Paminėti Lietuvos vardo  tūkstantmetį 2009-aisiais mūsų visuomenė pradėjo ruoštis iš anksto,  tūkstantmečio direkcija buvo sudaryta likus 11-ai  metų, minėjimo programa paskelbta  prieš  6 metus iki  sukakties.  Tačiau artėjančiam šiuolaikinės Lietuvos Respublikos  titaniniam (šimtmečio)  jubiliejui  2018-aisiais rengiamasi  vėžlio žingsniu. Liko vos 4 metai iki šio ypatingo lietuvių tautai įvykio, o spėta sukurti tik vieną iš daugelio darbinių grupių,  be kurių dabartinė valdžia vengia spręsti net paprasčiausius kasdienius reikalus.  Terminas, iki kurio turi būti parengta minėjimo programa, vis nukėlinėjamas. Visi Lietuvos istorikai, dauguma politikų ir didžioji visuomenės dalis 1918 m. vasario 16 –ąją laiko svarbiausia  Lietuvos visų laikų data. „Ūkininko patarėjas“ pasidomėjo, kodėl     taip sunkiai kol kas  sekasi įprasminti, įamžinti atkurtos valstybės šimtmetį, deramai   prisiminti dvidešimties patriotų istorinę žinią pasauliui ir lietuvių tautai.

Kai kurių Vasario 16-osios proga kalbintų redakcijos pašnekovų nuomone, 2018-aisiais nebus ką švęsti, nes beveik visi  dabartinės Antrosios Lietuvos Respublikos saitai su Pirmąja bus nukapoti – būsime paaukoję  tarpukario Lietuvos finansinės galios  simbolį  litą, neliks trispalvės vėliavos, o  dabartinių istorijos korifėjų sukritikuotas  Adolfo Šapokos redaguotas vadovėlis, iš kurio mokėsi patriotizmo tarpukario lietuviukai, niekados  daugiau nebebus perspausdinamas.

 Šimtmečio programą  nustelbė rinkimai

 Praėjusios kadencijos   Seimas 2012 m. balandžio 26 d. nutarė  2018-uosius paskelbti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metais,  buvęs premjeras  Andrius Kubilius 2012 m. liepos 19 d.  sudarė darbo grupę, turėjusią parengti  šimtmečio renginių  programos metmenis. Ši komisija  iki 2012 m. rugsėjo 24 dienos 15-ajai krikdemų ir liberalų  Vyriausybei  privalėjo  parodyti, ką  nuveikė. Bet šimtmečio programą paskandino prasidėjusi  Seimo rinkimų ir atominio referendumo agitacijos karštligė.  16-osios  Vyriausybės premjeras Algirdas Butkevičius  2013 m. rugsėjo 13 d. darbo grupę dvigubai praplėtė. Minėjimo programą  naujoji darbo grupė iš pradžių turėjo sudaryti iki 2013 m. gruodžio 16 d., bet jau gruodžio 17 d.  A.  Butkevičius atidėjo šią  datą iki 2014 m. balandžio 30 d., o vėliau – iki 2014 m. spalio 1 d.

Nuspręsta skubėti lėtai

„Mano nuomone, šiuolaikinės  Lietuvos šimtmečio sukakčiai pradėta rengtis pačiu laiku. Dar liko net (!) ketveri metai.   Nuspręsta sudaryti išsamią, turiningą, kruopščiai, o ne galvotrūkčiais  sudėliotą minėjimo programą. Visi Lietuvos žmonės galės išsakyti savo mintis, pastabas. Tikimės, kad visuomenė  padės sukurti  pagrindinę valstybinę, nacionalinę Lietuvos Respublikos šimtmečio idėją, kuri vienytų tautą 2018-aisiais”, – „Ūkininko patarėją” tikino  Lietuvos Respublikos šimtmečio minėjimo programos rengėjų darbo grupės narys  Ugdymo plėtotės centro Neformaliojo ugdymo skyriaus metodininkas Paulius Mieželis.

