„Transparency International” Lietuvos skyrius, kuris labai daug dėmesio skiria žiniasklaidai, jau keleri metai organizuoja „Žurnalistų pusryčius“.

Pavadinimas – aliuzija į Maldos pusryčius. Pastarojii iniciatyva atsirado, norint ekumenizmo idėjas perkelti į gyvenimą, ieškoti bendrų vertybių, galinčių padėti stiprinti visuomenėje pilietiškumą, demokratiją ir toleranciją. Pirmieji Maldos pusryčiai – ekumeninis pasauliečių renginys – įvyko 1942 metais, kai keletas Jungtinių Amerikos Valstijų Senato narių pradėjo neformalius susitikimus, siekdami dalytis Kristaus mokymo gyvybingumu ir juo pagrįstu tarpusavio bendravimu. 1953 m., dalyvaujant anuometiniam JAV prezidentui D. Eizenhaueriui (Dwight Eisenhower) įvyko pirmieji Nacionaliniai maldos pusryčiai – kuriuose kartu su politikais dalyvavo ir verslininkai, visuomenės veikėjai. Tai tapo tradicija, kurią perėmė ir kitos valstybės. Politikų, daugiausia parlamentų narių, iniciatyva Nacionaliniai maldos pusryčiai vyksta Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Norvegijojeir kt. Lietuvoje pirmieji Nacionaliniai maldos pusryčiai surengti Seime 2001 m. prezidento V. Adamkaus iniciatyva. Tokiuose susitikimuose būna kalbama apie bendras visai visuomenei problemas, skiriant ypač daug dėmesio etikai, krikščioniškų ir bendražmogiškų vertybių išsaugojimui.

„Žurnalistų pusryčių“ tikslas – Lietuvos žurnalistus įtraukti į diskusijas aktualiausiomis šios profesijos temomis. Kaip rašoma „Žurnalistų pusryčių” tinklaraštyje:

„Transparency International” Lietuvos skyriaus iniciatyva „Žurnalistų pusryčiai” yra skirta praturtinti diskusijas apie žurnalisto profesijos iššūkius Lietuvoje užsienio žiniasklaidos ekspertų įžvalgomis. Šia iniciatyva siekiama supažindinti Lietuvos žurnalistus su skirtingų užsienio šalių žiniasklaidos etikos, skaidrumo bei atskaitingumo formomis, praktika bei perspektyvomis. (…) Tai dar viena galimybė žurnalistams gauti naudingų praktinių įžvalgų, susijusių su žurnalistinio darbo specifika bei sukurti terpę diskusijai bei dalinimuisi patirtimi.

“Žurnalistų pusryčių” tinklaraštyje yra remiamasi principu „žiniasklaida apie žiniasklaidą” ir pateikiamos nuorodos į „šviežiausias” naujienas apie žiniasklaidos problemas. Ypatingas dėmesys yra skiriamas žiniasklaidos etikos, piliečių žurnalistikos bei naujojo žiniasklaidos ekonominio modelio temoms.“

Pirmieji „Žurnalistų pusryčiai“ surengti 2009 05 27 kartu su JAV ambasada. Tai buvo seminaras tema „Tiriamoji žurnalistika Lietuvoje ir svetur”. Seminarą vedė amerikietis dr. St. Farnsvortas (Stephen J. Farnsworth). Jis Lietuvos žurnalistams pristatė bei aptarė kokybiškos ir nekokybiškos JAV tiriamosios žurnalistikospavyzdžius.

Vėliau buvo kviesti įvairų užsienio šalių garsūs žurnalistai: rusas V Pozneris kalbėjo apie žodžio laisvę, vokietis M. Gleichas (M Gleich) – apie „konstruktyviąją žurnalistiką“, Londono Ekonomikos mokyklos žiniasklaidos tyrimų centro „POLIS“ įkūrėjas Č. Beketas (Charlie Beckett) – apie tinklaveikos žiniasklaidą, Prancūzijos žurnalistas, režisierius ir visuomenės veikėjas P. Moreira (Paul Moreira) – apie žurnalistų darbo specifiką konfliktų zonose. Kalbėta, kaip vertinti  Wikileaks pateikiamos informacijos vertingumą ir patikimumą, socialinę žiniasklaidą ir dar apie daug ką.

Rugsėjo 26 dieną surengti jau „Žurnalistų pusryčiai” Nr 20. Jų tema –„ Kaip žurnalistų profsąjungos prisideda prie žurnalistų darbo sąlygų gerinimo ir etiškos žurnalistikos kūrimo?” Renginys vadinosi diskusija, bet iš esmės kalbėjo beveik vien svečias – nuo 1987 iki 2011 pavasario buvęs Tarptautinės žurnalistų federacijos (TŽF) generalinis sekretorius Aidanas Vaitas (Aidan White). Jis ypač daug dėmesio ir laiko skyrė žurnalistikos etikos, žodžio laisvės, žurnalistų profesinio solidarumo klausimams; kokių solidarumo standartų turėtų laikytis profesinės sąjungos, tam, kad pagerintų žurnalistų darbo sąlygas ir kaip tarptautinės žurnalistų organizacijos gali padėti įvairiose šalyse dirbantiems žurnalistams.

