Maskva ir Briuselis siekia priversti lietuvius gėdytis savo praeities

Prieš metus Lietuvos visuomenė piketavo, mitingavo ir degino gedulo žvakeles prie  Austrijos ambasados Vilniuje. Lietuvius labai  įskaudino ir papiktino tai, kad   nominali Lietuvos draugė ir sąjungininkė Austrija (abi šalys juk  priklauso tai pačiai ekonominei ir politinei bendrijai) paleido į laisvę  Lietuvos prokurorų prašymu sulaikytą buvusį KGB mirties eskadrono  „Alfa“, 1991 m. sausį Vilniuje nužudžiusio 14 žmonių,   vadą,   Rusijos atsargos pulkininką Michailą Golovatovą. Prieš kelias savaites pasaulio demokratijos tvirtovėje Vašingtone įtakinga, Amerikos prezidentų globojama žurnalistų asociacija maloningai suteikė spaudos konferencijų salę skandalingam veikėjui Algirdui Paleckiui, kuris tėvynėje  vadinamas  paprasčiausiu skaudžių Lietuvos istorijos puslapių  klastotoju, o Jungtinėse Valstijose buvo pristatomas kaip „valdžios persekiojamas  įžymus politikas, diplomatas ir žurnalistas, pasiaukojamai ginantis  nuomonių laisvę Lietuvoje ir visoje Rytų Europoje “.  Tylomis nusišluosčiusi tokių  ideologinių spjūvių pėdsakus nuo savo veido, Lietuvos valdžia pažadino komisiją, kuri dešimtmečiais skaičiuoja ir perskaičiuoja sovietų okupacijos žalą Lietuvai, kanceliarine kalba pasakoja Vakarams apie lietuvių tremtinių kančias Sibire. 

Filosofas Vytautas RADŽVILAS atsako į  Lietuvos žurnalistų draugijos Kauno skyriaus nario   Arnoldo ALEKSANDRAVIČIAUS klausimus, ar atvers  nuolatinės Kremliaus propagandos  apmulkintų  Vakarų lengvatikių  akis  Lietuvos Vyriausybės sumanyti,  anglų, prancūzų, vokiečių kalbomis išspausdinti leidiniai apie Maskvos nusikaltimus žmoniškumui Baltijos šalyse prieš 60-65 metus, jeigu Lietuva niekaip nepajėgia įrodyti  Europai  ir pasauliui  visiškai nesenų  Kremliaus piktadarybių,  kurias prisimena tūkstančiai liudininkų.

– Mūsų Vyriausybė  vis dar viliasi, kad  visa Europos Sąjunga  sutartinai, „vienu balsu“ pareikalaus  iš SSRS teisių ir pareigų  perėmėjos Rusijos atlyginti  Lietuvai sovietų okupacijos  žalą. Negi tikrai  nors kartą  į ES įkūrimo  sutartis įrašytos vertybės pasirodys stipresnės   už  nerašytus  Vakarų Europos įsipareigojimus Rusijai mainais už pigesnes dujas?..

– Įtakingos ir galingos jėgos anapus buvusios geležinės uždangos visiškai nenorėtų, kad  Vakarų visuomenės sužinotų tikrąją istorinę tiesą. ES „branduolio“ šalys ne tik skirsto Bendrijos biudžetą, bet  valdo ir dar vieną svarbų galios šaltinį: gali manipuliuoti žmonių sąmone (anot Nobelio literatūros premijos laureato Česlavo Milošo,   pavergia protus – red. past.).  Viena iš tokio manipuliavimo apraiškų –  iškarpyta, iškraipyta Europos Antrojo pasaulinio  karo bei pokario istorija primetama  ir toms  šalims, kurios į Vakarų geopolitinę erdvę pateko gana vėlai, tik po praėjusio amžiaus priešpaskutinio dešimtmečio „aksominių“ ir „dainuojančių“ revoliucijų.  Bene svarbiausias iš praeities paveldėtas  dabartinis  Vakarų tapatybės veiksnys, be abejo, yra kovos su nacionalsocialistine Vokietija ir apskritai su fašizmo ideologija vaizdinys. Neatsiejama šio ideologinio paveikslo dalis yra draugystė su Sovietų Sąjunga. Jeigu Vakarų visuomenė sužinotų daugelį tikrųjų  istorijos faktų ir suprastų, koks tai buvo „partneris“, toks idiliškas vaizdelis sudužtų arba gerokai nublanktų.  Vakarų Europos ir Amerikos vadovams kiltų rimtų politinių problemų –sunku būtų savo piliečiams paaiškinti dabartinius glaudžius Vakarų ryšius su Rusiją valdančiu Vladimiro Putino režimu. Jeigu laisvasis pasaulis įsisąmonintų  banalų dalyką, kad šiandienės Rusijos elitas – tiesioginis sovietų nomenklatūrininkų tradicijų perėmėjas ir tęsėjas, aišku, toliau draugauti su Kremliumi būtų gana keblu.

