Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialiniame muziejuje (Kaunas, M. Valančiaus 6, II a.) gegužės 23 d. vyko Lietuvos nacionalinio muziejaus išleisto pamokslų, laiškų ir dienoraščių rinkinio „Prelato Kazimiero Stepono Šaulio dokumentai“ sutiktuvės. Pagal Kauno arkivyskupijos kurijos archyve ir Lietuvos nacionaliniame muziejau fonduose saugojamą prel. K. S. Šaulio dvasinį palikimą knygą parengė dr. Algimantas Katilius (Lietuvos istorijos institutas).

Renginyje dalyvavo Europos parlamentaras prof. Liudas Mažylis, dr. Vilma Žaltauskaitė (Lietuvos istorijos institutas), doktorantas Ignas Stanevičius (Vilniaus universitetas). Renginį moderavo dr. Vilma Bukaitė (Lietuvos nacionalinis muziejus). Renginio metu demonstruota kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus parengta išsami virtuali paroda.

xxx
Valstybininkas, 1918m.Vasario16-osios Nepriklausomybės akto signataras, parlamentaras, pedagogas, prelatas Kazimieras Steponas Šaulys (1872–1964) Kaune praleido svarbiausius ir turiningiausius savo gyvenimo metus 1890-1895 m. mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje, studijas tęsdamas Peterburgo dvasinėje akademijoje, 1897 m. gavo teologijos ir 1899 m. bažnytinės teisės magistro laipsnius. 1899 m. birželio 29 d. Kauno Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje Žemaičių vyskupas M. L. Palilionis suteikė kunigystės šventimus.

Nuo 1906 m. dėstė Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune bažnytinę teisę, moralinę teologiją, visuomenės mokslą ir sociologiją. 1911–20 m. ėjo Žemaičių vyskupų Garsparo Cirtauto ir Pranciškaus Karevičiaus sekretoriaus pareigas, 1916 m. paskirtas Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninku, 1920 m.–Žemaičių vyskupijos kurijos kancleriu. 1926 m., įkūrus Lietuvos bažnytinę provinciją, Kauno pirmojo arkivyskupo metropolito Juozapo Skvirecko generalvikaras. 1927 m. K.S. Šauliui suteiktas popiežiaus rūmų prelato titulas, 1932 m. išrinktas Kauno arkivyskupijos prelatu, vėliau pakeltas Kauno bazilikos arkidiakonu ir metropolijos kapitulos prelatų dekanu, vėliau jam suteiktas apaštališkojo protonotaro garbės vardas.
1920 m. K.S.Šaulys buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą – dar kitaip vadinamąją Konstitucinę asamblėją, 1922m. priimta pirmoji nuolatinė Valstybės Konstitucija.

Steigiamojo Seimo darbo pabaigoje, K.S.Šaulys iš viešosios politinės veiklos pasitraukė ir nuo 1922 m. iki 1944 m. profesoriavo Lietuvos universitete (vėliau – Vytauto Didžiojo universitetas), seminarijoje. Ėjo Teologijos–filosofijos fakulteto Bažnytinės teisės katedros vedėjo, ekstraordinarinio, ordinarinio profesoriaus pareigas. Jis taip pat dirbo Arkivyskupijos administracijoje.

Baigiantis II Pasauliniam karui 1944 m. prel. K.S.Šaulys išvyko į Vokietiją, 1945 m. persikėlė į Šveicariją.

Mirė 1964 m. gegužės 9 d. Lugane, palaidotas Romos Campo Verano kapinėse Šv. Kazimiero koplytėlėje.

xxx

Svarbiausias gyvenimo miestas neabejotinai buvo Kaunas. 1906 m. Žemaičių kunigų seminarijoje pradėjęs teologijos studijas, jas Tęsę Sankt Peterburgo imperatoriškoje katalikų dvasinėje akademijoje. 1895 m. baigė Žemaičių kunigų seminariją, o 1906 m. įsikūrė jau kaip pedagogas ir vyskupijos, vėliau arkivyskupijos administracijos narys. Kaune K. S. Šaulys neabejotinai pragyveno turiningiausius savo gyvenimo metus. Iš pradžių jis tapo seminarijos, vėliau Lietuvos (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo) universiteto dėstytoju, buvo vyskupų Gasparo Cirtauto, vėliau Pranciškaus Karevičiaus asmeniniu sekretoriumi, nuo 1920 m. Žemaičių vyskupijos kancleriu, o nuo 1926 m. įkūrus Lietuvos bažnytinę provinciją – Kauno arkivyskupijos generalvikaru, taigi arkivyskupo Juozapo Skvirecko dešiniąja ranka. Jis dalyvavo kuriant Lietuvos krikščionių demokratų partiją, 1918 m. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, dirbo Steigiamajame Seime.

Neabejotinai tarp dramatiškiausių K. S. Šaulio Lietuvoje išgyventų dienų buvo jos okupacijos metas 1940 m. vasarą. Antrąkart artinantis sovietams, 1944 m. vasarą, prelatui teko patirti svarbų gyvenimo lūžį – apsisprendimą išvykti į Vakarus. Po ilgų ir nelengvų klajonių jis pasiekė Lugano miestą Šveicarijoje, kur įsikūręs sulaukė garbaus 92 metų amžiaus.

Visą gyvenimą daug skaitęs ir rašęs žmogus paliko ateinančioms kartoms vertingų tekstų.

 

Irenos Petraitienės parengta medžiaga