Man rūpėjo pasiaiškinti, kiek pagrindo turi gandai, kad šitas žemės drebėjimas ne natūralus, o dirbtinai sukeltas. Jau žemės drebėjimo dieną buvo parodytas tiesioginis TV reportažas iš JAV, kur tuo metu svečiavosi M. Gorbačiovas. Vienas korespondentas jo paklausė, ar tikrai tai natūralus žemės drebėjimas? Gorbačiovas, žinoma, neatsakė. Bet gandai plito. Visame Jerevane buvo platinami lapeliai – straipsnio iš „Karinės enciklopedijos“ (rusų kalba) apie geofizinį ginklą, kopijos. Ten labai trumpai buvo paminėtos įvairios tokio ginklo rūšys – žemės drebėjimai, cunamiai, ozono skylės. Ir pateiktos nuorodos, kur apie tai galima daugiau pasiskaityti.
Prie to dar prisidėjo Zonos gyventojų pasakojimai, kad pažįstami azerai jiems kalbėjo, jog netrukus ten būsią labai blogai, patarinėjo išvykti ir kad patys azerai paskutinėmis dienomis prieš pat žemės drebėjimą masiškai iškeliavo, ištisom vilkstinėm. Buvo kalbama apie karinę seisminę laboratoriją Azerbaidžane. Susitikusi žurnalo „Literatūrinė Armėnija“ redakcijoje žymiausią Armėnijos seismologą, akademiką Ter Stepanianą, kuris pasižymėjo tuo, kad atkakliai kovojo prieš atominės elektrinės Armėnijoje statybą (aktyvi seisminė zona) paklausiau, kiek tokie gandai turi pagrindo. Jis pasakė, kad sukelti žemės drebėjimą visiškai įmanoma – žinant geologinius žemės plutos lūžius reikia tinkamoje vietoje atlikti atitinkamo stiprumo sprogimą. „Pas jus irgi būtų galima padaryti stiprų, net katastrofišką žemės drebėjimą, nes jūsiškė atominė elektrinė pastatyta ant lūžio. Įrodyti, kad Spitako žemės drebėjimas sukeltas dirbtinai, dabar nebeįmanoma, nes prasidėjęs jis vyksta kaip natūralus, o seismografai, buvę Leninkane, normaliai neveikė“.
Dar daug kas man rūpėjo išsiaiškinti, be kita ko – Kalnų Karabacho padėtis ir perspektyvos, bet vietinė žiniasklaida buvo visiškai sovietinė, nieko nebuvo įmanoma sužinoti. Apsilankęs Zonoje Gorbačiovas baisiausiai supyko, kai žuvusio sūnaus kūną atkasant laukiantis žmogus jo paklausė, kas bus su Karabachu. Iš tiesioginio telereportažo buvo labai gerai matyti, koks jis suirzęs, nes pasisakymas prasidėjo taip: „Da, bolšaja beda. Možno skazatj, tragedija“ („Taip, didelė nelaimė. Galima sakyti, tragedija“) Vėliau jo žodžiai buvo pakeisti, kai rodė pakartotinai, skambėjo kitaip – vietoj „možno skazatj“ – „prosto tragedija“ („tiesiog tragedija“). Bet pasipiktinimas, kad štai sūnaus netekęs žmogus net ir katastrofos akivaizdoje galvoja apie Karabachą, išliko…
Kiek važiuodavau iš svetingų Atajanų namų į centrą metro, ar kur kitur visuomeniniu transportu, per visą mano Jerevane praleistą laiką mačiau, kaip tragedija paveikė žmones. Iš pradžių buvo labai keista – girdėjosi tik šnibždesys, šlamesys, niekas nesikalbėjo garsiai. Ir tai paprastai triukšmingi, net gerklingi pietiečiai! Tylu buvo visur – gatvėse, parduotuvėse, netgi turguje. Kone visų žmonių akys paraudusios, ar net patinusios – daugelį kamavo nerimas, nežinia dėl artimųjų likimo ar skausmas dėl žuvusių. Pats Jerevanas beveik nenukentėjo – sako, išgelbėjo didysis Aragaco kalnas, stūksantis tarp Zonos ir Ararato lygumos, jo masyvas sulaikė smūgį. Bet Jerevane maža buvo tokių, kurių ta nelaimė neužkliudė – daug iš Zonos kilusių ar kaip nors su tenykščiais susijusių žmonių. Daugelis savo transportu važiavo ten padėti – nuvežti maisto, vandens, šiltų daiktų (kalnų rajonas, apie pusantro tūkstančio metrų virš jūros lygio, sniegas, 10 – 15 laipsnių šalčio). Ypač to reikėjo nuošalesniems kaimams, kur valstybinės institucijos nespėjo organizuoti pagalbos. Buvo nukentėję keliai, suskeldėjęs asfaltas, atsiradę plyšiai, sunku buvo pravažiuoti.
