Laikraščio „Trakų žemė“ savininkas ir vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius./D. Buinickaitės nuotr.
Pokalbis su Trakų rajono laikraščio „Trakų žemė“ savininku ir vyriausiuoju redaktoriumi Juozu VERCINKEVIČIUMI – jo namuose ir redakcijoje Trakuose, Naujasodyje (Trakuose jis gyvena ir dirba 62 metus).
Kažkada vyriausiu ir ilgiausiai televizijoje dirbančiu žurnalistu buvo pripažintas Algimantas Čekuolis. O Jūs nebandėte domėtis, ar pretenduojate į kokį nors rekordą?
Dar negalvojau, „Trakų žemėje“ ir „Vorutos“ redakcijose visada darbymetis, ir čia tikrai seniai dirbu („Vorutos“ redakcijoje – nuo 1989 m.), todėl nėra laiko lyginti, ieškoti ar kažką panašaus daryti. Trakuose tikrai esu senbuvis, o mano bendraamžių kasmet, deja, mažėja… Beje, „Trakų žemė“ – vienintelis Lietuvoje likęs Sąjūdžio įsteigtas rajono laikraštis…
Kalbant rimtai, kas ir kada Jus atvedė į žurnalistiką? Kodėl pasirinkote šią profesiją?
Dar mokydamasis Musninkų vidurinėje mokykloje (Širvintų r.) dalyvavau leidžiant literatų almanachą „Mūsų balsai“. Vėliau irgi vis norėjau patekti į žurnalistiką, tačiau tais laikais nebuvo lengva ir tik 1969 metais pradėjau dirbti Lietuvos radijo ir televizijos komiteto vietinių radijo laidų redaktoriumi Trakų rajone. Vėliau buvo ir „Galvės“ laikraštis, ir „Universiteto žurnalistas“, ir „Czerwony sztandar“ („Raudonoji vėliava“, lenkų k. dienraštis) ir vėl „Spartuolis“, vėliau pervadintas „Galvė“, kol 1989 m. pasirodė privatus, mano, arba kaip tada buvo įprasta vadinti, nepriklausomas pirmasis istorijos ir publicistikos laikraščio „Vorutos“ numeris. Dar tada V. Kudirkos gatvėje, „Spartuolio“ redakcijos patalpose, kur buvo leidžiamas ir rajono laikraštis „Spartuolis“, atspausdintas Trakų spaustuvėje (spaustuvės vedėjas Algis Markėnas).
Jūs esate ne tik žurnalistas, redaktorius, bet ir laikraščio „Trakų žemė“ savininkas bei žurnalo „Voruta“ steigėjas ir redaktorius, aukščiausios profesinės veiklos pripažinimą pelnęs Lietuvos žurnalistų draugijos Stasio Lozoraičio premijos laureatas. Tikriausia tai nutiko ne iš karto…
Viskas prasidėjo nuo Sąjūdžio. Tada visi norėjo leisti nepriklausomus laikraščius ir galvojo, kad pinigai byrės kaip iš gausybės rago. Deja, realybė buvo visai kitokia. Dauguma laikraščių bankrutavo, o „Voruta“ leidžiama ir šiandien, nes spausdino ir spausdina Lietuvos istorijos medžiagą iš patikimų autorių. Jau turime ir turinio analizes. Pvz., Neringa Gaidytė, dabar jau diplomatė, parašė diplominį darbą iš „Vorutos“ istorijos, yra rašyta ir apie „Trakų žemės“ istoriją (Virginija Jacinavičiūtė iš Elektrėnų). Žodžiu, ta mūsų periodikos istorija šiek tiek nagrinėta, bet toli gražu dar ne visa. Dar leidome mėnraštį „Kernavė“ (2001–2005) ir „Klevų alėja“ (2013) (dab. savininkė ir redaktorė Irma Stadalnykaitė), kuris yra Lentvario miesto internetinis dienraštis…
Su kokiais sunkumais teko susidurti tiek dirbant žurnalistinį darbą, tiek redaktoriaujant ir leidžiant laikraščius? Čia daugiau kalbu apie tuos laikus, kai ne visada viską buvo galima laisvai rašyti ir kalbėti…
Sovietų okupacijos laikais buvo politinė, valstybinė, partinė valdžios cenzūra, todėl ne apie viską buvo galima rašyti. Pavyzdžiui, valdžios cenzūra buvo įvairiems kariniams objektams, pavyzdžiui, tiltams, įmonėms, keliams. Apie tai nebuvo galima skelbti. Nebuvo galima rašyti apie trėmimus į Sibirą, tremtinius ir dar daugybę kitų dalykų. Buvo Glavlitas – oficialus valdžios cenzūros organas, kuris visiems leidiniams atsiųsdavo sąrašą objektų ir dalykų, įvykių, apie kuriuos buvo draudžiama skelbti. Taigi laikraščio redaktorius, kuris buvo atsakingas už laikraščio turinį, turėjo iš žurnalistų rankraščių šituos dalykus išbraukti. O jei ne, ateidavo skubus įspėjimas iš Glavlito, jog buvo pažeisti Glavlito reikalavimai ir taisyklės. Redaktorius buvo įspėjamas, o už daugybinius pažeidimus, t. y. tokius įspėjimus, atleidžiamas iš darbo. Beje, rajonų, miestų ir kitų leidinių redaktoriai buvo nomenklatūriniai kadrai, jų paskyrimai į darbą buvo tvirtinami LKP Centro komiteto biure bei vietos partinių rajonų ir miestų komitetų biuruose…
Trakų delegatai, iš kairės: R. Lankas, J. Vercinkevičius, D. Verbylienė, R. Survila Sąjūdžio suvažiavime 1988 m. spalio 23 d. Vilniuje./Liudo Verbliūgavičiaus nuotr.
