomenių socialinius skirtumus.  Turima galvoje ne tik Lietuvoje, bet visoje globalioje erdvėje. O taip greit vystomos technologijos pageidaujamos visur. Ir kuo didesnis žingsnis žengtas bet kurioje šalyje, bet kurioje srityje, tuo ta šalis laikoma modernesne. Bet tuo pačiu didėja visuomenės socialinė poliarizacija.

Apie paminėtas ir kitas problemas buvo kalbama tarptautinėje konferencijoje ,,Naujų technologijų įtaka darbo rinkai. Ar darbuotojai gali gyventi oriai skaitmeniniame amžiuje“. Konferencija vyko Vilniuje šio mėnesio viduryje. Ją rengė Lietuvos darbo federacijos švietimo centras ir remtas ES. Pranešėjai ir dalyviai atvyko iš įvairių Europos šalių:Prancūzijos, Norvegijos,Bulgarijos , Albanijos, Slovėnijos ir kt. Tai profsąjungų, susivienijimų, konfederacijų atstovai. Paminėtinas Ludovic Voet, Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC) sekretorius, Jean Pierre Coulon, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narys, Hans Ritterbex, Saint Gobain kompanijos darbo tarybos narys.
Konferencija vyko dvi dienas. Pranešimus skaitė ir mūsų mokslininkės: Klaipėdos universiteto prof.E. Ačienė, Mykolo Riomerio universiteto socialinių mokslų daktarė A. G Raišienė.

Pranešimai buvo pagrįsti įžvalgomis, mokslinių duomenų ir praktinės veiklos analize . Pranešėjai kėlė klausimą, ar diegiamos aukštosios technologijos turi kelti baimę? Mintis grindžiama, kad tai neturėtų gąsdinti ir remiamasi ankstesnių amžių techniniais perversmais, kurie buvo naudingi naujai istorinei formacijai atsirasti. Bet ir anų laikų faktai rodo, kad nukentėjusiųjų buvo, neturime pamiršti darbininkų judėjimų, gamybos mašinų naikinimo dėl darbo vietų praradimų ir kt. Pagrindinis klausimas įsigalint naujoms technologijoms – ar bus pasaulis subalansuotas, ar sugebės vyriausybės žengt priešakyje šių procesų, ar pasirengs pati visuomenė? Šiandiena sako, kad jau dabar šie procesai nebevaldomi. Jau 2016 metais pasauliniame forume buvo pateiktas sąrašas profesijų, kurios bus reikalingos ir kurios išnyks. Nebus reikalingi kasininkai, nekvalifikuoti darbininkai, sandėlininkai, pašto, ryšių darbuotojai, teisininkai (liks tik aukščiausio lygio), netgi kai kurių sričių gydytojai nebebus reikalingi. Bet atsiras nauji darbai: informacinių bazių valdytojai, technologijų kūrėjai,įvairių projektų kūrėjai, i išliks…vadovai. Tiesa, ir tuos robotus turės valdyti žmogus, jeigu robotai neįveiks žmogaus.
Taigi vienas svarbiausių klausimų yra mokymas, persikvalifikavimas , prisitaikymas prie naujų darbo sąlygų ir naujų darbo santykių.Tačiau duomenys rodo, kad visoje Europos Sąjungoje tik 10% darbdavių sudaro sąlygas kvalifikacijai kelti. Jau dabar žmonės dirbantys su aukštosiomis technologijomis susiduria su neapibrėžtais darbo santykiais.Technologijos kinta greitai, tačiau darbuotojai jas turi perprasti patys, savo sąskaita, savo laiko sąnaudomis, darbo krūviai didinami, žmogus nebeturi savo asmeninio laiko. Dabar jau pastebimi nauji susirgimai, ypač ryškėja streso poveikis.Šioje srityje nebėra balanso tarp darbo ir poilsio.
Kelių žodžių verti laisvai samdomi darbuotojai (freelanceriai). Jie reklamuojami, piešiami rožinėmis spalvomis. Bet ar iš tiesų taip yra? Sakoma, jie turi privilegiją būti laisvi, t.y. dirbti pagal savo valią, laisvai tvarkyti savo laiką. O kokie kiti šio darbo aspektai? Pirmiausia, tai kol kas nėra daug darbo sričių, kuriose būtų galima dirbti. Paminėtini dizaineriai, tinklapių kūrėjai ir jų apipavidalintojai, vertėjai, kalbų mokymas, pardavimų vadybininkai, marketingo specialistai, projektų rengėjai… Taip, jie nesėdi administracinėje patalpoje, jiems nereikia vykti į darbovietę nustatytu laiku. Jie patys savo skelbimuose sako, jog jie darbą atliks 60-80% pigiau negu samdyta kita organizacija. Mokslininkai paskaičiavo , kad pailgėja tokių darbuotojų darbo diena, sumažėja karjeros galimybės, trūksta bendravimo, iškilus problemoms, nėra kas padėtų. Iki 2025 metų, apklausti studentai nėra apsisprendę, ar jie imtųsi laisvai samdomo darbo. Šiuo metu Vilniaus savivaldybė leidžia kai kuriems darbuotojams dirbti dvi dienas nuotoliniu būdu namuose. Bet jie turi darbo sutartis. O laisvai samdomi darbuotojai turi patys susimokėt visus valstybės reikalaujamus mokesčius. Šiuo atveju jie neturi jokios socialinės apsaugos kaip ir pašto siuntų, picų išvežiotojai ir kt.
Kyla problemų ir dirbantiems pastovioje darbo vietoje. Tai liudija Achene (Vokietija) veikiantis mobingo centras, į kurį įvairiais būdais (skambučiu, laišku) gali kreiptis bet kuris dirbantysis, pajautęs, kad darbdavys arba aplinkiniai daro jam psichologinį, moralinį spaudimą: verčia dirbti sutartyje nenumatytą darbą, viršvalandžius, pavedami kvalifikacijos neatitinkami darbai, neatitinkančios darbo sąlygos ir kt. Centro darbuotojai, gavę tokio pobūdžio skundus, juos analizuoja, vyksta į darbo vietas. Ir dažniausiai pasiekiama teigiamų rezultatų, nesikreipiant į aukštesnes institucijas. Žinoma, šioje šalyje prie profsąjungų ir visuomeninių organizacijų, susijusių su darbo santykiais, daug prisideda ir valstybė. Viešųjų tinklų pagalba Centrui pavyko įgyvendinti projektą suvienyti laisvai samdomus darbuotojus.
Bet lazda turi du galus. Reikalingi išmanūs šio daikto naudotojai.Naujausios technologijos kelia ir kels naujų, ypač socialinių, kultūrinių, ekonominių, moralinių problemų. Netinkamai, nepasiruošus jas diegiant gali nukentėti ne tik demokratija, bet ir žmogus, jo teisės.
Ši konferencija parodė, kad profsąjungos, ypač Lietuvos, turi plačius darbo laukus. Ir jos ne vienišos: priklauso aukščiausio lygio tarptautinėm organizacijom, iš kurių pasisemia tiek teorinių, tiek praktinių žinių.  Turime savo puikių mokslininkų, kurie savo analitiniais darbais parodo mums mūsų tikrovę ir atsižvelgdani į tai, galėtume dirbti šiandien ir projektuoti rytojaus socialinę ateitį.

Sofija DAUBARAITĖ