Visuomenei kyla įtarimų

Buvęs premjeras A. Kubilius, o įkandin ir dabartinis ministras pirmininkas A. Butkevičius leido  darbo grupei „prireikus pasitelkti nepriklausomų ekspertų, valstybės institucijų, įstaigų ir organizacijų atstovų”. Vienas toks patarėjas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros vedėjas  profesorius  Zenonas Butkus „Ūkininko patarėjui” tvirtino, kad „ta komisija nieko neveikia, nei pinigų turi, nei ką”. „Jubiliejaus organizatoriams reikia pasitempti”, – priekaištavo istorikas Z. Butkus.

„Kyla įtarimas, kad kai kurie Lietuvos istorikai, susibūrę Kauno Vytauto Didžiojo universitete (dar reikėtų pridėti ir visuomeninės televizijos pramoginių laidų vedėją Alfredą Bumblauską), iš viso jau abejoja, ar 1918 m. vasario 16-ąją teisingu keliu pasukta, gal verčiau reikėjo stoti į Lenkijos maršalo Jozefo Pilsudskio siūlytą federaciją  su lenkais, gudais ir ukrainiečiais. Bet istorikams populistams visai nė motais, kad po tokio „išmintingo poelgio” šiandien lietuviškai nebekalbėtume”, –  „Ūkininko patarėjui” sakė Šiaulių r.  Bubių pagrindinės mokyklos direktorius, Tautininkų sąjungos tarybos narys Reimundas Varapickas.

 Marškinėliai su Antano Smetonos atvaizdu

 „Ūkininko patarėjo“ duomenimis,  visuomeninės organizacijos, piliečiai  vyriausybinei darbo grupei išsako įvairiausių sumanymų, kaip tinkamai paminėti jubiliejų: pataria siūti ir masiškai pardavinėti marškinėlius  su Vasario 16-osios akto signatarų, kitų garsių Lietuvos Respublikos veikėjų atvaizdais, surengti simbolinį lietuvių tautai  nusikaltusių Lietuvos priešų  viešą teismą, karinį tribunolą, taip pat  Vilniuje, Gedimino kalno papėdėje, Sereikiškių  parke  išgrįsti Valdovų (?!)  alėją ir panašiai.

Visų lietuvių šventė

„Specialiai dar nebuvome susirinkę peržiūrėti ir aptarti visuomenės siūlymų (darbo grupė iš viso rinkosi du kartus:  pernai spalį ir gruodį –red. past.). Žiūrėsime, nagrinėsime, atrinksime realistiškas idėjas, spręsime, kokioms sveikintinoms iniciatyvoms reikia valstybės pagalbos. Juk žmonės ir savo jėgomis, taip, kaip  įsivaizduoja,  gali kukliai, bet prasmingai paminėti  jubiliejų. Šiuolaikinės mūsų valstybės šimtmetis neturėtų būti vien Vilniaus ir Kauno nuosavybė. Tai visos Lietuvos, kaimo ir miesto, taip pat ir po užsienį išsibarsčiusių lietuvių, išeivijos šventė. Jos šūkis galėtų būti „Tautiškos giesmės“ pirmoji eilutė: „Lietuva, Tėvyne mūsų“, primenant, kad visų lietuvių, kur jie begyventų – valstybės pakraščiuose, paribiuose, ar už jūrų, vandenynų –  gimtoji žemė yra viena“ , –  pabrėžė P. Mieželis.

Jį ypač sudomino  darbo grupę pasiekęs siūlymas nutiesti dviračių kelią aplink Lietuvą, o  rajonų, regionų bendruomenės visoje trasoje įrengtų  po  stotelę, kad jų būtų lygiai šimtas. „Ir lietuviams būtų patrauklu  minti pedalus tokiu maršrutu, ir užsienio turistai galėtų originaliai, nekasdieniškai susipažinti su Lietuva“, – teigė mokiniams, mokytojams, mokykloms padedančios valstybinės švietimo įstaigos darbuotojas P. Mieželis.