Redaktoriau, Jūs leidžiate ne tik laikraštį ir žurnalą, bet esate išleidęs ir daug įvairių knygų. Kaip jos atsirado Jūsų gyvenime?
Knygos, kaip ir žmogaus gyvenimas, turi savo pradžią. Pirmiausia, pažintis su maldaknyge. Man, kaip ir kiekvienam kaimo vaikui, einant prie Pirmosios Komunijos, teko susidurti su Pirmosios Komunijos maldynėliu. Tai buvo pradžia. Pokario metais kaimyniniame Moliupės kaime buvo ištremti į Sibirą Stanislovas ir Bronislovas Vasiliauskai. Vieno iš jų, Stasio dukros Aldonos vyras, buvo Lietuvos kariuomenės leitenantas Leonas Trilupaitis (1915–1992), kuris buvo sukaupęs daug knygų ir atvežęs jas pas uošvius iš Kauno. Išvežę Vasiliauskus, skrebukai knygas išmetė į kiemą, į vieną didelę krūvą. Tada mūsų kaimo gyventojas Jonas Vilkevičius nuvažiavo su vaikais ir atsivežė į Vinkšnabraščio kaimą du vežimus knygų. Taigi, ne vienerius metus visi kaimo vaikai susirinkdavo į Vilkevičiaus trobą kaip į biblioteką ir vartydavo įvairius žurnalus – „Trimitas“, „Kardas“, Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“, įvairiausias knygas ir albumus. Ir tokiu būdu prasidėjo įdomi pažintis su knygų pasauliu, Lietuvos istorija.
Na, o konkrečiai, kaip Trakuose prasidėjo knygų leidyba? Vieną gražų rytą į mano butą Vytauto gatvėje pasibeldė pilietis ir sako, kad su manimi nori pasišnekėti kunigas Alfonsas Šatas. Turėjau išeiti į kiemą ir susipažinti su kunigu Alfonsu Šatu, kuris sėdėjo mašinoje ir prašė išleisti jo eilėraščių knygą. Nedetalizuojant visų leidybos dalykų, Trakų spaustuvėje buvo išleista jo poezijos knygelė ,,Širdin nukrito saulė“ (1992). Po to sekė Antano Patacko, garsaus disidento Algirdo Patacko tėvo, knyga „Kunigas Ambraziejus Jakavonis“ (1993). Ir taip toliau, iki mūsų dienų. Daugiausia išleista dr. Martyno Purvino knygų apie Mažąją Lietuvą. Paskutinioji jo knyga „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“ jau sumaketuota (768 psl.) ir turėtų būti išleista šiemet. Kitas mūsų ilgas darbas – tai yra knygos, skiriamos Vasario 16-osios akto signatarui Donatui Juozui Malinauskui, kurių autorius yra jo giminaitis Viktoras Jencius-Butautas. Jo knyga irgi jau yra surinkta, apie 600 psl., ir turėtų pasirodyti šiemet. Apie kitas, kurios yra redakcijos portfelyje, galbūt kalbėti netenka, nes knygas parašo dažniausiai vienas autorius, o išleisti jų reikia visos grupės darbuotojų – redaktoriai, korektoriai, dizaineriai, maketuotojai, vadybininkai ir t. t. Iš viso esame išleidę daugiau kaip 50 leidinių.
J. Vercinkevičius.
Ar mėgstate skaityti knygas? Jei taip, kokias?
