Lietuvos Žurnalistų Draugija

„Legendų  griovėjai”, neskiriantys šautuvo nuo kulkosvaidžio,  atkuria primityvius mitus  apie  didvyrišką lietuvių tautos naujųjų laikų  istoriją.

Kai prieš 21 metus  sovietų generalinis prokuroras Nikolajus Trubinas paskelbė, kad 1991 m. sausį „lietuvių nacionalistai”, norėdami įkaitinti antirusišką isteriją Lietuvoje, prie Vilniaus TV bokšto šaudė į savus, o   sovietų kareiviai automatus buvo užtaisę tuščiais šoviniais ir  tik slapstėsi  už šarvuotosios technikos  nuo  pasalūniškų  trasuojančių senoviškų, „trečiųjų jėgų” paleistų   kulkų lietaus,  tokia  skylėta „sąmokslo teorija”  nepatikėjo ne tik pasaulis, bet net ir patys rusai.  „Ūkininko patarėjo”  pakalbinta publicistė, filologė, Lietuvos žurnalistų draugijos narė  Irena Tumavičiūtė tvirtina, kad vėl atgaivinta kagėbistinė klastotė  apie Sausio 13-ąją niekuo nesiskiria nuo vadinamosios    „Holokausto industrijos”, –  bendrų vienos  Izraelio organizacijos ir Kremliaus pastangų kaltę dėl žydų žudynių Antrojo pasaulinio karo metais  nuo Hitlerio ir iš dalies nuo Stalino sąžinės  suversti ant Rytų Europos tautų.  „Net vidurinioji dabartinių lietuvių  karta  tikrai nesulauks, kol  Maskva  apie  Sausio 13-ąją papasakos  bent tiek, kiek pastaraisiais metais prisipažino apie Katynę” , – įsitikinusi  pašnekovė.
Kai valdo kagėbistai, viskas įmanoma
„Mano pažįstamas kelionių organizatorius iš Sankt Peterburgo (Petrapilio) net pyktelėjo, kai nusistebėjau dabartine Kremliaus politika:  „Negi  dar neaišku? Juk Rusiją valdo kagėbistai!”- sakė germanistė, publicistė, vertėja I. Tumavičiūtė, „Ūkininko patarėjui“ pasiteiravus, kodėl šiandien primityvi sovietinė  klastotė apie Sausio 13-ąją  vėl ištraukta iš naftalininio stalčiaus, ją kartoja ne tik Lietuvos marginalai, bet ir Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareigūnai.  Filologės I. Tumavičiūtės nuomone,  Kremlių ypač erzina tai, kad Lietuva reikalauja  atlyginti  už sovietų okupaciją.  O Vakarų Europa, anot pašnekovės,  nusiplauna rankas – tegul Lietuva pati viena  kovoja su Maskva dėl istorinės tiesos apie  1940 m. okupaciją, pokario partizaninį pasipriešinimą, masines mūsų žmonių tremtis, Sausio 13-osios žudynes.
Pavyzdinė politinė veikla
„Per trylika metų, kai Vladimiras Putinas pats (dabar – per savo statytinį) viešpatauja  Rusijoje,  rusų kariuomenė nužudė tūkstančius čečėnų vaikų,  tačiau viena Vokietijos organizacija pernai  nutarė V. Putinui įteikti  apdovanojimą  „už pavyzdingą politinę veiklą”!  Gerai, kad nemažai Bundestago deputatų atsipeikėjo  ir neleido dar labiau pažeminti Vokietijos,  kurios  vadovai  nesibodi atsistatydinę  už didelius atlyginimus tarnauti Rusijos valstybinėms energetikos kompanijoms, nustatančioms  Lietuvai grobuoniškus dujų ir naftos antkainius”, – piktinosi   „Lietuvai pagražinti draugijos“ valdybos sekretorė I. Tumavičiūtė.
Pelningi geopolitiniai verslai
