Kelios mintys perskaičius inžinieriaus Raimundo Pranckevičiaus sudarytą prisiminimų ir pamąstymų knygą apie Kauno ketaus liejyklą „Mus lydė neišlydė“.
Prisipažinsiu, paėmusi į rankas storą ir sunkią virš 500 psl. knygą pradžioje pažiūrėjau gana skeptiškai, nors ir labai mėgstu skaityti memuarus, šeimų, giminės ar kokio miestelio istoriją, nes iš jų kartais sužinai daug daugiau aprašomo laikmečio istorinių detalių, o kai kurie darbai pralenkia net istorijos vadovėlius. O čia, tik vienos įmonės, vieno kolektyvo žmonių prisiminimai. Ir dar tokios įmonės, kurios darbu niekada neteko plačiau domėtis, ar kažko tokio girdėti. Gal tik tiek, kad visi kauniečiai žinojo, kur ji yra, nes pravažiuodamas tą kvartalą negalėjai nepastebėti rūdžių ir dulkių sluoksnio, to „pragaro“ užteršto oro Petrašiūnuose.
Bet pradėjus skaityti atsitiko keistas dalykas, nes nuo pirmųjų puslapių knygos sudarytojo, to paties kolektyvo senbuvio R. Pranckevičiaus stilius ir knygos struktūra, jo pašnekovų, tiek įvairių profesijų bendradarbių, tiek buvusių vadovų autentiški prisiminimai taip įtraukia ir sudomina, kad sunku buvo ir suprasti, kur čia visa paslaptis – žmonės tai nepažįstami, gamyklos veikla taip pat ne tokia jau ir romantiška, o ir ne romaną ar nuotykių knygą skaitai. Tik jau vėliau suvoki, kad tai tavo pačios, tos taip vadinamos “prarastosios kartos“ gyvenimas, tas pats laikmetis, o tų žmonių gyvenimai buvo visai šalia. Gana atviri ir nuoširdūs pasakojimai apie to meto žmonių susiklosčiusius likimus, apie daugelio jų kelią į mokslą, apie įsidarbinimą mieste, apie jų darbinę karjerą. Čia pat ir jų tėvų, senelių istorijos, ne vieno ir apie labai skaudžius likimus ir netektis tremtyje.
Atmintyje iškyla girdėti ar ir pačių išgyventi siužetai, panašios situacijos, dabar gal jau kažkiek ir primirštos, bet pasakotojų lūpomis labai tikroviškai, nepagražintai, su tokia, sakytum, graudulio ir ironijos gaidele prikeltos ir papasakotos. Ir nesistengiant nei dėl kai kurių dalykų nei pasiteisinti, nei kažko nuslėpti. Tuo labiau, kad atsiverta ne tik prieš skaitytoją, bet ir prieš savo artimuosius, vaikus, anūkus.
Sovietmetį išgyvenusius ne tik „prarastąją“, bet ir dažnai „prisitaikėlių“ karta nesivaržoma pavadinti. Ypač tuos, kurie negali dabar paliudyti aktyviai dalyvavę rezistencinėje kovoje, ar turi kitokios pasipriešinimo sovietiniam režimui patirties. Šioje knygoje nemažai liudijimų, kaip veikė toji sistema, kaip per pažintis buvo įsidarbinama, kaip gerai buvo turėti „stogą“, kokiais keliais buvo gaunami gamyklai užsakymai, apie ryšius su sąjungine vyresnybe ir t.t. Apie visas tos sistemos grimasas nuo pradžios iki pabaigos kiekviename kasdienybės žingsnyje. Toks buvo gyvenimas. Čia. Gyvenimas ir išgyvenimas. Daug pasakojimų knygoje ir apie tai, kaip po darbų žmonės bendravo – ilsėjosi, sportavo, dalyvavo saviveikloje, apie įvairius kitus laisvalaikio užsiėmimus. Labai daug knygoje puikių iliustracijų tiek iš gamybos barų, tiek iš herojų privataus gyvenimo.
