Reginos Jasukaitienės novelėje „Pusryčiai po liepomis“ (nesvarbu – esė ar novelėje) iškart atsiskleidžia ta būsena, nuotaika, ramus, kartais užgautas drovaus liūdesiuko žvelgimas į pasaulį ir save, tikslus detalių įvardijimas ir poetinis švytėjimas, – tai išlieka visoje jos kūryboje. Net publicistiniai etiudai („Superku laiką“, „Prieskonis prie atostogų“, „Pasivaikščiojimas po Isos slėnį“, „Žoliautoja“ ir kt.) persmelkti atpažinimo džiaugsmo ir netikėtų atradimų nuostabos, be kurių apskritai neįmanoma ne tik kūryba, bet ir gyvenimo paslapčių blykstelėjimai.

Šiandieninis mūsų gyvenimas vis agresyviau diktuoja būtinybę tenkintis, regis, kasdieninę egzistenciją palaikančiais ryšiais: vaikų ir tėvų santykiai, vyro ir moters bendravimas, žmogaus ir jo namų vieta pasaulyje, gimtinės „pasaulio žmogaus“ supriešinimas… Visa tai – žmogus ir jo aplinka, pasirinkimas tarp atradimų ir praradimų – atrodo, gali keistis vietomis, turėti vertybių statusą ar neturėti, sukelti ilgesį ar pasipiktinimą išdavystėmis ar nejautrumu – laikina ir nesvarbu. Kalte kalantis gyvenimo ritmas, akimirksniu ar pragmatiškam sandėriui lyg voratinklis blykstelėjęs ryšys palieka sąmonėje (ir sieloje) pavojingiausią užkratą: viską galima nesunkiai, be didesnės įtampos ir svarstymų pakeisti, sukeisti, palikti, užmiršti…

Tačiau bet kuris žmogus yra vienintelis. Net angelas negali pakeisti. Net mirtis.

Ir gyvenimas yra vienintelis.

Šitas jutimas ir žinojimas persmelkia kiekvieną šios knygos puslapį. Į puodelį įkrenta peržydėjęs liepžiedis(…) lapelių mirgėjimo žaismėj teka akimirkos trapumas ir amžinybė vienukart („Pusryčiai po liepomis“).

Dievas norėtų, kad mes kiekvienas atrastume savąjį Liepsnojantį krūmą ir prieitume prie jo nusiavę apavą – savo pasipūtėlišką išdidumą ir tariamą visažinystę palikę stebuklo prieigose. Stebėdami. Nustebę. Ir vėl iš naujo klausdami. („Liepsnojančio krūmo stebuklas“).

Man reikia trobelės ant Atlanto uolos… Kur potvyniai aptaško langus, o atoslūgiai atidengia suskirdusias uolas. Kur akistatos su savimi neužstoja nei daiktai, nei žmonės. Įsupti į laiką, kuris tarsi sustoja, ir į erdvę, kuri niekuo tavęs nepridengia nuo būties ir nebūties ribos – baugu… („Trobelė ant pasaulio krašto“).

„(…) regiu ne siela, o protu… Dar kartą pakeliu galvą. Ten, kur velionio rankos. Jas jau spėjo pridengti balta nosinaitė ir perjuosti rožiniu – atgailos – atleidimo – susitaikymo ženklu? Dabar jau paruoštas susitikimui su savo gentainiais – išėjusiais ir gyvaisiais, atleidusiais ir atleistaisiais… Miręs bomžas jau nėra bomžas, mirtis jį kilsteli kankinystės link: tėra visuomenės auka, pasirinkusi gyvenimo užribį. Savo noru. Kaip ir kankinys, pasirinkęs nemeilę, neturtą, vienišystę ir kančią. Nesavą gyvenimą. Ir nesavą mirtį“ („Sušalęs paukštis“).

Šitos citatos galėtų būti R.Jasukaitienės knygos (esė ar novelių) viršūnėmis, nuo kurių skaitytojas įžvelgtų, kas vis dėlto lieka kasdienybės sąnašomis užklotu žinojimu ir jutimu. Tik palieti juos – ir tvyksteli tavyje vis dar budintys pasergėjimai, priminimai, tiesos, kurios tarytum burtažodžiai suskaldo suakmenėjusius kasdienybės skliautus ir praregi suprasdamas svarbiausius tikslus ir prasmes, savąjį vienpusiškumą ar egoistinį užsisklendimą.

Netikėtumas – šios knygos puslapiuose visa tai surasti per, regis, paprastus siužetus, ant pjedestalų neužkeltus žmones, personažų ir autorės mintis, kurios patvirtindavo mano įsitikinimus. Arba paneigdavo.

Pavyzdžiui, šios knygos erdvė, persmelkta žmogiškojo švytėjimo ir priminimo, kas atsitinka, išnykus šviesai, gelbstinčiai nuo klastingos viendienystės svaigulio. Toje erdvėje buvo netikėta atrasti („Sušalęs paukštis“) priminimą: gyventi kitų atmintyje – gyventi atsisukus amžinybėn.

