Stasio Lozoraičio vardo žurnalistinės premijos „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“ laureatai M. Šaknienė ir S. Tamkevičius. Justino Adomaičio nuotr.

„Lietuvių godų“ redaktorei Marijai Šaknienei sukako septyniasdešimt metų.
Nelengva buvo įtikinti redaktorę pabėgti nuo skaitytojų. Jos nuomone, nereikšminga data ir nereikėtų, kad šį gyvenimo faktą žinotų mėnraščio skaitytojai. Aš buvau kitos nuomonės ir, paklusdamas daugelio skaitytojų prašymui, bandau atkreipti dėmesį į žurnalistės gyvenimo lauką, nuveiktus darbus ir šviesą, lydėjusią sunkiame gyvenimo kelyje.
Keturių vaikų mama, dviejų poezijos knygų autorė – tai regimi stulpai gyvenimo kelyje. O prie jų dar pridėjus lietuvių kalbos mokytojos darbą kaimo mokykloje po studijų Vilniaus universitete. Darbas mokytojams skirtame žurnale „Tautinė mokykla“, jaunystės eilėraščius spaudoje bei daugelį straipsnių laikraščiuose, ryškėja Marijos Šaknienės talentas ir jos indėlis į Lietuvos valstybės šimtmečio vainiką
Neatsitiktinai jos darbus ir kūrybą pastebėjo Rytų Lietuvos švietimu besirūpinantys žmonės, apdovanoję garbinga Stanislovo Rapolionio premija, o praėjusiais metais M. Šaknienei suteikta ir garbingiausia žurnalistinė Stasio Lozoraičio premija.
Vilties prezidentas Stasys Lozoraitis ir jo siekiai buvo jai brangūs ir tarsi viso gyvenimo pagrindas. Lietuvybė jai buvo kaip malda niūriais sovietų okupacijos metais. Tėvo Žarkausko Kazimiero, buvusio Lietuvos kariuomenės savanorio, priesakas tarnauti savo tautai buvo šventi žodžiai, įrašyti giliai širdyje, neleido mergaitei suklupti, pasiduoti svetimam režimui, auginti dvi dukras ir du sūnus, kurie visi baigė aukštąsias mokyklas ir liko dirbti Tėvynėje, nors viliojo ir dar tebevilioja užsieniai, prabanga.
Gimė M. Žarkauskaitė 1949 12 05 pagal dokumentus, o iš tiesų – 1949 m. spalio 11 d. Kazimiero Žarkausko ir Elenos Žarkauskienės šeimoje. Tėvas mirė, kai jai tebuvo penkeri metai. Tada su mama persikėlė gyventi į mamos gimtinę – Voniškių kaimą. Mokslus pradėjo Miletonių pradinėje mokykloje, kurią baigusi, mokslą tęsė Žilinų aštuonmetėje. Po to – Varėnos miesto vidurinėje, sustiprinto muzikos mokymo klasėje, kurią baigusi įstojo į Vilniaus universiteto filologijos fakultetą, lietuvių kalbos specialybę, bei Dailės studiją, veikusią prie VVU Estetikos katedros, kur jaunuolė subrendo kaip poetė ir žurnalistė.
Tai gyvenimo akimirkos, kurių gilesnis ir išsamesnis pasakojimas netilptų į kelis tomus knygų. Dalis gyvenimo ištirpo mamos ir žmonos verpetuose. Dėkingas esu Marijai už talką ir dvasinę paramą leisti Lietuvos etninių žemių lietuviams mėnraštį „Lietuvių godos“ . Nuo pirmojo numerio ji taisė kalbą, siūlė mintis, idėjas. Šeimoje lankėsi poetas Bernardas Brazdžionis, rašytoja Alė Rūta, žurnalistė Salomėja Narkeliūnaitė, JAV Klyvlende triūsiantis kunigas Kęstutis Žemaitis, Kanados Vilniaus krašto lietuvių sąjungos pirmininkas a. a. Bronius Saplys ir daug kitų lietuvybės pasaulyje puoselėtojų, padėjusių išsaugoti vienintelį lietuvišką žodį senosiose Lietuvos žemėse, sakyti tiesą, saugotis brukamų sovietinių liekanų.
Jau minėtas kunigas Kęstutis Žemaitis laiškuose pastebi, kad „Lietuvių godos“ patiktų jo tėveliui, garsiam Lietuvos miškų karaliui Vincui Žemaičiui, palikusiam valstybei didžiulį kraitį miškotvarkos ateities planus ir tikėjimą Lietuvos laisve.
Esu dėkingas žmonai, bendramintei už nuolatines grumtynes dėl kiekvieno numerio. Jos nustelbė daugelį galėjusių gimti poezijos, o ir prozos knygų, kurios slypėjo Marijos širdyje. Tikiu: skaitytojai dar sulauks daugelio laikraščio numerių, gal ir poezijos knygų, kurių laukia laikraščio bičiulis, kiekvieno numerio recenzentas Tautos Fondo buvęs pirmininkas, lietuvybės šauklys Jurgis Valaitis iš Baltimorės, o ir kiti ištikimi mėnraščio skaitytojai.
Neabejoju, kad laikraščio išlikimo ramsčiu išliks ir ilgametė mėnraščio palydovė Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa. Ačiū jai už visais metais teiktą paramą.
O Marijai linkiu drąsiai žengti į atuoniasdešimtmečio erdvę. Puikios sveikatos ir kūrybos.
Bernardas Šaknys