Daugiausia skaitau tas, kurios yra su autografais, man asmeniškai dovanotos. Be to, dar privalau pagal savo pareigas perskaityti mūsų leidžiamų knygų rankraščius, o tai yra daug. Žodžiu, knygų skaitymas neatsiejamas nuo viso mano darbo ir gyvenimo.
Beje, Jūsų išleistos ir vis dar leidžiamos knygos, mano požiūriu, yra patriotinės, istorinės (kaip, beje, ir „Voruta“). Kodėl Jums taip svarbu jaunosioms kartoms palikti kuo daugiau išsamesnės informacijos apie Lietuvos praeitį?
Viskas prasideda nuo praeities, jeigu sakytume, nuo genealogijos. Juk yra garsus pasakymas, kad žmonės, nežinantys savo istorijos, yra maži vaikai. Todėl leidėjai stengiasi išleisti tokias knygas, kurios turėtų išliekamąją vertę, kurios galėtų būti ilgai skaitytojų skaitomos. Aš manau, kad mūsų „Vorutos“ leidyklos išleistos knygos apie Trakų praeitį, Trakų istoriją, pasitarnaus kitiems autoriams, kurie rašys apie Trakus, jų istoriją, jų gyventojus ir taip toliau. Dėl to tokias knygas ir leidžiame.
Kaip manote, ar šiuolaikiniam jaunimui svarbios Lietuvos, giminės genealogija, prigimtis, protėvių gyvenimas?
Žinoma, kad svarbios, važinėdami ir dirbdami užsieniuose, jauni lietuviai turi žinoti Lietuvos istoriją, savo giminės istoriją, savo miesto istoriją, be šito sunku būtų gyventi ir dirbti.
Grįžtant prie Jūsų žurnalistinės patirties, bendraujant su vyresnio amžiaus žmonėmis, bent jau man, visada labai įdomi jų patirtis, išgyvenimai. O žurnalistikoje jie būna ypač įdomūs. Prašau pasidalinti įsimintiniausiais savo profesinės veiklos įvykiais, galbūt – nuotykiais?
Jų yra labai daug ir atrinkti nėra paprasta. Pavyzdžiui, 1990 metais popierių „Vorutai“ vežėmės iš Lydos miesto Baltarusijoje. Žinoma, jokios valstybinės sienos nebuvo, bet staiga, vieną dieną, nuvažiavau į Lydą savo mašina, pasikroviau popieriaus ir grįždamas žiūriu, jog mane stabdo Baltarusijos pasieniečiai – atsirado valstybinė siena. Tai teko visokiais būdais aiškintis, o geriausias aiškinimas – įdėti į ranką pinigų pasieniečiams su uniformomis, kurie buvo ginkluoti Kalašnikovo automatais. Dar geriau – kadangi laikraštinio popieriaus nebuvo, važiavome jo pirkti už Leningrado į Kondopogos kombinatą, Karelijoje.
Nusivežėme dovanų – lietuviškų dešrų, mėsos konservų, „Palangos“ ir „Dainavos“ trauktinių – jos buvo populiarios Rusijoje. Ir prašėme 4–5 rulonų laikraštinio popieriaus. Atrodė viskas gerai, laimingai sugrįžome namo. Praeina pora savaičių – skambina mums ir atsiunčia sąskaitas faktūras iš Vilniaus geležinkelio stoties, kad mano vardu atsiųstas iš Kondopogos vienas vagonas laikraštinio popieriaus. Reikėjo mokėti apie 4 000 rublių. Nei pinigų, nei sandėlių mes neturėjom, neturėjom kur padėti, o reikėjo iškrauti. Ir tada gelbėjo mus Trakų Rajkoopsąjungos pirmininkas Gediminas Pažereckas, leidęs tą popierių sukrauti į universalinės parduotuvės rūsį, ten, kur dabar yra „Iki“ parduotuvė. Ten popierius išbuvo daugiau negu penkerius metus. Dėkojame jam.
Net neabejoju, jog būta situacijų, kai norėjosi tiesiog prasmegti…
Žinoma, pasakojimų ir pavyzdžių yra, galima būtų juos net sugrupuoti: tai būtų teismai, skundai, atsiprašymai, Žurnalistų etikos inspektorius įspėjimai… Pagaliau ir skaitytojai, kurie pateikia neginčijamą dokumentinę medžiagą, o ir pats kartais įsitikini, kad tavo draugai, kuriuos tu labai gerbi, prašo tavęs, rizikuoti spausdinant ne geriausios kokybės publikacijas, kurias po to reikia atitaisinėti, atsiprašinėti skaitytojų…
Manau, kiekvienas žurnalistas turi ir įdomiausią ar įsimintiniausią interviu, straipsnį. Koks kalbintas žmogus ar aprašytas įvykis Jums yra įstrigęs labiausia?
