Vieni kūrybiniai jubiliejai primena potvynius, kurie įsiūbuoja visą kūriniją, prasismelkia į giliausius dvasinius klodus ir dar ilgai maitina atoslūgiuose dygstančią, augančią bei vešinčią mintį. Kiti, lyg maži šaltinėliai, nuolat maitina didžiąsias upes, patys lyg ir likdami nepastebėti, o vis dėlto žūtbūtinai reikalingi.

Būna ir jubiliejų, viliojančių išplaukti į atvirą jūrą, pasigalynėti su šėlstančia stichija, kad ką nors naujo atrastum savyje. Nuolatinis skatinimas ieškoti ir pažinti – didžiųjų kūrėjų dovana. Jiems tarsi ir nereikia ypatingų progų – jubiliejinių sukakčių, nes jie visada šalia mūsų, dvasinėmis gijomis susieti su kiekvieno tautiška (ir bendražmogiška) tapatybe. Be jų truputėlį būtume nebe lietuviai, truputį nebe savos tautos, savos istorijos žmonės.

Toks kūrėjas yra Kristijonas Donelaitis. Nuo pat pirmojo, Liudviko Rėzos 1818 m. sudaryto „Metų“ leidimo, K. Donelaičiui priklauso garbingiausia vieta mūsų literatūroje. Galima sakyti, kad nuo tada lietuvių kultūroje susidarė donelaitiškoji srovė.

1914 m., minint K. Donelaičio gimimo 200-ąsias metines, Vilniuje išėjo J. Šlapelio parengti klasiko raštai. Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje pasirodė dar bent keli K. Donelaičio kūrybos leidimai. Vienas labiau žinomų – „Metų“ leidimas su V. Jurkūno iliustracijomis – medžio raižiniais, kurie atspindėjo šio kūrinio buitiškąją fabulą. V. Jurkūno iliustracijos buvo be vargo suprantamos skaitytojui, be to, priimtinos ir to meto ideologijai: išryškinamas būrų skurdas, jų išnaudojimas, varginga buitis, sunkūs darbai… V. Jurkūno iliustracijos lengvai suvokiamos mokiniams, todėl lig šiol dedamos į vadovėlius ir chrestomatijas.

Tačiau dar anksčiau, minint K. Donelaičio mirties 150-ąsias metines, Vydūnas studijoje apie „Metus“ išryškino visai kitą kūrinio plotmę – „gyvąjį tikybiškumą“.

„Tikybiškas žmogus, – rašė Vydūnas, – mato visą gyvenimą, visa, kas vyksta platesniuose santykiuose ir skaistesnėje šviesoje. Jis gali tada ir tikrai vaizdingai pasireikšti, ir tuo kitus taip paveikti, kad juose sušvinta aiškesni ir giliau siekią regėjimai.“

Vydūno išsakytą filosofinę įžvalgą, kuri atskleidžia dvasinį – būtiškąjį „Metų“ klodą, prisiminiau analizuodama naujausią „Metų“ leidimą, šiemet parengtą „Kalendoriaus“ leidyklos ir skirtą K. Donelaičio gimimo 300-osioms metinėms. Leidinio sumanytojas ir redaktorius – Kazys Požėra, kūrinį iliustravo fotografijos meistrai Rimgaudas ir Dangirutė Maleckai.

Šiame leidime nerasite daiktiškųjų K. Donelaičio teksto ir iliustracijų autorių kuriamo pasaulio atitikmenų. Tik kur ne kur šmėkšteli detalė, virstanti simboliu, kreipiančiu skaitytojo mintį į „Metų“ pasaulio visumą arba jo sąrangą.

Tarp K. Donelaičio ir iliustracijų autorių kūrybos yra neabejotinas architektonikos panašumas. Knygos redaktorius sako, kad sklaidydamas Maleckų sukurtas menines fotografijas, kurias jie vadina fotografika, pajuto galingą vaizdo ir žodžio trauką, jų gaivalingą sąskambį. Tarp klasiko kūrinio, gimusio XVIII a., ir moderniosios fotografikos, kurioje realūs fragmentai paverčiami abstrakčiais vaizdiniais, juntamas giluminis ryšys, atskleidžiantis ne buitinį, o filosofinį kūrinio lygmenį.

R. Maleckas – lietuvių modernistinės fotografijos pradininkas, jau vadinamas lietuvių meninės fotografijos legenda. Jo abstrakcijos rėpia anapus „grynosios“ fotografijos ribų, o D. Maleckienės darbuose lengva įžvelgti simbolius.