Pastaruoju metu  Vakarų politologai dažnai  mini  sąvoką  „Holokausto industrija”.   Pirmasis apie ją prakalbo žydų kilmės amerikietis mokslininkas  Normanas Finkelsteinas. Terminas  „Holokausto industrija” dažniausiai  taikomas nevyriausybiniam, masoniškais principais veikiančiam Simono Wiesenthalio  centrui, kuris  Antrojo pasaulinio karo žydų kančių tema spekuliuoja siekdamas išvilioti pasaulio žydų pinigus  „nepribaigtų žydšaudžių”  medžioklei tęsti ir  šantažuodamas   skurdžių pokomunistinių šalių vyriausybes  atlyginti už  Rytų Europos žydų praėjusio šimtmečio pradžioje turėtą turtą, kurį  vokiečių nacionalsocialistai,   1939-1945 metais atėmę  iš savininkų,  išgrynino į  aukso luitus,  JAV dolerius ir padėjo į Šveicarijos bankų saugyklas.  I. Tumavičiūtės nuomone,  rusų  aukščiausieji politikai ir politologai,  savaip  aiškindami 1991 m.  sausio žudynes Vilniuje,  Lietuvos tragediją  taip pat  pavertė  pelningu geopolitiniu verslu.
Surado išorės priešus
Maskva bebaigia įtikinti Vakarų politikus (buvusį Ispanijos premjerą socialistą Felipę Gonzalezą ir Vokietijos ekskanclerį socialdemokratą Gerhardą Schroederį tai tikrai),  kad visa Lietuvos išsilaisvinimo  istorija buvusi negarbinga:  lietuviai 1941 m. šaudė savo kaimynus žydus, 1944-1953  metais – kolūkių pirmininkus, o 1991 m. sausį  Vakarų žurnalistų akivaizdoje stūmė po sovietų tankais savo merginas, kad sulauktų pasaulio paramos ir užuojautos.  „Kremlius dabar griebiasi įprasto silpstančių imperijų šiaudo – norėdamas nuraminti subruzdusią rusų tautą,  bando gąsdinti ją   „išorės priešais”. Bet, atrodo,  vis mažėja tokia propaganda tikinčiųjų”,- viliasi  I. Tumavičiūtė.
Neatidūs ginkluotės ekspertai
Lietuvoje legaliai veikiančio socialistinio liaudies fronto (registracijos kodas Teisingumo ministerijoje – 302483248) vadas  Algirdas Paleckis ir jo advokatas Jurijus Binevičius, gindami „savų šaudymo į saviškius”  versiją,  išvardijo daug vaizdingų detalių, kurių prisigraibė iš sovietų prokuroro  N. Trubino ataskaitos ir grožinės literatūros – tai kulka, išimta iš TV bokšto gynėjo kūno, buvo,  anot  politiko A. Paleckio  ir teisininko J. Binevičiaus,  Pirmojo pasaulinio karo laikų kalibro (taigi  sovietų kareiviai negalėjo užtaisyti savo automatų tokiomis senienomis…) , tai šūviai  į  TV bokšto gynėjus lėkė ne iš sovietų tankų ir šarvuočių, o nuo  namų stogų  priešais bokštą.  Pasak A. Paleckio, ne tik  sovietų prokurorai, bet ir Vilniaus apygardos teismas,  1999 m. rugpjūčio 23 d. skelbdamas nuosprendį keliems nereikšmingiems Sausio 13-osios bylos kaltinamiesiems, paminėjo įkaltį – „7,62 mm kalibro 1908 m. pavyzdžio šovinio, skirto 1891 – 1930 metais  gamintiems Mosino šautuvams, karabinams ir kulkosvaidžiams, kulkos dalį“.  Vilniaus  teisėjai tokie pat ginkluotės ekspertai, kaip ir A. Paleckis – kokia pasaulio firma ir kada gamino  „Mosino  kulkosvaidžius”?
Eurokomunistai padoresni už lietuvių socialistą
„Vokietijos nacionalsocialistų palikuonys atgailauja dėl savo senelių padarytų nusikaltimų. Pernai rudenį, Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną,  į Kauną atvyko vokiečių karininko vaikaitis ir  IX forte viešai atsiprašė  žydo, gimusio hitlerininkų mirties stovykloje.  O jaunasis A. Paleckis  demonstratyviai didžiuojasi savo senelio išdavyste ir  nerausdamas, nemikčiodamas pasakoja šventvagystes apie paskutiniąsias sovietų okupacijos aukas.  Taip gali elgtis tik sovietinio (pabrėžiu!) komunizmo produktas.  Vadinamieji „eurokomunistai” ( jų ideologai po Antrojo  pasaulinio karo buvo italas Enrico Berlingueras  ir  ispanas  Santiago  Carrillo)  kur kas padoresni. Jie  bent neprašė  Maskvos  nuversti savo šalių vyriausybių ir nesityčiojo iš savo didvyrių”, – tikino I. Tumavičiūtė.
Nežinomi smogikai?