Vakarų nenoras sulyginti rusų bolševikų  ir  vokiečių nacionalsocialistų, stalinistų ir hitlerininkų   nusikaltimus sutampa su Europos Sąjungos galingųjų ketinimais sunaikinti naujųjų ES šalių (taip pat ir Lietuvos) savimonę ir tapatybę. Teisingiau, jų likučius.  Tos dar ne visai išnykusios lietuvių (ar  latvių, vengrų, čekų) tautinės ir valstybinės sąmonės apraiškos  trukdo  didžiosioms  Vakarų šalims sukurti vieningą Europos Supersąjungą, Jungtines Europos Valstijas. Siekiant įtikinti Vidurio ir Rytų Europą, kad tautos ir nacionalinės valstybės yra  „atgyvenos“, labai paranku priversti ES naujokes gėdytis savo praeities (esą suteptos žydų krauju ir amžiams  pažymėtos odoje išdegintu „tarnystės Hitleriui“ženklu  –  red. past.).

Galima drąsiai sakyti, kad idėja, kuria remiasi šiandienė ES, – labai savotiška komunizmo  ir liberalizmo ideologijų simbiozė, priešybių vienybė. Europos Sąjungą  valdo jėgos, kurių „tėvai“ prieš pusę amžiaus ir dar anksčiau su radikaliosiomis dešiniosiomis organizacijomis kovojo dėl valdžios daugelyje Europos šalių.  Vakarų Europai praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje grėsė komunistinių arba nacionalsocialistinių režimų pavojus. Iš tiesų Vakarų Europai dvigubai nepasisekė: ją okupavo ir pažemino nacionalsocialistinė Vokietija, be to,  „rudasis maras“ sutrukdė daugelyje šalių veikusioms  stiprioms ir įtakingoms kompartijoms  iškopti į valdžią ir nusimesti kaukes, parodyti tikrąjį savo veidą. Komunizmo raidos istorija  nepateikia nė vieno pavyzdžio, kad įsiviešpatavę komunistai kur nors neįvestų represijų ir teroro režimų. Vakarų Europa iš pradžių to išvengė, nes Vokietijoje komunistus įveikė nacionalsocialistai, o pasibaigus Antrajam pasauliniam karui komunizmo šmėklą nuo Senojo žemyno vakarinės dalies nuvaikė amerikiečių „Marshallo planas“. Tačiau kaip tik todėl Vakarų Europoje yra kuo puikiausios sąlygos toliau vešėti  senam  ideologiniam mitui apie du komunizmus –  „netikrą“, „blogų“ vadų iškraipytą ir „gerąjį“, kuris ir toliau gali būti viena iš ES socialinės, politinės raidos perspektyvų.

Dėl to įtakingiausių Vakarų šalių aukščiausias politinis elitas įnirtingai priešinsis bet kokiems mėginimams  iš esmės prabilti apie komunizmo nusikaltimus. Kaip Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ar mūsų Vyriausybė bebandytų pralaužti šiuos  ideologinius ledus,  kiek besistengtų iš Vakarų visuomenės sąmonės išvalyti  „nežmoniško nacizmo ir iškraipyto, bet apskritai pažangaus komunizmo“ teoriją, tokių pastangų efektas bus menkas.    

– Garsusis Jungtinių Valstijų Nacionalinis spaudos klubas, nuo 1908 m.  Vašingtone  dažnai  rengiantis spaudos konferencijas svarbiausiomis tarptautinėmis ir vidaus politikos temomis,  šiemet birželio 7 d.   pakvietė pašnekėti  Lietuvos teisingumo ministerijos įregistruoto  socialistinio liaudies fronto vadą, Sausio 13-osios agresijos neigėją A. Paleckį. Sausio 13-osios aukų atminimo išniekintoją amerikiečių žurnalistai JAV sostinėje  pristatė kaip „kovotoją dėl žiniasklaidos laisvės  ir nuomonių įvairovės, kuriam tėvynėje grėsė kalėjimas“. M. Golovatovo atvejį  dar buvo galima palaikyti apgailėtinu atsitiktinumu.  O kaip įvertintumėte tai, kad pasaulinėje  demokratijos tvirtovėje tribūna suteikiama ne buvusiems sovietų tremtiniams ir politiniams kaliniams iš Lietuvos, bet nuolat  Rusijos ambasadoje Vilniuje apsilankančiam  istorijos klastotojui?

– Nemanau, kad ir M. Golovatovą austrai paleido „apsirikę“, „neteisingai supratę Lietuvos prokurorų atsiųstą Europos arešto orderį“. Tiesiog tęsiama sena tradicija.  Nors europietiškojo komunizmo ir liberalizmo išorė labai skiriasi, abi šias ideologijas suartina gili neapykanta dviem Europos kertiniams akmenims, mūsų žemyno istorinėms šaknims – krikščionybei ir tautiškumui.  O amerikiečiai ne mažiau  ideologiškai apdoroti negu „homo sovieticus“ („sovietinis žmogus“) iki subyrant Sovietų Sąjungai. Tereikėjo frontininkui A. Paleckiui pasakyti, kad jį Lietuvoje persekioja nacionalistai, ir amerikiečių akyse  marionetinio LSSR „prezidento“ vaikaitis automatiškai tapo „nukentėjusiu dėl principingumo“  nekaltu avinėliu.  JAV ir Vakarų Europos plačiajai visuomenei šiandien būdinga iškreipta, supaprastinta istorijos samprata, nelabai besiskirianti nuo tos, kurią mums bandyta brukti sovietmečiu.