Anot fotomenininko Romualdo Rakausko, „fotografija – tarsi atskira valstybėlė plačiajame fotomeno pasaulyje. Ištikimiausias jos ambasadorius R. Maleckas (…) sugeba ištraukti menu apšvitintą fotografiją, o protingųjų kompiuterių ištobulintos technologijos jo „fokusams“ atveria begalines erdves“. Nors R. Rakausko pastebėjimuose žymu ironijos atspalvio, negalima nepripažinti, kad fotomenininkas ne atkuria, o kuria regimąjį pasaulį.

Kokia K. Donelaičio „Metų“ ir Maleckų fotografijos sąveika? Kokias filosofines teksto tiesas išryškina iliustracijos?

Daugiaklodžio kūrinio ypatybė – interpretacijų gausumas. „Pavasario linksmybes“ simbolizuoja tirpstančio sniego – lyg drobulės – skiautelės, širdį primenantis gemalas, iš kurio kalasi sparnai, nes pasaulis ir vėl gimsta – atsiranda iš chaoso, o saulelei pašildžius pro žemės kiautą – išdūlėjusią drobulę – kalasi želmuo: „Tik palūkėkit, margi paukštyčiai tuo pasirodys (…). Ogi žąsyčiai iš kiaušinių veržiasi laukan.“ Visa, kas gyva, spurda, stiebiasi…

„Pavasario linksmybių“ užsklanda atliepia pradžiai: chaosas harmonizuojasi, išryškėja išbaigti pavidalai – pasaulis sukurtas (arba įkurtas), jo dermė suskamba lyg gyvybės simfonija: iš upės atspindžių mirgėjimo, iš žolės laiškų vilnijimo atpažįstame ir išgirstame amžinybės šnaresį…

Sklaidant naujausią „Metų“ leidimą neapleidžia jausmas, lyg vartytum seną metraštį ar žiūrinėtum archeologinius radinius, atsargiai liestum tai, kas liko iš materialaus K. Donelaičio pasaulio, – šukeles, sagtelę, koklio gabalėlį… (Prieš daugiau nei pora dešimtmečių su archeologu N. Kitkausku teko dalyvauti K. Donelaičio statytų Našlių namų kasinėjimuose.) Maleckų fotografika primena tokius archeologinius radinius, kurie priartina prie XVIII a. ir sukuria lytėjimo iliuziją…

„Žiemos rūpesčiai“ įrėminti savotišku „paskutinės vakarienės“ paveikslu: simetriškai atspausti, neryškūs, lyg per metų mirgėjimą matomi išblukę, aptrupėję žmonių siluetai; figūra rankų sparnais, tarsi spinduliais, apglėbia nebe stalą, o visą žemę, galbūt Laiką, galbūt Amžinybę. Saulelė leidžiasi, ateina šalčio – mirties metas. Šalčio raštus ant ežero langų primenanti fotografika sudaro įspūdingą žiemos užsklandą. K. Donelaitis „Metus“ baigia kreipimusi į dangiškąjį „tėtutį“: „Vislab bus niekai, ką veiksim, argi pradėsim, kad žegnojanti rankelė tavo negelbės (…). Ir tavo mislys neigi bedugniai mums pasirodo, kad mes kartais per giliai pasidrąsinę žiūrim.“

Nirdami į fotografijos meistrų iliustracijų gelmes galime ieškoti K. Donelaičio mintį patvirtinančių ženklų – simbolių: pieva su žolelių stiebais primena kryželius kapuose, tačiau kitame fotografikos darbe jau regime, netgi išgirstame užgimsiančio pasaulio simfoniją, kurioje išmintingai skamba tikėjimas dieviškuoju planu, jame glūdinčio gimimo (amžinybės) jėga…

Gyvybės ir mirties, chaoso ir dermės, saulės ir Dievo galia, tikėjimas ir pasitikėjimas pasaulio amžinatve, anot Vydūno, „gyvojo tikybiškumo“ idėjos skamba vartant Maleckų fotografika gausiai iliustruotą naujausią „Metų“ leidimą, skirtą brandžiam skaitytojui, norinčiam giliau suvokti K. Donelaičio pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą, atkuriamą pagal išlikusį donelaitišką žodį ir modernias iliustracijas, padidinančias poetinės minties tankį.

Šis „Metų“ leidimas, pareikalavęs ypatingo kruopštumo ir atidos, truko dvejus metus. Leidimo kalba atitinka akademinio leidimo kalbą, išlaikant pusiausvyrą, kad iliustracijos neužgožtų teksto. Kantrybė, kruopštumas ir meninė intuicija išlydė harmoningą aukštos prabos kūrinį.

Regina JASUKAITIENĖ

Kristijono Donelaičio „Metus“ iliustruoja daugiau kaip 100 Dangirutės ir Malecko kūrinių