Savo ieškojimuose buvau prie šitos vilties prisilietęs, tačiau jinai greitai sutrupėjo, atsimušus į skaudžią gyvenimo patirtį, kurioje į amžinybę atsisukdavo tik išrinktieji su išrintųjų atmintimis.

Reginos Jasukaitienės personažai teigdami, kad kiekviename žmoguje slypi (ir budi) visa žmonijos patirtis, įveikusi milijonais metų ir milijardais būsimų matuojamą kelią iki mūsų – kiekvieno – gyvenimo, veda mus į kitą žinojimą.

Neišsenkantis žinojimas, neišsemiamas, keliantis nuostabą ir stiprinantis viltį, kad net klystantys nebus išduoti tamsai. Ir netikėtai atpažįstami žmonės, kurie savo gyvenimais ir darbais per milijonus metų veržėsi iki mūsų – pasitikėti mūsų suvokimu, kas vis dėlto esame ir kodėl mums užginta likti vien dulkėmis.

Reginos Jasukaitienės novelių – esė erdvė plati: nuo Antikos pasaulio iki Kubilnyčios raisto, nuo Kleopatros iki Gintarės, kurios noras elektroniniame pašte („Noriu su tavimi draugauti“) pavirsta skvarbios savistabos gūsiu. Ir įspūdžių erdvė neaprėpiama, kaip ir minčių, kurios neslegia, neprieštarauja, nesmerkia – tiktai žvelgia viską talpinančiomis vaiko akimis, tyliai klausinėja – savęs, artimo, nežinomybės – apie viską. Net apie kasdienybės ribas ir dilgsintį norą peržengti jas tikint, jog tenai netūnos nežinomybė, kurioje slypi grasa.

Klausimai tiktai sau – jų novelėse – esė apstu. Jie nežeidžia, nepažemina, nepriverčia skaudžiai nusivilti savimi, praradusiu gebėjimą džiaugtis, sakysim, žvaigždėmis, pradarius duris į vakaro tamsmėlę tamsą („Ryškios, šviesios, tarytum rasotos“). Arba suvokusiam, kad skubėdamas praradai (praėjai) patį šviesiausią, tau skirtą, gyvenimo dosnumą. Arba per skausmą („Gerai, kad žmogui kartais skauda“) supratusiam: palaiminti tie, kurie tau dovanojo sotų ir ramų gyvenimą, bet tūkstantį kartų švenčiau lai būna palaiminti tie, kurie tau dovanojo ne tik gyvenimą, bet ir nuolatos gyvą, gebančią užkrėsti ieškančiojo prasmės nerimu ir tuo pačiu mokančią nuraminti dvasią. Su ja, su šita nuolat būdraujančia dvasia, neatskiriama yra toji paslaptingoji mūsų laisva valia.

Perskaitęs Reginos Jasukaitienės knygą, sugrįžau prie novelės „Mamos blynai“. Fabula paprasta. Kažkas (kojos ar širdis) atveda į Mamos namus. Žiedais apklėsta gegužės pabaiga ir Mamos darželis. Kepami blynai, Mamos virpančios rankos, Mamos pasaulio jaukumas, grįžtantis vaikystės regėjimas – tėvo pirkti paveikslai, aliuminiai šaukštai, nublukę našlaičių žiedai Mamos siuvinėtose staltiesėlėse… Ir vaikystės dvasios gaubiamas laimės pojūtis, dalinimasis jaukumu ir ramybe. Atsisveikinimas – kas ir su kuo?

Skubantis gyvenimas su savo skubančiu laiku.

Neskubantis gyvenimas su aplenkiančiu laiku.

Yra atvejų, kada laisva valia nuleidžia rankas ir nuolankiai priima viską, kas ošia, skrenda, sruvena pro šalį.

Ji neišduoda mūsų – ji susitaiko su mūsų likimu. Tada laisva valia, kaip ir mes, jaučiasi vieniša ir nelaiminga.

Pagaliau, užvertę paskutinį knygos lapą, pradedame suprasti, kad mokėjimas gyventi – tai tikėti tuo tyru šviesumu savyje ir niekados jo neužmiršti, neišduoti vardan akimirksnio laimės ar sėkmės. Gebėjimas gyventi – tai gebėjimas atskirti tikrumą nuo netikrumo (apgaulės ar melo). Tikrumas niekados nešvyti vaivorykštėmis. Jis santūrus ir kuklus, todėl kartais atrodo, kad nelemia gyvenimo turinio ir prasmės. Prarastas tikrumo jutimas gali ilgai glūdėti sieloje, kol vienąkart – dažniausiai per tragiškus išgyvenimus – tvyksteli nelyg krintanti žvaigždė atverdama, kas gali išgelbėti arba kas gali būti prarasta amžinai. Pasilieka sausgėla, kurią galima numaldyti žaidimais gyvenimu, bet galima per skausmą ir suprasti, kad būtina įspėti kitus – visa savo patirtimi, visu savo sopuliu. Beje, būtina prisiminti dar dvi knygos aukštumas.

Akmenys, kaip ir žmonės, dūsta be savo kranto.

Niekur taip nekvepia žemė kaip Lietuvoj.

Robertas KETURAKIS