Lapkričio 20 d. Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos konferencijų salės patalpose vyko Pasaulinės filosofijos dienos minėjimas. Minėjimo dalyviai diskutavo tema: „Praktinės filosofijos pjūviai: istorijos pamokos ir žmogaus orumas šiuolaikinėje visuomenėje“.
Žmogaus orumas visose nacionalinėse kalbose siejamas su žmogaus vertingumu. Orumas – lot. dignitas – vertingumas, kilni išvaizda, vertė, dignatio – pagarba kam nors, rusiškai – dostoinstvo, vokiškai – die Menschenwürde, angliškai – dignity. Lietuvių kalbos žodynai termino „orumas“ nominalinës reikšmės neatskleidžia, bet ją, ko gero reikėtų sieti su asmens socialiniu pakylėjimu (orus – ore esantis, nuo žemės pakylėtas, vadinasi, pasiekęs tam tikrą socialinio statuso laipsnį).
Pastebėtina, kad orumas neabejotinai yra susijęs su filosofija: filosofija nuo jos atsiradimo pradžios orumą laikė labai svarbia, netgi išskirtine žmogiškąja savybe. Tačiau Antikos filosofai nemanė, kad šią savybę turi visi žmonės, jų manymu, orumas būdingas aukščiausios klasės žmonėms prie kurių jie priskyrė ir save-išmintingus filosofus. Vėliau, viduramžiais ir jiems baigiantis, orumas buvo suprantamas kaip visų žmonių savybė, tačiau ne visi jie buvo laikomi vienodai oriais. Buvo manoma, kad orumo etalonas yra Dievas, žemėje didžiausiu orumu pasižymėjo dvasininkai (kunigai), mažiau orūs buvo šeimos galvos (tėvai), žemiau stovėjo motina, dar žemiau vaikai. Dabar orumas suprantamas daug demokratiškiau, tačiau ne visi gali vienodai jaustis oriai. Neatsitiktinai atsirado sąvokos: „ori senatvė”. „orus atlyginimas”, „orus pragyvenimas” ir visa tai siejama su pajamomis, turtu ir pan. Kita vertus orumas anksčiau ir dabar yra siejamas ir su galia, pvz. valdžia. Galima matyti tam tikrą orumo ryšį netgi su rase, lytimi ar amžiumi. Pvz. baltasis amerikietis ilgą laiką jautėsi oriai tarp juodaodžių, o jo žmona, pripažindama vyro autoritetą, laikė jį oresniu už save. Vaikų pagarba tėvui taip pat reiškė didesnį jo orumą.
Orumas susijęs su morale (dorove). Gerbti kito žmogaus orumą, būti tolerantišku jo kaip žmogaus atžvilgiu reiškia būti doru. Žinoma, jeigu tokia pagarba reiškiama nuoširdžiai,o ne apsimestinai, rodant pagarbą tam kuris turi valdžią arba galią. Gerbti „viršininką” nesunku, nes dažnai jis tai daryti priverčia. Bene geriausias pavyzdys yra santykiai kariuomenėje, kur žemesnio laipsnio kariškis turi visada paklusti aukštesniam.
Kaip įgyti orumą? Reikėtų skirti ar kalbame apie paties individo jauseną ar aplinkinių rodomą jam pagarbą (suteikiamą orumą) nors tai yra susiję. Pirmu atveju asmuo gali jaustis oriu net ir būdamas nelaisvas arba vergas, nors tai greičiau išimtis, o ne taisyklė (pvz. „gėlių vaikų” populiarumo apogėjaus metu buvo sakoma, kad tikras hipis net rasos lašelyje gali įžvelgti visą vaivorykštė spalvų spektrą, suprask, jam nei materialinės vertybės nei kitų žmonių (tikriausiai ne hipių) nuomonė visai nesvarbi). Jeigu kalbame apie pagarbą iš aplinkos, kyla klausimas už ką gerbiame žmogų? Be abejo, visada pagarbos susilaukia išmintis, darbštumas, drąsa, santūrumas ir kitos vertingos savybės, tačiau pagarba dažnai teikiama turtui ir valdžiai net jeigu valdžia yra įgyta jėga arba apgaule (prisiminkime australų rašytojo Frenko Hardžio romaną „Valdžia be garbės”). Dažnai pagarbos reikalauja arba ją ir gauna tie kurių turtas įgytas nedorai. Tokiu atveju moralė yra iškreipta iš abiejų pusių – to kuris nori garbės ir tų kurie jį gerbia net žinodami jo turto kilmę. Žinoma, lengva būti oriu jeigu priklausai elitui, pvz. esi turtingo bajoro sūnus arba tavo tėvas yra karo didvyris, garsus mokslininkas ar pan. Kita vertus, tai ir įpareigoja. O tam, kad jaunas žmogus nenuviltų jo tėvo autoritetą gerbiančių žmonių, gali būti taikomos ir pedagoginės priemonės: pabrėžiamas jo ryšys su garsia asmenybe. Teko girdėti, kad carinės Rusijos mokyklose (galbūt tam tikro tipo) tam tikrais atvejais viešai būdavo pabrėžiama, kad tas ar tas mokinys yra kokio tai didvyrio sūnus.
