Sąmokslo teorijos kuriamos ne tik apie Amerikos Rugsėjo 11-ąją, bet ir apie Lietuvos Sausio 13-ąją

 Beveik iškart  po 1991 m.  sausio 13-osios žudynių buvo išspausdinta liudininkų prisiminimų knyga.  Daugiau nei 500 žmonių papasakojo, ką matė, girdėjo, sovietų  kulkų, automatų buožių ir šarvuočių vikšrų sužalotais savo kūnais  pajuto  agresorių kariuomenei Vilniuje puolant Lietuvos televizijos ir radijo pastatus. Vieni liudijimai dalykiški, trumpi, kiti – su daugybe smulkmenų, poetinių nukrypimų,  lyrinių pasakojimų apie praregėjusius, apsiverkusius arba atvirkščiai – nuožmius, girtus, nuo narkotikų apsvaigusius sovietų kareivius. Tačiau dabar, po 22 metų,  girdime  visai  kitokius liudijimus, ir ne tik iš prorusiškos partijos vadovo lūpų – keli pensininkai, namų šeimininkės ir net vienas buvęs Vidaus reikalų ministerijos pareigūnas tvirtina, kad sovietų kareiviai buvo taikdariai, o  į minią  prie TV bokšto šaudė  „Sąjūdžio smogikai”.   

„Kai kuriems žmonėms buvo labai nejauku, kad Sausio 13-ąją jie  nestovėjo  ten, kur  kvietė nepriklausomos Lietuvos valdžia. Baimindamiesi visuomenės paniekos,  jie stengėsi  bent patys sau „perrašyti istoriją”, susitapatinti su tikraisiais Nepriklausomybės didvyriais”, –  „Ūkininko patarėjui” teigė psichologas Raimundas Alekna. „Nereikalaukite, kad TV bokšto, Lietuvos parlamento gynėjų atsiminimai apie  Sausio 13-ąją  po tiek  metų būtų  chirurgiškai tikslūs, chronologiški  kaip dokumentinis filmas, jeigu net valstybės institucijos, privalančios deramai  paminėti  istorines datas, jas pramiega!” – redakcijai tvirtino Sausio 13-osios nukentėjusiųjų draugijos valdybos pirmininkas  Petras Arnoldas Barysas. 

LR Seimo archyvo nuotrauka. 1991 m. sausio 8-oji: Civiliškai perrengti sovietų kareiviai ir jedinstvininkai puola Lietuvos parlamentą.

Netekus privilegijų ima vaidentis

 „Praeities patirtis vieniems gali būti skausminga, kitiems –  ilgesinga.  Vienaip prabėgusius metus prisimena kovojusieji su sovietų valdžia ir dėl to nukentėjusieji, kitaip – netekusieji privilegijų pasikeitus santvarkoms. Pastariesiems jau liguistai ima atrodyti, kad  ir  Lietuvos Sąjūdis nebuvo savaime suprantamas pavergtos tautos siekis išsilaisvinti, o  kažkoks  pasaulinis masonų, Amerikos, Izraelio žvalgybų sąmokslas,  paniekinęs „tikrąją” liaudies valią  ir  sugriovęs  gražų sovietinį tautų draugystės,  socialinės lygiavos rojų”, –  „Ūkininko patarėjui” sakė  psichoterapeutas R. Alekna, paprašytas    paaiškinti, kodėl po tragedijų, smarkiai sukrėtusių visuomenę, neišvengiamai atsiranda juodųjų metraštininkų ir  nebūtinai  jie visi būna pasamdyti ar papirkti.

Prasta Lietuvos saugumiečių uoslė

Sausio 13-osios nukentėjusiųjų draugijos vadovas fotožurnalistas   P. A. Barysas  labiau stebisi ne Sausio 13-osios agresijos  perrašinėtojų kėslais, o Lietuvos valdžios laikysena. „Kremlius mus puolė, norėjo sunaikinti, todėl, kaip ir kiekvienas pralaimėjęs agresorius, stengiasi istoriją aiškinti taip, kaip jam patogiau. Tai būdinga ne tik  Rusijos santykiams su Lietuva.  Ir apie Amerikos Rugsėjo 11-ąją kuriamos sąmokslo teorijos.  Bet kodėl mūsų teisėsauga  tūpčioja, leidžia vienam veikėjui įžūliai meluoti ir atsipirkti simboliškomis bausmėmis, nors sovietinės agresijos liudininkai dar neišmirę ir nepaneigiamais įrodymais gali į miltus sumalti visas socialistų frontininkų  „prielaidas bei logines išvadas”? Ką veikė  Lietuvos specialiosios tarnybos?! Juk Sausio 13-osios klastotojai ne vakar gimę ir ne per tris dienas sugalvojo  „snaiperius ant stogų”. Mūsų Valstybės saugumo departamentas iš anksto privalėjo žinoti, ką istorijos falsifikuotojai planuoja ir kokiu oru kvėpuoja!” –  „Ūkininko patarėjui” karštai kalbėjo P. A. Barysas.