 Be litų, vėliavos ir filosofų

 Tautininkai abejoja,  ar  2018-aisiais bebus ką švęsti – jų nuomone, beveik  visi Antrosios Lietuvos Respublikos saitai su Pirmąja bus nukapoti.  Tarpukario Lietuvos finansinės sistemos simbolio ir pasididžiavimo, nacionalinio pinigo  lito, nusileidusio tik Šveicarijos frankui, jau nebus,  valstybės vėliava greičiausiai irgi bus pakeista  (vietoj  1918 m. trispalvės –  spėjama viduramžių „istorinė“ raudona su Vyčiu), Adolfo Šapokos redaguotas vadovėlis, iš kurio Lietuvos istorijos  mokėsi tarpukario lietuviai, pakartotinai nebus spausdinamas, nes  dabartiniai istorikai sumalė šį  kolektyvinį kelių autorių veikalą į miltus dėl jo „tautinio sektantiškumo, polonofobijos“,  garsiausias tarpukario  filosofas Antanas Maceina ir  Lietuvos Respublikos himno autorius Vincas Kudirka jau seniai paskelbti antisemitais, autoritarinės valdžios, kietos rankos šalininkais, feministės  apleistuose garažuose  pagiežingai parodijuoja V. Kudirkos „Tautišką  giesmę“.

 Praeitis negali nustelbti nūdienos

 „Svarbiau šią sukaktį padaryti šiuolaikinės Lietuvos švente, nesistengiant mėgdžioti praeities. Sutinku, kad kai  kurie  valstybės pokyčiai nedžiuginantys. Bet tikrai nesinorėtų,  kad,  atėjus valstybės atkūrimo jubiliejui,  mūsų visuomenė didžiuotųsi tik šimtamete praeitimi ir apgailestautų dėl šiandienos“, – prisipažino P. Mieželis.

Istorikas  Z. Butkus papokštavo, esą  litas taip tvirtai  pririštas prie euro, kad šios jungties nenukirsi. „O vadovėliai ir dabar leidžiami, ne šventa karvė“, –  atsainiai pridūrė profesorius.

 Istorija apie nieką

 Universiteto dėstytojui Z. Butkui paprieštaravo mokyklos pedagogas R. Varapickas. „Atmetus  A. Šapokos „Istoriją“, nemaloniai padvelkia nelemta praeitimi. Puikiausiai atsimenu sovietų okupacijos laikus, kai išsamaus Lietuvos istorijos vadovėlio nebuvo. Svarbiausia buvo iškalti SSRS (Rusijos) praeities ir dabarties „šlovingus bei  tragiškus“ įvykius. Dabar vaikai mokomi visuotinės istorijos. Apie viską ir apie nieką. Neatsižvelgiama į tremtinių, politinių kalinių organizacijų prašymus, reikalavimus mokyklose atskirai, skiriant daug daugiau valandų  dėstyti Lietuvos, lietuvių tautos istoriją“, – apgailestavo  R. Varapickas.

 Nepavyks įveikti trispalvės armijos

 Lietuvos istorijos instituto XX amžiaus istorijos skyriaus  jaunesnysis mokslo darbuotojas, 2012 m. Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laureatas dr. Artūras Svarauskas nė neabejoja, kad didžioji dalis lietuvių šiuolaikinės mūsų tautos ištakas sieja tik su tarpukario Respublika. A. Svarausko nuomone, bet koks dirbtinis, pasigirdęs „iš viršaus“  nurodymas pakeisti tarpukario Lietuvos  simbolius tikrai nepavyks. „Esu krepšinio aistruolis. Bet istoriko įpročių neužmirštu ir sėdėdamas sporto salių  tribūnose. Atkreipkite dėmesį  – tik XXI amžiuje (tuo metu, kai atrodė, kad,  Lietuvai tapus ES nare, staiga „pradings“ lietuvių pagarba praeičiai ir tautiniams simboliams) Lietuvos trispalvė viešai suplevėsavo  daug dažniau.  Per varžybas ar po jų gatvėse švenčia pergales (liūdi dėl pralaimėjimų) geltona-žalia-raudona  „armija“. Ją matome žygiuojant ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. O vėliavėlės ant automobilių? Jų juk nemažėja“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė jaunasis istorikas.

