Alfas Pakėnas. R.Jasukaitienės nuotr.

Ataudai- tai siūlai, kuriais ataudžiamas audinys. Iš paauglystės laikų dar prisimenu audimo stakles. Tikras stakles, apdainuotas liaudies dainose, poeto Antano Miškinio eilėraščiuose. Raudose apraudotas. Kvepiančias išdžiūvusiu klevu ir drobule. Tos staklės stovėdavo gryčioje, pačioj palangėj, kad audžiant šviesa kristų iš šono. Dabar važinėjant po beišmirštančius Deltuvos krašto kaimelius ir pamiškių vienkiemius, niekur netenka užtikti audimo staklių. Mielas, monotoniškas ratelio dūzgimas – taip pat jau retenybė. Mūsų namuose ausdavo tik senolė Marija. Retai kada į stakles atsisėsdavo motina – jos laukė kiti darbai. Tačiau žiemos vakarais ji daug siuvinėdavo. Išardydavo naujus bulvinius maišus, susiūdavo vienan daiktan ir, nuolatos baksnojant adata skaičiuodama „akutes“, išsiuvinėdavo kilimus ir kilimėlius su idiliškais meilės vaizdais, karalaitėmis ir karalaičiais, egzotiškais tolimų pasakiškų šalių paukščiais. Man tai sukeldavo smalsumą ir tylų paauglio sielos ilgesį, kurį tebejaučiu iki šiol. O tada net nesupratau, kad ataudai yra tai, kas svarbiausia „kuriant“ audeklą, kad be jų negalima išausti veriančio akį, ornamentais pavergiančio audinio – staltiesės, lovatiesės, kilimo ar gūnios. Be jų audėjai neįmanoma išreikšti savo džiugesio, meilės ir jaunystės godų.Tie pavasariniai audimai, kol dar neprasidėdavo žemės darbai, buvo senųjų gryčių ir kantrių senolių tylios, retai kada teiškylančios viešumon, kūrybos aktas.

Senolė Marija numirė vieną nykų, rūkais patvinusį lapkričio rytą. Po kelių metų į Amžinybę iškeliavo ir motina – per pačias Sekmines. Tačiau liko jų darbai.

Manau, kad yra ir literatūriniai ataudai. Neregimos jų gijos „apmeta“ magiškais siūlais teksto esmę, o teksto eilutės tarsi šaudyklė senolės rankose nudažo jausmų spalva žodžių tankmę. Ir tie žodžiai teka link kūrinio šerdies – tarsi kraujas gerai treniruoto, sveiko žmogaus gyslomis. Todėl būna stiprių, kvapnių, prasmingų tekstų. Ir būna tekstų – paliegėlių: be kraujo, gyvybės ir be tikrojo meno dvelksmo.

Kai rusų poetas Sergejus Jeseninas kadaise perskaitė draugams ką tik parašytą eilėraštį „Laiškas motinai“ ir kiek patylėjęs paklausė, ar patiko, vienas iš jo bičiulių atsiliepė: „Skanu!“ Jeseninui tai labai patiko, ir jis žiūrėdamas pro langą keletą kartų pakartojo tą žodį… Todėl man atrodo, visada būna „skanu“ skaitant Juozo Tumo – Vaižganto, Juozo Baltušio, Romualdo Granausko, Broniaus Radzevičiaus prozą, Pauliaus Širvio, Justino Marcinkevičiaus, Jono Strielkūno eilėraščius. Jie atausti pačiais gryniausiais sielos ataudais, gimtosios kalbos grožiu, jos gyvu ir nepakartojamu žodžiu. Užtat ir „skanu“.

Bet tai – literatūrinės viršūnės, mūsų literatūros Paukščių Takas, o mes esame lygumoje – dulkėtame provincijos vieškelyje. Be eikime į priekį – ten pamatysime žydinčius sodus. Taigi – statau savyje mažytes minčių audimo stakles, tarsi norėdamas žodžiais pratęsti savo senolės Marijos išaustų drobulių rietimus.