Iš kitos pusės, nekokie doroviniu atžvilgiu artimieji ir skurdas gali menkinti orumą. Pavyzdys gali būti vieno Bernardo Šo pjesės „Pigmalionas” (arba jo pagrindu pastatyto miuziklo „Mano puikioji ledi”) herojaus elgesys: atėjęs į turtingo džentelmeno, kuris, norėdamas įrodyti, kad iš žemiausios kilmės merginos galima padaryti tikrą ledi kuri savo kalba ir manieromis nesiskirs nuo aukštuomenės damų, kuriam laikui savo namuose apgyvendino jauną merginą, jos tėvas pareikalavo užtai sumokėti. Kada nustebęs džentelmenas paklausė kodėl, nes jis tos merginos nelietė, jos tėvas atsakė, kad jeigu būtų priešingai jis paprašytų sumokėti daugiau.
Dažnai kalbama apie individo orumą, tačiau orumas gali būti suprantamas ir kaip grupės žmonių arba tautos savybė. Šios savybės neigimas arba nepagrįstas neigiamų elgesio tipų priskyrimas žeidžia visų jos narių orumą. Pvz. tai daro tie kurie lietuvius vadina „žydšaudžių tauta”, o visus pokario Lietuvos didvyrius-partizanus (pvz. Juozą Krištaponį) nesivargindami rasti įrodymų, sutapatina su vokiškojo nacizmo budeliais. Įsimintina Lietuvos žydų bendruomenės atstovės frazė, kad „žydai lietuvių nekenčia labiau negu lietuviai žydų” yra ne tik lietuvių (gal ir žydų) tautos orumo įžeidimas, bet ir jų supriešinimas, vertas ne tik moralinio pasmerkimo, bet ir tam tikro teisėsaugos dėmesio.
Prieš kelias dienas buvo minimas tarptautinės Tolerancijos dienos 40-metis. Tolerancija yra orumo pripažinimas kitam žmogui, netgi oponentui nors su juo nesutinki. Jeigu žemini kitą asmenį, žeidi jo orumą, tolerancijos nėra. Skirtumai tarp žmonių egzistuoja objektyviai, nuomonės taip pat skiriasi, todėl gali atrodyti, kad sutarti neįmanoma, taigi, ar galima tolerancija? Tačiau gyvenimas parodė, kad tai įmanoma ne visais atvejais ir klausimais, bet susitarus dėl esminių dalykų ir pripažinus bei gerbiant juos kaip žmogaus teises. Svarbiausios iš jų yra įtvirtintos Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje: teisė į žmogaus gyvybę, laisvę, tikėjimą, šeimą, nuosavybę ir pan.. Šioje deklaracijoje pasakyta, kad visi žmonės gimsta ne tik lygūs ir laisvi, bet ir orūs. Tiesa, dėl nuosavybės sudėtingiau, kairiosios ideologijos atstovai (socialistai, o ypač komunistai žmogaus teisę į ją supranta kitaip negu dešinieji ( konservatoriai ir ypač liberalai). Neatsitiktinai vienas iš XIX a. socializmo ideologų teigė, kad „nuosavybė yra vagystė”, tuo tarpu jo oponentai nuosavybę tapatino su laisve. Apskritai gerbti žmogų reiškia pripažinti jo orumą, jo teisę būti oriu. Šiandien dėl to kaip ir nesiginčijama, bet ar visada taip daroma, nors mūsų valstybės Konstitucijoje teigiama, kad įstatymai gina orumą?
Kuo gręsia orumo stygius? Neturintis orumo žmogus nejaučia dorovės varžtų ir dažnai neturi gėdos (nors atrodo, kad dabar ne tik žodis „gėda”, bet ir pati ši savybė tampa nebemadinga). Jam nėra sunku žeminti ir kitą žmogų. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį kuo gręsia orumo praradimas tiek atskiram žmogui, tiek socialinei grupei (pvz. pensininkams kuriems perėjimas į šį socialinį statusą dažnai tampa moraline trauma ne tik dėl staiga pablogėjusio gerbūvio, bet ir dėl sumažėjusios pagarbos iš aplinkinių pusės). Filosofas Edvardas Čiuldė taikliai pastebėjo, kad „sunaikinto orumo terpėje daug sunkiau gali atgyti valia priešintis užpuolikui jau ir iš išorės”. Galima daryti išvadą, kad stiprinant Lietuvos valstybės atsparumą yra svarbi ne tik jos kariuomenė, ginklai ir pan., bet ir visų jos gyventojų dorovinės savybės, savigarba ir orumas. Lietuvoje dėl okupacinės praeities dar trūksta išsamių žmogaus orumo tyrimų laiko perspektyvoje.
