1918–1920 metais prastai ginkluoti, blogai aprūpinti amunicija ką tik atsikūrusios Lietuvos kariai nuo žagrės sugebėjo apginti valstybės nepriklausomybę. 1939–1940 metais lengvaisiais tankais, lėktuvais, artilerijos pabūklais aprūpinta, sočiai maitinama mūsų kariuomenė buvo neveiksni, kai sovietai naikino Lietuvos valstybingumą. 1919 m. kiekviena kuopa, būrys kovojo savarankiškai, o 1940 m. kariuomenė buvo centralizuota ir paklusni politikams. Kaip ir šiandien šimtmetį mininčios ginkluotosios pajėgos.
Kūrimosi skausmai
1918 m. lapkričio 23 d. atkurta Lietuvos kariuomenė puolė ir traukėsi pagal situaciją fronte, nepaisė savo vadovybės įsakymų skirstytis švęsti Kalėdų, kai šaliai grėsė mirtinas pavojus. Savanorių būriai, vėliau papildyti šauktiniais kareiviais,vijo priešus net nesidomėdami, ar Lietuvos vadovai sėdi savo kabinetuose, ar išbėgo į užsienį finansinės paramos prašyti. Prieš 1918 m. Kalėdas Lietuvos ginkluotosios pajėgos liko be vadovybės, karininkai rusai dezertyravo į Gardiną. Valstybės Taryba kariuomenės vadu paskyrė teisininką Stasį Šilingą, karininkai jo nenorėjo.
Per sumaištį kariuomenės vadu pasisiūlė būti toks perėjūnas Jurgis Aukštuolaitis (Georg Aukschtoleit) iš Mažosios Lietuvos, per Pirmąjį pasaulinį karą tarnavęs Vokietijos kariuomenės puskarininkiu.
Viena lemtinga dvejonė
Lietuvos kariai išvijo apsišaukėlį. Ir gerai padarė, nes užverbuotas lenkų žvalgybos J. Aukštuolaitis 1919 m. vasarą bandė nuversti Lietuvos laikinąją vyriausybę, buvo numatytas prolenkiškos vyriausybės vadovu. Susekus sąmokslą pabėgo į Vilnių, ten leido priešlietuvišką laikraštėlį. Nėrėsi iš kailio, kad Klaipėdos kraštas būtų prijungtas prie Lenkijos.
Atsikratę išdavikų, prisiplakėlių ir karjeristų, 1919 m. Lietuvos kariai veržėsi į priekį kaip viesulas. Išskyrus tą lemtingą 1920 m. stabtelėjimą politikų įsakymu po Širvintų ir Giedraičių pergalės prieš lenkus. Dėl to netekome Vilniaus.
Paklusnūs išsigandusiems politikams
1918–1920 metais valstybė atsilaikė, o 1940 m. besąlygiškai kapituliavo, nes kariai su savo gražia apranga, blizgančiais pistoletų dėklais, žvilgančiomis gertuvėmis, daiktmaišiais, prigrūstais sauso maisto paketų, gerais ginklais liko sėdėti kareivinėse. 1940 m. kariuomenė buvo pernelyg centralizuota, kariai pareigingai pakluso savo aukščiausiosios vadovybės įsakymams, kuriuos suformulavo išsigandę politikai. Gal ir dabar reikia decentralizuoti kariuomenę, išmokyti visus karinius vienetus ne tik kolektyvinės, bet ir teritorinės gynybos? O generolai neturėtų bijoti pasakyti politikams, kad transportiniai lėktuvai „Spartan“ skirti kariams į tarptautines misijas, bet ne valstybės vadovams į iškilmes užsienyje skraidinti.
Du valstybės stiprumo elementai
„Valstybei apginti reikia dviejų dalykų – gerai apginkluotos, išmokytos kautis, stipriai psichologiškai parengtos kariuomenės ir savo valstybę mylinčios visuomenės. Jeigu nors vieno iš šių komponentų nėra – valstybė pažeidžiama, tampa lengvu taikiniu priešams. 14 metų nedemokratiškai valdytos Lietuvos vadovybė 1940 m. įsakė draugiškai sutikti sovietų Raudonąją armiją, kariuomenė pakluso, patriotiškesni visuomenės nariai iš nevilties užsidarė savo namuose, užsidangstė langus, kad nematytų raudonarmiečių kolonų Kaune, o kiti ir gėlę ant okupantų tankų numetė. Panašiai 1794 m. buvo sunaikinta luominė Lenkijos– Lietuvos valstybė: saujelė didikų bandė sukilti prieš Rusijos imperiją, tačiau beteisiai lietuvių baudžiauninkai jų beveik neparėmė, nors sukilimo vadai žadėjo atleisti sukilėlius nuo lažo ir kitų prievolių dvarininkams. Naujaisiais laikais, 2014 m. kovo mėnesį, rusai be jokio šūvio per porą savaičių užgrobė ir aneksavo Krymą, nes ukrainiečių pilietinis sąmoningumas sustiprėjo gerokai vėliau, tik vykstant kovoms dėl Rytų Ukrainos“, – kai kuriuos valstybių pakrikimo pavojaus akimirką atvejus ir jų priežastis priminė Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininko pavaduotojas Juozas Olekas.