 Ieško smegenų be vingių

 Anot R. Aleknos, sąmokslų teorijų autoriai paprastai ieško jaunų klausytojų, kurie  dėl savo amžiaus negalėjo matyti  istorinių virsmų. „Į išplautas nesubrendusios  auditorijos smegenis  lengviau sukišti iškraipytus istorinius faktus.  Kaip sovietiniais laikais. Juk  daugelis totalitarinės Sovietų Sąjungos piliečių, gyvenusių ankštuose komunaliniuose butuose su bendromis virtuvėmis,  taip ir mirė  gailėdamiesi „kapitalo vergų, beteisių Amerikos darbininkų”, šventai įsitikinę, kad  SSRS  yra labiausiai išsivysčiusi, pati demokratiškiausia  pasaulio šalis.  Ir tik  šių Kremliaus ideologijos  apkvailintų žmonių vaikai, vaikaičiai  sugriuvus Sovietų Sąjungai, išslaptinus kompartijos archyvus sužinojo apie Katynėje, Červenėje  NKVD nužudytus  belaisvius lenkų ir lietuvių karininkus, Kremliaus sąmoningai sukeltą badą Ukrainoje, viduramžiškas patyčias iš nukautų Lietuvos partizanų turgaus aikštėse”, – teigė R. Alekna.

 Įtartini lyriniai nukrypimai

 Skaitant net ir oficialius Sausio 13-osios liudijimus krenta į akis, kad vieni jų dalykiški, trumpi, kiti – su daugybe neįtikėtinų smulkmenų, poetinių nukrypimų,  lyrinių pasakojimų apie praregėjusius, apsiverkusius arba atvirkščiai – nuožmius, girtus, nuo narkotikų apsvaigusius sovietų kareivius, todėl norom nenorom kyla įtarimų, ar tie  liudijimai patikimi. Prabėgus šiek tiek  daugiau laiko nuo sovietinės agresijos paaiškėjo, kad kai kurie liudininkai melavo apie savo tariamus sužeidimus  per Sausio 13-ąją, iš tiesų  net nebuvo prie pastatų, kuriuos puolė sovietai.

Provokatoriai juodais kaklaraiščiais

Išaušus 1991 m. sausio 13-ajai, kai Vilnius gedėjo Loretos Asanavičiūtės ir kitų žuvusių Lietuvos patriotų, Kauno radijas, kurio sovietai tąkart nenutildė,  transliavo pokalbį su kitokiu  „didvyriu”, kažkokiu Algimantu Savickiu, „ką tik sužeistu  prie Kauno telefono stoties Taikos prospekte”. Tiesiai iš ligoninės į radijo studiją atšlubavęs sutvarstytas  „herojus” papasakojo: „Daug suėjo žmonių, ir aš atėjau dėl Lietuvos kovoti… Pasirodė kažkokie civiliais drabužiais apsirengę vyrai ir sako man: „Eik iš čia!” Aš nepaklausiau. Maža mergaitė man pasakė: „Žiūrėk, iš tavo kojos bėga kraujas”. Žinau, kuo šovė, pats buvau desantininkas. Begarsiu pistoletu. Mane nuvežė į ligoninę, ištraukė dvi gilzes”. Radijo korespondentės paprašytas  apibūdinti „provokatorius“,  A. Savickis noriai nupasakojo užpuolikų išvaizdą: „Jie visi kaklaraiščius nešioja. Jų buvo dvylika. Įsidėmėkite: su juodais kaklaraiščiais…” (Svarbiausią „priešų” aprangos dalį A. Savickis kažkodėl pavadino retu vokišku žodžiu  „schlips”, nors  patys vokiečiai kaklaraištį dažniau vadina „krawatte”).

 Barono Miunchauzeno  pasekėjai

 „Kai kuriems žmonėms buvo labai nejauku, kad Sausio 13-ąją  jie  neatsistojo  ten, kur  kvietė nepriklausomos Lietuvos valdžia. Baimindamiesi kaimynų, artimųjų, giminaičių paniekos,  jie stengėsi  bent patys sau „perrašyti istoriją”, susitapatinti su tikraisiais Nepriklausomybės didvyriais. Tai labai žmogiška. Tačiau tokiais būdais bandydami išpirkti kaltę dėl dvasinio silpnumo, tik dar labiau susipainiodavo,  pajusdavo stipresnius sąžinės priekaištus, jeigu, neduok Dieve, melas paaiškėdavo”, –  samprotavo psichologas R. Alekna, „Ūkininko patarėjui” pasiteiravus, kodėl visados atsiranda žmonių, kurie, nebūdami to nusipelnę, nori   pasigirti visuomenei, išgarsėti savo išgalvotais žygdarbiais lemtingomis valstybei, tautai dienomis.