„Demaskavęs”  paslaptinguosius asmenis, nuo stogų šaudžiusius „trasuojančiomis“
(kaip per naujametį fejerverką!) kulkomis,  A. Paleckis,  tikriausiai pats to   nenorėdamas,  sukėlė įtarimus, kad  1991 m. sausį Kremlius  į Vilnių nuleido  ne tik Pskovo diviziją ir KGB būrį „Alfa”, bet ir  kitų SSRS specialiųjų pajėgų smogikus, apie kurių pasirodymą Lietuvoje  mūsų teisėsaugininkai  nieko nežino iki šiol.  Štai 1979 m. gruodį Afganistano prezidento Hafizulos Amino  rūmus puolė ne tik „Alfos“ antiteroristinė grupė,  bet ir  KGB užsienio žvalgybos padalinys „Vimpelas“, KGB rezervistų  būrys „Zenitas“  bei  sovietų karinės žvalgybos GRU specialusis dalinys.   GRU diversantų veiklą gaubia didžiausia paslaptis.  Težinoma, kad į  kovines operacijas   jie vykdavo atskirai nuo kitų SSRS „jėgos struktūrų”, mažomis grupelėmis, puldavo iš pasalų, o  „negrįžtamai neutralizavę priešų politinius,  karinius lyderius ir antisovietinius elementus” staigiai dingdavo. Ir  7, 62 mm kulkomis, kurias mitų griovėjas A. Paleckis triumfuodamas vadino seniai rusų kareivių nenaudojamomis,  GRU smogikai iš snaiperinių  „Dragunovo” modelio šautuvų į  taikinius šaudydavo.

Savi badė savus
„Alfos“ papulkininkis Jevgenijus Čiudesnovas, iki šiol susirašinėjantis su giminaičiais Panevėžyje, tvirtino, kad 1991 m. sausio 13 d. Vilniuje  per Lietuvos radijo ir televizijos komiteto antpuolį jo pavaldinys leitenantas Viktoras Šackichas pasiskundė smarkiai diegiančia nugara. „Pirmoji mintis –  lietuvių nacionalistai vėliavos smaigaliu įdūrė”, – kalbėdamasis  su rusų žurnalistais po 20 metų  prisiminė J. Čiudesnovas. O gal  ne „nacionalistai”  leitenantą patiesė  ir ne  vėliavos kotu, o  vadinamuoju  „balistiniu peiliu“?  Tokius „šaltuosius ginklus“,  kurių  geležtė, spyruoklės arba suspaustų dujų iššauta, 60 km/h  greičiu įsminga į taikinį, nešiodavosi  SSRS ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo Vyriausiosios žvalgybos valdybos specialiųjų dalinių nariai.  Tada tikrai prie TV bokšto savi badė saviškius…
„Alfos“ net kulkos nesustabdo

Tačiau SSRS generalinė prokuratūra oficialiai pranešė, kad V. Šackichas buvo nukautas 5, 45 mm kulka, atskriejusia iš apačios į viršų (priešinga kryptimi nei, anot sovietų  propagandos, prie TV bokšto lakstė lietuvių nacionalistų iššautos kulkos).  5,45×39 mm šovinys, atėmęs gyvybę  „Alfos”  leitenantui,  irgi  buvo  įtrauktas į  GRU specialiųjų pajėgų ginkluotės rinkinį. Tai  tarptautinių konvencijų uždrausta „kalašnikovo” automato  išcentrinė kulka. Įsiskverbusi į  kūną, ji  vartosi plėšydama audinius, raumenis, žarnas.  Pataikius tokiai kulkai, leitenantas V. Šackichas iš karto būtų netekęs sąmonės, o ne lakstęs TVR komiteto laiptais iš vieno aukšto į kitą. Televizijos bokšto gynėjui, tuomet studentui biochemikui,  dabar nanotechnologijų ir medžiagotyros centro „NanoTechnas” vadovui Arūnui Ramanavičiui labiau pasisekė – 5, 45 mm kulkos jam sutrupino tik šlaunikaulį, bet vyras visą gyvenimą  šlubčios su skeveldromis kūne:  gydytojai nepajėgė ir nedrįso jų išrankioti, nes pacientą būtų reikėję išmėsinėti gabalais.