Žinoma, anot A. Svarausko, informacinės technologijos ir  išnykusios kliūtys keliauti po visą pasaulį keičia mūsų visuomenę. Ji maišosi su atvykėliais. „Tačiau tai nereiškia, kad tautiškumas nyksta. Juk karščiausius jausmų protrūkius mums sukelia tautiniai klausimai (lietuvių santykiai su lenkais ir rusais). Visuomenei jie tebėra svarbūs, jautrūs.  Lietuvių tautos tapatybės reikalai   tokie pat reikšmingi bus ir  2018-aisiais“, – optimistiškai į ateitį žvelgė tarpukario Lietuvos  dešiniųjų partijų politinės veiklos tyrinėtojas A. Svarauskas.

 Žygiuojanti tauta

 Pusę  2018-aisiais numatomo minėti  jubiliejinio šimtmečio Lietuva buvo svetimųjų  okupuota.  Politologų, istorikų nuomone, mūsų visuomenei po ketverių metų teks nelengvas galvosūkis –  kaip reikėtų  įvertinti vokiečių nacionalsocialistų ir ypač sovietų okupacijas, kad Lietuvos valstybės šimtmečio minėjimas neprimintų Sočio olimpinių žaidynių atidarymo iškilmių, kai vyriausiojo jų režisieriaus Vladimiro Putino valia  į vieną ratelį buvo sustatyti ir carai,  ir juos nuvertę, nužudę bolševikai.

„2018-aisiais negalėsime užmerkti akių, apsimesti, kad nebuvo beveik penkiasdešimties  okupacijos metų.  Reikia pagarbiai prisiminti svetimųjų prievartos  aukas, tačiau turime teisę aukštai iškėlę galvas didžiuotis, kad sugebėjome atsilaikyti, nesugniužti, sukaupti jėgas ir  1990 m. dar kartą atkurti savo valstybę! Tai akivaizdus liudijimas,  aiškus priminimas, ypač jaunimui, kad lietuviai – politiškai laisva tauta, o nepriklausoma Lietuva nebuvo  koks nors atsitiktinis projektas po Pirmojo pasaulinio karo.  Įveikusi baisiausius  istorijos išmėginimus, Lietuva  ir po šimto metų vis dar yra  gyva, auganti, žengianti pirmyn  valstybė“, – pakiliai samprotavo  2010 m. ekspedicijos į lietuvių tremties vietas „Misija Sibiras“  dalyvis P. Mieželis.

Svarbiausias jubiliejinis klausimas

 Anot R.Varapicko, minint Lietuvos Respublikos šimtmetį reikia pabrėžti tuos laikus, kai valstybė „kilo ir klestėjo“ – 1918-1940 metus. „Būtų įdomu, jeigu 2018-aisiais mūsų visuomenė, mokslininkai, politikai, menininkai pasvarstytų, kodėl Pirmoji Lietuvos Respublika, kurią ilgiausiai valdė dabar dažnai kritikuojamas tautininkų „režimas“  ir  „minkštas diktatorius“ Antanas Smetona,   per 20 metų sukaupė 9,5 tonos aukso, o dabartinė pakaitomis krikdemiška,  liberali, socialdemokratiška Antroji Respublika per tą patį laikotarpį prasiskolino užsienio ir vidaus kreditoriams 50 mlrd. Lt. Tarpukario  Lietuva stiprybės sėmėsi iš tos pačios lietuviškos žemelės, kurią kai kas dabar  siūlo švaistyti į kairę ir į dešinę“, – „Ūkininko patarėjui“ pareiškė šiaulietis tautininkas, pedagogas, Kaimo rašytojų sąjungos narys R. Varapickas.

lzdraugija.lt