Valia priešintis
Anot J. Oleko, Lietuvos kariuomenė dabar gana profesionaliai rengiama ir konvenciniams (įprastiniams), ir hibridiniams karams. Krašto apsaugos ministerijos padaliniai Nacionalinis kibernetinio saugumo centras, Informacinių technologijų tarnyba talžo rusų internetinius įsibrovėlius, elektroninius šnipus.
„Reguliarioji kariuomenė treniruojasi kovoti ir kartu su NATO sąjungininkais, ir gintis viena, kol amerikiečiai, prancūzai ir kiti ateis į pagalbą. Savanoriai, šauliai mokomi kautis priešo užnugaryje, kenkti įsibovėliams. Jeigu nuolatos skirsime gynybai lėšų tiek, kiek šiemet – 873 mln. eurų, galėsime palaikyti gana aukštą kariuomenės parengtį. Tačiau nacionalinis saugumas negali būti susiaurintas tik iki karinių išlaidų. Valstybės stiprybė yra valia priešintis. Dauguma grėsmių šalies nepriklausomybei yra vidinės, kylančios dėl socialinių, ekonominių problemų. Jos ir toliau gena žmones iš Lietuvos, tai yra silpnina, demoralizuoja valstybę“, – aiškino Seimo Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos narys, buvęs dviejų Vyriausybių krašto apsaugos ministras J. Olekas.
Gynyba – ne atsišaudymas
Parlamentaro nuomone, jeigu valstybė pakankamai finansuos švietimą, sveikatos apsaugą, o daugumai Lietuvos gyventojų nereikės skaičiuoti kiekvieno skatiko šeimoms išlaikyti, tai tokia visuomenė bus atspari ir išorės pavojams. „Valstybė turi rūpintis savo žmonėmis, kad jiems niekada neateitų į galvą tokios mintys kaip 1940-aisiais – kam priešintis tokiai galybei, Rusijai, juk sumals mus su žeme. Vėliau paaiškėjo, kad žala dėl pasyvumo buvo daug baisesnė. Gerai savo valstybėje besijaučiantis asmuo niekada netarnaus atėjūnams, bet padės saviems kariams nugalėti priešą: rinks žvalgybinius duomenis apie svetimų kareivių, „žaliųjų žmogeliukų“ maršrutus, stovyklas, nakvynės vietas, sargybas, ginkluotę, karinę techniką, perduos informaciją Lietuvos kariuomenės vadovybei, maitins, apskalbs saviškius kovotojus, slaugys sužeistuosius“, –tikino J. Olekas, atstovaujantis politinei organizacijai, kuri nepasirašė partijų susitarimo po kelerių metų įvesti visuotinę karo prievolę, o po dešimtmečio – padidinti išlaidas krašto apsaugai iki 2,5 proc. bendrojo vidaus produkto lėšų. Socialdemokratų įsitikinimu, valstybės sugebėjimas gintis –ne visuotinis atsišaudymas.
Netipiška kariuomenė
Lietuvos šaulių sąjunga (LŠS) lapkričio 23-iąją neminėjo savo šimtmečio kaip mūsų kariuomenė. LŠS įkurta 1919 m. birželio 27 d. Kaune. Tarpukariu tai buvo ypatinga organizacija: per karą ginkluoti šauliai turėjo padėti kariuomenei fronte, o taikos metais – išmokti užrištomis akimis išardyti ir sudėti šaunamuosius ginklus, sportuoti, lavinti ištvermę, vengti ir atsikratyti žalingų įpročių, daug skaityti grožinės ir mokslinės literatūros, groti įvairiais muzikos instrumentais, sutartinai dainuoti per valstybės šventes, lietuviškai auklėti jaunąją kartą, rinkti lėšas nepriklausomybės paminklams. Vienos centrinės vadovybės neturėję šauliai 1919 m. rugpjūtį padėjo Lietuvos kariuomenei ir žvalgybai numalšinti Lenkų karinės organizacijos (POW) maištą. 1919 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais Radviliškio–Šiaulių apylinkėse šauliai iš pasalų puldinėjo Rusijos vakarų savanorių armiją, bermontininkus, smarkiai jiems nuleido kraują ir labai padėjo reguliariajai mūsų kariuomenei sutriuškinti šiuos jungtinius rusų Baltosios gvardijos ir vokiečių Geležinės divizijos dalinius.