Jokių iliuzijų
Maskva 50 metų tvirtino, kad tūkstančius  lenkų karininkų Katynėje prie Smolensko  iššaudė vokiečių nacionalsocialistai, po to, Sovietų Sąjungai griūnant, tas pats  generalinis prokuroras N.Trubinas, kuris tyrė Sausio 13 –osios bylą, jau nusileido –  žudė sovietų NKVD daliniai, bet nei Stalinui, nei kompartijos vadovybei nežinant (N. Trubino viršininkas, SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas,  taip pat  „nežinojo”, ką jo rinktinė gvardija išdarinėjo Vilniuje 1991 m. sausį). Dabar jau rusai pripažįsta, kad Katynė  buvo kruvinas Kremliaus nusikaltimas.  „Net vidurinioji dabartinių lietuvių  karta  tikrai nesulauks, kol  Maskva  prisipažins dėl  Sausio 13-osios žudynių, užuot vertusi kaltę  mistiniams „lietuvių nacionalistams”,  ir  atvirai atskleis, kas įsakė šaudyti TV bokšto gynėjus, kiek, kokių specialiųjų SSRS pajėgų tuomet  buvo atskraidinta į Vilnių”,- jokių iliuzijų dėl greitų Rusijos valdančiojo elito mąstysenos permainų nepuoselėja filologė I.Tumavičiūtė. Jos nuomone, Maskva suminkštėtų  nebent  pajutusi tvirtą Vakarų paramą Lietuvai.
ES labiau tiki Maskvos versija
„1945 m. į Niurnbergo tribunolo posėdžius sovietai atsivežė du „vokiečių nacionalsocialistų žvėriškumą liudijančius dokumentus“  –  sovietų chirurgo Nikolajaus Burdenkos vadovaujamos komisijos išvadą, kad lenkų karininkus Katynėje  į mirtį pasiuntė hitlerininkai, ir SS brigadefiurerio (policijos generolo majoro)  Franzo Walterio Stahleckerio ataskaitą savo viršininkui Heinrichui Himmleriui esą Lietuvoje bei kitose Baltijos šalyse 1941 m. žydus žudė daugiausia vietiniai gyventojai, o ne  vokiečių Einsatzgruppen (mirties eskadronai). Britai ir amerikiečiai paistalais apie Katynę nepatikėjo, o štai  „Stahleckerio raportą“  priėmė už gryną pinigą. Ir tiki juo iki šiol. Niekas Vakaruose  net nesusimąsto, kodėl šitas „dokumentas“ buvo rastas ne nacionalsocialistų archyvuose Berlyne, bet iš Maskvos pateko tiesiai  ant  Niurnbergo tribunolo teisėjų stalo. F. W. Stahleckeris 1942 m.   žuvo per sovietų  partizanų  pasalą netoli Leningrado. Taip oficialiai skelbiama. O gal jis buvo sučiuptas gyvas ar „pašautas savųjų“? Esu germanistė, todėl mane labai stebina, kad F. W. Stahleckerio tekste   apie  „savanorius lietuvius žydšaudžius“ visur vartojamos dvi priebalsės „ss“ vietoj Vokietijoje įprastos raidės  „ß“ („escet”). Vadinasi, dokumentas atspausdintas  visai ne brigadefiurerio F. W. Stahleckerio rašomąja mašinėle. Tai tokia pat paslaptis, kaip Sausio 13-osios kulkos ir šūviai nuo stogų…  Bet  Austrija, priklausanti tai pačiai ekonominei, politinei, kultūrinei  bendrijai kaip ir Lietuva, šiais prasimanymais tiki labiau negu šimtų lietuvių patriotų  pasakojimais, išspausdintais knygoje „1991.01.13: dokumentai, liudijimai, atgarsiai“, – nelinksmai konstatuoja visuomenininkė ir publicistė I. Tumavičiūtė.

Arnoldas Aleksandravičius