Minėjimo diskusijoje savo mintis pristatė Lietuvos žurnalistų draugijos centro valdybos pirmininkė Gražina Viktorija Petrošienė, kuri pabrėžė, kad žiniasklaidos veikla šiuolaikinėje visuomenėje nėra savitikslë. Socialiniai santykiai, atsirandantys žiniasklaidos veikloje, turi bûti reguliuojami, kad taptų civilizuoti. Visuomenës narių socialinis nesaugumas yra objektyvi priežastis, užkertanti kelią ginti žiniasklaidos pažeistą teisę, t. y. žmogaus orumą ir teisingumą. Ji priminė Visuomenės informavimo etikos asociaciją ir jos etikos kodeksą ir informavo apie planuojamą konferenciją ar panašų renginį ta tema, nes šiandien etikos klausimai žiniasklaidoje labai aktualūs, o apie socialinius tinklus nėra ką ir kalbėti.
Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Žakas Gercas kalbėjo apie laiko tėkmėje pasirodančius blogio filosofijos ypatybes ir savo patirtį aukštojoje mokykloje studijų metų. Jis atkreipė dėmesį į poreikį glaudžiau bendrauti nepaisant tautybės.
Berčiūnų Lietuvos Kankinių bažnyčios rektorius kun. teol. lic. Algirdas Dauknys pristatė knygų tekstus iš prancūzų krikščioniškosios filosofijos apie orumą ir pasidalino nuomone, kad socialiniai konfliktai šiuolaikinėje Lietuvoje aštrėja ir gali privesti iki sprogimo, o tai, vertinant tarptautinę padėtį, yra labai pavojinga.
Doc. dr. Martynas Purvinas kalbėjo apie Mažosios Lietuvos istorinę kaitą ir žmonių likimus pristatydamas savo istorijos filosofines refleksijas. Jį ypatingai jaudina tai, kad dabar mūsų visuomenėje diskusijose ir ginčuose nematome bendros pasaulio raidos, globalios politikos pokyčių ir, svarbiausia, iškilusių grėsmių. Jis pateikė vaizdingą palyginimą su skęstančiu „Titaniku”: jo kajutėse verda diskusijos, apie kažką vyksta ginčai, bet niekas nemato, kad laivas skęsta. Aptariant etikos klausimą jis pasidalijo faktu iš savo ekspedicijų praktikos: Šilutės krašte sena moteriškė, labai miela ir komunikabili, pareiškė, kad perkelti į kapines „vokiečio” (mažalietuvio) palaikų, kuris palaidotas jos sodyboje, nereikia nes jis nebuvo žmogus, nes … nebuvo katalikas!
Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės atstovas Sigitas Šamborskis atkreipė dėmesį į Vydūno filosofinį – kultūrinį palikimą ir jo išsaugojimo problemas nūdienos Karaliaučiaus krašte, bei intensyvią ir vis didėjančią Rusijos propagandą, aktyvų „smegenų plovimą” Karaliaučiaus krašto gyventojams. Labai daug neapykantos yra nukreipta prieš Lietuvą ir lietuvius, o tai kelia rimtą grėsmę.
Doc. dr. Algimantas Kurlavičius atkreipė dėmesį į dirbtinio intelekto galimą neigiamą poveikį žmogaus orumui ir neadekvatų jo vertinimą sureikšminant jo galimybes ir nuvertinant žmogų, nors dirbtinis intelektas yra bejėgis vertinti jausmus, emocijas, filosofuoti ir pan.
Tradicinio renginio iniciatorius ir vedėjas LGGRTC Sekretoriato vyresnysis patarėjas dr. Raimundas Kaminskas diskusijos dalyvius supažindino su trimis tekstais svarbiais filosofijos Lietuvoje istorijai:
“Šis tas iš lietuvių kalbos filosofijos” (Romas Bytautas (1908m), “Tomas Akvinietis : jo gyvenimas, raštai ir metodas” ( Mečislovas Reinys (1916 m.) ir “Platonas. Sokrato gynimasis teisme; Kritonas: graikiškas ir lietuviškas tekstai” (A. Smetonos vertimas (1936 m.)
Renginio pabaigoje, diskusijų dalyviai uždegė žvakutes ir padėjo gėlių Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios kolumbariume palaidotiems buv. VDU teologijos, filosofijos ir kitiems dėstytojams.
Renginį organizavo: Lietuvos žurnalistų draugija, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija bei Lietuvos istorijos tyrimų ir atminties kultūros darbuotojų profesinė sąjunga.
Pastebėtina, kad pirmoji pasaulyje Filosofijos dienos ceremonija įvyko 2002 m. lapkričio 21 d. Prancūzijoje, UNESCO būstinėje Paryžiuje. 2005 m. per UNESCO 33-ąją generalinę konferenciją šventė buvo oficialiai įteisinta. Kiekvienų metų trečiąjį lapkričio ketvirtadienį pasaulyje yra minima Pasaulinė filosofijos diena. Tą dieną siekiama atkreipti dėmesį į filosofiją, jos vertę žmonijos minties tobulinimui, kiekvienai kultūrai ar asmeniui, sprendžiant įvairiausius visuomenės klausimus. Ši diena yra puiki proga artimiau susipažinti su filosofinio mąstymo puoselėtojais ir jų tekstais.
Tekstas: doc. dr. Romualdo Povilaičio
Nuotraukos: Raimundo Kaminsko