Kareivinėse negali būti anarchijos
Lenkų maištininko Lucjan`o Żeligowski `o būriams 1920 m. rudenį užgrobus Vilnių ir veržiantis į gilyn į Lietuvą, kai kuriuose fronto ruožuose lenkų legionieriams priešinosi vien šauliai. Dauguma pokario partizanų buvo Šaulių sąjungos nariai ir vadai.
Dabar šauliai ne tokia stichiška organizacija. Nors LŠS veikia pagal Lietuvos Respublikos šaulių sąjungos įstatymą ir savo statutą, visuomenė šaulius dažnai painioja su kariuomene. „Kariai turi besąlygiškai paklusti savo vadams. Jokios anarchijos negali būti. Kariuomenei negalima priekaištauti dėl 1940-ųjų tragedijos. Ją nulėmė tas baisusis birželio 14-osios išplėstinis naktinis Vyriausybės posėdis, kai dauguma ministrų ir generolų nutarė nesipriešinti Maskvai. Net Prezidentas Antanas Smetona nesugebėjo jų perkalbėti. Kariai turėjo gauti įsakymą. Jeigu būtų ėmę šaudyti savo nuožiūra, dabar tikriausiai būtų kaltinami, kad sukėlė dar didesnę katastrofą – keršydamas Stalinas galėjo visiškai sunaikinti Lietuvą. Net istorikai iki šiol nesutaria, ar reikėjo priešintis“, – teigė LŠS vado pavaduotojas atsargos majoras Židrūnas Šadauskis.
Nori taikos – ruoškis karui
Tačiau, atsargos majoro manymu, 1940-ieji daugiau nepasikartos. „Lietuvos karinė doktrina, piliečių rengimo valstybės gynybai, nacionalinio saugumo strategijos, Seime atstovaujamų politinių partijų susitarimas dėl Lietuvos gynybos politikos gairių ir kiti Krašto apsaugos ministerijos, kariuomenės strateginiai dokumentai aiškiai apibrėžia, kaip kariai ir visuomenė turi elgtis šalį užpuolus priešams. Kariai kaunasi net ir atkirsti nuo kitų Lietuvos kariuomenės dalinių, šauliai, savanoriai pradeda partizaninį karą, o civiliai – nesmurtinio pasipriešinimo, pilietinio nepaklusnumo ir nebendradarbiavimo su okupantais akcijas“, – Lietuvos gynybos planus, primenančius romėnų karybos teoretiko Vegecijaus sparnuotą frazę „Nori taikos – ruoškis karui“, plačiau paaiškino atsargos majoras.
Pasikeitė karų pobūdis
„1918-ieji ir 1940-ieji – visiškai skirtingi laikai. Prieš šimtą metų lietuviai galėjo kaip lygūs kovoti su Raudonąja armija, lenkų legionais ir bermontininkais. Visi buvo ginkluoti panašiai: kardas, šautuvas su durtuvu. Valstybei atsikuriant premjeras Augustinas Voldemaras ir Prezidentas Antanas Smetona galvojo, kad Lietuvai gana palanki geopolitinė padėtis nesikeis bent šimtą metų. Mūsų politikai nė neįsivaizdavo, kad jau po dvidešimties metų Maskva ir Berlynas slapta pasidalys Rytų Europą, Baltijos šalis. Po Pirmojo pasaulinio karo vokiečiai ir rusai troško tik revanšo, svajojo susigrąžinti prarastas teritorijas, visas lėšas skyrė karo pramonei. Ginklavosi iki dantų, modernizavo savo kariuomenes. Šarvuočiai, ypač tankai pakeitė karų pobūdį. Net lenkai to nesuprato. Raiti ant žirgų, 1939 m. bandė kardais perkirsti plieninius vokiečių tankų bokštų šarvus. 1919 m. karai priminė viduramžių riterių mūšius, o 1939– 1940 metais vienas iš tolo atskriejęs patrankos sviedinys galėjo užmušti pustuzinį narsiausių karių“, – apibendrino Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros profesorius dr. Zenonas Butkus.
Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