Man labai rūpėjo viską pamatyti savo akimis. Visuomeninis transportas į tą pusę buvo perpildytas. Supratau, kad nusigauti bus nelengva, o ir grįžti nežinia kaip galėsiu. Nusprendžiau bandyti iš pat ryto ir, jei pavyks, (gal padės stebuklingoji pažyma) pasinaudoti oro transportu..
Nuvykau į vietinio susisiekimo oro uostą. Lėktuvai į Zoną dar neskraidė, – Leninakano oro uostas buvo tvarkomas. Užtat zujo sraigtasparniai su kroviniais ten ir su keleiviais – sužeistais ar susirgusiais – atgal. Man bemąstant, kaip čia patekus į vieną iš tų sraigtasparnių, išvydau pažįstamą – Zorį Balajaną, rašytoją, žurnalistą, keliautoją ekstremalą (valtimi iš Kamčiatkos perplaukė Ramųjį vandenyną, nusigavo iki Atlanto, šunų kinkiniu perkirto Aliaską ir Kamčiatką). Puoliau prie jo, pasisakiau esanti Lietuvos komisijos pagalbos Armėnijai narė ir kad man būtinai reikia savo akimis pamatyti Zoną. Jis įsodino mane į perkrautą sraigtasparnį. Kroviniai užėmė visą jo erdvę, tai pakliuvau į kabiną, pas lakūnus.
Buvo labai įdomu skristi – žemė apačioje, čia pat po kojom praslinko miestas, kalnai. Priskridom kaimą. Aš pasakiau, kad šitas turbūt nenukentėjo – antai visi namai savo vietoje. Lakūnas nusijuokė: „Pamatysi, kai nusileisim“. Pasirodo – stogai ten guli ant griuvėsių krūvos… Palikę dalį krovinio pusiau sugriuvusiame Stepanavane, nuskridome į Spitaką, buvusį prie pat žemės drebėjimo epicentro. O ten – Dievuli mano, anei vieno išlikusio namo…
Ėjau gatve pro ištisą laužyną, staiga išvydau pažįstamą. Gabus jaunas rašytojas ir žurnalistas Šahmuradianas apsivilkęs kombinezonu, visas pilkas nuo dulkių, rausė laužtuvu griuvėsius. Pasirodo, padeda ieškoti žuvusių draugo vaikų kūnelių. Padavė ranką – šalta kaip ledas. Kalbos nebuvo, jis atrodė tiesiog sustingęs, persmelktas siaubo ir skausmo.
Nuėjau toliau, girdžiu –kažkas bene lietuviškai šneka. Už posūkio bestovįs autobusas, atvežęs mūsų gelbėtojų būrį. Tarp jų žiūriu – ir mano vyras besąs. Sakau: „O kaip mūsų vaikai?“ – atsako: „Mergaitės jau didelės, ir tavo draugės žadėjo pagloboti“. Supratau, kad jis negalėjo likti namie – visai netoli, Diližano mieste gyveno jo motina, broliai (netrukus įsitikinau, kad Diližanas pajuto smūgį, bet daug silpnesnį, niekas nežuvo, tiktai kai kur suskilo sienos). Atvyko nemaža grupė gyvenančių Lietuvoje armėnų, pasiryžusių padėti gimtinei bėdoje. Stebėjau, kaip mūsiškiai gelbėtojai įsikūrė – statė palapines, tvarkėsi. Visai šalia buvo estų palapinės ir netoliese darbavosi prancūzai su protingais šunimis. Vienas pribėgo prie manęs, apžiūrėjo, leidosi paglostomas ir „patikrinęs“ nurisnojo pas saviškius.
Su lietuvių gelbėtojų mašinėle grįžau į Jerevaną. Vakare peržvelgiau laikraščius. „Izvestijos“ rašė, kad pabaltijiečiai kartu mitingavo, triukšmavo, o va dabar, kai reikia padėti, jų nesimato. Ir kaip nesupyksi – žinojau, kad latvių medikai jau kelios dienos darbuojasi Leninakane, atkeliavo pirmieji mūsų humanitarinės pagalbos kroviniai, ką tik sutikau mūsiškius gelbėtojus, estai atvykę dar diena anksčiau, organizuotai atvažiuoja mūsų statybininkai su statybos medžiagom…
Kitą dieną pavyko nusigauti į Leninakaną. Ten, kitaip negu Spitake, kur-ne-kur dar buvo išlikę pastatai, kad ir suskilusiom sienom. Tai daugiausia privatūs namai. Nedidukė Dievo Motinos bažnyčia beveik sveika, tik du dekoratyviniai bokšteliai nulūžę, o štai didžiosios Išganytojo katedros nugriuvusi didžioji dalis. Vietiniai sako, kad griuvo ta katedros pusė, kuri buvo restauruota, o senesnioji išliko.