Svečias pasisaskė esąs senojo žurnalizmo atstovas. Jis pastebėjo, kad ankstesnė žurnalistų kaip elito pozicija nebegzistuoja, dabar naujų technologijų dėka medijose reiškiasi, kas tik nori. Vadinamieji blogai – nėra žurnalistika. O kur dar įvairi saviraiška socialiniuose tinkluose. Jis tikįs, kad yra universalios vertybės: tiesos ieškojimas, objektyvumas, žurnalistų nepriklausomybė nuo politikų, verslo, reklamos… Atkreipė dėmesį, kad dažnai objektyvumo galima pasigesti dėl pačių žurnalistų politinių nuostatų ar tautybės. Kaip pavyzdį pateikė Belgijos žiniasklaidą. Ten visuomenė yra pasidalinusi į prancūzakalbius ir flamandiškai kalbančius. Atitinkama kalba pateikiama atitinkamos grupės pozicija, o norint susigaudyti, kaip ten kas vyksta iš tikrųjų, galima sužinoti tik iš užsieniečių žurnalistų, rašančių apie Belgiją.

A. Vaito nuomone, šiuo metu ypač svarbus žurnalistų solidarumas, profsąjungos turėtų vienyti įvairiom sąlygom profesionaliai rašančius žmones – tuos, kurie dirba leidėjui ir laisvuosius žurnalistus dirbančius namie. Yra fondų, skatinančių žurnalistinius tyrimus. Nereikia tikėti, kad medija skirta vien pinigams uždirbti – to siekia bulvarinė žiniasklaida. Šiaip žmonės vis tik ieško objektyvesnės informacijos, nori žinoti tiesą.

Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius prašneko apie žiniasklaidos  savininkų diktatą, pasisakė kaip tik dabar bylinėjąsis su „Respublikos“ grupės savininku Tomkum.

Prelegentas atsakė į negausius klausimus. Be kita ko, jis prisiminė daug kartų buvojęs Lietuvoje, pirmą kartą – 1991 m., kai žurnalistams teko dirbti ypač sunkiomis sąlygomis.

LŽD atstovas, dalyvavęs šiuose „ Žurnalistų pusryčiuose“, patylom prisiminė pono A. Vaito aktyvią reakciją į įvykius Lietuvoje – tuoj po LŽD steigiamojo susirinkimo, įvykusio 1991 gruodžio21 d.,  „Respublikoje“, „Komjaunimo tiesoje“ ir dar keliuose leidiniuose buvo išspausdintas jo laiškas, adresuotas V. Landsbergiui, kuriame anuometinis mūsų valstybės vadovas buvo rūsčiai išbartas už tai, kad esą sukūręs marionetinę žurnalistų organizaciją ir pažadėjęs jai paramą… Netiesa buvo ir viena, ir kita, V. Landsbergis tikrai nesiėmė tokios iniciatyvos, tiesa, pakviestas dalyvavo susirinkime, pasakė kalbą, tačiau jokios paramos nežadėjo… LŽD nariai žinojo, kas pasistengė taip nuteikti TŽF generalinį sekretorių, – asmuo, siejamas su KGB. Kai LŽD vadovybė kreipėsi į TŽF, gavo pono Vaito atsakymą, kad mūsų negalima priimti, nes esą per daug susiję su politikais. Tuo metu LŽS, kurios ne vienas narys buvo Seime, o LŽS narys Č Juršėnas net buvo Seimo pirmininku, pasirodo, galėjo būti TŽF nare… Tokios kartokos mintys kilo LZD atstovui tuose „Žurnalistų pusryčiuose“, kuriuose daug ir gerai kalbėta apie žurnalistų solidarumą…

Tačiau jokiu būdu neketinama nuvertinti šio renginio. Salėje buvo daug jaunimo, nemažai VDU studentų. Jiems tikrai buvo naudinga pasiklausyti patyrusio žurnalistikos aso ir ilgamečio TŽF vadovo, žinančio labai daug apie žiniasklaidos padėtį įvairiose šalyse. Kai kurie dalyviai net nedrąsiai bandė diskutuoti. Belieka pridurti, kad šiuose „Žurnalistų pusryčiuose“ buvo kalbama angliškai (turbūt todėl diskutuojančių atsirado taip nedaug), o jie įvyko vakare. Tai ir suprantama – rytais dirbantys žurnalistai „medžioja“ informaciją, o studentai sėdi paskaitose.

Norėtųsi, kad ši gera iniciatyva tęstųsi ir kad joje dalyvautų ne tik jaunimas, vyresniems žiniasklaidos darbininkams irgi yra ko pasimokyti.

LŽD info