Prisitaikę, bet niekada nesusitaikę su realybe, taip prašyte prašosi įvardinti visa tai, apie ką surašyta šioje knygoje. Apie tuos pačius žmones, kurie Atgimimo aušroje išėjo į Sąjūdžio mitingus, Į Baltijos kelią, liejo ir tvarkė savo cechuose skulptorių darbus – J. Zikaro Laisvės statulą, Vytauto Didžiojo paminklo dalis, R. Antinio paminklus žydų genocidui ir Romui Kalantai atminti, Kunigaikščio Kęstučio paminklą Prienuose, Palangos Kristų, Medį – kryžių Ramybės parke Kaune ir daugelį kitų darbų, mūsų Laisvės kovų ir Vilties simboliais tapusius. Šių meistrų nei vardų, nei pavardžių niekada nežinojom, neminėjom.
Baigus skaityti nejučia pagalvoji, o kiek istorijų, kiek panašių gyvenimų jau grimzta į užmarštį, blėsta įvykiai, pavardės, vardai. Negi viską, ką išgyveno tauta per tą pusšimtį metų reikia besąlygiškai išbraukti, užmiršti, nurašyti? Skubėdami atgaivinti prieškario istoriją, karštligiškai rinkdami dar likusių gyvų liudininkų prisiminimus, pamažu jau prarandame ir pokario kartos liudininkus. Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje užaugusi ir jau subrendusi karta nelabai nori klausytis ir suprasti savo tėvų ir senelių gyvenimo okupuotoje šalyje, beje, kaip nekalba ir apie tai, kad tikrai ne visiems buvo lengva prisitaikyti prie šių dienų gyvenimo, prie naujų ekonominių iššūkių, savarankiško darbo, galų gale, ne visi išlaikė ar išlaikėme išbandymą atgauta Laisve. Šių dienų realybėje praeities žaizdų padariniai, deja, dar labai ryškūs.
Todėl belieka nuoširdžiai pasidžiaugti šios knygos sumanytojų ir įgyvendintojų darbu. Be abejonės sudarytojas ir autorius R. Pranckevičius įdėjo daug širdies ir sveikatos užsibrėžęs be profesionalų pagalbos surinkti savo bendradarbių ir bendražygiu liudijimus, juos supinti į tikrai skaitytojui patrauklų pasakojimą. Stebina daugybė faktų, vardų ir pavardžių, datų (reikia tikėtis klaidų neįsivėlė, o jeigu ir taip, visko pasitaiko), o tai jau tikra dokumentika, kuri išliks ateities kartoms. Gal būt profesionalo ranka ir būtų padariusi šiokias tokias redagavimo pataisas, tačiau vargu ar būtų išlikę tiek jautrios ir paveikios autentikos, tokio paprasto ir nuoširdaus kalbėjimo.
Esu įsitikinusi ir visų kalbėjusių knygoje autorių sąžiningumu – kai dar gyvi šalia tavęs dirbę ir gyvenę to meto liudininkai, privalai sakyti tiesą ir tik tiesą. Tiesą privalai papasakoti ir apie savo bendražygius, kurių jau nebėra gyvųjų tarpe – taip dorai ir sąžiningai įamžinamas šviesus jų atminimas.
Todėl baigdama noriu padėkoti Romualdui Pranckevičiui – darbas atliktas puikiai! Žmogui, labai jautriai prisilietusiam prie savo gamyklos, kolektyvo, savo gimtosios Panemunės, prie savo šaknų… Reikia pripažinti, kad tai ir šiokia tokia pamokėlė mums, senosios kartos žurnalistams, kurie gal per anksti nuleidžiame rankas ir paliekame užmarštyje ištisus dešimtmečius, svarbius įvykius, žmones… Laikas negailestingas, dulkės greitai užkloja tai, nuo ko jų nenubraukiame.
Teksto autorė – Gražina Viktorija Petrošienė