 Ne visi turi kariauti

 P. A. Barysui tokie atvejai primena  eismo nelaimes, kai automobilių avarijos  kaltininkas atsiveda  penkis  tariamus „liudininkus”, norėdamas  įrodyti, kad yra niekuo dėtas. „Vieninteliai teisingi, iš širdies, sielos gelmių  plaukę  liudijimai – tai tie, kuriuos Generalinė prokuratūra surinko, surašė iškart po Sausio 13-osios”, – tikino fotožurnalistikos veteranas P. A. Barysas. Anot R. Aleknos, norėdami atrodyti šaunesni, kai kurie žmonės linkę pagražinti ir paprastas žvejybos, medžioklės istorijas. „Bet  kam ta vaidyba?  Juk po Sausio 13-osios buvo galima kartu su kitais kloti valstybės pamatus. Nebūtinai visi turi kariauti. Kažkam  po karo reikia  ir kurti, statyti”, – neabejoja buvęs sveikatos apsaugos ministras (1999-2000 metais) R. Alekna.

Tik diena iš kalendoriaus lapelio

 „Nereikalaukite, kad TV bokšto, parlamento gynėjų atsiminimai apie  Sausio 13-ąją būtų  chirurgiškai tikslūs, chronologiški  kaip dokumentinis filmas.  Žmonių atmintis ribota. Praėjo 22 metai.  Daug laiko dulkių nusėdo. Kiti reiškiniai ir įvykiai  per tą laiką nuolat kaustė dėmesį. Ko jūs norite iš paprastų laisvės gynėjų, jeigu net valstybės institucijos, privalančios  rūpintis atmintinomis datomis, jas pramiega! Ministerijose dirba žmonių, kurie net nežino, kas yra Sausio 13-oji. Jiems tai viso labo tik diena iš kalendoriaus lapelio”, – įrodinėjo  Sausio 13-osios nukentėjusiųjų draugijos pirmininkas P. A. Barysas.

Didvyriai penkias minutes ilgiau būna drąsesni

 Nuo pat  1992-ųjų  smarkiai ginčijamasi, ar reikėjo   Sausio 13-osios atminimo medalio – lietuviams ir užsieniečiams, taip pat asmenims be pilietybės valstybinių švenčių progomis dažniausiai užkabinamo apdovanojimo. Šis medalis kaip medus muses viliojo apsimetėlius.  O tikrieji didvyriai visada būna kuklūs. Anot amerikiečių filosofo ir poeto  Ralfo Valdo Emersono (Ralph Waldo  Emerson), „didvyriai niekuo nesiskiria nuo kitų žmonių, tik penkias minutes ilgiau būna drąsesni”.

„Žmonių pastangas, pasiaukojimą  reikia įvertinti. Juk  didžioji visuomenės dalis galėjo naudotis Nepriklausomybės atvertomis galimybėmis tik dėl to, kad kai kas rizikavo gyvybėmis, per laisvės kovas neteko sveikatos ar  brangiausių žmonių, artimųjų. Todėl nematau nieko blogo, jeigu Sausio 13-osios barikadų kovotojams Prezidentūroje iškilmingai įteikiami medaliai. Baigiasi karai, pagerbiami nugalėtojai”, – pabrėžė psichoanalizės specialistas R. Alekna.

 Viršininkams nepatinka pavaldinių medaliai

 P. A. Barysas priminė, kad Sausio 13-osios atminimo medaliai, kuriais jau apdovanota apie  4 tūkst. žmonių, tebeįteikinėjami. „Yra daug užmirštų  „tyliųjų drąsuolių”. Atsimenu,  kaip 1991 m. sausį atvažiavusi vidukliečių  delegacija  vaišino TV bokšto sargus kaimiška duona, dešromis, kumpiais. Viduklės gyventojai, tiekę maistą mūsų savanoriams, savotiški Sausio 13-osios laisvės kovos intendantai,  atminimo  medalių negavo…  Nemažai tuomečių policininkų (milicininkų), vos spėjusių  sovietinį herbą ant savo rusiškų  uniforminių kepurių ir milinių pakeisti Vyčiu,  gelbėjo labai jaunus, karštus patriotus, perspėdavo nelįsti ten, kur pernelyg pavojinga. Mažai kas iš tų buvusių  milicininkų apdovanoti. O Vidaus reikalų ministerija atsakė: kursim savo medalį, mums šito nereikia… Tai tiesiog sena, suplėkusi biurokratinė mąstysena: kaip čia aš liksiu neapdovanotas, o mano pavaldinys gaus ordiną?! Todėl administracijos šulai  ir nesiunčia  Prezidentūros ordinų kancleriui  buvusių milicininkų,  1991 m. sausio 13-ąją neperbėgusių pas priešą, bet saugojusių Lietuvos Respubliką, sąrašų”, – piktinosi  Sausio 13-osios atminimo  ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliais, Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi apdovanotas P. A. Barysas.

Arnoldas Aleksandravičius