Žemės drebėjimo metu žuvo labai daug vaikų, buvusių mokyklose ir darželiuose, sugriuvusios gamyklos užkrito ant darbininkų, sugriuvo ligoninės, žuvo ir ligoniai, ir du trečdaliai medikų. Nuvirtę monolitiniai daugiaaukščiai tapo spąstais, nes iš jų negalintys išbėgti žmonės dėl sprogusio dujotiekio sudegė gyvi… Ir visur aplinkui – griuvėsiai griuvėsiai, o prie jų – pajuodę iš skausmo ir nemigos žmonės, ieškantys artimųjų kūnų ar laukiantys, kol juos ištrauks iš po lūžusių ar tiesiog subyrėjusių blokų. Kur pažvelgsi – krūvos paskubom sukaltų karstų, laukiantys mirusiųjų, ištrauktų iš po griuvėsių…
Detalės, smygsančios atmintyje: vaiko žaislas tarp iš nugriuvusio namo pabirusių daiktų, šalia namo griuvėsių – prie sveikutėlės būdos ant ilgos grandinės – sulysęs šuo, naujas dailus moteriškas batelis, įstrigęs tarp sutrupėjusių betono plokščių, ant nugriuvusio namo vienintelės išlikusios sienos trečiame aukšte kabantis puošnus kilimas, baltutėlė pagalvė purvyne ant šaligatvio – visi ją rūpestingai apeina. Viename kieme pamačiau nemažą šūsnį knygų, išbirusių iš sugriuvusio namo. Pakėliau keletą – poezija, klasikiniai romanai. Ir monografija „Leninas“, išleista Stalino valdžios metais. Keletą knygų pasiėmiau, nuvaliau purvą. Savininkų nelikę, nėra ko atsiklausti…
Purvinas sniegas, tęžtantis po kojomis, prie laužynų – šiokios tokios palapinės. Jose būriuojasi ištisos šeimos. Paprastai – nepilnos, kažkas žuvo. Jie laukia, kol atkas jų mirusiuosius. Daugiausia – vyrai. Jie patys daug ko negali – suskeldėję sunkūs betono blokai, be technikos jų neatkelsi, reikalingi kranai, o jų trūksta.
Moteris ir vaikus, senukus, ligonius, sužeistuosius valdiškos institucijos surenka ir išveža į Jerevaną, į laikiną prieglobstį. Daugiausia tai – mokyklų sporto salės, klubai ir panašios įstaigos. Lankiausi jose – ant grindų sukloti čiužiniai, ant jų glaudžiasi moterys su vaikais. Matau motiną su visai mažu kūdikiu. Sako – išvežė į gimdymo namus, paskui nebuvo kur – vėl čia atgabeno. Higienos požiūriu sąlygos baisios, ypač, kad Jerevane daug kur ne visą parą tiekiamas vanduo, jo trūksta. Trūksta visko, nors ir stengiamasi bent minimaliai aprūpinti maistu, medikamentais, šiltais drabužiais, nes plaukia kroviniai iš viso pasaulio, bet nukentėjusiųjų baisiai daug – oficialiais duomenimis be pastogės liko 514 000 žmonių.
Aš nutariau užsiimti vien tik pagalbos reikalais, kaip man, komisijos narei, ir priklausė. Palaikiau ryšį telefonu su Lietuva – skambinau Sąjūdžiui ir valdiškajai komisijai, tikslinausi, kur ir kokia pagalba teikiama. Komisijos atstovas man vėl pakartojo, kad galime priimti apie tūkstantį žmonių – vaikus su motinom ir mokytojais. Sąjūdžio žmonėms (daugiausia bendravau su Andrium Kubilium, paprastai jis tuo metu atsiliepdavo Sąjūdžio būstinėje) kartojau, kad niekur, į jokį fondą ar sąskaitą nepervestų surinktų lėšų (Vilniaus ir kitų miestų gatvėse stovėjo dėžės su užrašu „Armėnijai“ ir žmonės ten primetė nemažai pinigų). Sakiau, atvyks visko netekę benamiai ir nors truputis grynųjų bus jiems paspirtis. O dėl to atvykimo kažkodėl nieko negalėjau išsiaiškinti.
lzdraugija.lt