Tai būtų pirmasis Lietuvos kardinolas Vincentas Sladkevičius, kai 1988 metų rugpjūtį teko važinėti į Kaišiadoris ir imti iš jo interviu „Spartuolio“ laikraščiui. Tik monsinjoro Vytauto Pranciškaus Rūko ir prelato Jono Jonio dėka pavyko prie jo prieiti ir po to maloniai bendrauti. Taip dar Sovietų laikais, 1988 rugsėjį, „Spartuolyje“ atsirado mano interviu su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi. Vėliau tas interviu buvo įdėtas į „Vorutos“ leidyklos išleistą knygą „Kardinolas Vincentas Sladkevičius“ („Voruta“, Trakai 2014).
Redaktoriau, esu tikra, jog žurnalistiką ir jos raidą žinote labai gerai. Gal galėtumėte trumpai ją apžvelgti? Jūsų nuomone, ji tobulėjo, augo, o gal kaip tik – degradavo ir išsigimė?
Matote, dabar rašyti ir viešintis gali bet kas. Tam skirti socialiniai tinklai, internetas. Tačiau supratimas, kas yra viešas ir privatus rašymas, ne visiems duotas… Ir dėl to matome galybę kuriozų. Pasireikšti, išsakyti savo nuomonę nori daug kas, bet ją suformuluoti ne visiems pasiseka. Kitas, o gal ir pagrindinis dalykas, yra komanda, t. y. darbuotojai. Dabar redakcijoje dirba Stanislava Žuravska (buhalterė) ir Irma Stadalnykaitė (redaktorė) – daugiau kaip dešimtį metų, Aleksandras Adamkavičius (dizaineris maketuotojas) irgi dirba dešimtmetį, Rasa Jakubauskienė,„Trakų žemės“redaktorė, dabar pradėjo dirbti, Jolanta Zakarevičiūtė (irgi dešimtmetį – dabar viešųjų ryšių specialistė rajono bibliotekoje, tačiau redakcijoje vadovauja karaimikos projektams), redaktorė Edita Astraukienė tvarko Martyno Purvino knygų tekstus, daug mums padeda istorikė mokytoja Daiva Kerdokaitė Kazlauskė. bei mokytoja Aušra Girdziušienė
Ar ko nors pasigendate dabartinėje žurnalistikoje, lyginant su ankstesniais laikais?
Na, lyginimas būtų sąlyginis. Tačiau yra vienas esminis dalykas. Sovietų laikais žiniasklaida turėjo visą materialinį aprūpinimą. Ir jeigu įsidarbinai redakcijoje, tada atlyginimą visada gaudavai. O dabar absoliučiai viskas priešingai. Savininkas turi pats galvoti, iš kur tuos pinigus gauti, nes iš parašytų projektų atlyginimams neužtenka ir taip toliau. Situacija yra sunki. Juo labiau kai dabar keičiasi fondai.
Žvelgiant į Jūsų neblėstantį veiklumą, minčių ir idėjų gausą, puikius namus Naujasodyje, gausų fotoarchyvą, turtingą biblioteką ir periodikos archyvą, akivaizdu, jog turite dar daug tikslų ir planų ateičiai. Gal galite su „Trakų žemės“ skaitytojais jais pasidalinti?
Taip, turime visko ir daug… Toliau leisti „Trakų žemę“, „Vorutos“ žurnalą ir knygas. Šiuo atveju reikia atiduoti skolą Trakų rajono istorijai, todėl knygos, kurios ruošiamos ir rengiamos, yra susijusios su Trakų rajono istorija ir Trakų rajono gyventojais: Tado Mongirdo memuarai, parašyti mano prašymu, Kareivonių dvaro istorijos puslapiai, Martyno Purvino Mažosios Lietuvos istorijos ketvirtoji knyga, „Vorutos“ ir „Trakų žemės“ redakcijų darbuotojų publicistikos knygos ir t. t. Žodžiu, darbo daug ir ilsėtis nėra kada. Ačiū Jums, Rasa, už man parodytą pagarbą ir iniciatyvą, kuri įžengus į 84-uosius metus mane labai sujaudino, tuo pačiu įvertino mano kuklų pusės amžiaus darbą Trakuose. Dėkoju…
Gerbiamas Juozai, ačiū už pokalbį ir galimybę dirbti šalia Jūsų, mokytis iš savo srities profesionalo bei semtis neįkainojamos patirties.
Kalbėjosi Rasa JAKUBAUSKIENĖ