 – Dabar Lietuvos visuomenė mėgsta smerkti minkštakūnę tarpukario Lietuvos valdžią, tuometį elitą,   nuolankiai leidusį  Maskvai okupuoti šalį. Ar turime teisę  plakti liežuviais anuos  politinius, dvasinius lyderius ir tą prieškario visuomenės dalį, kuri su gėlėmis sutiko raudonąją armiją,  jeigu šiandien daug mūsų piliečių laukia nesulaukia, kol Rusijos verslininkas Viktoras Uspaskichas taps Lietuvos premjeru ir,  kaip 1940-aisiais  Rusijos  premjero Josifo Stalino emisaras Vladimiras Dekanozovas,  gelbės konservatorių-krikščionių demokratų nualintą Lietuvos Respubliką?

-Kartojame tarpukario klaidas. Tikrai sąmoningas ir patriotiškas bet kurios šalies pilietis jokiomis aplinkybėmis negali sutikti, kad jo valstybė būtų užgrobta. O politinė kiekvienos šalies valdžia privalo pasistengti, kad tokių „nesutinkančiųjų“ būtų dauguma. Savo tautai ir valstybei be išlygų ištikimų  žmonių niekur, jokiame krašte nebūna daugiau nei prisitaikėlių. Todėl išmintingos vyriausybės savo šalyse ir stengiasi išugdyti kuo daugiau žmonių, kurie, paprastai kalbant, turėtų ką prarasti ir gintų tėvynę  ne vien iš meilės jai, bet ir dėl „patriotiško savanaudiškumo“.   Tarpukario Lietuva galėjo labiau pasistengti, kad tokių praktiškų nepriklausomybės gynėjų būtų daug daugiau. Nors šiuo požiūriu Pirmoji Respublika vis dėlto buvo pranašesnė už dabartinę Antrąją. Mūsų socialinės ir ekonominės politikos ydos nepalyginamai ryškesnės.

– Išslaptinus  kai kuriuos SSRS komunistų partijos centro komiteto archyvus paaiškėjo, kad 1939 m. Kremlius  pats vienas nesiryžo  okupuoti Baltijos šalių, ieškojo sąjungininkų ir pirmiausia  Didžiajai Britanijai, Prancūzijai  siūlė drauge užgrobti strateginius Lietuvos, Latvijos ir Estijos uostus. Tik nepavykus susitarti  su Londonu ir Paryžiumi, Maskva atsisuko į  nacionalsocialistinį Berlyną.  Ar šiandien didžiųjų pasaulio  valstybių  geopolitiniai instinktai ne tokie grobuoniški? Ar  mūsų „sąjungininkai“  Vakaruose nepaaukotų Baltijos šalių dėl strateginės partnerystės su Rusija, jeigu, tarkime, Maskva  draugiškai įkalbėtų  Sirijos prezidentą savanoriškai atsisakyti valdžios, patartų dvasiškai artimiems Teherano islamo sargybiniams taip atvirai nepliaukšti apie  „beveik sukurtus“ savo branduolinius ginklus?        

– Niekas pernelyg nepasikeitė. Prisiminkime nepaisant Baltijos šalių pasipiktinimo Rusijai parduotus prancūziškus  „Mistral L9013” modelio  karinius desanto laivus, nuo kurių denio gali pakilti koviniai sraigtasparniai, apginkluoti posparnių raketomis ir nevaldomais reaktyviniais sviediniais. Kol nesubyrėjo ES ir NATO,  šie  „Mistraliai“ mums gal ir nekelia grėsmės, tačiau jei, pasikeitus geopolitinių vėjų kryptims, iš tų   laivų būtų „ginami Baltijos šalių  rusakalbiai”, tikrai nė vienas prancūzas neateis mums padėti. Perfrazavus žinomą posmą,  „prancūzams nėra jokios prasmės mirti dėl Vilniaus“. ( 1794 m. sukurtos  prancūzų revoliucionierių  „Žygio dainos“ („Le Chant du Départ“)  priedainis toks –  „Prancūzas turi  gyventi dėl jos (karalių nukirsdinusios Prancūzijos Respublikos), prancūzas  privalo mirti už ją (Respubliką)” –red. past.).

– Ar   kalbos apie sovietų okupacijos  žalos atlyginimą nevirto   grynai Lietuvos vidaus politikos reiškiniu, skirtu Seimo rinkimams ir adresuotu senyviems, nuo Maskvos represijų labiausiai nukentėjusiems  rinkėjams? 

– Kai kurios mūsų politinės jėgos, žinodamos dalies rinkėjų patirtį ir mąstymo ypatumus, tuo ciniškai naudojasi – praeities kančias, aukas ir netektis be jokių skrupulų  paverčia rinkimų kampanijų politiniu kapitalu.