S. Dovydaitis / Šaulių sąjungos nuotr.
Amžinybėn iškeliavo Lietuvos žurnalistų draugijos garbės narys, dimisijos vyr. ltn. Stasys Dovydaitis-Vaidila – drąsus kovotojas už mūsų šalies laisvę, partizanas, politinis kalinys, Lietuvos šaulių sąjungos garbės šaulys, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, nepaprastos elegancijos, vidinės stiprybės ir subtilaus humoro žmogus.
Jis gimė šeimoje, kurioje tarnystė valstybei buvo savaime suprantama vertybė. Jo tėvo brolis – profesorius Pranas Dovydaitis, Vasario 16-osios akto signataras, „Aušros“ gimnazijos direktorius, VDU Teologijos fakulteto dėstytojas. Kitas dėdė – Vincas Dovydaitis, 1920 m. žuvęs pirmasis Lietuvos šaulių būrio vadas. Dengdamas besitraukiančius kovos draugus jis žuvo Valkininkų mūšyje su lenkais ir po mirties buvo apdovanotas Šaulių žvaigždės ordinu.
Dovydaičių namuose Pakaunėje nuo 1945 m. Pakaunėje veikė partizanų bunkeris. Kartu su tėvu Stasys pirmą kartą į užsienį išlydėjo Juozą Lukšą-Skirmantą/Daumantą – dienos metu, paprastame vežime, kurio dvigubame dugne buvo sudėti dokumentai, nuotraukos, o kartu slėpėsi Lukša ir du ginkluoti partizanai.
Dar besimokydamas S. Dovydaitis įkūrė pogrindinę antisovietinę „Aušros“ organizaciją, platino atsišaukimus, ypač Kauno botanikos sode. Tėvui nerimaujant dėl sūnaus gyvybės, su mokytojos pagalba jam buvo sutvarkyti dokumentai ir jis išsiųstas mokytis į ryšių mokyklą Kaune. Gavęs paskyrimą į Kaišiadoris, jis atkūrė kovinę organizaciją „Aušra“. Tuo metu jo tėvai jau buvo areštuoti.
1952 m. suėmė ir Stasį. Atsisakęs bendradarbiauti su okupacine valdžia ir šnipinėti, jis buvo nuteistas 10 metų griežto režimo lagerio Rusijoje. Ten kalėjo kartu su Ukrainos ir Baltarusijos partizanais. Jo žodžiais, lageryje „du kartus mirė, bet liko gyvas“. Visą gyvenimą nepamiršo lagerio numerio – AM244-10. Išbuvęs ne visą skirtą laiką, 1956 m. grįžo į Lietuvą. Ir tais pačiais metais jis kartu su broliu dalyvavo Kauno Vėlinių protestuose, skirtuose palaikyti Vengrijos sukilimą.
S. Dovydaitis / Šaulių sąjungos nuotr.
1990 m. gegužės 5 d. S. Dovydaitis tapo Lietuvos šaulių sąjungos nariu, priklausė Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės 203-iajai Tvirtovės kuopai.
Per 1991 m. sausio įvykius S. Dovydaitis stojo ginti Aukščiausiosios Tarybos rūmų, vėliau buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.
1991 m. rugsėjo 8 d. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje jis dalyvavo pirmojoje atkurtos Vyčio Kryžiaus ordino vėliavos pakėlimo ceremonijoje. Buvo vienas iš šios ceremonijos atgaivinimo iniciatorių. Net sulaukęs garbingo amžiaus išliko šviesus ir linksmas. 2025-aisiais jis su gausia kauniečių minia Vasario 16-ąją šventė Karo muziejaus sodelyje, tik apgailestavo, kad dėl sveikatos jau nebegali pats kelti Vyčio Kryžiaus ordino vėliavos. „Tokia iškilminga ir svarbi ceremonija, o aš dar imsiu ir nugriūsiu, kaip čia atrodys“, – tada pajuokavo.
Sulaukęs 90-ojo jubiliejaus, kantriai mokėsi dirbti kompiuteriu, sakydamas: „Reikia sutvarkyti nuotraukų aprašus, nes kas gi paskui tą mano vištos kojos raštą įskaitys?“
Kuklaus žmogaus, niekada nesididžiavusio savo darbais ir pasiekimais, asmeninė istorija, jo šeimos aukos ir nepalaužiamas ryžtas saugoti nepriklausomos Lietuvos valstybingumą išlieka kaip ryškus liudijimas bei orientyras dabarties ir ateities kartoms.
S. Dovydaitis / LŽD nuotr.
Atsisveikinimas su S. Dovydaičiu „Tylos namuose“, Jonavos g., Kaune, 2026 m. sausio 24 d., šeštadienį, 15.00–21.00 val., 2026 m. sausio25 d., sekmadienį, 09.00–12.00 val. Laidojamas sekmadienį Petrašiūnų kapinėse.
LŽD inf.
