Šiais metais teko dalyvauti ne vienoje konferencijoje, kuriose buvo gvildenamos žurnalistų etikos problemos, šį darbą kasdienybėje lydintys klausimai, kaip vienu ar kitu atveju pasielgti, vieną ar kitą pusę pasirinkti. Teko permąstyti ir savo požiūrį į tai, kas yra žurnalistika, žurnalistas, kokia jo atsakomybė už savo profesinę veiklą. Gyvename ne vieno savo kolegos sužvaigždėjimo laikmečiu, ypač dirbančių radijuje ar televizijoje, kai taip įsijaučiama į žvaigždės statusą, jog tiesiog pamirštamas kalbinamas žmogus, bei savo, kaip žurnalisto, pareiga – informuoti visuomenę. Pateikti faktus apie įvykius, žmones, o ne demonstruoti, eksponuoti save tarsi įpakuotą į blizgią pakuotę ir parduotuvės vitrinoje išstatytą prekę. Štai ne per seniausiai per Lietuvos nacionalinę televiziją skambėjo vienos, bene aukščiausio ryškio žvaigždės parengto laidų ciklo vienos dalies reklama. Garsiai skambėjo apie garsią asmenybę – reliatyvumo teorijos atradėją Einšteiną, deja, buvo skelbiama, kad jis – tikimybių teorijos autorius. Nežinau, kaip turėjo jaustis šviesios atminties Vilniaus universiteto rektoriaus Jono Kubiliaus, matematiko, tikrojo tikimybių teorijos atradėjo, artimieji, girdėdami tokią reklamą. Nežinau, ar buvo už tokį nesusipratimą ar tiesiog laidos kūrėjos neišmanymą, atsiprašyta, atitaisyta grubi klaida, bet matau padarytą žalą – ne vienas, neišmanantis tiksliųjų fizikos bei matematikos mokslų, priims tai kaip tiesą ir įsimins ilgam. Tai pavyzdys, kaip neturime dirbti, negalime klaidinti žmonių, skaitytojų, klausytojų, žiūrovų, privalome skelbti tik tai, ką gerai žinome, išmanome arba kitaip sakant – tiesą ir tiktai tiesą. Privalome tikrinti faktus, neliesti temų, kurių neišmanome. Kitaip tariant turime dirbti atsakingai, sąžiningai, nepriekaištingai, nepamiršti, kaip ir valdžia, kad ne mums tarnauja žmonės, kuriuos kalbiname, su kuriais bendraujame, o mes jiems, neužsimiršti ir nepradėti nepamatuotai aukštinti savęs. Gyvename demokratinėje visuomenėje, demokratinėje valstybėje, naudojamės žodžio laisve ir turime šią teisę vertinti ir gerbti, ne tik ja naudotis.

Žurnalisto pagrindinis darbo įrankis yra kalba, žodis. Tobula, jei žurnalistas šį darbo įrankį gerai įvaldęs, kalbą moka, o ne tik žino, bet kiek tokių nepriekaištingų kalbos mokovų esama? Jei spausdinamą tekstą dar galima taisyti, redaguoti, tai skambančio tiesioginiame eteryje jau nepataisysi. Niekaip. Ir neretai išgirdus netaisyklingą kalbą, besipilančias kaip iš gausybės rago kalbos klaidas nebeapsikęsdamas tiesiog išjungi radiją ar televizorių, nors ir kokia tau įdomi būtų gvildenama tema. Tokiems žurnalistams norėtųsi patarti, kad grįžtų prie vidurinės mokyklos kurso, prisėstų prie lietuvių kalbos vadovėlių ir mokytųsi, mokytųsi, juk iš kalbos rengiasi duoną valgyti, žodžiu ją pelnytis. Deja, stebime priešingą elgesį, stengiamasi pateisinti ir, kas be ko, netgi įteisinti kalbos klaidas. Štai, girdime, net ir Kalbos komisija, didžioji kalbos saugotoja, rengiasi peržiūrėti didžiųjų kalbos klaidų sąrašą, vadinasi, palengvinti nemokšų dalią. Negi iš dvidešimt pirmo sunormintos kalbos amžiaus sugrįšime į devynioliktąjį ir visko imsimės nuo pradžių?

Baigiant pamąstymus norėtųsi palinkėti kolegoms niekada neužsimiršti, nesusirgti užkrečiama žvaigždžių liga, būti visada ir visur visų įvykių priekyje, karščiausiuose taškuose, paprastam ar švino lietui lyjant, nes tokia mūsų, žurnalistų, pareiga, nes ši profesija tokia, už kurios nepasislėpsi, neužsiglausi, kaip zuikis pakrūmėj, ir nepralauksi, kol nustos lyti, vėjas pakeis kryptį, nes pražiūrėsi esmę, nepamatysi, neišgirsi, visuomenei jos nepateiksi – neatliksi savo pareigos. Džiaukimės, didžiuokimės ir naudokimės mums suteikta žodžio laisve, nes kiek daug mūsų kolegų, kad ir kaimyninėse šalyse, tokios galimybės dar neturi. Naudokimės šia teise ir galimybe atsakingai.